Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Į teismo posėdį neatvyko atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, atstovas, apie posėdį pranešta, byla nagrinėtina jam nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Marijampolės PN pareigūnų veiksmais laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d., jį kalinant perpildytose, higienos reikalavimų ir buitinio aprūpinimo normų neatitinkančiose gyvenamosiose patalpose.

Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Pareiškėjas su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie jo gyvenamąsias vietas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose iš esmės sutinka, jų neginčija.

Bylos duomenimis (I t., b.l. 26, 39, II t., 7-60, III t., b.l. 19-20) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 14 buvo laikomas laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. gegužės 26 d., nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. birželio 19 d., nuo 2015 m. vasario 20 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. birželio 21 d., nuo 2015 m. birželio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 17 d.

Pareiškėjui 2014 m. gruodžio 8 d. skirta 7 parų nuobauda, uždarant į kamerą Nr. 18. 2015 m. sausio 21 d. skirta 15 parų, uždarant į kamerą Nr. 20, tačiau 2015 m. sausio 22 d. nuobaudą atlikti paskirta į kamerą Nr. 17. 2015 m. lapkričio 12 d. pareiškėjui skirta 15 parų nuobauda, ją atliekant kameroje Nr. 22, tačiau 2015 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas paskirtas atlikti bausmę į kamerą Nr. 14. 2015 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjui skirta 15 parų nuobauda, atliekant kameroje Nr. 15.

Kameros Nr. 17 gyvenamasis plotas 16,13 kv.m., joje įrengtos 4 gyvenamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 4,03 kv.m. gyvenamojo ploto.

Kameros Nr. 18 gyvenamasis plotas 12,14 kv.m., joje įrengtos 3 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui joje teko 4,05 kv.m. ploto.

Kamerų Nr. 20 ir Nr. 22 gyvenamasis plotas 20,39 kv.m., joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam pagal atsakovo pateiktus duomenis teko 4,1 kv.m.

Kameros Nr. 14 gyvenamasis plotas 20,45 kv.m., joje įrengtos 5 gyvenamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,078 kv.m.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis dėl gyvenamųjų vietų skaičiaus kamerose Nr. 20 ir 22. Tvirtino, kad šiose kamerose buvo įrengtos 6 miegamosios vietos, šią aplinkybę grįsdamas kartu su juo kalėjusio M. Ž. byloje nustatytomis aplinkybėmis apie kamerose kalėjusių nuteistųjų skaičių. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos administraciniame teisme išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2965-402/2015 pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šioje byloje priimtame teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendime buvo nustatyta, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 27 d. (12 parų) kalint kameroje Nr. 20 buvo 6 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,398 kv.m. Byloje buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 22 buvo įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl joje pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Analogiškai šios aplinkybės įvertintos ir šį sprendimą patikrinusio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pareiškėjui 2015 m. sausio 21-22 d. kalint kameroje Nr. 20 joje buvo įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl jam teko 3,39 kv.m. gyvenamojo ploto. Pareiškėjui 2015 m. lapkričio 12-13 d. kalint kameroje Nr. 22 jam teko 4,12 kv.m. gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas ginčija atsakovo atstovo pateiktus duomenimis apie kameros Nr. 14 įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Nurodė, kad šioje kameroje iki 2015 m. rudens buvo įrengtos šešios miegamosios vietos. Atsakovo atstovas nepateikė teismui objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad kamera Nr. 14 pareiškėjo buvimo joje metu, buvo penkiavietė, taip pat nepateikė duomenų apie kartu su pareiškėju minėtoje kameroje kalėjusių asmenų skaičių ginčui aktualiais laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. gegužės 26 d., nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. birželio 19 d., todėl teismo nuomone, atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad nurodytais laikotarpiais kameroje Nr. 14 buvo laikomi šeši asmenys. Remiantis išdėstytais motyvais, ši aplinkybė laikoma nustatyta.

Į bylą pateikto Nuteistųjų uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių arba karcerį apskaitos žurnalo Nr. 210/2014 m./97-2015 m. (II t., b.l. 7-60) duomenys patvirtina, kad laikotarpiais nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2015 m. kovo 9 d. , nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. kovo 28 d., nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. ir 2015 m. birželio 25 d. kameroje Nr. 14 gyveno šeši nuteistieji.

Atlikus aritmetinius skaičiavimus, nustatyta, kad nurodytais laikotarpiais kameroje Nr. 14 kalint 6 asmenims, vienam asmeniui teko 3,4 kv.m. gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas skunde kelia pretenzijas dėl Marijampolės PN pareigūnų elgesio, nepriimant jo prašymų, jų neregistruojant, grasinant jam drausminėmis nuobaudomis.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė konkrečių atvejų, kildinamų iš nurodytų pažeidimų, t.y. nenurodė, kokie konkretūs pareigūnai, kada ir kam adresuotus prašymus atsisakė iš jo priimti, kada ir kokie konkretūs pareigūnai grasino jam skirti nuobaudas, nepateikė rašytų, bet neįteiktų skundų. Įrodinėdamas šias aplinkybes, nesirėmė liudytojų parodymais, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklėse, ant lubų ir sienų grybelis, grindys išpuvusios, baldai surūdiję. Kėlė pretenzijas dėl netinkamo natūralaus apšvietimo, ventiliacijos, oro temperatūros, per didelės drėgmės, dėl to, kad kameros Nr. 14 lange nebuvo stiklo.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015-11-01)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. (Higienos normos HN 76:2010 22 p.). Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte. Pagal Higienos normos HN 76:2010 28 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos.

Analogiškos nuostatos išdėstytos ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 14, 16, 17 punktuose.

Atsakovo atstovo teismui pateiktas Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 6 d. aplinkos matavimo protokolas Nr. F-K-M-724 (I t., b.l. 50-51) patvirtina, kad 21 būrio 211 brigados oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis atitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai, jog jam būnant 21 būryje buvo netinkama oro temperatūra, didelė drėgmė, atmestini kaip nepagrįsti.

Iš Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akto Nr. PT-342 matyti, kad 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo tikrintos visos Marijampolės PN patalpos, tačiau šio patikrinimo metu gyvenamųjų patalpų fizikiniai parametrai (apšvietimas, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir t.t. nebuvo tikrinti), be to, jame nėra jokių duomenų apie gyvenamųjų patalpų sienų, lubų, grindų ir langų būklę, todėl įrodomosios reikšmės nagrinėjamoje byloje aktualiu aspektu šis aktas neturi.

Į bylą atsakovo atstovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad ginčui aktualios kameros Nr. 14, 15, 17, 18, 20 ir 22 (jų būklė, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis, apšvieta, sanitariniai mazgai ir pan.) bei 22 ir 16 būrių gyvenamosios patalpos (inventoriaus būklė, apšvieta, sanitariniai įrenginiai, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir pan.) buvo tikrintos Marijampolės visuomenės sveikatos centro (vėliau Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM Marijampolės departamento) specialistų. Patikrinimų metu pažeidimų nebuvo nustatyta (I t., b.l. 67-85, 88-91, III. T., b.l. 39-70). Tačiau pažymėtina, kad minėtose patalpose, patikrinimų atlikimo metu pareiškėjas negyveno, be to, dalis atliktų patikrinimų iš viso nepatenka į byloje vertinamą laikotarpį, todėl nagrinėjamoje byloje remtis minėtų patikrinimų metu nustatytomis aplinkybėmis nėra pagrindo.

Darytina išvada, kad duomenų apie Marijampolės PN kamerų ir bendrabučio tipo patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas lubų, sienų ir grindų, langų ir baldų būklę, natūralų apšvietimą, ventiliaciją, oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę (išskyrus 21 būrio 211 brigados), pareiškėjo buvimo jose metu į bylą nepateikta.

Tačiau pagal byloje esančius duomenis ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Marijampolės PN pareigūnus, administraciją ar į Marijampolės visuomenės sveikatos centrą dėl higienos reikalavimų pažeidimų gyvenamosiose patalpose nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu dėl praėjusio ilgo laiko pareiškėjo nurodytų pažeidimų negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl 11 būrio 3 gyvenamosios patalpos, 22 būrio 2 gyvenamosios patalpos, 21 būrio 211 gyvenamosios patalpos ir kamerų Nr. 14, 15, 17, 18, 20 ir 22 sienų, lubų ir grindų būklės, natūralaus apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, langų neatitikties higienos normų reikalavimams atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su nenaikinamais buitiniais parazitais ir graužikais kamerose, t.y. su Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu. Minėtoje normoje nurodyta, kad esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka (10.5.).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Marijampolės PN yra sudarę su UAB „Dezinfa“ sutartį dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo (I. t., b.l. 45-49, III t., b.l. 71-75). Įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai yra nevykdomi, ar vykdomi netinkamai į bylą nepateikta, taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl buitinių parazitų ar graužikų jam keliamų nepatogumų būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją, visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, teismo nuomone, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Marijampolės PN neteisėtus veiksmus.

Be to, pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventorium (Higienos normos HN 76:2010 58 p., Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpose esančiuose sanitariniuose mazguose trūko sanitarinių įrenginių.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, dušinėje – po vieną dušo sietelį 15 asmenų.

Atsakovo atstovas nurodė (III t., b.l. 21), kad 11 būryje iki 2015 m. buvo 5 klozetai, 1 pisuaras, 5 prausyklos bei 1 dušas, šiais įrenginiais naudojosi 55 nuteistieji.

16 būryje yra 5 prausyklos, 1 pisuaras ir 5 tualetai, jais naudojasi 45 nuteistieji.

22 būryje yra 4 tualetai, 4 pisuarai, 5 prausyklos ir dušas, jais naudojasi 46 nuteistieji.

Duomenų apie tai, kiek sanitarinių įrenginių yra 21 būryje, atsakovo atstovas nepateikė, tačiau rašytiniuose paaiškinimuose (I t., b.l. 103-104) nurodė, kad 21 būryje kiekvienai gyvenamajai patalpai skirtas klozetas, praustuvė, kurie yra tvarkingi. Šio būrio 211 brigadoje 2013 m. didžiausias nuteistųjų skaičius buvo 27 (I t., b.l. 22).

Akivaizdu, kad pareiškėjui kalint 11, 16 ir 21 būriuose, sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose nuteistieji rūkė tiek koridoriuose, tiek kambariuose, patalpų nerūkantiems nebuvo. Tvirtino, kad 2015 m. vasario mėnesį buvo parašęs prašymą laikyti jį su nerūkančiais asmenimis, tačiau į jo prašymą nebuvo reaguojama.

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Higienos normos HN 76:2010 14 punkte bei Higienos normos HN 134:2015 7 punkte taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad kreipėsi į atsakovo atstovą su prašymu laikyti jį kameroje su nerūkančiais asmenimis. Šia pareiškėjo nurodyta aplinkybe verčia abejoti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Prie bylos prijungtoje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nurodyta, kad pareiškėjas yra rūkantis asmuo, tai patvirtina ir į bylą pateikti Marijampolės PN direktoriaus nutarimai dėl pareiškėjo nubaudimo, kuriuose pareiškėjas nurodęs, jog yra rūkantis bei išreiškęs valią būti laikomas su rūkančiais asmenimis (I t., b.l. 180-182, III t., b.l. 82-83, 93-94, 97-98, 101-102, 105-106, 109-110, 113-114, 117-118, 121-122, 123-124, 128-129, 132-133, 136-137,140-141, 151-152). Be to, Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo direktoriaus 2015 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. 62-619 pareiškėjui skirta drausminė nuobauda už rūkymą laikino laikymo patalpoje Nr. 1 (III t., b.l. 135).

Į bylą atsakovo atstovo pateiktas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Tabako ir alkoholio kontrolės skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205 patvirtina, kad Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose, koridoriuose iškabinti draudžiantys rūkyti (įspėjamieji) ženklai. Lauke įrengtos rūkymo vietos, iškabintos nuorodos „Rūkymo vieta“ (I t., b.l. 52-53).

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad, esant reglamentuotam draudimui rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, dėl kitų nuteistųjų rūkymo bendrojo naudojimo patalpose sukeltų nepatogumų, nereagavimo į jo prašymą laikyti su nerūkančiais asmenimis kameroje, pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis Marijampolės PN pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, Marijampolės PN negali būti laikomi pažeidę pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.

Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN stogai padengti danga turinčia asbesto, asbestas yra pastato sienose ir kanalizacijoje, todėl buvo žalojama jo sveikata.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.

Atsakovo atstovas nurodė, kad pastatų, kuriuose lokalizuoti nuteistųjų būriai, stogai dengti prilipdyta ruberoido danga, duomenų apie asbesto buvimą šių pastatų konstrukcijose neturi (I t., b.l. 104). Įrodymų, paneigiančių šiuos atsakovo atstovo teiginius, pareiškėjas nepateikė, be to, skunde nenurodė, kokias neigiamas pasekmes jo sveikatai kėlė gyvenamųjų patalpų konstrukcijoje galimai buvęs asbestas. Duomenų apie tai, kad būtų buvę vykdomi remonto darbai, susiję su asbesto konstrukcijų ardymu ar pan., byloje nėra. Į bylą taip pat nepateikti pareiškėjo skundai Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl asbesto buvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą taip pat siejo su Marijampolės PN jam išduotu nedezinfekuotu ir nešvariu minkštuoju inventoriumi – čiužiniu ir antklode. Tvirtino, kad jam išduota patalynė buvo sintetinė, švari, bet turėjo specifinį kvapą, todėl ją grąžino. Nuosavą patalynę turėjo skalbtis pats, nes nuteistųjų asmeninė patalynė Marijampolės PN buvo skalbiama nekokybiškai.

Higienos normos HN 76:2010 63 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (64 p.).

Pagal Higienos normos 76:2010 65 punktą, draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (Higienos normos HN 76:2010 66 p.). Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (Higienos normos HN 76:2010 67 p.).

Byloje esantys Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos duomenys (b.l. 49-50) patvirtina, kad 2012 m. lapkričio 13 d. pareiškėjui buvo išduotas čiužinys, antklodė ir pagalvė, dvi paklodės, pagalvės užvalkalas ir du rankšluosčiai. Tą pačią dieną pareiškėjas gražino jam išduotą patalynę. Šias aplinkybes pareiškėjas patvirtino parašu. Įrašų apie pareiškėjo pretenzijas dėl minkštojo inventoriaus netinkamos būklės šiame dokumente nėra, taip pat nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamos minkšto inventoriaus būklės, jo išvalymo ar pakeitimo, pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą, todėl jo argumentai dėl nešvaraus ir nedezinfekuoto minkštojo inventoriaus atmestini kaip nepagrįsti.

Aukščiau nurodytose teisės normose nėra įtvirtintas reikalavimas aprūpinti nuteistuosius nauja patalyne, taip pat nėra nustatyti reikalavimai patalynės kokybei (jos sudėčiai), pats pareiškėjas pripažino, kad jam išduota patalynė buvo švari, todėl pareiškėjo argumentai dėl jam išduotos sintetinės, švarios, tačiau, jo nuomone, specifinį kvapą turinčios patalynės, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad nuteistųjų asmeninės patalynės skalbimo paslaugos Marijampolės PN buvo teikiamos, jomis nesinaudojo dėl netinkamos jų kokybės, o asmeninę patalynę skalbėsi pats. Konkrečių netinkamo patalynės skalbimo atvejų pareiškėjas nenurodė, taip pat nepateikė juos patvirtinančių įrodymų, o tokie abstraktaus pobūdžio argumentai nesudaro pagrindo pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimui pripažinti. Akivaizdu, kad pareiškėjas iš esmės neginčijo aplinkybės, jog Marijampolės PN nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti (gauti išskalbtą) patalynę, todėl teismas negali konstatuoti pareiškėjo teisės išsiskalbti patalynę pažeidimo.

Pareiškėjas nurodė, kad vienam mėnesiui buvo išduodamas vienas ruloniukas nekokybiško tualetinio popieriaus, nebuvo duodama skutimosi peiliukų ir dantų pastos.

Vadovaujantis Aprūpinimo normomis, vienam vyrui mėnesiui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, taigi, išduodamas pareiškėjui per mėnesį 1 ruloną tualetinio popieriaus, Aprūpinimo normų atsakovo atstovas nepažeidė. Į bylą nepateikta jokių duomenų, kad dėl papildomo tualetinio popieriaus kiekio išdavimo pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovo atstovą, o šis jam būtų atsisakęs jį išduoti, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl jam išduoto per mažo tualetinio popieriaus kiekio atmestinos.

Aprūpinimo normose nėra reglamentuotas reikalavimas aprūpinti nuteistąjį dantų pasta ir skutimosi peiliukais, todėl neaprūpinus pareiškėjo dantų pasta ir skutimosi peiliukais, Aprūpinimo normos nebuvo pažeistos.

D. J. tvirtino, kad kamerose nebuvo spintų drabužiams susidėti, lovos buvo dviaukštės, tačiau ant jų nebuvo kopėtėlių.

Aprūpinimo normose reikalavimų aprūpinti baudos, drausmės izoliatorių kameras ar kamerų tipo patalpas drabužių spintomis, taip pat ant lovų įrengti kopėtėles nėra nustatyta, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl drabužių spintų ir lovų kopėtėlių kamerose nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad maistas buvo netinkamos energetinės vertės, o artimiesiems neleidžiama perduoti maisto iš laisvė, nuteistųjų valgykloje buvo įvairių gyvūnų, parazitų.

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Šio kodekso 173 straipsnio 5 dalis numato, kad nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nepilnamečiams, neįgaliesiems, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Nėščioms moterims ir krūtimi maitinančioms motinoms pagal gydytojų komisijos išvadą leidžiama gauti pašto ar perduodamų maisto produktų siuntinių. Jų svorį ir periodiškumą nustato Kalėjimų departamento direktorius. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau - ir Maitinimo organizavimo taisyklės) bei Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2014 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo.“

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nedirbantis vyras (kokiu buvo pareiškėjas), laikomas laisvės atėmimo vietoje, per parą turi gauti 2298 kcal, 72 g riebalų, 72 g baltymų, iš kurių 31 g gyvūniniai, 334 g angliavandenių, iš kurių 88 g mono ir disacharidai, vitaminų: 0,2 mg A, 1,8 mg B1, 1,7 mg B2, 13,3 mg PP, 42,8 g C, 10 mg E ir 3 mg B12, mineralinių medžiagų: 1,5 g Na, 2,5 g K, 0,6 g Ca, 0,4 g Mg, 0,9 g P ir 10 mg Fe.

Į bylą pateiktas Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro 2014 m. balandžio 11 d. tyrimo protokolas Nr. 42 492 (I t., b.l. 54) patvirtina, kad maisto dienos patiekalų energetinė vertė atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Tą pačią aplinkybę konstatavo ir Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. sausio 15 d. patikrinimo akte Nr. PT-4 (I t. b.l. 70-73). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką pareiškėjas privalo tinkamai ir aiškiai apibrėžti aplinkybes, kuriomis grindžia skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai ir kaip buvo pažeistos jo teisės dėl blogos maisto kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Į bylą pateikti Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktai patvirtina, kad maisto gaminimo patalų, inventoriaus ir personalo higiena tinkama (I t., b.l. 55-66), todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nehigieniškų sąlygų nuteistųjų valgykloje yra nepagrįstos.

Pareiškėjas tvirtino, kad kamerose nuo 7.00 val. iki 23 val. degė šviesa, o nakties metu elektra buvo išjungiama, todėl negalėjo užsikaisti virdulio.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16. 7 p., kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Reikalavimai naktiniam apšvietimui įtvirtinti Higienos normos 23 punkte. Pagal minėtų teisės aktų nuostatas naudoti apšvietimą gyvenamosiose patalpose dienos ir nakties metu nėra draudžiama, tačiau šis apšvietimas turi atitikti nurodytų aktų reikalavimus. Į bylą nepateikta pareiškėjo pretenzijų atsakovo atstovui, prašymų išjungti apšvietimą, taip pat atsakovo atsisakymo tenkinti tokius pareiškėjo prašymus, todėl nesant tokių duomenų, atsakovo neteisėti veiksmai negali būti konstatuoti.

Nuteistųjų teisinę padėtį, jų laikymo sąlygas bei materialinį aprūpinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose draudimas išjungti elektros tiekimą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose nenustatytas, todėl išjungdamas elektros energijos tiekimą gyvenamosios patalpose nuteistųjų dienotvarkėje miegui skirtu laiku (22.00 – 6.30) (I t., b.l. 115-116) atsakovo atstovas šių teisės aktų nuostatų nepažeidė.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad, kalint kamerose, pasivaikščioti gryname ore jis galėjo tik vieną valandą, tai prieštarauja tarptautiniams teisės aktams, kuriuose nurodyta, jog suimtasis ar nuteistasis turi praleisti lauke ne mažiau kaip aštuonias valandas per dieną. Taip pat kėlė pretenzijas dėl pasivaikščiojimo kiemų dydžio.

Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai. Teismas pažymi, kad šiame akte reikalavimų pasivaikščiojimo kiemų plotui nėra reglamentuota, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemų dydžio atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas patenka į asmenų, kuriems pagal Higienos normos HN 76:2010 11 punkto nuostatas privalo būti sudarytos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą kategorijai, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teiginys, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, atmestinas.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl nuteistųjų subkultūros 2015 m. sausio 20 d. ir 2015 m. lapkričio 10 d. atsisakė eiti gyventi į 21 būrį, tvirtino, kad jis buvo sužalotas, o administracija negalėtų šiame būryje užtikrinti jo saugumo. Dėl atsisakymo eiti gyventi į 21 būrį jam buvo skiriamos nepagrįstos drausminės nuobaudos, t.y. jis buvo talpinamas į baudos izoliatoriaus kameras.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus 2013 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 7/07-400, 2015 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 7/07-21, 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 7/07-246 ir 2015 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 7/07-405 paskirtas gyventi į 21 būrį (II t., b.l. 22, III t., 26-27, 33-34, 38).

Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. sausio 21 d. nutarimu Nr.170 (II t., b.l. 180-181), 2015 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 395, 2015 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 460, 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 586, 2015 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 714, 2015 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 774, 2015 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 887, 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 972, 2015 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 1073, 2015 m. birželio12 d. nutarimu Nr. 1164, 2015 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 1246, 2015 m. liepos 11 d. nutarimu Nr.1343, 2015 m. liepos 20 d. nutarimu Nr. 1394, 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu Nr. 1516, 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1623, 2015 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1768, 2015 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1877, 2015 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1952, 2015 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 2355 (III t., b.l. 97-98, 101-102, 105-106, 109-110, 113-114, 117-118, 121-122, 123-124, 128-129, 132-133, 136-137,140-141, 151-152) pareiškėjui buvo skirtos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių už Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 1 d. 2 p. numatytos pareigos vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus nevykdymą, t.y. atsisakymą gyventi 21 būryje.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 7 punktas nustato, kad su nuteistaisiais turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai.

Nuteistųjų paskirstymą, jų perkėlimą į būrius reglamentuoja BVK 70 str. ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto nuostatos.

BVK 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų.

BVK 70 straipsnio 2–5 dalyse nustatytos bausmes atliekančių asmenų grupės, kurios turi ar gali būti izoliuotos, pagal kurias atskirose pataisos įstaigose turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai; izoliuotai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius (BVK 70 str. 4 d.). Laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BVK 70 str. 5 d.). Šio straipsnio 6 dalyje numatyta galimybė būti izoliuotam ir BVK 70 str. 2-5 dalyse nenurodytiems nuteistiesiems, pataisos namų direktoriui tenkinus rašytinį jų prašymą dėl svarbių priežasčių laikyti juos izoliuotus nuo kitų nuteistųjų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), yra nurodęs, jog kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams) ir, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), imtis visų veiksmų, kurių iš jos galima objektyviai tikėtis.

Taigi iš aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatų bei aptartos EŽTT praktikos matyti, kad laikant nuteistąjį pataisos namuose, jam turi būti užtikrinamas saugumas.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad negalėjo gyventi 21 būryje, nes šiame būryje Marijampolės PN pareigūnai negalėjo užtikrinti jo saugumo. Teigė, kad Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnams nurodė, kad šiame būryje turi priešų, jų dalį įvardijo, kitų nenurodė, nes juos įvardinus jo gyvybei grėstų pavojus.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN dėl pareiškėjo 2015 m. sausio 20 d. ir 2015 m. lapkričio 10 d. atsisakymų atlikti laisvės atėmimo bausmę 21 būryje buvo atlikti tarnybiniai tyrimai (II t., b.l. 65-82). Tarnybinio tyrimo medžiagoje Nr. 36/06-6 pareiškėjas 2015 m. sausio 20 d. pasiaiškinime Nr. 60-05/170 nurodė, kad 2015 m. sausio 20 d. 17.00 val., atsisakė eiti į būrį, kadangi nesutaria su kitais nuteistaisiais (II t., b.l. 77), pareiškėjo 2015 m. sausio 21 d. paaiškinime Nr. 204/51 nurodyta, kad 2015 m. sausio 20 d. kreipėsi į budėtojų dalį, kur pareiškė, jog atsisako būrio, nes nesutaria su kitais nuteistaisiais. Dėl ko nesutaria ir su kuo konkrečiai nesutaria, atsisakė nurodyti (II t., b.l. 78). Tarnybinio tyrimo medžiagoje Nr. 36-06-151 pareiškėjas 2015 m. lapkričio 10 d. pasiaiškinime yra nurodęs, kad 2015 m. lapkričio 10 d. apie 17.00 val. atsisako eiti į jam paskirtą būrį (II t., b.l. 29), 2015 m. lapkričio 11 d. paaiškinime Nr. 78/755 pareiškėjas nurodė, kad lapkričio 10 d. kreipėsi į budėtojų dalį ir pareiškė, kad atsisako būrio, nes negali būti jame dėl asmeninių problemų, kurių nenurodys (II t., b.l. 70).

Akivaizdu, kad pareiškėjo atsisakymai eiti gyventi į jam skirtas gyvenamąsias vietas yra abstraktaus pobūdžio, juose nėra nurodyti aiškūs ir suprantami atsisakymo eiti gyventi į jam skirtą būrį motyvai, neįvardinti konkretūs asmenys, dėl kurių keliamos grėsmės pareiškėjas negalėjo gyventi jam skirtame būryje.

Byloje esančioje Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo specialisto R. S. 2015 m. sausio 21 d. pažymoje Nr. 204/61 nurodyta, kad apklausus pareiškėją, šis paaiškino, kad atsisako eiti atlikti bausmę į jam paskirtą būrį, nes nesutaria su 21 būrio nuteistaisiais, tačiau įvardinti konkrečius nuteistuosius bei nesutarimų priežastis pareiškėjas kategoriškai atsisakė (II t., b.l. 81). Šio pareigūno 2015 m. lapkričio 11 d. pažymoje Nr. 78/756 nurodyta, kad D. J. buvo apklaustas Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų, teigė, kad atsisako atlikti bausmę jam paskirtame būryje, nes negali atlikti bausmę šiame būryje dėl asmeninių priežasčių, tačiau nurodyti konkrečias priežastis, nuteistuosius D. J. kategoriškai atsisakė (II t., b.l. 72).

Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus tarnybinio tyrimo išvadose 2015 m. sausio 22 d. Nr. 36/066 ir 2015 m. lapkričio 25 d. Nr. 36/06-151 nurodyta, kad Kriminalinės žvalgybos skyrius žodžiu ir raštu apklausė 21 būrio nuteistuosius, kurie nurodė, kad nežino, dėl kokių priežasčių nuteistasis D. J. atsisakė atlikti bausmę jam skirtame būryje. Apklausti nuteistieji nurodė, kad nežino apie nuteistasis D. J. turimas problemas 21 būryje, nes jis į būrį atėjęs nebuvo (II t., b.l. 66-67, 75).

Aukščiau nurodyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui, ginčo laikotarpiu atsisakius eiti gyventi į 21 būrį, jis buvo išklausytas, jam suteikta galimybė pasiaiškinti atsakingiems Marijampolės PN pareigūnams, parašyti paaiškinimus raštu, nurodyti konkrečias priežastis, įvardinti asmenis. Galimoms pareiškėjo atsisakymo eiti į 21 būrį priežastims nustatyti buvo apklausti 21 būrio nuteistieji (II t., b.l. 71, 79).

Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl sumušimo nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Be to, pats pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad buvo sužalotas 2014 m. lapkričio mėnesį 11 būryje, tai, teismo nuomone, niekaip negali būti susiję su jo atsisakymu eiti gyventi į 21 būrį.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teigtina, jog pareiškėjas nepagrįstai atsisakė vykdyti administracijos nurodymus atlikti bausmę 21 būryje, pažeisdamas Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, dėl šių priežasčių jam pagrįstai buvo skirtos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių, todėl nėra pagrindo tvirtinimui, kad dėl Marijampolės PN neteisėto veikimo (neveikimo) jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas baudos izoliatoriuje.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.