Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 punkto taisyklėmis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. J. nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 4 d., apie 20 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), už kultūros namų esančiame kiemelyje – viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,06 promilės girtumas), dėl chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu, tyčia spyrė J. B. ne mažiau kaip keturis kartus į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas apatinio žandikaulio dvigubą lūžį, poodines kraujosruvas dešinės ausies kaušelyje, kairės akies apatiniame voke ir apatinio žandikaulio kairėje pusėje, odos nubrozdinimą kairėje juosmens pusėje, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to A. U. spyrė ne mažiau kaip tris kartus į galvos sritį, tuo padarydamas nosikaulių, akytkaulio, abiejų viršutinių žandikaulių ir skruostikaulių, pleištakaulio sparninių ataugų lūžius, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas skunde nesutinka su jo nusikalstamų veikų kvalifikacija ir teigia, kad konflikto priežastis buvo jo ir nukentėjusiųjų konfliktas, o ne chuliganiškos paskatos.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešojoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, gali būti vertinamas ir laikomas kaip įžūlus elgesys, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-652/2007, 2K-136/2010 ir kt.). Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus tokiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau, jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį. Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-340/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įvykis, kurio metu nuteistasis T. J. smurtavo prieš nukentėjusiuosius J. B. ir A. U., kilo (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), už kultūros namų esančiame kiemelyje, t. y. viešoje vietoje. Šiame kiemelyje nuteistasis T. J., smurtaudamas prieš nukentėjusiuosius J. B. ir A. U., juos mušdamas rankomis ir kojomis, girdint ir matant aplinkiniams asmenims – kompanijoje buvusiems draugams E. B., L. K., A. Š., pro šalį ėjusiai liudytojai E. N., tokiais savo veiksmais neabejotinai demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino dėl chuliganiškų paskatų. Vadinasi, norint nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, būtina nustatyti motyvą – chuliganiškas paskatas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr. 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma – nukentėjusiųjų J. B. (2 t., 98 b. l.), A. U. (2 t., 98–99 b. l.), liudytojų E. N. (2 t., 94 b. l.), E. B. (2 t., 99–100 b. l.), L. K. (2 t., 100–101 b. l.) parodymai – patvirtina, kad žodinis konfliktas tarp nukentėjusiojo J. B. ir nuteistojo T. J. iš tiesų buvo, tačiau tai dar nereiškia, kad nuteistais veikė ne dėl chuliganiškų, o dėl kokių kitų paskatų, kadangi byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad tarp nukentėjusiojo J. B. ir nuteistojo T. J. buvęs žodinis konfliktas tebuvo nereikšmingas pretekstas ir menkavertė priežastis nuteistojo chuliganiškoms paskatoms formuotis ir reikštis. Nuteistojo reakcija į žodinį konfliktą, kurio dėl girtumo nuteistasis konkrečiai net neprisimena, buvo aiškiai neadekvati. Tokie įžūlūs ir labai pavojingi nuteistojo smurtiniai veiksmai – smūgių sudavimas nukentėjusiesiems kumščiais ir spardydamas kojomis, esant tik žodiniam konfliktui, negali būti paaiškinti vien tik asmeninio pobūdžio paskatomis. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad šiais anksčiau aptartais neteisėtais veiksmais T. J. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl tai, kad jis įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tarp jų ir nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, abejonių nekyla.

Taip pat kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantui skirta bausme. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, skirdamas bausmes ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam, teismas vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje. Teismas, skirdamas bausmes nuteistajam, atsižvelgė į tai, kad apeliantas nusikalto būdamas recidyvistas, teistumui neišnykus, teisiamas trečią kartą, baustas administracine tvarka ir turi galiojančių nuobaudų už tyčinius teisės pažeidimus, įvykdė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus, į tai, kad nukentėjusieji jam pretenzijų neturi, kad yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Apylinkės teismas, įvertinęs visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, padarė išvadą, kad apeliantui už nusikaltimų padarymą skirtinos laisvės atėmimo bausmės. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad apelianto asmenybės ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Kolegijos vertinimu, nuteistajam apylinkės teismo skirtos bausmės atitinka tiek jo padarytas nusikalstamas veikas, tiek jo asmenybę, tiek bausme siekiamus tikslus. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistajam net galutinė apylinkės teismo nuosprendžiu skirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams – yra mažesnė nei straipsnio sankcijoje net už vieną iš jo padarytų nusikalstamų veikų numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, todėl dar ir dėl to nuteistajam paskirtą galutinę subendrintą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ar dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.

Nuteistojo skunde išreikšta nuomonė, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino, nepagrįsta. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinantį aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Šiuo atveju byloje esantys duomenys tvirtina, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu, tuoj pat po įvykio, savo kaltę neigė, nurodė nieko nemušęs (1 t., 85 b. l.), teismo posėdžio metu jau teigė, kad viską pripažįsta, išskyrus tai, kad nukentėjusiuosius sumušė iš chuliganiškų paskatų. Taigi nuteistojo prisipažinimas nėra nuoširdus, o tai leidžia teigti, kad jis prisipažino iš esmės tik dėl surinktų įrodymų visumos. Todėl pripažinti šią nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę kolegija nemato objektyvaus pagrindo.

Kitos apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad jis gailisi nusikaltęs, yra jauno amžiaus, pažada atlyginti žalas nukentėjusiesiems, deklaratyvios, todėl atmestinos.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nustatydamas paskirtų bausmių rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl tenkinti nuteistojo T. J. apeliacinį skundą ir švelninti jam skirtas bausmės, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo T. J. apeliacinį skundą atmesti.