- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-12
- Bylos Nr.
- A-261-1507-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- Uždarosios akcinės bendrovės „Sempeksimus“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 9.2.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Uždarosios akcinės bendrovės „Sempeksimus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos UAB „Sempeksimus“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
UAB „Sempeksimus“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas, Bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija arba Komisija) 2007 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr.S-69 (7-42/2007), kuriuo iš dalies patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2007 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. 69-456, patvirtinantis Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2006 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (11.1-37)-SA-16 dėl Inspekcijos specialistės 2006 m. birželio 12 d. patikrinimo akto Nr. 07-05-26-84 patvirtinimo.
Skunde paaiškino, kad Komisijos sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas. Atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija sprendime nurodė, jog įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.I-552-768/2006 nustatyta, kad buvęs Bendrovės vadovas I. T. padarė finansinius nusižengimus ir savo kaltę pripažino, susitaikė su valstybine mokesčių inspekcija ir atlygino valstybei padarytą 22 723 Lt žalą. Kadangi papildomai apskaičiuotus mokesčius už Bendrovę sumokėjo kaltas asmuo – I. T., todėl mano, kad Komisija nepagrįstai nusprendė, jog Bendrovė turi sumokėti mokesčius, baudas, delspinigius. Su valstybės biudžetu yra visiškai atsiskaityta ir Bendrovė neturi pareigos antrą kartą mokėti į valstybės biudžetą tas pačias sumas. Bendrovei sumokėjus minėtas sumas, valstybė nepagrįstai praturtėtų Bendrovės sąskaita.
Paaiškino, kad papildomai mokesčiai Bendrovei apskaičiuoti nepagrįstai. Mokesčių inspekcija nepagrįstai remiasi baudžiamosios bylos Nr. I-552-768/2006 medžiaga. Šios bylos medžiaga Bendrovei nėra žinoma. Prie patikrinimo akto nepridėta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos turima ir patikrinimo akte minima medžiaga, tuo grubiai pažeista mokesčio mokėtojo teisė gauti visą Inspekcijos turimą informaciją.
Nurodė, kad neteisingai apskaičiuoti mokesčiai Kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti, nes neteisingai nurodytos 11 739,52 Lt pajamos už 2003 metus.
Mano, kad mokesčių inspekcijos pareigūnai neteisingai nurodo, kad nuolaidos „skonto“ turi būti įskaičiuotos į gautas sumas. Remdamasi Pelno mokesčio įstatymo 1 straipsnio 17 punkto nuostatomis teigia, kad nuolaidų suma „skonto“ negali būti laikoma pajamomis. Paaiškino, kad Bendrovė negavo Vokietijos įmonių išduotos grynaisiais pinigais vairuotojams sumos. Vairuotojai nėra Bendrovės darbuotojai, neveikia Bendrovės vardu ar interesais. Dėl šios aplinkybės bet kokios Bendrovės krovinius Vokietijos įmonėms pristatančių pervežėjų gautos iš Vokietijoje esančių pirkėjų sumos negali būti Bendrovės gautomis sumomis – įplaukomis (pajamomis). Patikrinimo metu nebuvo apklausti vairuotojai, gavę pinigus, nenurodyta už kokias paslaugas, kieno interesais jie ėmė pinigus, kam juos perdavė. Grynųjų pinigų iš vairuotojų Bendrovė negavo ir ji nėra atsakinga už neteisingą užsienio partnerių apskaitą.
Paaiškino, kad Bendrovė iš fizinio asmens J. J. yra pirkusi medieną. Nesant pakankamai formalių rašytinių įrodymų apie medienos įgijimą, reikėtų vadovautis vidutinėmis medienos rinkos kainomis ir tokiu būdu įsigyta mediena už 38 930 Lt laikytina vidutine rinkos kaina ir tuo pačiu ši suma pripažintina sąnaudomis.
Mano, kad mokesčių inspekcija nepagrįstai FIFO metodu paskaičiavo leistinus atskaitymus degalams. Bendrovė kiekvienais kalendoriniais (finansiniais) metais turėjo degalų likučių, tačiau Inspekcija šios aplinkybės nevertino.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad Bendrovės mokestinis patikrinimas buvo atliktas remiantis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) Panevėžio apskrities skyriaus atliktame ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje Nr. I-552-768/2006 surašyta 2004 m. spalio 29 d. specialisto išvada Nr.5-5-90 ir 2006 m. vasario 20 d. ūkinės – finansinės veiklos tyrimo specialisto išvada Nr. 8-5/12. Šioje specialisto išvadose nurodyta, kad Bendrovė apskaitos registruose užfiksavo neįvykusias ūkines operacijas, veiklos sąnaudas padidino degalų kiekiu, kuris nesusijęs su pajamų uždirbimu, ne visas ūkines operacijas pagrindė dokumentais, neatliko turto bei nuosavybės ir įsipareigojimų metinių inventorizacijų. Taip pat nurodyta, kad Bendrovė nevedė medienos (apvalios medienos, taros ruošinių, padėklų) kiekinės apskaitos, nebuvo patvirtintų medienos sunaudojimo gaminant padėklus ir pjaunat taros ruošinius normų. Todėl nėra galimybės nustatyti, kiek medienos buvo nupirkta ir kiek sunaudota parduotos produkcijos gamybai. Toje pačioje išvadoje Nr. 8-5/12 pažymima, kad 2005 m. gegužės 3 d. raštu Nr. 25-5/21-1120 buvo kreiptasi į Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos institucijas dėl teisinės pagalbos. Remiantis minėtų institucijų pateiktais įrodymais buvo nustatyta, kad Bendrovė, atlikdama ūkines operacijas su Vokietijos firma „Golz Paletten GmbH“, apskaitoje fiksavo ne visas pardavimų pajamas. Eksportuodama medienos ruošinius Vokietijos firmai „Golz Paletten GmbH“, Bendrovė 2002 metais išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kuriose laikotarpiu nuo 2002 m. birželio 15 d. iki 2002 m. gruodžio 11 d. nurodydavo nuo 600 iki 720 eurų nuolaidas. Įrašyta nuolaidos suma buvo atimama iš bendros priskaičiuotos už medieną sumos ir galutinio rezultato duomenys įrašomi į apskaitos registrus kaip pirkėjų skola bei atitinkamai pardavimų pajamos. Tokios nuolaidų sumos, kurios įvardintos „skonto“, buvo įrašomos ir sąskaitose. Laikotarpiu nuo 2002 m. gruodžio 12 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitose faktūrose nuolaidos nebuvo nurodomos, tačiau „skonto“ sumos (680 ar 700 eurų) visais atvejais buvo įrašomos į sąskaitas, kuriose galutinė suma, atėmus „skonto“ sumą, atitiko PVM sąskaitose faktūrose nurodytai sumai. 2003 metais Bendrovės eksporto operacijos pagrįstos tik sąskaitomis, kuriose 5 atvejais nurodytos nuolaidos („skonto“), o į apskaitą įtrauktos sumos atėmus nuolaidas. Pagal firmos „Golz Paletten GmbH“ pateiktas dokumentų ir apskaitos registro kopijas buvo nustatyta, kad minėta Vokietijos firma 2002 metais visais atvejais, o 2003 metais keliais atvejais dalį sumos, daugeliu atvejų sąskaitoje įrašytą nuolaidų sumą („skonto“), išmokėdavo Bendrovei grynaisiais pinigais kaip transporto išlaidas arba avansą. Išmokėtos grynųjų pinigų sumos apskaitytos firmos „Golz Paletten GmbH“ apskaitos registre, sąskaitose (yra įrašai išmokos) bei kasos kvituose. Pagal teisinės pagalbos teisinės pagalbos prašymą Saabriukeno Finansų tarnyboje (Saabriukeno prokuratūroje) buvo apklaustas firmos „Golz Paletten GmbH“ vadovas Golz Axel, kuris nurodė, kad grynaisiais pinigais mokėdavo sunkvežimio vairuotojui visada tik eurais ir tik Vokietijoje. Firma „Golz Paletten GmbH“ bendrovei per 2002 - 2003 m. grynaisiais išmokėjo 29 385 eurų. Tuo remiantis patikrinimo metu buvo padaryta išvada, jog Bendrovė kasoje ir apskaitos registruose fiksavo ne visas gautas pajamas, t. y. nefiksavo iš Vokietijos firmos „Golz Paletten GmbH“ gautų grynųjų pinigų. Įvertinus tai, kad Bendrovės direktoriaus vardu 2002 metais į Bendrovės kasą, kaip Vokietijos firmos „Golz Paletten GmbH“ įmoka, buvo įnešta 17 620 Lt grynųjų pinigų suma, nustatyta, kad 2002 metais Bendrovės kasoje ir apskaitos registruose neužfiksuoti gauti grynieji pinigai: 2002 m. – 66 749,17 Lt, 2003 m. – 17 091,36 Lt.
Paaiškino, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Bendrovė apskaitos registruose užfiksavo ūkinę operaciją pagal 2002 m. kovo 28 d. pirkimo sąskaitą - faktūrą Nr. 1, pagal kurią iš J. J. už 38 930 Lt buvo įsigyta 471 m3 medienos. Inspekcija konstatavo, kad minėta ūkinė operacija su fiziniu asmeniu įforminta ne pirkimo - pardavimo sutartimi, o juridinės galios neturinčia pirkimo sąskaita - faktūra. Be to, patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovės iki 2003 m.m lapkričio 15 d. įsigytas kuras, pažeidžiant Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalį (2002 m. gruodžio 5 d. įstatymo Nr. IX-1224 redakcija), į sąnaudas buvo nurašomas iškart jį įsigijus. Tuo Bendrovė 2002 metais leidžiamus atskaitymus nepagrįstai padidino 38 930 Lt suma.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-552-768/2006, kurioje I. T. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje, nustatė, kad I. T., būdamas bendrovės direktoriumi, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, reikalavimus, 2002 m. balandžio 3 d. – 2003 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu aplaidžiai tvarkė Bendrovės buhalterinę apskaitą. Teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai neginčijami patvirtina, jog kaltinamasis I. T., būdamas Bendrovės direktoriumi ir privalėdamas užtikrinti tinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, aplaidžiai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės 2002 - 2003 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros pasikeitimo. I. T. savo kaltę pripažino ir savo noru atlygino valstybei padarytą 22 723 Lt žalą bei susitaikė su Inspekcijos įgaliotu atstovu.
Atsiliepimas
Atsakovas teigia, kad Komisija savo sprendime pagrįstai nurodė, kad Bendrovės argumentai, jog baudžiamojoje byloje Nr. 1-552-768/2006 buvo išspręstas Bendrovės atsikaitymų su biudžetu klausimas, nes už Bendrovę atsikaitė fizinis asmuo, yra nepagrįstas. Baudžiamajame procese buvo sprendžiamas fizinio asmens - buvusio Bendrovės direktoriaus I. T. baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame ginče sprendžiamas Bendrovės mokestinių prievolių nustatymo klausimas. Panevėžio miesto apylinkės teismas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-552-768/2006 I. T. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės ir atitinkamą baudžiamąją bylą nutraukė kaltininkui ir valstybės institucijos atstovui sutikus, I. T. kaltu dėl inkriminuojamos nusikalstamos veiklos prisipažinus visiškai ir atlyginus valstybei padarytą žalą. Šiuo nuosprendžiu buvęs Bendrovės direktorius buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už aplaidų apskaitos tvarkymą. Bendrovės mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą tikrina mokesčių administratorius Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Ūkio subjekto vadovo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn ar išteisinimas neturi įtakos paties ūkio subjekto atsakomybei už mokestinių įstatymų pažeidimus pagal mokesčių įstatymus, nes tai skirtingos atsakomybės už skirtingus pažeidimus rūšys, todėl faktas, jog I. T. savo noru atlygino padarytą žalą valstybei, neatleidžia Bendrovės nuo pareigos tinkamai apskaičiuoti ir mokėti mokesčius valstybei. Atkreipė dėmesį į šiuo klausimu susiformavusią teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-6-238/2007).
Teigia, kad Komisija savo sprendime pagrįstai nurodė, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau –ir Įstatymas, MAĮ) 110 straipsnio 1 dalį, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą. Taigi, kol vyksta mokestinis ginčas, mokesčių administratoriui neatsiranda teisė išieškoti mokestinę nepriemoką. Komisija taip pat pažymėjo, kad Inspekcijai, pradėjus mokestinių nepriemokų išieškojimo veiksmus, kurie bus įmanomi pasibaigus mokestiniam ginčui, mokesčių administratorius privalės įvertinti tai, kad 22 723 Lt dydžio sumą į valstybės biudžetą yra sumokėjęs fizinis asmuo, buvęs Bendrovės direktorius I. T..
Atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad buvęs Bendrovės direktorius I. T. baudžiamojoje byloje susitaikydamas su valstybės institucijos įgaliotu atstovu, 2006 m. lapkričio 29 d. sumokėjo 22 723 Lt į valstybės biudžetą ir ši suma pagal biudžeto įplaukų klasifikatorių (įmokos kodas 6930) šiuo metu yra apskaitoma kaip Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM apskaičiuota suma. Pasibaigus šiam mokestiniam ginčui Inspekcija, atlikdama mokestinių nepriemokų išieškojimo veiksmus pagal šiame ginče priimtus sprendimus, vertins aplinkybę, kad buvęs Bendrovės direktorius I. T. yra sumokėjęs į valstybės biudžetą 22 723 Lt ir nereikalaus, kad Bendrovė mokėtų tą pačią sumą į biudžetą antrą kartą, tačiau Bendrovei išlieka prievolė sumokėti papildomai apskaičiuotų mokesčių delspinigius ir baudas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Sempeksimus“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Panevėžio apskrities VMI specialistė, remdamasi FNTT Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Panevėžio apskrities skyriaus 2004 m. spalio 29 d. specialisto išvada Nr.5-5-90 (MGK bylos Nr.6.11-02-(7-42/2007) 1 t., 124-156 l.) ir 2006 m. vasario 20 d. specialisto išvada Nr.8-5/12 (MGK bylos, 1 t.,82-124), kuri yra dalis ikiteisminio tyrimo medžiagos baudžiamojoje byloje Nr.06-1-04-051-04 dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo UAB „Sempeksimus“ (BK 233 str.1 d.), atliko šios Bendrovės pelno mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio ir atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti apskaičiavimo ir sumokėjimo į biudžetą patikrinimą už laikotarpį nuo 2002 m. vasario 26 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo rezultatai buvo įforminti 2006 m. birželio 12 d. patikrinimo aktu Nr.07-05-26-84, kuriuo Bendrovei buvo papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti į biudžetą: 21 357 Lt pelno mokesčio ir 638,13 Lt šio mokesčio delspinigių; 1330 Lt PVM ir 12,73 Lt PVM delspinigių; 445 Lt atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti ir 5,02 Lt delspinigių (MGK bylos 63-68,69-81 l.). Inspekcija 2006 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. (11.1-37)-SA-16 patvirtino patikrinimo aktą iš dalies, t. y. patvirtino patikrinimo akte apskaičiuotas pelno mokesčio ir PVM bei delspinigių sumas; taip pat patvirtino 36 Lt atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti ir 0,29 Lt šio mokesčio delspinigių, o dėl 409 Lt atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti ir 4,73 Lt šio mokesčio delspinigių pavedė Inspekcijai atlikti pakartotinį patikrinimą. Taip pat skyrė baudas: 6407 Lt pelno mokesčio; 399 Lt PVM ir 11 Lt atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti (MGK bylos 1 t.48-58,59-62). Bendrovė, nesutikdama su šiuo teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimu, 2006 m. rugsėjo 19 d. pateikė skundą centriniam mokesčių administratoriui (MGK bylos 1 t., l.34-35). Atsakovas 2006 m. spalio 24 d. sprendimu Nr.69-456 sustabdė šio Bendrovės skundo nagrinėjimą iki bus išnagrinėta teisme baudžiamoji byla Nr. 06-1-04051-04, kurioje gali būti nustatytos Bendrovės apmokestinimui reikšmingos aplinkybės (MGK bylos 1 t., l.11-13).
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu nustatė, kad I. T., būdamas UAB „Sempeksimus“ direktoriumi ir privalėdamas užtikrinti tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės 2002 - 2003 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros pasikeitimo. Teismas nustatė, kad šie kaltinamojo I. T. veiksmai atitinka LR BK 223 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad I. T. padarė neatsargų nesunkų nusikaltimą, savo kaltę visiškai pripažįsta, nuoširdžiai gailisi, anksčiau neteistas, savo noru atlygino valstybei padarytą 22 723 Lt žalą, susitaikė su valstybės institucijos – Panevėžio apskrities VMI įgaliotu atstovu, vadovaudamasis LR BK 38 straipsniu, atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės (kaltininkui ir valstybės institucijos atstovui susitaikius) (MGK bylos 1 t., l. 15-27). Šis teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs. Atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo pateikė įrodymus, kad 2006 m. lapkričio 29 d. mokėjimo nurodymu I. T. 22 723 Lt yra pervedęs į Panevėžio apskrities VMI sąskaitą ( b.l. 94-101).
VMI 2007 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 69-456 atnaujino pareiškėjo 2006 m. rugsėjo 19 d. skundo nagrinėjimą ir išnagrinėjusi šį skundą patvirtino Inspekcijos 2006 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (11.1-37)-SA-16. Atsakovas, priimdamas 2007 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 69-456 konstatavo, kad baudžiamojoje byloje priimtu nuosprendžiu yra patvirtinami tie patys faktai, kurie buvo nustatyti Inspekcijos atlikto patikrinimo metu (MGK byla b.l.6-9).
Žemesnės instancijos teismas
Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi Bendrovės skundą, 2007 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr.S-69 (7-42/2007) iš dalies patvirtino minėtą VMI sprendimą: patvirtino nurodymus Bendrovei sumokėti į biudžetą 21 357 Lt pelno mokesčio ir 6407 Lt šio mokesčio baudą; 1330 Lt PVM ir 399 Lt PVM baudą; 36 Lt atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti ir 11 Lt šių atskaitymų baudą. Taip pat sumažino apskaičiuotus delspinigius: pelno mokesčio nuo 638,13 Lt iki 492,39 Lt; PVM nuo 12,73 Lt iki 11,66 Lt; atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti nuo 0,29 Lt iki 0,26 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dalį, kuria patvirtinti centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo nurodymai Bendrovei sumokėti į valstybės biudžetą 21 357 Lt pelno mokesčio; 1330 Lt PVM, 36 Lt atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti (iš viso 22 723 Lt), nepagrįstai ir neteisingai interpretuoja kaip reikalavimą Bendrovei antrą kartą sumokėti į valstybės biudžetą tą pačią sumą, kurią yra sumokėjęs į valstybės biudžetą buvęs Bendrovės vadovas I. T.. Teismas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija ir atsakovas pagrįstai ir visiškai teisingai aiškina, kad pareigą mokėti mokesčius reglamentuoja mokesčių teisės aktai, todėl baudžiamosios atsakomybės klausimus reguliuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Mokestis - mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei (MAĮ 2 str. 23 d.). Ši prievolė reiškia ne tik pareigą mokėti mokesčius, bet ir pareigą griežtai laikytis įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais nustatytos mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo tvarkos bei terminų. Mokesčiai yra pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas. Mokesčio mokėtojas, nesumokėdamas laiku mokesčių, daro žalą valstybės biudžetui, kadangi valstybė negauna planuotų pajamų iš mokesčių. Todėl įstatymų leidėjas mokesčių mokėtojui, nevykdančiam mokesčių įstatymais pareigos nustatyta tvarka ir terminais sumokėti mokesčius, yra numatęs skaičiuoti delspinigius, skirti baudas. Nagrinėjamu atveju įstatymais numatytų mokesčių mokėtojas yra juridinis asmuo - UAB „Sempeksimus“. Atitinkamais atvejais baudžiamieji (LR BK) ar administraciniai (LR ATPK) įstatymai numato įmonių vadovų ir/ar kitų asmenų teisinę atsakomybę už veikas, pažeidžiančias teisės aktais nustatytą finansų, apskaitos, komercinės ar ūkinės veiklos tvarką. Įmonės vadovo ar kito atsakingo darbuotojo (fizinių asmens), patraukimas į baudžiamąją ar administracinę atsakomybę už atitinkamas veikas, kurios susiję su įmonės (mokesčio mokėtojo) piniginės prievolės valstybei nevykdymu, nepašalina įmonės pareigos sumokėti mokesčius, o taip pat baudas, delspinigius, apskaičiuotus nustatyta tvarka pagal mokesčių įstatymus. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė kyla pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkamomis atsakomybės rūšimis susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato. Nagrinėjamu atveju iš buvusio Bendrovės direktoriaus I. T. aplaidumo tvarkant Bendrovės apskaitą jam kilo atsakomybė pagal baudžiamąjį įstatymą (LR BK), o Įmonei teisinė atsakomybė pagal mokesčių įstatymus. Baudžiamoje byloje nebuvo nagrinėjami ir negalėjo būti nagrinėjami klausimai, susiję su UAB „Sempeksimus“ mokestinių prievolių vykdymu pagal mokesčių įstatymus. Bendrovės apmokestinimo pagal mokesčių įstatymus klausimai yra išspręsti minėtais atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimais (MGK byla, 1 t., l.6-9,48-56,63-68) ir Mokestinių ginčų komisijos 2007-04-26 sprendimu Nr.S-69 (7-42/2007) (MGK byla, 2 t., 129-135 l.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas neatkreipė dėmesio į Mokestinių ginčų komisijos sprendime nurodytą aplinkybę, kad pasibaigus mokestiniam ginčui ir Inspekcijai pradėjus Bendrovės mokestinių nepriemokų išieškojimo veiksmus, mokesčių administratorius privalės vertinti tai, kad 22 723 Lt dydžio mokestinę nepriemoką į valstybės biudžetą yra sumokėjęs fizinis asmuo, buvęs Bendrovės direktorius I. T.. Mokesčių administratorius Bendrovės patikrinimą atliko remdamasis tais pačiais dokumentais, kuriais remiantis buvo atliktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kurioje Panevėžio miesto apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 4 d. priėmė nuosprendį dėl I. T., kaltinamo pagal LR BK 223 straipsnio 1 dalį, baudžiamosios atsakomybės. Į 30 044,31 Lt mokestinę prievolę, nustatytą Bendrovei ikiteisminėje mokestinio ginčo stadijoje priimtais sprendimais, įeina 22 723 Lt suma (21 357 Lt pelno mokesčio + 1 330 Lt PVM mokesčio + 36 Lt atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti), kuri yra lygi sumai, kurią I. T. 2006 m. lapkričio 29 d. sumokėjo į Panevėžio apskrities VMI sąskaitą pagal minėtoje baudžiamojoje byloje sudarytą susitarimą kaip žalą, padarytą valstybės biudžetui (b.l. 95-100). I. T. sumokėta 22 723 Lt suma pagal biudžeto įplaukų klasifikatorių yra apskaitoma kaip FNTT apskaičiuota suma (b.l. 94-101). Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius I. T. sumokėtos į valstybės biudžetą 22 723 Lt sumos įskaitymo Bendrovei klausimą numato spręsti pasibaigus šiam mokestiniam ginčui. Tai atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius, vykdydamas Įstatymo 110 straipsnio 1 dalies nuostatas, I. T. sumokėtos į valstybės biudžetą 22 723 Lt sumos įskaitymo Bendrovei klausimą turės išspręsti pasibaigus nagrinėjamam mokestiniam ginčui ir įsiteisėjus šioje byloje priimtam sprendimui. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai ir neteisingai teigia, kad mokesčių administratorius žada antrą kartą išieškoti į valstybės biudžetą tą pačią sumą.
Žemesnės instancijos teismas
Mokesčių administravimo įstatymo 72 straipsnis nustato, kad mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio Įstatymo nustatyta tvarka (MAĮ 72 str. 1 d.). Mokestis šio straipsnio 1 dalyje numatytu būdu gali būti apskaičiuojamas tais atvejais, kai minėtoje dalyje nurodytos institucijos pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos šio Įstatymo nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų. Šiuo atveju pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokesčių administratorius neprivalo (MAĮ 72 str.2 d.). Todėl mokesčių administratorius turėjo teisinį pagrindą remtis FNTT atlikto Bendrovės 2002-2003 metų ūkinės – finansinės veiklos tyrimo rezultatais, įformintais specialisto išvada.
Pareiškėjo argumentus, kad Inspekcija iš esmės nepagrįstai ir neteisingai apskaičiavo Bendrovei papildomus mokesčius, teismas pripažino nepagrįstais.
Žemesnės instancijos teismas
Mokestinių ginčų komisija 2007 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr.S-69 (7-42/2007) patvirtindama centrinio mokesčių administratoriaus 2007 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 69-29 nurodė, kad VMI sprendimo išvados yra grindžiamos duomenimis, kurių tikrumas konstatuotas įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu (MGK byla, l.15-27, 6-9; 2 t., l. 129-135). Bendrovės patikrinimas buvo atliktas remiantis ikiteisminio tyrimo medžiagos dalimi - FNTT prie LR VRM specialistės atlikto Bendrovės ūkinės – finansinės veiklos tyrimo išvada ir jos priedais. Tą pačią medžiagą teismas įvertino baudžiamojoje byloje. Todėl konkrečių Bendrovės ūkinės – finansinės veiklos aplaidaus apskaitos tvarkymo faktų nustatymas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kurioje baudžiamosios teisės aspektu buvo nagrinėjamas klausimas dėl fizinio asmens baudžiamosios atsakomybės, yra reikšmingas mokesčių administratoriui vertinant tą patį Bendrovės ūkinės – finansinės veiklos laikotarpį pagal mokesčių įstatymus. Teismas padarė išvadą, kad Mokestinių ginčų komisija sprendime pagrįstai sutiko su VMI 2007 m. vasario 5 d. sprendimo Nr.69-29 argumentais, paremtais iš dalies ir minėtu teismo nuosprendžiu, t.y. kad: 1) Bendrovė pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį ir 12 straipsnio 1 dalį - neužtikrino, kad apskaitoje būtų fiksuojamos tik įvykusios ūkinės operacijos, dėl to 2002 metų Bendrovės sąnaudos buvo padidintos 47 416,50 Lt (į sąnaudas įtraukė nepagrįstai priskaičiuotų dienpinigių sumas); apskaitoje neužfiksavo valiutos gavimo iš užsienio operacijų ir valiutos keitimo į litus operacijų; 2) pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 ir 16 punktus - neužtikino, kad visos ūkinės operacijos, susijusios su turtu būtų įtrauktos į apskaitą - užfiksuotos kasos knygose, bei, kad ūkinės operacijos būtų pagrįstos apskaitos dokumentais - kasos pajamų orderiais (2003 m. spalio 8 d. iš bankomato paimtų 180 Lt nefiksavo kasos pajamose, o nepagrįstai įtraukė į Bendrovės kitas finansinės ir investicinės veiklos sąnaudas); 3) pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, t. y. neužtikrino, kad 2003 m. į apskaitą būtų įtraukiamos ūkinės operacijos, susijusios su kuro panaudojimu, bei, kad atliktos ūkinės operacijos būtų pagrįstos apskaitos dokumentais (iš viso nepagrindė 7390,86 Lt vertės kuro sunaudojimo); 4) pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 ir 16 punktus - neužtikrino, kad visos pardavimų pajamos ir gautos grynųjų pinigų įplaukos būtų įtrauktos į apskaitą - įregistruotos kasos knygoje, bei, kad visos ūkinės operacijos - grynųjų pinigų gavimas, būtų pagrįstas apskaitos dokumentais - kasos pajamų orderiais (iš viso 2002 - 2003 metų laikotarpiu 42 atvejais parduodant Vokietijos įmonei „Golz Paletten GmbH“ medienos ruošinius apskaitoje nebuvo užregistruota 99 216,23 Lt pardavimo pajamų ir kasoje bei apskaitos registruose neužfiksuota 83 840,53 Lt įplaukų grynais pinigais). Iš esmės analogiškas aplinkybes nustatė teritorinis mokesčių administratorius ir iki bylos sustabdymo.
III.
Pareiškėjas UAB „Sempeksimus“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą patenkinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui, pažymint, kad:
1. Sprendimas, kuriuo bendrovė įpareigota sumokėti mokesčius turi būti panaikintas, nes paskaičiuotus mokesčius už bendrovė sumokėjo kaltas asmuo –I. T.. Su valstybės biudžetu yra pilnai atsiskaityta ir bendrovė neturi pareigos antrą kartą mokėti tas pačias sumas į valstybės biudžetą. Baudžiamojoje byloje buvo išspręstas bendrovės atsiskaitymų su biudžetu klausimas, už bendrovę atsiskaitė fizinis asmuo. Jeigu VMĮ ir toliau reikalautų, kad bendrovė sumokėtų paskaičiuotus mokesčius, reikštų, kad VMĮ, antrą kartą valstybės naudai, gautų tas pačias paskaičiuotas nesumokėtas į biudžetą sumas. Pati reikalavimo teisė baudžiamojoje byloje yra kilusi iš nesumokėtų bendrovės mokesčių valstybei ir šią prievolę įvykdė trečiasis asmuo- I. T.. Valstybė antrą kartą gaudama tuos pačius mokėjimus nepagrįstai praturtėtų bendrovės sąskaita. Toks nepagrįstas praturtėjimas prieštarautų įstatymams ir reikštų, kad tuo pačiu mokesčiu, už tą patį mokesčio objektą tuo pačiu pagrindu, būtų apmokestinti du skirtingi asmenys.
2. Nesutinka su teismo motyvu, kad užskaitą bus galima padaryti vėliau, kai bus išspręstas šis mokestinis ginčas. Ginčas jau yra išspręstas baudžiamojoje byloje, kai kaltas asmuo savo noru atlygino valstybei padarytą žalą sumokėjo mokesčius ir užskaita būtent tuo metu ir turėjo būti padaryta , o neturi būti laukta šio mokestinio ginčo pabaigos. Tokiam įskaitymui neprieštarauja LR MAĮ 110 straipsniui.
3. Pažymėjo, kad palaiko savo ankstesnius argumentus dėl to, kad mokesčiai yra iš viso nepagrįstai paskaičiuoti.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė skundo nepatenkinti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantas nesutinka su apskaičiuotais mokesčiais. Apeliantas skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo naujų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl mokesčių apskaičiavimo nepagrįstumo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo teisėtumą bei pagrįstumą, daro išvadą, jog teismas pripažindamas jog mokesčiai apskaičiuoti teisingai padarė pagrįstą išvadą. Tokia išvada buvo padaryta remiantis surinktais įrodymais ir jie apelianto nepaneigti. Todėl šioje dalyje apeliacinis skundas yra nepagrįstas.
Mokesčių administravimo įstatymo 72 straipsnis nustato, kad mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio Įstatymo nustatyta tvarka (MAĮ 72 str. 1 d.). Šiuo atveju pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokesčių administratorius neprivalo (MAĮ 72 str.2 d.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad mokesčių administratorius turėjo teisinį pagrindą remtis FNTT atlikto Bendrovės 2002-2003 metų ūkinės – finansinės veiklos tyrimo rezultatais, įformintais specialisto išvada ir remiantis ja apskaičiuoti mokesčius.
Apskaičiuotai mokesčių sumai nėra reikšminga ta aplinkybė, kad fizinis asmuo I. T. 2006 m. lapkričio 29 d. sumokėjo į Panevėžio apskrities VMI sąskaitą pagal baudžiamojoje byloje sudarytą susitarimą, padarytą valstybės biudžetui žalą -22 723 Lt dydžio sumą.
Bylos įrodymai patvirtina, kad mokesčiai buvo apskaičiuoti UAB „Sempeksimus“, todėl prievolė sumokėti apskaičiuotus mokesčius tenka Bendrovei. Mokestinio ginčo metu teismas patikrina ar mokesčio administratoriaus priimti sprendimai jų priėmimo metu yra teisėti. Mokesčių sumokėjimas mokestinio ginčo metu nėra pagrindas nutraukti mokestinio ginčo bylą. Tuo laikotarpiu įmokėtų sumų įskaitymo klausimas turi būti sprendžiamas pasibaigus mokestiniam ginčui ir pradėjus vykdyti sprendimus dėl mokesčių apskaičiavimo.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byla Nr. A-438–59/2008 konstatavo, kad kitų asmenų nusikalstami veiksmai, dėl kurių įmonei – mokestinių teisinių santykių subjektui, sąlygojo mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų taikymo prasme, nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių subjektai ir jie savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Šie tokių asmenų veiksmai mokestinių teisinių santykių subjektui (mokesčio mokėtojui ) galėtų sudaryti prielaidas, reikalauti iš šių asmenų atlyginti žalą remiantis Civilinio kodekso normomis, arba šie asmenys galėtų, atsiradusias individualiai įmonei mokestines nepriemokas, sumokėti valstybės biudžetui už šią įmonę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus.
Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Uždarosios akcinės bendrovės „Sempeksimus“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.