Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-01-19 · Civilinė byla Nr. 2A-95/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-01-19
Bylos Nr.
2A-95/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Donatas Šernas, Marytė Mitkuvienė, Virginija Čekanauskaitė
Atsakovas
V. G., V. S.
Ieškovas
R. K. L.
Advokatai
Benediktas Paula
Kategorijos
  • 24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-95/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 24.1, 63.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant atsakovams V. G. , V. S. ,atsakovų atstovams advokatams Benediktui Paulauskui, Ingridai Montvydienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-594-34/2008 pagal ieškovo R. K. L. ieškinį atsakovams V. G. ir V. S. dėl piniginės prievolės išieškojimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams V. G. ir V. S. kreipėsi ieškovas R. K. L. ir prašė solidariai iš atsakovų priteisti 78 400 Lt piniginės prievolės ir 526 848 Lt palūkanų, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad 1994 m. kovo 7 d. ieškovas, kaip dabar jau likviduotos PĮ ,,EKOCHRON“ savininkas, su atsakove V. G. sudarė kreditinę sutartį. Pagal šią sutartį ieškovas paskolino atsakovei 34 500 JAV dolerių (138 000 Lt). Skolos grąžinimo terminas buvo numatytas iki 1994 m. balandžio 7 d. Laiku negrąžinusi kredito sumos, atsakovė įsipareigojo mokėti 1 procento dydžio palūkanas nuo gautos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną arba 30 procentų per mėnesį. Atsakovė grąžino dalį gautos paskolos – 59 600 Lt. Sutarties įvykdymą savo parašu garantavo atsakovas V. S. . Ieškovui iškeltoje baudžiamojoje byloje atsakovė parodė, jog paskolą gavo asmeniškai, o ne kaip UAB ,,Kaligula“ direktorė. Ieškovo teigimu, sumažinus mėnesines palūkanas, atsakovė liko skolinga 78 400 Lt skolos ir palūkanas už 168 mėnesius – 526 848 Lt, iš viso 605 248 Lt. 2002 m. gegužės 8 d. PĮ ,,EKOCHRON“ likviduota ir 2002 m. gegužės 30 d. išregistruota iš rejestro. LR Individualių įmonių įstatyme likviduojamos įmonės savininkui numatyta teisė perimti įmonės turtą, įskaitant ir įmonės debitorines skolas. 2001 m. lapkričio 16 d. perdavimo-priėmimo aktu ieškovui buvo perduotas likviduojamos PĮ ,,EKOCHRON“ turtas – atsakovės debitorinė skola. Ieškovas nurodė, jog nuo 1994 m. sausio 9 d. iki 2000 m. rugsėjo 20 d. jis buvo kalinamas, areštuotas, priverstinai gydomas, todėl tik nuo 2000 m. rugsėjo 20 d. galėjo realizuoti savo teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, o tuo metu jau įsigaliojo naujasis CK, kuris numatė bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą, tačiau tuo metu ieškovas neturėjo lėšų susimokėti žyminio mokesčio. Tik 2007 m. gegužės 20 d. jis gavo antrinę teisinę pagalbą ir buvo atleistas nuo žyminio mokesčio. Ieškovas prašė atnaujinti senaties terminą ieškiniui pareikšti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį atmetė ir nusprendė priteisti iš ieškovo R. K. L. atsakovei V. G. 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teismas sprendime nurodė, kad iš šalių paaiškinimų matyti, kad kreditavimo sutartis buvo sudaryta vienu egzemplioriumi, jos tekstą parengė ir savo ranka surašė pats ieškovas. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu), byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad 1994 m. kovo mėnesį paskola buvo suteikta UAB „Kaligula“, o ne V. G. asmeniškai. Pats ieškovas, pildęs kreditavimo sutartį, nurodė V. G. pareigas ir įmonės pavadinimą, taip pat nurodė, kad paskola suteikiama UAB „Kaligula“. Kreditavimo sutarties 5 punkte ieškovas nurodė, kad paskola suteikiama pirkti prekėms firmai Ekochron pagal jos paraišką. Ši sutarties sąlyga teismui leido tikėti, kad ieškovo įmonė su atsakovės V. G. vadovaujama įmone ketino sudaryti ir kitus sandorius, pateikdama paraiškas prekėms pirkti. Teismas kritiškai vertino paties ieškovo paaiškinimus apie paskolos suteikimą būtent V. G. . Ieškovas tvirtindamas, kad jis kreditavimo sutarties sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti, kartu pabrėžia, kad ieškinį dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pateikti tik jis pats, tačiau šio sandorio neginčija. Teismas nurodė, kad, esant tokiems paaiškinimas, atsižvelgiant į R. K. L.subjektiškumo problemą, nėra pagrindo tikėti ieškovo paaiškinimais apie sandorio sudarymo aplinkybes ir paskolos gavėją. Prejudicinę reikšmę turinčių faktų R. K. L.ar kitose baudžiamosiose bylose nėra nustatyta, tad iš baudžiamosiose bylose esančių procesinių dokumentų – 1995 m. rugsėjo 20 d. akistatos protokolo - negalima daryti vienareikšmių išvadų, kad 1994 m. kovo mėnesį paskola buvo suteikta asmeniškai V. G. . Teismas padarė išvadą, kad 1994 m. kovo mėnesio kreditavimo sutartimi ieškovas suteikė paskolą ne atsakovei V. G. , o jos vadovaujamai UAB „Kaligula“. Teismas taip pat nurodė, kad garanto atsakovo V. S. atsakomybė yra subsidiarinė (1964 m. CK 220 str.). Reikalavimo grąžinti skolą UAB „Kaligula“ ieškovas nėra pareiškęs, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo priteisti skolą iš atsakovo V. S. .

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas R. K. L. prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį patenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Pateikdamas ieškinį, ieškovas neįtraukė proceso šalimi UAB ,,Kaligula“, nes pateikė įrodymus, kad paskolą gavo ne UAB ,,Kaligula“, o atsakovė. Atsakovė pateikė versiją, kad paskolą gavo ne ji, o jos vadovaujama UAB ,,Kaligula“. Todėl teismo sprendimas naikintinas, remiantis CPK 266 straipsnio ir 239 straipsnio 2 dalies nuostata, kaip absoliučiai negaliojantis.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad baudžiamojoje byloje prejudicinių faktų nenustatyta. Teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino įrodymų iš baudžiamosios bylos Nr. 1-13-31-97, patvirtinančių, kad atsakovė, o ne UAB „Kaligula“ gavo paskolą. Nutarime, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-005-95, nurodyta, kad kredito gavėja yra atsakovė. Atsakovė tardymo metu niekada nepareiškė, kad paskolą gavo ne ji. Per akistatą ji pripažino, kad paskolą gavo pati, o apklausta kaip liudytoja patvirtino tą patį. Teismas nepagrįstai ignoravo pačios atsakovės 1997 m. pripažintą ir po to juridiškai faktą, kad atsakovė asmeniškai gavo iš ieškovo paskolą.

3. Teismas neteisingai vertino pačią kreditinę sutartį. Sutarties 1, 2, 4 punktai patvirtina, kad paskola jai suteikta asmeniškai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad sutartį sudaro ir palūkanas pagal sutartį moka atsakovė, kaip pilietė (1 p., 2 p.), kad ji už prievolės įvykdymą atsako savo turtu ir butu. UAB „Kaligula“ negali turėti buto, tik patalpas veiklai.

4. Atsakovė nepateikė duomenų, kad gautą paskolą įnešė į UAB „Kaligula“ sąskaitą. Paskolai gauti bendrovės vardu atsakovė pagal galiojusį Akcinių bendrovių įstatymą turėjo pateikti akcininkų raštišką sutikimą tokiai paskolai gauti ir įgaliojimą gauti grynas lėšas, o sutartyje turėjo būti nurodyti įmonės rekvizitai. Atsakovė nori nurašyti savo skolą bendrovei, kurios dėl skolų negali likviduoti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė V. G. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad teismas visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus bei teisingai nustatė, kad paskola buvo suteikta UAB „Kaligula“. Todėl teismas teisingai konstatavo, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės atsakovei V. G. ir pagrįstai ieškinį atmetė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kreditavimo (paskolos) sutartis, kurios pagrindu ieškovas pareiškė reikalavimą šioje byloje dėl piniginės prievolės (paskolos grąžinimo), sudaryta 1994 m. kovo 7 d., galiojant 1964 m. redakcijos Civiliniam kodeksui. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies nuostatą, 2000 m. įsigaliojusio Civilinio kodekso normos taikomos prievoliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems po minėto kodekso įsigaliojimo, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatą, civilinio kodekso (2000 m.) šeštosios knygos XIV skyriaus normos dėl sutarčių aiškinimo, nepaisant jų sudarymo momento, taikomos ir toms sutartims, kurios galioja įsigaliojus šiam kodeksui. Tai reiškia, kad paskolos sutarties, kurios pagrindu šioje byloje pareikštas ieškinys dėl prievolės įvykdymo, turiniui ir formai turi būti taikomos 1964 m. Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios paskolos sutarčių sąvoką bei nustatančios reikalavimus tokios sutarties formai ir turiniui, o šios sutarties aiškinimui – 2000 m. Civilinio kodekso normos, reglamentuojančio sutarčių aiškinimo taisykles.

Pagal 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso 291 straipsnio, įtvirtinusio paskolos sutarties sąvoką, 1 dalies nuostatą, paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies daiktų.

Šioje byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad ieškovas pagal 1994 m. kovo 7 d. sudarytą kreditavimo (paskolos) sutartį joje nurodytą pinigų sumą, kaip sutarties dalyką, perdavė, t.y. pinigus paskolino. Taigi nėra ginčo nei dėl sutarties sudarymo fakto, nei dėl esminių šios sutarties sąlygų. Tačiau byloje kilo ginčas dėl aplinkybės, kas pagal šią sutartį yra paskolos gavėjas, t.y. kam ieškovas paskolino pinigus: atsakovei V. G. ar uždarajai akcinei bendrovei ,,Kaligula“. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pateiktojo kreditavimo sutarties teksto turinį, o taip pat kitus faktinius byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, jog paskola buvo suteikta UAB ,,Kaligula“, o ne V. G. asmeniškai. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė vadovaudamasis aplinkybe, kad ieškovas, pats pildęs kreditavimo sutartį, nurodė V. G. pareigas ir įmonės pavadinimą, sutarties 5 punkte - kad paskola suteikta pirkti prekėms firmai ,,Ekochron“. Teismo teigimu, ieškovas, pildydamas kreditavimo sutartį, taip pat nurodė kad paskola suteikiama UAB ,,Kaligula“. Tačiau su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis negalima sutikti. Iš jau minėtos 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso 291 straipsnio nuostatos seka, kad pagrindinės paskolos sutarties sąlygos yra šios: pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn susitarimo pagrindu bei paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Paskolos teisiniai santykiai atsiranda, kada šalys susitaria dėl minėtų sąlygų. Iš pateiktų 1994 m. kovo 7 d. sudarytos kreditavimo sutarties nuorašų (b.l. 3, 69, 70) matyti, kad sutarties 1 punktu ieškovo firma ,,Ekochron“ įsipareigojo suteikti paskolą pil. G. V., o 2 sutarties punktu, laiku negrąžinus paskolos, pil. G. V. įsipareigojo už kiekvieną pavėluotą dieną mokėti 1% nuo visos paskolos sumos. Taigi, pats kreditavimo sutarties tekstas, jos sąlygos įrodo, kad įsipareigojimą suteikti paskolą firma ,,Ekochron“ prisiėmė prieš fizinį asmenį - atsakovę V. G. , o įsipareigojimą mokėti netesybas, pradelsus skolos grąžinimą, prisiėmė taip pat atsakovė V. G. . Iš šių sutarties nuostatų taip pat seka ir išvada, kad ir įsipareigojimą grąžinti suteiktą paskolą prisiėmė atsakovė V. G. .

Nors, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sutartyje yra nurodytas ir UAB ,,Kaligula“ pavadinimas bei atsakovės V. G. pareigos šioje bendrovėje, o sutarties 5 punkte nurodyta, kad paskola suteikta pirkti prekėms firmai ,,Ekochron“, tačiau šios faktinės aplinkybės negali būti pakankamas pagrindas išvadai, kad paskolos gavėjas yra UAB ,,Kaligula“. Kreditavimo sutarties įžanginėje dalyje nurodytos šios sutarties šalys: ,,Firma ,,Ekochron“ asmenyje direktoriaus ir pil. G. V., UAB ,,Kaligula“ direktorė <...>“. Šio sakinio konstrukcijos, kad, apibūdinant paskolos davėją, pirmiausia nurodomas paties davėjo pavadinimas (paskolą suteikė firma ,,Ekochron“), o tik po to – paskolos davėją atstovavęs administracijos vadovas (direktorius) – loginis ir lingvistinis aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad ir apibūdinant paskolos gavėją, sutartyje pirmiausia yra nurodytas pats paskolos gavėjas – šiuo atveju fizinis asmuo V. G. , o tik po to paskolos gavėjo pareigos. Vien aplinkybė, kad sutartyje yra nurodytos asmens, kuriam suteikiama paskola, pareigos, negali suponuoti išvados, kad paskola suteikiama pačiai įmonei, kurioje fizinis asmuo tas pareigas atlieka. Tuo tarpu sutarties 5 punkte išdėstytas teiginys apie paskolos paskirtį – kad paskola suteikta pirkti prekėms firmai ,,Ekochron“ – visiškai nesusijęs su paskolos gavėjo ar kito, įsipareigojusio grąžinti suteiktą paskolą asmens, apibūdinimu.

Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad 1994 m. kovo 7 d. kreditavimo sutartyje yra nurodyta, jog paskola suteikiama UAB ,,Kaligula“. Sutarties 1 punkte nurodyta: „Firma ,,Ekochron“ suteikia pil. G. V., UAB ,,Kaligula“ direktorei, paskolą <...>“. Taigi, sutarties teiginys „<...>suteikia pil. G. V. <...> paskolą <...>“ ir nurodo paskolos gavėją, o po teiginio „<...> suteikia pil. G. V. <...>“ padarytas įrašas „UAB ,,Kaligula““, sprendžiant iš viso sutarties teksto, ypač jos įžanginės dalies, leidžia daryti išvadą, kad šiuo įrašu tik siekiama pabrėžti atsakovės pareigas, kurias ji tuo metu užėmė uždarojoje akcinėje bendrovėje ,,Kaligula“.

Todėl kreditavimo sutarties turinys, jos teksto loginis ir lingvistinis aiškinimas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kuri yra priešinga pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai: pagal sutarties turinį labiau tikėtina, kad paskolos gavėjas yra ne uždaroji akcinė bendrovė ,,Kaligula“, o pati atsakovė V. G. .

Pagal CPK 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Todėl atsakovė, teigdama priešingai - kad paskolos gavėjas yra UAB ,,Kaligula“, o ne ji, šį savo teiginį ir privalėjo įrodyti CPK 177 straipsnyje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis. Tačiau tokių įrodymų atsakovė nepateikė. Priešingai, byloje pateikti įrodymai, surinkti baudžiamojo proceso tvarka – 1995 m. rugsėjo 20 d. akistatos protokolas (b.l. 8-9), 1996 m. sausio 9 d. nutarimas dėl priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių (b.l. 10-17), Vilniau miesto 2 apylinkės teismo 1997 m. spalio 2 d. nutartis (b.l. 250-52) rodo, kad pati atsakovė, apklausiama baudžiamojoje byloje liudytoja, pripažino, kad sudarė paskolos sutartį su ieškovu R. L.ir gavo iš jo paskolą, tuo tarpu aplinkybės, kad paskolą gavo UAB ,,Kaligula“ neteigė. Kaip pagrįstai nurodo apeliantas, atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad paskolinti pinigai buvo įnešti į UAB ,,Kaligula“ sąskaitą. Byloje taip pat nėra ir jokių kitų duomenų, kad ieškovo firmos paskolinti pinigai būtų gauti ir apskaityti UAB ,,Kaligula“.

Esant tokioms aplinkybėms – atsakovei neįrodžius savo teiginio, kad pagal kreditavimo sutartį ji pinigų negavo, ir nenuginčijus sutarties (1964 CK 292 str. 1 d.), kolegija daro išvadą, kad paskolos gavėja yra atsakovė V. G. , kuriai, suėjus sutartyje nustatytam terminui, atsirado prievolė grąžinti jai suteiktą paskolą. Todėl nepagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, pagal kurią ieškovas neturi reikalavimo teisės atsakovei V. G. (teisės reikalauti prievolės, kilusios iš 1994 m. kovo 7 d. kreditavimo sutarties, įvykdymo – paskolos gražinimo).

Pagal 1964 m. CK 82 straipsnio 1 dalies nuostatą, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į pažeistos teisės teisminę gynybą (ieškinio senatis). Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti (1964 m. CK 90 str. 1 d.) Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir šiuo metu galiojančiame civiliniame kodekse (CK 1.124 str., 1.125 str., 1.131 str. 1 d.). Ieškinio senatį teismas taiko tik esant skolininko (ginčo šalies) reikalavimui (1964 m. CK 85 str. 2 d., 2000 m. CK 1.126 str. 1 d.).

Šioje byloje atsakovai atsiliepimais į ieškinį (b.l. 31-32, 40-41) prašė taikyti ieškinio senatį, nurodydami, kad terminas ieškiniui pareikšti praleistas, ieškovas neprašo atnaujinti ir nepateikė argumentų bei įrodymų, pagrindžiančių termino praleidimo priežastis.

Remiantis 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.

1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalimi nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas.

Byloje yra nustatyta ir šalių neginčijama aplinkybė, kad prievolė pagal firmos „Ekochron“ ir V. G. 1994 m. kovo 7 d. sudarytą paskolos sutartį turėjo būti įvykdyta iki 1994 m. balandžio 7 d. Ieškovas teigia, kad dalį prievolės atsakovė įvykdė, t.y. dalį skolos pagal sutartį grąžino, tačiau duomenų, kada ši skolos dalis buvo padengta, nepateikė. Atsakovė V. G. savo atsiliepime į ieškinį nurodė, kad paskutinį mokėjimą pagal 1994 m. kovo 7 d. sutartį ji atliko 1994 m. birželio 5 d. Taigi, ieškinio senaties terminas, remiantis procesinių terminių skaičiavimo taisyklėmis, prasidėjo nuo 1994 m. birželio 6 d., t.y. nuo šios dienos ieškovas įgijo teisę pareikšti ieškinį. Ieškinį atsakovams ieškovas galėjo pareikšti iki 1997 m. birželio 6 d. (1964 m. CK 84 str. 1 d.). Tuo tarpu su ieškiniu į teismą ieškovas kreipėsi tik 2007 m. gegužės 30 d. (b.l. 1).

Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė aplinkybę, kaip priežastį, dėl kurios ieškinio senaties terminas buvo praleistas: jog jis nuo 1994 m. sausio 9 d. iki 2000 m. rugsėjo 20 d. buvęs areštuotas, kalinamas ir priverstinai gydomas.

Kaip patvirtina byloje esantys VšĮ Vilniaus psichiatrijos ligoninės 1998 m. gruodžio 14 d. pažymėjimo (b.l. 54), VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės 2000 m. rugsėjo 12 d. pažymos (b.l. 55 ), Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės 2000 m. rugsėjo 20 d. pažymėjimo (b.l. 56) nuorašai, R. K. L. aitis šiose ligoninėse gydėsi nuo 1995 m. spalio 9 d. iki 2000 m. rugsėjo 20 d.

Remiantis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1997 m. spalio 2 d. nutarties nuorašu (b.l. 50-53), teismas nutarė atleisti R. K. L. nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytas pavojingas visuomenei veikas ir paskirti jam priverčiamąją medicininio pobūdžio priemonę, atiduodant priverstiniam gydymui į psichiatrinę ligoninę sustiprintojo stebėjimo sąlygomis.

1964 m. CK nustato atvejus, kada ieškinio senaties termino eiga yra sustabdoma (88 str.). Liga nepatenka į sąrašą atvejų, kurie yra pagrindas sustabdyti senaties terminą. Nors Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 1997 m. spalio 2 d. nutartimi pripažino, kad dėl psichinės ligos R. K. L. negalėjo ir negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, tačiau byloje nėra duomenų, įrodančių, kad jis būtų civiline tvarka pripažintas neveiksniu, kas galėtų sudaryti pagrindą sustabdyti ieškinio senaties termino eigą (CK 88 str. 1 d. 4 p.). Ieškovas gydėsi nuo 1995 m. spalio 9 d. iki 2000 m. rugsėjo 20 d., o teisė į ieškinį atsirado dar 1994 m. birželio 6 d. Taigi, ieškovas turėjo galimybę realizuoti savo teisę ir kreiptis į teismą su ieškiniu nustatyto ieškinio senaties termino metu, o taip pat iš karto po aplinkybių, sutrukdžiusių jam teisę realizuoti (gydymosi ligoninėse) išnykimo. Kadangi ieškovas su ieškiniu kreipėsi į teismą tik 2007 m. gegužės 30 d., t. y. praėjus daugiau nei šešeriems metams po šių aplinkybių išnykimo, toks delsimas realizuoti teisę negali būti pateisinamas, todėl pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti (1964 m. CK 90 str. 1 d.).

Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors pirmosios instancijos teismas ir padarė nepagrįstas išvadas dėl to, kas turi atsakyti už prievolę pagal ieškovo nurodytą kreditavimo sutartį, tačiau nustačius, kad ieškinys yra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą ir tai yra pagrindas ieškiniui atmesti, ieškinį pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai, taigi ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. K. L. 20,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėMarytė MitkuvienėDonatas Šernas