- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-27
- Bylos Nr.
- AS-556-399-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Vaida Urmonaitė
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 50.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl raštų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) 2007 m. balandžio 16 d. išsiuntė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašydama:
1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. (18.19-31-1)-R-3066 ,,Dėl gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo“;
2) panaikinti Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. gruodžio 5 d. informacinį pranešimą Nr. (16.50-11)-TR-3413;
3) įpareigoti Tauragės apskrities valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti 844 Lt grąžintiną permokėtą mokesčio sumą.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad 2006 m. lapkričio 24 d. prašymu kreipėsi į vietos mokesčių administratorių dėl grąžintinos, bet negrąžinamos mokesčio sumos grąžinimo. 2006 m. gruodžio mėnesį iš vietos mokesčių administratoriaus gavo informacinį pranešimą Nr. (16.50-11)-TR-3413, kuriame buvo nurodyta, kad įsigyjant kompiuterio pagrindinius elementus nebuvo įsigyta programinė įranga ir todėl FR0462L formos priede deklaruotomis patirtomis išlaidomis negali būti mažinamos apmokestinamosios pajamos. Informacinio pranešimo turinys neatitinka tikrovės. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendime konstatavo, kad informacinis pranešimas bei reikalavimas pateikti dokumentus, įrodančius, kad kompiuteris buvo pirktas su teisėta programine įranga, yra pagrįstas. Centrinio mokesčių administratoriaus raštas mokesčių mokėtojui sukelia teisines pasekmes.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą. (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.). Teismas taip pat nutarė nutarčiai įsiteisėjus skundą su priedais ir sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį grąžinti pareiškėjai.
Teismas konstatavo, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Teismas nurodė, kad nei Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. gruodžio 5 d. informaciniu pranešimu Nr. (16.50-11)-TR-3413, nei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. kovo 14 d. raštu „Dėl gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo“ nėra priimtas joks sprendimas ar atlikti veiksmai, kurie darytų įtaką pareiškėjos teisėms ar tesėtiems interesams. Pagal ABTĮ administraciniame teisme nagrinėjamo ginčo objektu gali būti tik konkretūs, jau atlikti (priimti) viešojo administravimo subjekto veiksmai (sprendimai). Todėl pareiškėjos skundas dėl Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos informacinio pranešimo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos aiškinamojo rašto, kuriuos pareiškėja prašo panaikinti bei jų pagrindu įpareigoti atlikti veiksmus, negali būti priimtas nagrinėti teisme. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja teisminės gynybos galės kreiptis, jei apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ar Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priims pareiškėją netenkinantį sprendimą ir ginčo nepavyks išspręsti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka.
III.
Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartį ir skundą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nevisapusiškai išnagrinėjo ir netinkamai įvertino skunde nurodytas faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė ir išaiškino procesinės teisės normas.
2. Nagrinėjamu atveju tikslinga atriboti ABTĮ 2 straipsnio 18 dalyje apibrėžtą mokestinių ginčų sąvoką nuo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų bylų sąvokos. Šios sąvokos skiriasi.
3. ABTĮ 26 straipsnio 3 dalis nustato privalomą išankstinį nagrinėjimą ne teismo tvarka mokestiniams ginčams, o skundai dėl mokesčių administratorių sprendimų ar veiksmų (neveikimo) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų klausimais gali būti skundžiami pasirinktinai Mokestinių ginčų komisijai arba tiesiogiai administraciniam teismui.
4. Tiek į trečiąjį suinteresuotą asmenį, tiek į atsakovą pareiškėja kreipėsi skundais, bet valstybinio administravimo subjektai nesiteikė priimti sprendimų, o apsiribojo tik atsakymų pateikimu.
5. Tiek centrinio mokesčių administratoriaus raštas, tiek vietos mokesčių administratoriaus informacinis pranešimas yra individualūs aktai, neabejotinai sukeliantys mokesčių mokėtojui teisines pasekmes, pažeidžiantys teisę iš pajamų atimti per mokestinį laikotarpį patirtas nuolatinio Lietuvos gyventojo išlaidas ir pasinaudoti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 5 punkto norma.
6. Vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Todėl teismas, nagrinėdamas skundą dėl sukeltų teisinių pasekmių priimtais valstybinio administravimo subjektų sprendimais, privalėjo apginti pažeistas asmens teises.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Todėl jei skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kaip nepriskirtiną administraciniams teismams. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 23 ir 52 straipsnius teisė suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą priklauso pareiškėjui. Savo ruožtu, skundo dalykas ir pagrindas apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas bei pareiškėjo pasirinktos gynybos būdą, siekiant apginti savo tikrai ar tariamai pažeistą teisę. Tačiau teisminis, tikrai ar tariamai pažeistos teisės, gynybos būdas yra sąlygotas atitinkamų procesinių prielaidų, numatytų ABTĮ 37, 101, 103 straipsniuose, kurių buvimas atima arba apriboja asmens teisę naudotis teismine gynyba.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos skundo dalykas yra Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. (18.19-31-1)-R-3066 ,,Dėl gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo“ ir Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. gruodžio 5 d. informacinio pranešimo Nr. (16.50-11)-TR-3413 teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėja taip pat prašė įpareigoti Tauragės apskrities valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti 844 Lt grąžintiną permokėtą mokesčio sumą.
Pareiškėjos teigimu, tiek centrinio mokesčių administratoriaus raštas, tiek vietos mokesčių administratoriaus informacinis pranešimas yra individualūs aktai, neabejotinai sukeliantys mokesčių mokėtojui teisines pasekmes, pažeidžiantys teisę iš pajamų atimti per mokestinį laikotarpį patirtas nuolatinio Lietuvos gyventojo išlaidas ir pasinaudoti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 5 punkto norma.
Iš byloje esančio ginčijamo Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. gruodžio 5 d. informacinio pranešimo Nr. (16.50-11)-TR-3413 matyti, kad juo buvo nustatyti pareiškėjos pateiktos 2006 m. rugsėjo 25 d. gyventojų pajamų deklaracijos FR0462S už 2005 metus neatitikimai ir pareiškėja buvo įpareigota patikslinti deklaraciją. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. kovo 14 d. sprendime Nr. (18.19-31-1)-R-3066 ,,Dėl gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo“ konstatuota, kad Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. gruodžio 5 d. informacinis pranešimas apie pateiktoje deklaracijoje esančias klaidas (neatitikimus) bei reikalavimas pateikti dokumentus, yra pagrįstas. Taip pat pažymėta, kad apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priėmus pareiškėją netenkinantį sprendimą (informacinis pranešimas apie deklaracijoje pateiktas klaidas nėra laikomas sprendimu), pagal Mokesčių administravimo įstatymo 146 straipsnį pareiškėja turės teisę priimtą sprendimą apskųsti ABTĮ nustatyta tvarka.
Įvertinus skundžiamų 2006 m. gruodžio 5 d. informacinio pranešimo ir 2007 m. kovo 14 d. sprendimo turinį, atsižvelgiant į pareiškėjos skundo esmę, reikalavimus, darytina išvada, kad nei Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. gruodžio 5 d. informacinis pranešimas Nr. (16.50-11)-TR-3413, nei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. kovo 14 d. raštas „Dėl gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo“ nesukėlė pareiškėjai teisinių pasekmių (nepadarė įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teisminis procesas pagal pareiškėjos suformuluotą skundo dalyką yra negalimas, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos J. J. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.