Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Ugira“ atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nutarties, kuria atsakovei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-623-399/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Hidroterra“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ugira“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės 13 889,35 Eur skolą, 326,40 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovei priklausančiam nekilnojamam ir kilnojamam turtui, o jo nesant ar esant nepakankamai, atsakovei priklausančioms piniginėms lėšoms ir turtinėms teisėms 14 215,75 Eur sumai. Nurodė, jog atsakovės ieškovei turimų įsipareigojimų suma didelė, atsakovė sąmoningai vengia įvykdyti įsipareigojimus geruoju.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovės UAB „Hidroterra“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „Ugira“ atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tai reiškia, kad įstatymas suteikia teismui teisę kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal pareikštą prašymą. CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimo bei atsižvelgdamas į abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, tik sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis procese numatytų priemonių. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurioms esant teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.

Apeliantė savo atskirąjį skundą grindžia argumentu, jog teismas nesilaikė imperatyvių įstatymų reikalavimų ir nepasisakė dėl ieškinio pagrįstumo, nors tą privalėjo atlikti pirmiausia. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliantės argumentu nesutinka ir pažymi, jog teismų praktikoje vyrauja pozicija, kad CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti reikalavimo pagrįstumą. Ar ieškovo reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, jog gali būti priimtas šaliai palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus, teismas susidaro nuomonę, kad yra reikalavimo tenkinimo tikimybė, tai sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindinis tikslas yra ne reikalavimo pagrįstumo nustatymas (tai nustatoma išnagrinėjus ginčą iš esmės), o būsimo, galimai šaliai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teismui pakanka įsitikinti tuo, jog ieškovas pateikė pakankamai ieškinio faktinį pagrindą patvirtinančių įrodymų, kuriems pasitvirtinus, ieškinys galėtų būti patenkintas. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių tuo pagrindu, kad ieškinys preliminariai nepagrįstas, tik tada, jei yra reiškiamas akivaizdžiai nepagrįstas materialinis teisinis reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-810/2014). Teismų praktikoje susiformavusi nuomonė, kad nenurodymas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-786-180/2015). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir aptartą teismų praktiką, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pagrįstai nenagrinėjo ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumo, o tenkindamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, preliminariai sprendė, jog ieškovės reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti.

Įstatyme neįtvirtintas kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, vertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005; 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-428/2008; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009).

Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nagrinėjamu atveju ieškinio suma (14 215,75 Eur) atsakovei laikytina didele, todėl nutarė atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog prezumpcija, kad didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti skolininko turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Kiekvienu atveju turi būti įvertinamos konkrečios faktinės bylos aplinkybės, skolininko finansinės galimybės, nustatant ar ši suma yra didelė konkrečiam atsakovui. Pažymėtina, kad atsakovė, teikdama atskirąjį skundą, šią prezumpciją gali paneigti, pateikdama duomenis, įrodančius jos gerą turtinę padėtį (CPK 12, 178 straipsniai). Tai gali būti duomenys iš viešų registrų, kredito įstaigų duomenys apie turimas lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas ir pan. Sprendžiant, ar ieškinio suma yra didelė, atsižvelgiama į to asmens finansines galimybes, t. y. ar ji yra didelė, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams. Taip pat ar tas asmuo turi ilgalaikio ar trumpalaikio turto, ar šis turtas likvidus, ar apsunkintas disponavimas turtu ir pan. Nors pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 straipsnis), bet paskirstydamas įrodinėjimo naštą teismas taip pat atsižvelgia į tai, kuriai iš bylos šalių yra paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Geriausiai savo turtinę padėtį žino, taigi ir gali ją įrodyti atsakovė, šiuo atveju – apeliantė.

Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nutartį ir siekdama eliminuoti abejones dėl jos galimybių įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju, nurodė, kad nesutinka, jog ieškinio suma jos atžvilgiu laikytina didele, kadangi UAB „Ugira“ yra pelningai dirbanti įmonė, jos turimas turtas viršija finansinius įsipareigojimus, įmonės įstatinis kapitalas yra 721 000 Lt (208 816,03 Eur), įmonė dalyvauja didelės vertės viešųjų pirkimo konkursuose, taip pat įmonė yra įtraukta į oficialiai patvirtintų tiekėjų sąrašus iki 2016 m. birželio 29 d., atsakovė turi pakankamai nekilnojamojo turto, kuris įregistruotas viešame nekilnojamojo turto registre, todėl nėra jokio pagrindo daryti prielaidą, jog jai gali kilti sunkumų sumokėti ieškovės naudai ginčijamą pinigų sumą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės motyvacija nesutinka ir atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė tik 2015 m. rugsėjo 30 d., t. y. pusės metų senumo, finansinės atskaitomybės duomenis, kurie šiuo metu galimai yra pakitę, todėl neatspindi dabartinės (esamos) atsakovės finansinės padėties. Be to, iš atsakovės su atskiruoju skundu pateiktų jos turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų (balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos), kuriuos apeliacinės instancijos teismas priima, nes atsakovė neturėjo galimybės jų pateikti pirmosios instancijos teismui, kadangi apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą jai nebuvo pranešta (CPK 147 straipsnio 1 dalis), matyti, kad atsakovė turi ilgalaikio turto už 443 878 Eur, kurį sudaro nematerialus turtas – 51 689 Eur, materialus turtas – 392 189 Eur, ir trumpalaikio turto – 198 592 Eur, kurį sudaro atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 117 486 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 80 017 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 1 089 Eur. Iš pateikto 2015 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenų taip pat matyti, jog per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 96 683 Eur ir po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai sudaro 85 947 Eur. Pagal 2015 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitą atsakovė patyrė 42 451 Eur nuostolį. Nors iš VĮ Registrų centras duomenų matyti, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso 3 žemės sklypai ir negyvenamoji patalpa (administracinės patalpos), tačiau kartu atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė savo prievolėms kreditoriui AB DNB bankas užtikrinti, yra sudariusi maksimaliosios hipotekos sutartis (identifikavimo kodai 20120150014216 ir 20120150014255), kurių hipotekos objektu yra atsakovei priklausanti negyvenamoji patalpa (administracinės patalpos), kurios vertė 264 300 Eur. Atsižvelgiant į apeliantės pateiktus finansinius duomenis ir preliminariai įvertinus ieškinio pagrįstumą bei atsakovės galimybes įvykdyti galimai palankų teismo sprendimą, spręstina, kad ieškiniu reikalaujama suma skolininkės kaip juridinio asmens atžvilgiu, vertinant jos turimą turtą, visgi laikytina didele, o apeliantės pateikti duomenys apeliacinės instancijos teismui nesuteikia pagrindo daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovės finansinė padėtis yra gera. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro įvertindamas tai, kad pagal pateiktus duomenis atsakovės veikla yra nuostolinga, atsakovės kreditoriams mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 182 630 Eur sumą, atsakovei nuosavybės teise priklausančiam turtui (administracinėms patalpoms) yra taikoma hipoteka, todėl spręstina, kad atsakovės turimo turto ir skolinių įsipareigojimų santykis ateityje gali kelti tam tikrą grėsmę teismo sprendimo vykdymui ir ieškovei palankus teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas arba pasidaryti neįmanomas. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad, taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014).

Apeliantė atskirąjį skundą taip pat grindžia argumentu, jog palyginus prašomos priteisti skolos dydį su bendrai pagal šalių pasirašytą sutartį, iš kurios kildinama skola, dydžiu (bendra sandorio suma), ieškinio suma sudaro tik 19,44 proc. visos sandorio sumos, kas reiškia, jog didžiąją dalį (daugiau kaip 80 proc.) sandorio sumos atsakovė jau yra sumokėjusi ieškovei už pagal sutartį atliktus darbus. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, vertinant, ar ieškinio suma atsakovės atžvilgiu gali būti laikytina didele, bendros sandorio sumos kriterijumi negali būti vadovaujamasi, kadangi aplinkybė, jog atsakovė sudarė 73 101,83 Eur vertės sandorį, nepagrindžia jos geros finansinės padėties ir to, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo vykdymas nebus apsunkintas ar nepasidarys neįmanomu įvykdyti. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu. Todėl tai, kad atsakovė įvykdė didžiąją dalį sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, negali būti pagrindiniu kriterijumi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog proporcingumo, ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Laikinosios apsaugos priemonės taip pat turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Teismų formuojamojoje nuoseklioje praktikoje pasisakoma, kad minėti ginčo šalių interesų ekonomiškumo, pusiausvyros, lygiateisiškumo principai sąlygoja, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės-ūkinės veiklos, t. y. įmonės komercinė-ūkinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-12-31 nutartis c. b. Nr. 2-949/2008, 2009-02-05 nutartis c. b. Nr. 2-84/2009). Šių išaiškinimų kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodyto turto, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, arešto eiliškumas iš esmės atitinka ekonomiškumo, proporcingumo bei šalių interesų pusiausvyros principus ir nepažeidžia atsakovės teisių ir teisėtų interesų. Be to, iš VĮ Centrinės hipotekos įstaigos duomenų matyti, kad pagal skundžiamą teismo nutartį buvo areštuotas tik atsakovei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, kas neriboja ir nesuvaržo atsakovės teisių vykdyti ūkinę komercinę veiklą. O atsakovės nurodyti atskirojo skundo argumentai, jog ji dalyvauja viešuosiuose pirkimuose ir konkursuose, kuriuose vertinama įmonės pajėgumo vykdyti įsipareigojimus visuma, tame tarpe ir teisinių apribojimų buvimo faktorius, kas gali sutrukdyti atsakovei veikti konkurencingai ir neleis laimėti projektų įgyvendinimo konkursų, yra nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, t. y. atsakovė nepateikė jokių duomenų, jog artimiausiu metu ketina pateikti paraišką dalyvauti viešajame konkurse, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali sukliudyti jai laimėti konkursą (CPK 178 straipsni).

Apeliantė atskirajame skunde taip pat kelia prievolės įvykdymo termino praleidimo reikšmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju klausimą, nurodydama, jog mokėjimai ieškovei pagal prievolę nebuvo atlikti dėl to, kad UAB „Hidroterra“ neatliko darbų pagal projektavimo sutartį. Susiklosčius tokiai situacijai ieškovės neatliktų darbų dalį atliko pagrindinis užsakovas UAB „Ekoatliekos“ ir dėl neatliktų darbų pateikė atsakovei pretenziją bei sumažino pagal sutartį mokėtiną darbų atlikimo kainą. Visos susidariusios situacijos aiškinimasis, dėl neatliktų darbų atsiradusios žalos nustatymas objektyviai reikalavo papildomo laiko resursų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, todėl taikant laikinąsias apsaugos priemones nesprendžiamas ginčas iš esmės – jis išsprendžiamas tik galutiniu teismo sprendimu, kuriuo teismas atsakys į ieškinyje pareikštus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, visos aplinkybės, susijusios su prievolės (ne)įvykdymo aplinkybėmis bus nagrinėjamos sprendžiant šalių ginčą iš esmės, o pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, prievolės įvykdymo termino ženkliu praleidimu rėmėsi tik kaip vienu, tačiau ne vieninteliu ir ne svarbiausiu, iš kriterijų, kurie daro prielaidą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybei.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu, atskirajame skunde nurodytais motyvais naikinti nutarties nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.