- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-07
- Bylos Nr.
- N-62-526-08
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Roma Sabina Alimienė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Antano Ablingio (pranešėjo), Romos Sabinos Alimienės ir Virgilijaus Valančiaus (pirmininko), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutarties A. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Šalies argumentai
A. Ž. skundu prašė panaikinti Institucijos priimtą nutarimą, nes nepadarė pažeidimo, numatyto ATPK 41 str. 1 d. Savo reikalavimą motyvuoja tuo, kad ATPK 41 str. nustato, kad visų pirma už padarytus pažeidimus administracinėn atsakomybėn yra trauktinas darbdavys, konkrečiu atveju AB „S. P.“. Minėtame straipsnyje nurodyti darbdavio įgalioti asmenys yra atsakingi už teisės aktų pažeidimą tik tuomet, kada jų kaltė yra akivaizdi ir būtent dėl jų tiesioginių veiksmų yra nustatomi darbo įstatymų, darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimai. Administracinės teisės pažeidimo byloje nėra jokių duomenų, įrodančių A. Ž. tiesioginę atsakomybę ar ryšį su darbo inspektorės nustatytais teisės aktų pažeidimais. Konkrečiu atveju, konstatuojant teisės aktų pažeidimus, Nutarime vyriausioji darbo inspektorė J. K. visur mini darbdavio kaltę ir jo atsakomybę. Darbdaviu pagal LR Darbo kodekso 16 str. 1 dalį yra laikoma įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri su darbuotoju turi darbo teisinius santykius. Įvertinant šias aplinkybes, darytina išvada, kad pagal ATPK 41 str. administracinėn atsakomybėn patrauktas ne tas subjektas. Nutarime nustatyti pažeidimai iš esmės susiję su darbo ir laiko nustatymo bei apmokėjimo apskaičiavimo tvarka. AB „S. P.“ vidaus darbo tvarkos taisyklėse, patvirtintose 2004 m. balandžio 26 d. direktoriaus įsakymu Nr.32, įtvirtinta darbo ir poilsio laiko nustatymo tvarka. Pagal šių taisyklių 31.1. punktą už kelto įgulos narių darbo ir poilsio laiko nustatymą atsako kelto kapitonas. Keltų kapitonai turi valdingus įgalinimus savo įgulų atžvilgiu ir yra priskirti AB „S. P.“ administracijai. Tokia pati taisyklė yra įtvirtinta ir 2003 m. gegužės 14 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr.587, 55 punkte: „Už įgulos narių darbo ir poilsio laiko nustatymą atsako laivo kapitonas". Visi darbo laiko apskaitos žiniaraščiai sudaromi ir tvirtinami atitinkamo kelto kapitono. Nutarime konstatuota, kad darbuotojams A. B. ir V. B. dėl darbdavio kaltės nemokamas visas jų darbo sutartyse sulygtas darbo užmokestis. Konstatuodama šį pažeidimą inspektorė nurodo konkrečias datas, kuomet minėtiems darbuotojams yra mokamas 2/3 jų darbo užmokesčio. Pareiškėjo įsitikinimu, konkrečiomis nurodytomis dienomis egzistavo aplinkybės, dėl kurių LR DK 93 str. nebuvo pažeistas, nes situacija turi būti vertinama atsižvelgiant į LR DK 122 str. ir 195 str. LR DK 122 str. detalizuoja prastovą - situacija, kuomet ne dėl darbuotojo kaltės darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių, gamtinių ir kt). Užtikrinant darbo sutarties šalių interesus, nors darbuotojai realiai neatlieka darbo, tačiau jiems yra nustatytas ir mokamas atitinkamai sumažintas atlyginimas. Įstatymo leidėjas įtvirtina garantiją, kad net ir nesant galimybei dirbti, darbuotojui būtų mokamas 2/3 dalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygis. Institucijos nutarime nurodytomis dienomis AB „S. P.“ negalėjo vykdyti savo normalios veiklos dėl objektyvių priežasčių (stiprus vėjas, ledonešis, blogas matomumas ir kt.). Prastovos paskelbimas yra informacinio pobūdžio procedūra, siekiant tinkamai informuoti darbuotojus apie darbdavio negalėjimą objektyviai suteikti sutarto darbo. Pažymėtina, jog AB „S. P.“ keltų darbuotojai pirmieji sužino apie aplinkybes, dėl kurių keltų reisai yra negalimi, daug anksčiau už bendrovės administraciją. Darbo metu bendrovės keltų kapitonai A. B. ir V. B. , pagal savo pareigybes užtikrinant uosto ir laivų saugumą, be kitų reikalavimų privalo laikytis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto laivybos taisyklių. Šiame teisės akte nurodoma, jog nustačius pavojingas hidrometeorologines sąlygas (vėjo greitis didesnis kaip 20 m/s, bangavimas ir traukūnas akvatorijoje, intensyvus ledonešis) yra draudžiamas bet koks laivų plaukiojimas uosto akvatorija ar jų švartavimas. A. B. yra kelto „Nemunas" kapitonas, o V. B. yra kelto „Žalgiris" kapitonas. Abu šie keltai pagal Laivo tinkamumo plaukioti liudijimus negali plaukioti, jei uosto akvatorijoje vėjo stiprumas viršija 20 m/s, yra pakilęs vandens lygis uosto akvatorijoje, arba yra kitos kliūtys saugiai laivybai. Tokiu atveju šie keltai negali kursuoti, fiksuojama prastova, ir jie gali atnaujinti savo darbą, tik pagerėjus hidrometeorologinėms sąlygoms. Pagal teismui pateiktus AB „S. P.“ dispečerių budėjimo žurnalų įrašus matyti, kad būtent ATP protokole nurodytomis dienomis buvo itin sudėtingos meteorologinės bei navigacijos sąlygos. Galiojantys įstatymai nenumato, kaip konkrečiai turi būti paskelbta įmonėje prastova. Įvertinant tas aplinkybes, kad prastova niekuomet nebuvo skelbiama visai įmonei, visiems jos darbuotojams, o tik tiems keltams, kurie dėl savo techninių savybių negalėjo plaukioti. LR DK 266 str. 9 d. nustato, jei neįmanoma saugiai atlikti darbų dėl pavojingų gamtinių sąlygų, „įstatymų nustatyta tvarka skelbiama prastova". Kadangi šiai dienai jokie galiojantys LR įstatymai nedetalizuoja prastovos paskelbimo tvarkos, AB „S. P.“ darbo praktikoje susiformavęs darbuotojų informavimas apie darbų sustabdymą, manytina yra tinkamas prastovos paskelbimas.
Institucijos nutarime konstatuojama, jog mobiliųjų darbuotojų (laivo įgulos) kasdieninė darbo trukmė viršija 14 val. per pamainą, tuo pažeisti LR DK 144 str. 2 d. ir 148 str. bei LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr 587, 55 punktai. Pagal LR DK 144 str. 2 d. kiti teisės aktai gali numatyti išimtis iš bendros taisyklės dėl kasdieninės darbo laiko trukmės bei maksimaliai išdirbtų valandų per parą nustatymo. Tam tikrose ekonominėse veiklos srityse, tarp jų transporto, jūrų ir upių laivyboje, darbo ir poilsio laikas atsižvelgiant į darbo specifiką gali skirtis nuo Kodekso nustatytų normų, todėl šių sričių darbo laiko ir poilsio ypatumus nustato LR Vyriausybė. Pagal 2003 m. gegužės 14 d. LR Vyriausybės nutarimą Nr. 587, 55 p. maksimali vidaus vandenų transporto priemonių mobiliųjų darbuotojų (laivo įgulos) darbo dienos trukmė kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti negali būti ilgesnė kaip 14 valandų per parą ir 72 valandų - per 7 dienų laikotarpį. Taigi, įstatymų leidėjas atsižvelgdamas į vidaus vandenų transporto specifiką nustato leistinas išimtis iš bendrų taisyklių numatytu LR DK. AB „S. P.“ praktikoje yra įprasta, jog dėl prasto matomumo, stipraus vėjo, didelio bangavimo, ledonešio, srovės uosto akvatorijoje, kitų laivų transporto ar kitų priežasčių keltų reisai gali užtrukti ilgiau nei jiems numatyta. Tokiais atvejais laivo įgula dėl objektyvių priežasčių neišvengiamai viršija darbo laiko apskaitą, kuri nustatyta pagal sudarytus grafikus, todėl susidaro nedideli viršvalandžiai. Įstatymų leidėjas numatė tokias galimas situacijas bei įvertino, jog darbo laikas gali viršyti nustatyta darbo laiko trukmę, todėl atitinkamai reglamentavo viršyto nustatyto darbo laiko trukmės sumavimą ir kompensavimą (LR Vyriausybės nutarimo p. 57). To paties Vyriausybė nutarimo 6 punktas nustato, kad apskaitiniu laikotarpiu viršijamas darbuotojams nustatytų darbo valandų skaičius, viršytas darbo laikas kompensuojamas sutrumpinant darbo dieną, suteikiant poilsio dieną, arba papildomai apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Darytina išvada, kad vidaus vandenų transporte dėl šios veiklos savitumo ir išskirtinio teisinio reguliavimo, įstatymų leidėjas numatė viršvalandžių galimybę, o darbo laiko viršijimas nėra savaime laikomas darbo įstatymu pažeidimu, tačiau už perviršijimą darbuotojams turi būti kompensuota teisės aktų nustatyta tvarka. LR DK 151 str. 3 d. leidžia viršvalandinį darbą, kuomet būtina užbaigti pradėtą darbą, kurio dėl nenumatytos ar atsitiktinės kliūties esamomis techninėmis gamybos sąlygomis nebuvo galima užbaigti per darbo valandų skaičių. Keltų reisai ir tuo pačiu darbuotojų darbo laikas užtrunka dėl būtinybės perkelti žmones ir garantuoti susisiekimą tarp dviejų krantų per Kuršių marias.
Atsiliepimas
Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyrius atsiliepime teismui nurodė, jog nesutinka su A. Ž. skundo reikalavimais. Darbdavys yra AB "Smiltynės perkėla", o LR Darbo kodekso 14 str. 2 d. paminėtina, kad darbdaviai įgyja darbo teises ir prisiima darbo pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus ir administraciją. Be to, LR DK 24 str. 1 d. nurodyta, kad darbdaviui atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams. Bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Pažymėtina, kad pagal tuo metu AB „S. P.“ pateiktus dokumentus, įmonėje oficialiai prastova paskelbta nebuvo, tačiau kelto "Žalgiris" ir kelto "Nemunas" įguloms buvo uždrausta išplaukti tik dėl to, kad remiantis LR Susisiekimo ministerijos Valstybinės vidaus vandenų laivybos inspekcijos laivo "Nemunas" ir laivo "Žalgiris" tinkamumo plaukioti liudijimais, minėti keltai negali plaukioti, jei uosto akvatorijoje vėjo stiprumas viršija 20 m/s, pakilęs vandens lygis uosto akvatorijoje. Dėl LR DK 147 str. 3 d. pažeidimo, paminėtina, kad darbuotojai (laivo įgulos) turi dirbti darbo grafikuose nustatytu laiku, grafikai paskelbiami viešai įmonių ir jų padalinių informaciniuose stenduose ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki šių grafikų įsigaliojimo, tačiau iš AB „S. P.“pateiktų dokumentų matyti, kad su darbuotojais, dirbančiais pagal neterminuotas darbo sutartis, kitų darbuotojų pavadavimo laikotarpiui buvo sudaromos laikinosios sutartys, pagal kurias keltų įgulos darbuotojai dirbo tik tada, kai pagal darbo grafiką jiems buvo pažymėtos poilsio dienos, tokiu būdu, darbuotojams (laivo įgulos) dirbantiems per savo poilsio dienas, numatytas darbo grafikuose, vadovaujantis LR DK 194 str. 1 d., už darbą poilsio ar švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, nebuvo apmokėta dvigubai arba darbuotojo pageidavimu nekompensuota suteikiant kitą poilsio dieną per mėnesį arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų. AB „S. P.“ patikrinimo metu buvo nustatyta, kad mobiliųjų darbuotojų laivo įgulos) darbo laikas per 7 dienų laikotarpį viršijo maksimalų 72 val. laiką, taip pat viršyta nustatyta kasdienė darbo laiko trukmė - 14 val. per pamainą. Remdamasi pateiktais dokumentais, inspektorė nustatė, kad viršvalandžiai nenurodyti darbo laiko apskaitos žiniaraščio 4 skiltyje ir už juos neapmokėta įstatymų nustatyta tvarka.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi pareiškėjo skundą patenkino, o administracinę bylą nutraukė.
Teismas, remdamasis byloje išdėstyta medžiaga, nurodė, kad LR Darbo kodekso 93 straipsnyje numatyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
Žemesnės instancijos teismas
Nutarime skirti nuobaudą, A. Ž. kaltinamas pažeidęs DK 93 str. tuo, kad dviem bendrovės darbuotojams A. B. ir V. B. už prastovą mokėjo tik 2/3 darbo užmokesčio.
Prastovos paskelbimas yra informacinio pobūdžio procedūra, siekiant tinkamai informuoti darbuotojus apie darbdavio negalėjimą objektyviai suteikti sutarto darbo. LR Darbo kodekso 122 str., 195 str. ir 266 str. detalizuoja prastovą - situacija, kuomet ne dėl darbuotojo kaltės darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių, gamtinių ir kt)., tačiau kodekse nėra numatyta kaip konkrečiai prastova turi būti paskelbiama ir įforminama. Institucijos nutarime nurodytomis dienomis AB „S. P.“ keltai „Nemunas“ ir „Žalgiris“, kurių kapitonais buvo A. B. ir V. B. , negalėjo vykdyti savo normalios veiklos dėl objektyvių priežasčių (stiprus vėjas, ledonešis, blogas matomumas ir kt.). Abu šie keltai pagal laivo tinkamumo plaukioti liudijimus, išduotus valstybinės vidaus vandenų laivybos inspekcijos, negali plaukioti, jei uosto akvatorijoje vėjo stiprumas viršija 20 m/s. Darbo metu bendrovės keltų kapitonai, pagal savo pareigybes užtikrinant uosto ir laivų saugumą, be kitų reikalavimų privalo laikytis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto laivybos taisyklių. Šiame teisės akte nurodoma, jog nustačius pavojingas hidrometeorologines sąlygas (vėjo greitis didesnis kaip 20 m/s, bangavimas ir traukumas akvatorijoje, intensyvus ledonešis) yra draudžiamas bet koks laivų plaukiojimas uosto akvatorija ar jų švartavimas (taisyklių 58 ir 68 str.). Kai šie keltai negali kursuoti, fiksuojama prastova, ir jie gali atnaujinti savo darbą, tik pagerėjus hidrometeorologinėms sąlygoms. Pagal AB „S. P.“dispečerių budėjimo žurnalų įrašus matyti, kad prastovos dienomis buvo itin sudėtingos meteorologinės bei navigacijos sąlygos, todėl keltai „Nemunas“ ir „Žalgiris“ negalėjo dirbti. Teismas pažymėjo, jog AB „S. P.“keltų darbuotojai iš uosto kapitono tarnybos apie aplinkybes, dėl kurių keltų reisai yra negalimi, sužino anksčiau už bendrovės administraciją, prastova niekuomet nebuvo skelbiama visai įmonei, visiems jos darbuotojams, o tik tiems keltams, kurie dėl savo techninių savybių negalėjo plaukioti. LR DK 266 str. 9 d. nustato, jei neįmanoma saugiai atlikti darbų dėl pavojingų gamtinių sąlygų, „įstatymų nustatyta tvarka skelbiama prastova". AB „S. P.“apie prastovą pažymima keltų budėjimo žurnaluose. Bendrovės veikla yra specifiška, paslaugų teikimą lemia gamtinės sąlygos. Oras dažnai keičiasi keletą kartų per dieną, įforminti prastovą iš anksto direktoriaus įsakymu yra neįmanoma, todėl AB „S. P.“darbo praktikoje susiformavęs darbuotojų informavimas apie darbų sustabdymą, teismo manymu yra tinkamas prastovos paskelbimas.
Užtikrinant darbo sutarties šalių interesus, nors darbuotojai realiai neatlieka darbo, tačiau jiems yra nustatytas ir mokamas atitinkamai sumažintas atlyginimas. Įstatymo leidėjas įtvirtina garantiją, kad net ir nesant galimybei dirbti, darbuotojui būtų mokamas 2/3 dalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygis (DK 195 str.3d.). AB „S. P.“ laikomasi šio įstatymo reikalavimo ir už prastovas ne dėl darbuotojo kaltės mokama 2/3 gaunamo darbo užmokesčio. Nutarime nurodytomis dienomis A. B. ir V. B. nedirbo, jie buvo prastovoje, todėl tomis dienomis jiems teisingai buvo mokama 2/3 gaunamo darbo užmokesčio.
A. Ž. nubaustas ir už DK 147 str.3 d. pažeidimą, t.y. už tai, kad mobilūs darbuotojai (laivo įgulų) dirbo per savo poilsio dienas, numatytas grafikuose.
LR Darbo kodekso 147 str. 3 d. numatyta, kad darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Darbo grafikai skelbiami viešai įmonių ir jų padalinių informaciniuose stenduose ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki šių grafikų įsigaliojimo. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų pamainų keitimąsi.
Tačiau atsižvelgiant į ekonominių, socialinių santykių įvairovę, DK normos negali universaliai sureguliuoti kai kurių veiklos sričių. Dėl to DK išskiriamos specifinės veiklos sritys, kurioms reikia ypatingo reguliavimo. LR DK 148 str. nustato darbo ir poilsio ypatumus ekonominės veiklos srityje ir numato, kad transporto, pašto, žemės ūkio, energetikos įmonėse, gydymo bei globos (rūpybos)įstaigose, taip pat jūrų ir upių laivyboje ir kitose ekonominės veiklos srityse darbo ir poilsio laikas atsižvelgiant į darbo sezoniškumą bei kitas sąlygas gali skirtis nuo šio Kodekso nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Vyriausybė.
Žemesnės instancijos teismas
LR DK 161 str. 6 d. numato kada ir kokius darbus leidžiama dirbti poilsio dienomis. Joje nurodyta, kad skirti dirbti poilsio dienomis draudžiama, išskyrus tokius darbus, kurių sustabdyti negalima dėl techninių gamybos sąlygų (nepertraukiamai veikiančios įmonės, organizacijos), darbus, būtinus gyventojams aptarnauti, taip pat neatidėliotinus remonto ir krovos darbus. AB „S. P.“veiklos specifika lemia, jog darbas turi būti vykdomas nepertraukiamai dėl techninio būtinumo, o taip pat vykdydama keltų reisus bendrovė užtikrina gyventojams būtiną susisiekimą tarp dviejų krantų per Kuršių marias. Tam tikromis ekstremaliomis situacijomis būtina perkelti pirminės pagalbos tarnybos transportą, specialius krovinius gabenantį transportą, sunkius ligonius ar nelaimės ištiktus asmenis, todėl privalu nuolatos budėti. Taigi įstatymų leidėjas nedraudžia specifinės veiklos AB „S. P.“ darbuotojams atlikti darbą jų poilsio dienomis. Kiekvienu nutarime nurodytu atveju darbuotojai savo noru pagal laikinas darbo sutartis kreipėsi į AB „S. P.“administraciją arba davė sutikimą dėl darbo atlikimo poilsio dienomis, pagal profesinius sugebėjimus, pavaduojant savo kolegas dėl ligos. Keltai negali kursuoti nepilnos įgulos, todėl susirgus vienam iš narių, jis pagal profesinius sugebėjimus yra pakeičiamas kitu kvalifikuotu darbuotoju. Įgulos darbuotojo pakeitimas kitu yra įforminamas administracijos vadovo įsakymu ir su šiuo aktu žodžiu supažindinamas. Visomis nurodytomis dienomis darbuotojai dirbo pavaduojant savo kolegas, t.y. dėl objektyvių priežasčių bei užtikrinant nepertraukiamą specifinę AB „S. P.“veiklą. Visiems darbuotojams už darbą poilsio dienomis buvo atsiskaityta pagal LR DK 194 str. Teismas pažymėjo, kad nors nutarime skirti nuobaudą išvardinti darbuotojai dirbo per savo poilsio dienas, numatytas grafikuose, tačiau įstatymo reikalavimai pažeisti nebuvo.
Institucijos nutarime konstatuojama, jog mobiliųjų darbuotojų (laivo įgulos) kasdienė darbo laiko trukmė viršijo 14 val. per parą.
Pagal LR DK 144 str. 2 d. kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių valandų. Išimtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys. Tam tikrose ekonominėse veiklos srityse, tarp jų transporto, jūrų ir upių laivyboje, darbo ir poilsio laikas atsižvelgiant į darbo specifiką gali skirtis nuo Kodekso nustatytų normų, todėl šių sričių darbo laiko ir poilsio ypatumus nustato LR Vyriausybė. LR Vyriausybė 2003 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr.587 „ Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose, organizacijose patvirtinimo“ 1.2 punktu patvirtino darbo ir poilsio laiko ypatumus ekonominės veiklos srityje. Šiuo nutarimu patvirtinti darbo ir poilsio laiko ypatumai ir transporto (kelių, geležinkelio, civilinėje aviacijoje, jūrų transporto, vidaus vandenų transporto) įstaigose.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal 2003 m. gegužės 14 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 587, 55 p. maksimali vidaus vandenų transporto priemonių mobiliųjų darbuotojų (laivo įgulos) darbo dienos trukmė kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti negali būti ilgesnė kaip 14 valandų per parą ir 72 valandų - per 7 dienų laikotarpį. Tai, kad nutarime skirti administracinę nuobaudą išvardinti darbuotojai nurodytomis dienomis tikrai išdirbo daugiau nei 14 valandų matyti iš pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių, to neneigia ir asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn atstovas. LR DK 151 str. 3 d. leidžia viršvalandinį darbą, kuomet būtina užbaigti pradėtą darbą, kurio dėl nenumatytos ar atsitiktinės kliūties esamomis techninėmis gamybos sąlygomis nebuvo galima užbaigti per darbo valandų skaičių. Kaip matyti iš keltų budėjimo žurnalų, keltų reisai dėl prasto matomumo, stipraus vėjo, didelio bangavimo, ledonešio, srovės uosto akvatorijoje, kitų laivų transporto ar kitų priežasčių užtrukdavo ilgiau nei jiems numatyta. Tokiais atvejais laivo įgula dėl objektyvių priežasčių neišvengiamai viršija darbo laiko apskaitą, kuri nustatyta pagal sudarytus grafikus, todėl susidaro nedideli viršvalandžiai, bet tai yra dėl būtinojo reikalingumo. Įstatymų leidėjas numatė tokias galimas situacijas bei įvertino, jog darbo laikas gali viršyti nustatyta darbo laiko trukmę, todėl atitinkamai reglamentavo viršyto nustatyto darbo laiko trukmės sumavimą ir kompensavimą (Vyriausybės nutarimo p. 57). To paties Vyriausybė nutarimo 6 punktas nustato, kad apskaitiniu laikotarpiu viršijamas darbuotojams nustatytų darbo valandų skaičius, viršytas darbo laikas kompensuojamas sutrumpinant darbo dieną, suteikiant poilsio dieną, arba papildomai apmokama kaip už viršvalandini darbą. Darytina išvada, kad vidaus vandenų transporte dėl šios veiklos savitumo ir išskirtinio teisinio reguliavimo, įstatymų leidėjas numatė viršvalandžių galimybę, o darbo laiko viršijimas nėra savaime laikomas darbo įstatymu pažeidimu, tačiau už viršytą darbo laiką darbuotojams turi būti kompensuota teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, kaip patikrinimo metu nustatė inspektorė per 7 dienų laikotarpį 72 valandas po vieną kartą nežymiai viršijo tik du darbuotojai.
Minėto vyriausybės nutarimo 55 p. taip pat numatyta, kad už laivo įgulos narių darbo ir poilsio laiko nustatymą atsako laivo kapitonas, todėl administracijos direktorius, net ir esant pažeidimui, negalėjo būti už tai patrauktas administracinėn atsakomybėn.
III.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutartį ir palikti galioti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2007 m. balandžio 11 d. nutarimą, kuriuo A. Ž. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41 str. l d. Savo reikalavimą apeliantas grindžia šiais argumentais:
1. Pagal LR Darbo kodekso 266 str. 9 d. nesant darbo kitose darbo vietose, kur darbuotojai gali saugiai dirbti, įstatymo nustatyta tvarka skelbiama prastova. A. B. ir V. B. atveju kitos darbo vietos, kai seni keltai, kurių kapitonai jie buvo, nebegali dirbti dėl oro sąlygų, yra nauji AB „S. P.“keltai, kuriais A. B. ir V. B. galėjo tęsti darbą, nes nauji keltai dirbdavo ir esant blogoms oro sąlygoms, tačiau šie kapitonai, esant blogoms oro sąlygoms ir sustabdžius senų keltų darbą, darbo tęsti kaip kapitonai nebegalėdavo, nes jiems to neleido A. Ž. , tačiau likdavo darbe AB „S. P.“iki pamainos pabaigos -ir gaudavo 2/3 darbo užmokesčio už neva prastovą, o jų įgula pereidavo į naujus keltus ir tęsdavo darbą - jiems prastovos nebūdavo. Taip pat įmonė šiems darbuotojams nepasiūlydavo kitų bet kokių darbų, esančių įmonėje, kuriuos A. B. ir V. B. dirbdami būtų gavę 100 proc. savo darbo užmokesčio. Iš to matyti, kad A. B. ir V. B. buvo darbo saugiai dirbti kitose darbo vietose, tačiau jiems to darbo nesuteikdavo , o skelbdavo „prastovas" (teismas pats pripažįsta, kad oficialiai prastova AB „S. P.“paskelbta nebuvo) ir mokėjo nepilną jų darbo sutartyse aptartą darbo užmokestį. Šios aplinkybės teismui buvo paaiškintos, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Teismo nutartyje nepasisakyta, kodėl esant kitoms saugioms darbo vietoms jos nebuvo pasiūlytos A. B. ir V. B. , kad jie gautų darbo sutartyse aptartą darbo užmokestį.
2. Pagal LR Darbo kodekso 161 str. l d. bendra poilsio diena yra sekmadienis, o esant penkių dienų darbo savaitei - šeštadienis ir sekmadienis, išskyrus šio straipsnio 2, 3, 4 dalyse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytus atvejus. Įmonėse ir organizacijose, kuriose negalima sustabdyti darbo dėl techninių gamybos sąlygų arba dėl to, kad reikia nuolat nepertraukiamai aptarnauti gyventojus (kaip AB „S. P.“), taip pat kitose nepertraukiamos gamybos įmonėse poilsio dienos suteikiamos kitomis savaitės dienomis iš eilės kiekvienai darbuotojų grupei pagal darbo (pamainų) grafikus. Jie sudaromi ir tvirtinami LR darbo kodekso 147 str. nustatyta tvarka. Pagal LR Darbo kodekso 147 str. 2 d. darbuotojams nustatoma penkių darbo dienų savaitė su dviem poilsio dienomis. Įmonėse, kur dėl gamybos pobūdžio ar kitų sąlygų penkių darbo dienų savaitė neįmanoma, nustatoma šešių darbo dienų savaitė su viena poilsio diena. Darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku (LR DK 147 str. 3 d.). Šioms nuostatoms neprieštarauja ir jų nekeičia ir darbo ir poilsio ypatumai vidaus vandenų transporte ( LR Darbo kodekso 148 str. ir LR Vyriausybės 2003-05-14 nutarimas Nr. 587). Pagal Nutarimo 56 p. vidaus vandenų transporto mobiliesiems darbuotojams ir darbuotojams, tiesiogiai susijusiems su laivų eismu ir jų aptarnavimu (jūrų uostų, prieplaukų (kaip AB „S. P.“), krovimo punktų darbuotojams)), nustatoma 6 dienų darbo savaitė su l poilsio diena. Iš Nutarimo 58 ir 59 p. matyti, kad poilsio diena, numatyta pagal grafikus, gali būti panaudota tik ekstremaliais atvejais. Šiuos darbus atlikus, kapitonas kuo greičiau užtikrina, kad visiems įgulos nariams, kurie dirbo pagal grafiką numatytu poilsio metu, būtų suteikta pakankamai poilsio. Vadinasi, tiek LR Darbo kodekso tiek ir Nutarimo normos numato, kad keltų įgulos darbuotojas turi gauti bent l dieną per savaitę. Tada būtų išlaikytas ir ne mažiau kaip 35 val. savaitės nepertraukiamo poilsio reikalavimas (LR Darbo kodekso 161 str.5d.) Dėl įmonės ypatumų, kuris pasireiškia nepertraukiamu gyventojų aptarnavimu, ta diena AB „S. P.“ yra ne sekmadienis, kaip numato LR Darbo kodekso 161 str. l d., o kita savaitės diena pagal darbo (pamainų) grafikus, numatytus LR K 147 str. l d. Kolektyvinės sutarties įmonėje nėra, suminės darbo laiko apskaitos taip pat nėra. AB „S. P.“ perkėlų keltų įgulų darbo grafikus tvirtina direktorius A. Ž. , ne laivo kapitonai, nors Nutarimo 55 str. numato tokią normą, kad už laivo įgulos narių darbo ir poilsio laiko nustatymą atsako laivo kapitonas, tačiau faktinė padėtis įmonėje yra kitokia. Laivų (keltų) kapitonai neturi realios galimybės nustatyti keltų darbo ir poilsio laiko, nes tokia teisę sau prisiėmęs yra įmonės direktorius A. Ž. (darbo grafikus sudaro laivyno vadovas technikai ir eksploatavimui N. M. , suderina darbo ir civilinės saugos inžinierė E. B. , o tvirtina direktorius A. Ž. ). Taigi, pagal grafikus yra numatytos poilsio dienos, tačiau kaip buvo nustatyta VDI patikrinimo metu bei tai pripažino teismas, keltų įgulos dirbo per savo poilsio dienas, numatytas grafikuose.
Teismo išvadose nurodyta, kad kiekvienu atveju darbuotojai savo noru pagal laikinąsias darbo sutartis kreipėsi į AB „S. P.“administraciją arba davė savo sutikimą dėl darbo atlikimo poilsio dienomis. Tokiu būdu sudarant laikinąsias darbo sutartis vienai dienai, būtent tai dienai, kuri yra darbuotojo poilsio diena pagal grafiką, būdavo iš darbuotojo atimama teisė į poilsį. Kai kurie darbuotojai neturėdavo poilsio visą mėnesį. Jei būtų iškeltas klausimas, kodėl darbuotojai pasirašydavo laikinąsias darbo sutartis, nors galėjo nesirašyti, tai jis būtų tik retorinis, nes jiems vadovaujanti stipresnioji pusė - darbdavys nurodo ką daryti, o ne atvirkščiai. Pagal LR Darbo kodekso 264 str. l d. darbas turi būti organizuojamas vadovaujantis darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimais. O jie draudžia darbuotojui dirbti be poilsio, net jei už jį ir sumoka. Beje, iš pradžių AB „S. P.“mokėjo viengubai, o ne dvigubai, kaip už darbą per poilsio dieną, nes darbuotojai buvo dirbę pagal laikinąsias darbo sutartis. Jos, matyt, tam ir buvo daromos, kad nereikėtų mokėti dvigubai. Dvigubai apmokėjo tik po VDI patikrinimo. Pažymėtina, kad tai buvo visai ne tie atvejai, kai reikėdavo pavaduoti kolegą dėl ligos. Pavadavimai dėl ligos įforminti direktoriaus įsakymais ir apmokėjimas dvigubas.
3. Teismas nurodo, kad dėl vėjo, didelio bangavimo, ledonešio, srovės akvatorijoje ir kt. priežasčių keltų įgulų pamainos trukmė užtrukdavo ilgau nei numatyta, kuomet būtina užbaigti pradėtą darbą ir todėl „įgula dėl objektyvių priežasčių neišvengiamai viršija darbo laiko apskaitą, kuri nustatyta pagal sudarytus grafikus, todėl susidaro nedideli viršvalandžiai, bet tai yra dėl būtinojo reikalingumo".
Pagal LR Darbo kodekso 151 str. viršvalandiniai darbai galimi tik išimtiniais atvejais. Teismas pripažino, kad visais atvejais, kuriuos VDI inkriminavo A. Ž. , buvo išimtiniai atvejai ( buvo būtina užbaigti pradėtą darbą), nors tai netiesa. Ir, kad A. Ž. nekaltas, kad keltų įgulos dirba į rėmus netelpančias trukmės pamainas, vėlgi akcentuojama, jog jiems tai kompensuojama. Tokiu būdu, AB „S. P.“įteisinama ne tik darbas per poilsio dienas, bet ir nesuprantamos trukmės pamainos. Be to, kaip minėta ne keltų kapitonai šioje įmonėje nustato įgulų darbo ir poilsio laiką, o direktorius. Todėl būtent direktorius A. Ž. buvo nubaustas teisėtai ir pagrįstai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą A. Ž. prašo apeliacinio skundo netenkinti, teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. LR DK 266 str. 9 d. numatyta darbdavio galimybė pavesti darbuotojams atlikti darbo sutartyje neaptartą darbą tuo tikslu, kad užtikrinti saugumą ir užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams. Ši teisės norma įtvirtina darbdavio teise suteikti darbuotojams kitą darbą, bet ne pareiga. Pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, jog darbuotojai negalėjo atlikti savo darbų dėl objektyvių, bendrovės klientų ir darbuotojų saugumui keliančių grėsmę, priežasčių (stiprus vėjas, bangavimas ir traukumas akvatorijoje, intensyvus ledonešis), todėl šie darbuotojai buvo budėjime. Tokios gamtinės sąlygos atitinka LR DK 122 str. įtvirtintą prastovos sampratą. Dėl tokių objektyvių priežasčių darbuotojams paskelbta prastova, už kurią darbdavys mokėjo įstatymų nustatytą 2/3 atlyginimą. Darbų sustabdymo paskelbimas atitinkamu keltų įgulu nariams (juos informuojant) ir to fiksavimas dispečerių budėjimo žurnaluose yra pakankamas ir tinkamas prastovos paskelbimas. Apie tokią susidariusią situaciją atitinkami AB „S. P.“darbuotojai buvo tinkamai informuoti, ką paliudija jų pačių įrašai keltų budėjimo žurnaluose bei įrašai dispečerių budėjimo žurnaluose.
A. B. yra kelto „Nemunas" kapitonas, o V. B. yra kelto „Žalgiris" kapitonas. Su šiais bendrovės laivais jie dirba daugelį metų ir jų profesiniai įgūdžiai geriausiai atskleidžiami dirbant šiuose keltuose. Abu šie keltai pagal laivo tinkamumo plaukioti liudijimus (bylos medžiaga) negali plaukioti, jei uosto akvatorijoje vėjo stiprumas viršija 20 m/s, yra pakilęs vandens lygis uosto akvatorijoje, arba yra kitos kliūtys saugiai laivybai (pvz. stiprus bangavimas, ledas). Be to, šie kapitonai neturi tinkamos patirties ir kategorijos vesti techniškai pajėgesnius keltus ir neretai savo iniciatyva atsisakydavo vykdyti keltų reisus, tai matyti iš įrašų keltų budėjimo žurnaluose. Kiti AB „S. P.“ keltai taip pat turi savo kapitonus, kurie turi savo įgulą, yra apmokyti ir plaukioja kitais laivais. Darbuotojų paskirstymas dirbti su bendrovei priklausančia technika nėra lemiamas atskirais įsakymais, bet priklauso nuo iš anksto sudarytų darbo grafikų, darbuotojų profesinių įgūdžių bei patirties, gebėjimo užtikrinti saugų asmenų aptarnavimą, ypatingai nepalankiomis hidrometeorologinėms sąlygomis.
Laivo įgulos nariai negali palikti kelto net ir jam stovint, nes oro sąlygos gali pasikeisti ir reisai vykdomi toliau. Be to, pagal LR Susisiekimo ministerijos 1998 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 12 patvirtintą Tarnybos Lietuvos Respublikoje vidaus vandenų statutą, laivo įgulos nariai privalo likti laive, kad užtikrinti jo saugumą bei dalyvauti eigos pamainoje ir atlikti laivo darbus pagal pareigas net ir laivui stovint (33; 34 ir 38 str.). Apeliantas akivaizdžiai neįvertina to faktoriaus, jog AB „S. P.“ yra specifinio pobūdžio paslaugas teikianti įmonė, kuri užtikrina visuomeninio kelio tąsą į Kuršių neriją. Be to, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto laivybos taisyklių 58 str. ir 68 str. aiškiai numato, kad nustačius pavojingas hidrometeorologines sąlygas (vėjo greitis didesnis kaip 20 m/s, bangavimas ir traukūnas akvatorijoje, intensyvus ledonešis) yra apskritai draudžiamas bet koks laivų plaukiojimas uosto akvatorija ar jų švartavimas, todėl leidžiamas tik ypatingais atvejais ir patyrusiems laivavedžiams su atskiru uosto kapitono leidimu. Hidrometeorologinės sąlygos gali keistis kelis kartus per dieną, todėl laivų kapitonai kartu su laivo įgula turi būti pasiruošę vykdyti reisus ir teikti visuomenines paslaugas atsiradus pirmai galimybei.
2. Darbas įmonėje turi būti vykdomas nepertraukiamai dėl techninio būtinumo, nes vykdydama keltų reisus bendrovė užtikrina gyventojams respublikinio kelio tąsa bei būtina susisiekimą tarp dviejų krantų per Kuršių marias. Tam tikromis ekstremaliomis situacijomis būtina perkelti pirminės pagalbos tarnybos transportą, specialius krovinius gabenantį transportą, sunkius ligonius ar nelaimės ištiktus asmenis, todėl privalu nuolatos budėti. LR DK 161 str. 6 d. reiškia, jog darbdavys esant neišvengiamam būtinumui turi teisę pavesti darbuotojams atlikti darbus poilsio dienomis. Vykdant keltų reisus, visi laivai turi savo įgulą, kur kiekvienas asmuo pagal savo pareigybes yra atsakingas už tam tikras funkcijas. Keltai negali kursuoti nepilnos įgulos, todėl susirgus vienam iš narių, jis pagal profesinius sugebėjimus yra pakeičiamas kitu kvalifikuotu darbuotoju. Įgulos darbuotojo pakeitimas kitu yra įforminamas administracijos vadovo įsakymu. 2003 m. gegužės 14 d. LR Vyriausybės nutarime Nr. 587 yra įtvirtinta analogiška nuostata, jog laivo kapitonas yra atsakingas už įgulos narių darbo ir poilsio laiko nustatymą (55 punktas). Šios funkcijos pagal AB „S. P.“vidaus darbo tvarkos taisykles yra pavestos kelto kapitonui.
3. Teismas objektyviai ir teisingai įvertino visas faktines aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą, jog dėl vėjo, didelio bangavimo, ledonešio, srovės akvatorijoje ir kitų priežasčių keltų įgulos pamainos trukmė gali užtrukti ilgiau nei numatyta. Viršvalandžiai susidarė būtinojo reikalingumo pagrindu (LR Administracinių teisės pažeidimų kodekso 17 str.). Mažiau patyrusios įgulos negalėjimas vykdyti AB „S. P.“keltų reisų esant blogoms oro sąlygoms gali būti prilyginamas „pamainininko neatvykimui", todėl labiau patyrusi įgula tęsė darbą dirbdama viršvalandžius.
Pažymėtina, jog tokiais atvejais šių darbuotojų viršvalandžiai buvo kompensuoti teisės aktų numatyta tvarka, o viršvalandžius dirbę darbuotojai, vadovaujantis LR DK 151 str. 5 d. buvo pakeisti ne vėliau kaip po pusės pamainos. AB „S. P.“gali užtikrinti nepertraukiamą gyventojų perkėlimą per Kuršių marias bei saugų keltų įgulos ir įmonės klientų aptarnavimą tik leidžiant labiau patyrusiems darbuotojams bei techniškai pajėgiems keltams vykdyti reisus. Jei tokiais atvejais susidaro viršvalandžiai, darbuotojai gauna atitinkamai didesnį atlyginimą, todėl jų interesai nėra pažeidžiami jiems sumokama teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl AB „S. P.“veiklos savitumo ir išskirtinumo kai kurie įmonės darbuotojai dirbo viršvalandžius, tačiau buvo gauti jų sutikimai ir su jais buvo tinkamai teisės aktų nustatyt tvarka atsiskaityta. Konkrečiu atveju tiek galiojantys teisės aktai tiek įmonės vidaus administraciniai aktai nustato kito subjekto atsakomybę. Laivo kapitono pareigybės specifika lemia tai, jog jis yra atsakingas už laivo įgulos narių darbo ir poilsio laiko nustatymą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
ATPK 41 straipsnio l dalyje numatyta administracinė atsakomybė už darbo įstatymų, darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimą.
Administracinio teisės pažeidimo protokole (b.1. 18) A. Ž. kaltinamas pažeidęs Darbo kodekso 93 str., t.y., kad darbuotojams A. B. ir V. B. buvo mokamas ne visas darbo sutartyse sulygtas darbo užmokestis dėl darbdavio kaltės; Darbo kodekso 147 str. 3 d., t.y. dėl mobilių darbuotojų (laivų įgulų) darbo per poilsio dienas, numatytas grafikuose bei Darbo kodekso 144 str. 2 d., 148 str. bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 587 55 p. reikalavimus, t.y. dėl mobiliųjų darbuotojų (laivų įgulų) kasdienės darbo trukmės viršijimo 14 val. per parą. Kiekvienas iš paminėtų atvejų gali būti vertinamas kaip savarankiškas ATPK 41 str. 1 d. numatytas teisės pažeidimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl kiekvieno pareikšto kaltinimo atskirai.
V.
Dėl darbuotojams A. B. ir V. B. mokamo ne viso darbo sutartyse sulygto darbo užmokesčio dėl darbdavio kaltės.
Darbo kodekso (toliau – ir DK) 93 straipsnis nustato, jog darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. DK 122 str. 1 d. pasakyta, kad prastova ne dėl darbuotojo kaltės yra tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ar kt.). DK 266 str. 9 d. sako, kad <···> sustabdžius darbus pavojaus dėl gamtinių sąlygų atveju, darbuotojams mokama kaip už prastovą. DK 195 str. 3 d. įtvirtintas apmokėjimas už prastovos laiką - jeigu darbuotojui prastovos atveju nepasiūloma įmonėje esančio kito darbo pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam už kiekvieną prastovos valandą mokamas jo dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygis, bet ne mažesnis nei Vyriausybės patvirtintas minimalusis valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto laivybos taisyklių 58 ir 68 str. nurodoma, jog nustačius pavojingas hidrometeorologines sąlygas (vėjo greitis didesnis kaip 20 m/s, bangavimas ir traukumas akvatorijoje, intensyvus ledonešis) yra draudžiamas bet koks laivų plaukiojimas uosto akvatorija ar jų švartavimas. Kai keltai negali kursuoti, fiksuojama prastova, ir jie gali atnaujinti savo darbą, tik pagerėjus hidrometeorologinėms sąlygoms. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad iš budėjimo žurnalų įrašų matyti, kad prastovos dienomis buvo itin sudėtingos meteorologinės bei navigacijos sąlygos (vokas, b.l. 15-32), prastova buvo skelbiama ne visai įmonei, o tik keltams, kurie dėl savo techninių savybių negalėjo plaukioti. Dėl oro sąlygų susidariusios prastovos direktoriaus įsakymu iš anksto įforminti neįmanoma, be to, oro sąlygos gali kisti kelis kartus per dieną, todėl AB „Smiltynės perkėla“ darbo praktikoje susiformavęs darbuotojų informavimas apie darbų sustabdymą, manytina yra tinkamas prastovos paskelbimas. Pagal DK 195 str. 3 d. darbuotojams A. B. ir V. B. nutarime nurodytomis dienomis už prastovą buvo teisingai sumokėta 2/3 gaunamo darbo užmokesčio. Apelianto argumentai, kad šiems darbuotojams A. Ž. neleido prastovos laiku dirbti kitais keltais nepagrįstas jokiais įrodymais. Galimybė pavesti darbuotojams atlikti darbo sutartyje neaptartą darbą prastovos metu yra darbdavio teisė, bet ne pareiga. Be to, A. B. savo paaiškinime (b.l. 38) pats nurodo, kad neturi tinkamos kvalifikacijos dirbti su naujais keltais. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. Ž. nepažeidė DK 93 str.
VI.
Dėl mobiliųjų darbuotojų (laivų įgulų) kasdienės darbo trukmės viršijimo 14 val. per parą.
DK 144 str. 2 d. nustatyta, kad kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų. Išimtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys. 2003 m. gegužės 14 d. LR Vyriausybės nutarime Nr. 587 55 p. yra įtvirtinta, kad susisiekimo ministras tvirtina vidaus vandenų laivų įgulų minimalios sudėties reikalavimus, atsižvelgdamas į įgulų darbo ir poilsio režimus. Visiems laivo įgulos nariams nepertraukiamasis paros poilsis suteikiamas atsižvelgiant į vidaus vandenų laivų eksploatacijos režimus. Maksimali vidaus vandenų transporto priemonių mobiliųjų darbuotojų (laivo įgulos) darbo dienos trukmė kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti negali būti ilgesnė kaip 14 valandų per parą ir 72 valandų – per 7 dienų laikotarpį. Už laivo įgulos narių darbo ir poilsio laiko nustatymą atsako laivo kapitonas.
DK 151 str. 3 d. leidžia viršvalandinį darbą, kuomet būtina užbaigti pradėtą darbą, kurio dėl nenumatytos ar atsitiktinės kliūties esamomis techninėmis gamybos sąlygomis nebuvo galima užbaigti per darbo valandų skaičių. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš keltų budėjimo žurnalų matyti, kad keltų reisai dėl prasto matomumo, stipraus vėjo, didelio bangavimo, ledonešio, srovės uosto akvatorijoje, kitų laivų transporto ar kitų priežasčių užtrukdavo ilgiau nei jiems numatyta. Apelianto argumentas, kad dėl oro sąlygų susidarę viršvalandžiai nėra išimtinis atvejis yra nepagrįstas.Tokiais atvejais laivo įgula dėl objektyvių priežasčių neišvengiamai viršija darbo laiko apskaitą, kuri nustatyta pagal sudarytus grafikus, bet tai yra dėl būtinojo reikalingumo. Įstatymų leidėjas numatė, jog darbo laikas gali viršyti nustatytą darbo laiko trukmę, todėl atitinkamai reglamentavo viršyto nustatyto darbo laiko trukmės sumavimą ir kompensavimą (Vyriausybės nutarimo p. 57). Be to, to paties Vyriausybė nutarimo 6 punktas nustato, kad apskaitiniu laikotarpiu viršijamas darbuotojams nustatytų darbo valandų skaičius, viršytas darbo laikas kompensuojamas sutrumpinant darbo dieną, suteikiant poilsio dieną, arba papildomai apmokant kaip už viršvalandini darbą, kas ir buvo padaryta.
VII.
Dėl mobilių darbuotojų (laivų įgulų) darbo per poilsio dienas, numatytas grafikuose.
DK 147 straipsnio 3 dalis nustato, kad Darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Darbo grafikai paskelbiami viešai įmonių ir jų padalinių informaciniuose stenduose ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki šių grafikų įsigaliojimo. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų pamainų keitimąsi. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles. Pastebėtina, kad AB „S. P.“ vidaus darbo tvarkos taisyklių 31.2 punktas numato, kad kasdieninio nepertraukiamo poilsio tarp darbo dienų (pamainų) trukmė negali būti trumpesnė, kaip 11 valandų ir savaitės nepertraukiamasis poilsis turi trukti ne mažiau kaip 35 valandas. DK 148 str. numatyta, kad transporto, pašto, žemės ūkio, energetikos įmonėse, gydymo bei globos (rūpybos) įstaigose, taip pat jūrų ir upių laivyboje ir kitose ekonominės veiklos srityse darbo bei poilsio laikas atsižvelgiant į darbo sezoniškumą bei kitas sąlygas gali skirtis nuo šio Kodekso nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 587 56 punkte įtvirtinta, kad vidaus vandenų transporto mobiliesiems darbuotojams ir darbuotojams, tiesiogiai susijusiems su laivų eismu ir jų aptarnavimu (jūrų uostų, prieplaukų, krovimo punktų darbuotojams), nustatoma 6 dienų darbo savaitė su 1 poilsio diena.
Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos (vokas b.l. 52-55) bendrovės direktoriaus A. Ž. 2007 m. sausio 1 d. įsakymu Nr. P-29, 2007 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. P-27, 2007 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. P-36 ir 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. P-32 įgulos darbuotojams buvo pavesta dirbti darbą pagal laikinąsias darbo sutartis, tačiau tokių sutarčių byloje nėra. Kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (nutartis byloje Nr. N-2107/2008) Darbo kodekso 114 straipsnio l dalies aiškinimas suponuoja, kad papildoma darbo sutartis turi būti sudaryta tik tais atvejais, kai darbuotojas eis papildomas pareigas arba dirbs sutartyje nesulygtą darbą, t. y. vykdys funkcijas, kurios nenumatytos darbo sutartyje. Tuo tarpu vien darbo sutartyje nustatyto darbo laiko viršijimas, jei atliekama darbo funkcija nesikeičia, tai tik pagrindas svarstyti apie viršvalandinio darbo apmokėjimą, o ne apie papildomos darbo sutarties sudarymą. Byloje nėra duomenų ar su darbuotojais buvo sudarytos laikinosios darbo sutartys, taip pat neaišku, kaip buvo įformintas darbuotojų, dirbančių per darbo grafikuose numatytas poilsio dienas, sutikimas dirbti, nėra aišku, kaip buvo organizuojamas darbas, ar būtinojo reikalingumo atveju šie darbuotojai dirbo per savo poilsio dieną. Byloje taip pat nėra nedarbingumo pažymėjimų, įrodančių, kad G. Š. nuo 2007 m. vasario 2 d. iki 2007 m. vasario 28 d. turėjo nedarbingumą dėl ligos, A. B. nuo 2007 m. vasario 20 d. iki 2007 m. vasario 22 d. turėjo nedarbingumą dėl ligos ir N. B. nuo 2007 m. vasario 5 d. iki 2007 m. vasario 7 d. turėjo nedarbingumą dėl ligos. Neaišku, kodėl 2007 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. P-29 įgulai buvo pavesta dirbti pagal laikinąsias darbo sutartis (ką pavadavo, dėl kokių priežasčių) ir ar visais darbo poilsio dienomis, numatytomis darbo grafikuose, atvejais buvo iškilusi būtinybė mobiliesiems darbuotojams (laivo įgulos) dirbti. Nėra duomenų ar nebuvo pažeistas 35 valandų nepertraukiamo poilsio rėžimas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad AB „S. P.“ veiklos specifika lemia, jog darbas turi būti vykdomas nepertraukiamai dėl techninio būtinumo, užtikrinant susisiekimą tarp dviejų krantų per Kuršių marias. Tačiau, neaišku ar šiuo atveju darbas buvo tinkamai organizuotas, ar darbuotojai turėjo pakankamai poilsio, numatyto įstatymuose.
Vertinant AB „Smiltynės perkėla“ į bylą pateiktą 2007 m. balandžio 6 d. raštą Nr. (1.12.)-141 bei jo priedus (b.l. 24-27), teisėjų kolegija daro išvadą, kad AB „S. P.“direktorius, perskaičiuodamas rašte nurodytiems laivyno darbuotojams darbo užmokestį pagal laikinąsias darbo sutartis, t.y vykdydamas 2007 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos reikalavimo Nr. 0437-0350 4 ir 12 punktus, pripažino Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2007 m. balandžio 11 d. nutarimo 2 punkte nurodytą pažeidimą, t.y. pažeidimą, numatytą Darbo kodekso 147 str. 3 d. Todėl apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. Ž. nepadarė pažeidimo, numatyto ATPK 41 str. 1 d., t.y. kaltinimo, pareikšto dėl mobilių darbuotojų (laivų įgulų) darbo per poilsio dienas, numatytas grafikuose.
Ta aplinkybė, kad 2003 m. gegužės 14 d. LR Vyriausybės nutarime Nr. 587 55 p. yra įtvirtinta nuostata, jog laivo kapitonas yra atsakingas už įgulos narių darbo ir poilsio laiko nustatymą bei tokios pačios nuostatos buvimas AB „S. P.“vidaus darbo taisyklių 31.1 p. nesudaro pagrindo teigti, kad įmonės direktorius nėra atsakingas už darbuotojų darbo ir poilsio laiką, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos (b.l. 28-34), būtent direktorius tvirtina keltų įgulų darbo grafikus. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad byloje būtina įvertinti daug naujų aplinkybių, dėl kurių nėra pasisakęs pirmosios instancijos teismas ir siekiant užtikrinti administracinėn atsakomybės traukiamo asmens teisę į apeliaciją, sprendžia, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutartis šioje dalyje turi būti panaikinta ir byla turi būti nagrinėjama iš naujo pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutartį dalyje, kurioje nutraukta administracinė byla A. Ž. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 41 str. 1 d. numatyto teisės pažeidimo padarymą pagal pareikštą kaltinimą, jog mobilūs darbuotojai (laivų įgulų) dirbo per savo poilsio dienas, numatytas grafikuose (Darbo kodekso 147 str. 3 d.) ir šioje dalyje grąžinti bylą nagrinėti iš naujo Klaipėdos apygardos administraciniam teismui.
Kitoje dalyje Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.