Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę byla dėl tėvystės nuginčijimo pagal ieškovo B. Č. ieškinį atsakovui E. Č., trečiajam asmeniui A. O. Č. ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis asmuo A.O. Č. su ieškiniu nesutinka. Ji niekada nedirbo kartu su A. B.. Ieškovas ją kaltina nebūtais dalykais. Santuokos metu ieškovas elgėsi netinkamai, o kaltina ją. Ji niekada jokių santykių su kitu vyru neturėjo, o sūnus E. tikrai yra ieškovo vaikas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš (duomenys neskelbtini) gimimo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) ( b.l. 18) matyti, kad E. Č., gim. (duomenys neskelbtini), tėvais yra įrašyti A. O. Č., gim. (duomenys neskelbtini), ir B. Č., gim. (duomenys neskelbtini).

Tėvystės nuginčijimas yra susijęs su labai svarbiomis vaiko ir tėvo tarpusavio asmeninėmis ir turtinėmis teisėmis ir pareigomis, taip pat apima ir įstatymo nereglamentuojamus asmeninio pobūdžio psichologinius, socialinius vaiko ir tėvo santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad šio klausimo sprendimas negali būti redukuojamas iki biologinės tikrovės konstatavimo, t.y. egzistuoja ar ne kraujo ryšys tarp tėvo ir vaiko. Sprendžiant dėl tėvystės nuginčijimo, taip pat turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas neliktų be tėvo, todėl, iškilus biologinės ir faktinės tėvystės santykio problemai, turėtų būti atsižvelgiama į visus pirmiau nurodytus kriterijus ir priimamas vaiko interesus labiau atitinkantis sprendimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas 1999 m. birželio 29 d. byloje dėl priimtinumo Nylund prieš Suomiją (Nylund v. Finland (dec.), no. 27110/95,ECHR 1999-VI) nurodė, kad yra visiškai pateisinama, kai nacionaliniai teismai, spręsdami klausimą dėl biologinio fakto nustatymo, laiko vaiko ir šeimos, kurioje jis gyvena, interesus prioritetiniais.

CK 3.148 str. 1 d. nurodyta, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ne tik moksliniai įrodymai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados), bet ir kitos Civilinio proceso kodekse numatytos įrodymų priemonės, todėl teismas, siekdamas padaryti teisingą ir pagrįstą išvadą apie tėvystės egzistavimą, gali remtis ne tik DNR ekspertizės išvada, bet ir šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais, daiktiniais ir kitais įrodymais (CPK 177 str. 2–3 d.). Tačiau pažymėtina, kad pagrindine įrodinėjimo priemone tėvystės nustatymo bylose laikoma DNR ekspertizės išvada, kuri yra tiesioginis tėvystės įrodymas, o kitos įrodinėjimo priemonės reikšmingos tiek, kiek jos gali padėti susiformuoti teismo vidinį įsitikinimą dėl asmens buvimo vaiko tėvu. Netiesioginių įrodymų visuma taip pat gali sukelti teismo abejonę dėl DNR ekspertizės išvados patikimumo, ir tokiu atveju atsiranda pagrindas svarstyti dėl tolesnių mokslinių įrodymų rinkimo, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti pirminės DNR ekspertizės išvadas. Šioje byloje ieškovo prašymu ir sutinkant atsakovui buvo paskirta DNR ekspertizė. IŠ 2015-01-19 Ekspertizės akto Nr.ES 24/15(01) matyti, kad B. Č. yra vaiko E. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) tėvas su 99,9998 proc. tikimybe ( b.l. 33-34). Nežiūrint į ekspertizės akto išvadą ieškovas su tuo nesutinka ir nurodo, kad nėra vaiko E. Č. tėvas.

Šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, išskyrus atvejus, kai ji remiasi aplinkybėmis, kurių pagal CPK įrodinėti nereikia ( CPK 178 str.). Ieškovas teigė, kad nėra vaiko E. Č. tėvas. Vadinasi, jis šią aplinkybę turėjo įrodyti, nes tai nėra aplinkybė, kuri neturi būti įrodinėjama (CPK 182 str.). Teismas galėtų patenkinti ieškovo reikalavimą tik konstatavęs šią aplinkybę, priešingu atveju teismo sprendimas nebūtų pagrįstas (CPK 263 str.1 d.). Ieškovas jokių įrodymų, pagrindžiančių savo ieškininius reikalavimus nepateikė ir nurodė, kad savo ieškinį grindžia tik savo asmeniniais paaiškinimais, o kitų įrodymų neturi. Nors teismas šeimos bylsoe ir yra alktyvus ir pats turi teisę rinkti įrodymus, tačiau ieškovui nenurodžius konkrečių įrodymų ar jų šaltinio, teismas neturi galimybės surinkti įrodymų, todėl sprendimas priimtinas tų įrodymų pagrindu, kurie yra pateikti į bylą.

Iš pateikto ieškinio ir ieškovo paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, kad jis jokių konkrečių duomenų, leidžiančių bent minimaliai suabejoti jo tėvyste, nepateikė. Ieškovo paaiškinimai yra absoliučiai neinformatyvūs, paremti paties ieškovo emocijomis, susiformuota išankstine nuomone ir ieškovo įsitikinimu, kurie neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas), o įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes. Kaip jau minėta ieškovas jokių pakankamų ir pagrįstų įrodymų ieškiniu pagrįsti nepateikė, ekspertizės išvadų nenuginčijo, teismui nėra jokio pagrindo abejoti ekspertizės išvadomis, todėl ieškinys laikytinas nepagrįstu ir neįrodytu, todėl atmestinas.

Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti tuo pagrindu.

CK 1.124 str. ieškinio senatis apibrėžta kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Šio instituto tikslas yra sudaryti realią galimybę asmenims apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią neapibrėžtą laiką bylinėtis ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.). Atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatytos išimtys – sutrumpinti ieškinio senaties terminai. CK 3.152 str. įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas bylose dėl tėvystės nuginčijimo. Ieškinio senaties institutas nustatytas tiek ieškovo, tiek atsakovo interesais. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialių teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, nes kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Ieškovas nurodo, kad apie tai, kad atsakovas yra ne jo vaikas sužinojo maždaug prieš metus laiko, atsakovas tvirtina, kad abejonės ieškovui dėl savo tėvystės kilo maždaug prieš 10 metų. Įvertinus ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimus, faktines bylos aplinkybes, ieškovo nurodytą aplinkybę kaip pagrindą abejonėms dėl tėvystės -sutuoktinės bendravimą su A. B.- kuris , ieškovo teigimu, buvo prieš daug metų, darytina išvada, kad remiantis tikėtinumo principu, darytina išvada, kad ieškovas apie savo pažeistą teisę sužinojo žymiai anksčiau nei prieš vienus metus, ir tai galėjo būti būtent atsakovo nurodytu metu - prieš 10 metų. Taigi, pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra, todėl taikytina ieškinio senatis ir ieškinys atmestinas ir šiuo pagrindu.

Atsakovas prašo taikyti ieškovui sankcijas už piktnaudžiavimą procesu ( CPK 95 str.). Taigi spręstinas klausimas dėl to ar ieškovas pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį ir tik tai konstatavus, galimas CPK 95 str. numatytų sankcijų taikymas. IŠ esmės aiškiai nepagrįsto ieškinio pareiškimas konstatuojamas tada, kai procesinis dokumentas teikiamas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti nepatogumų, trukdžių, rūpesčių. Paduodančio nepagrįstą procesinį dokumentą asmens nesąžiningumas reiškia asmens suvokimą, jog jo reikalavimas iš tiesų yra nepagrįstas, asmuo neturi teisės reikalauti ginti jo teises, kadangi jos realiai nebuvo pažeistos. Šiuo atveju esminę reikšmę turi subjektinė asmens suvokimo pusė, t. y. būtina nustatyti, ar ieškovas suvokė arba turėjo suvokti, jog jo ieškinys yra nepagrįstas, o reikalavimas neteisėtas. Nesąžiningumu negali būti laikomas ieškinio padavimas, nors jis ir pripažintas nepagrįstu, jei asmuo tiki savo teisių pažeidimu ir nuoširdžiai siekia jas apginti, antraip baudos skyrimas prilygtų sankcijai už procesinį veiksmą - ieškinio padavimą – kaip tokį. Įvertinus ieškovo amžių, jo pareikšto ieškinio pobūdį, išklausius jo argumentus teismo posėdžio metu tvirtą įsitikinimą savo teisumu, vis dėlto darytina išvada, kad ieškovas yra įsitikęs savo teisumu, nuoširdžiai siekia apginti, jo nuomonę, pažeistas savo teises. Tokiu būdu, taikyti jo atžvilgiu CPK 95 str. nustatytas sankcijas nėra sąžininga ir teisinga ir jos netaikytinos.

Ieškovas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei atleistas, iš jo priteistinos atsakovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos dėl kelionės į ekspertizę ir į teismo posėdį (CPK 88 str.,92 str., 93 str.,96 str.,98 str.). Atsakovo pateikti įrodymai apie patirtas išlaidas yra pakankami ir tinkami, atitinka ekspertizės ir teismo posėdžio datas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytu ir CPK 259-260, 268 str. 5 d., 270 str. teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš B. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) E. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 25,74 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimą per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos galima skųsti apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui per šį teismą.