Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo R. V. ir jo gynėjos advokatės Dianos Višinskienės skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. nutarties, kuria kaltinamajam R. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2010 m. vasario 26 d.

Teisėjas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga bei išnagrinėjęs kaltinamojo skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. kaltinamas tuo, kad jis 2009 m. birželio 23 d., apie 14-15 val., Tauragės rajone, miško aikštelėje prie Meižio tvenkinio, esančio prie kelio Tauragė–Sakalinė, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas, pasikėsino įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 11,439 g heroino – ją nupirkti iš kaltinamosios L. M., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes įvykio vietoje buvo sulaikytas policijos pareigūnų, t. y. kaltinamas tokiu būdu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje.

Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad anksčiau paskirta ir pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas užtikrino kaltinamojo (įtariamojo) dalyvavimą procese, t. y. netrukdomą ikiteisminį tyrimą bei bylos nagrinėjimą teisme. Kaltinamasis yra teistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, niekur nedirbo ir neturėjo aiškių pragyvenimo galimybių, be to, jam inkriminuojama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už kurią numatyta griežta baudžiamoji atsakomybė. Suėmimo skyrimo sąlygos bei pagrindai nėra pasikeitę, ir pagrįstai galima manyti, kad paskyrus švelnesnę kardomosios priemonės rūšį, kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo.

Kaltinamojo R. V. nuomone, skundžiama nutartis yra nepagrįsta, kadangi teismas rėmėsi vien tik nepatikrintais faktiniais duomenimis. Vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso principų yra nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 44 straipsnio 6 dalyje, kuris reikalauja, kad visos abejonės sprendžiant baudžiamąją bylą būtų vertinamos kaltinamojo naudai.

Kaltinamasis nesutinka su teismo išvada, jog anksčiau paskirta ir pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas - užtikrino kaltinamojo (įtariamojo) dalyvavimą procese t. y. netrukdomą ikiteisminį tyrimą bei bylos nagrinėjimą teisme. Taip pat teigia, jog nepagrįsta teismo išvada, kad paskyrus švelnesnę kardomosios priemonės rūšį, jis gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Tam nėra jokio pagrindo, kadangi pats yra suinteresuotas kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu ir tiesos joje nustatymu.

Gynėja atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sankcijoje numatytos griežtos laisvės atėmimo bausmės aplinkybės pernelyg nesureikšmina, dar daugiau, jis įpareigoja teismus kiekvienu konkrečiu atveju aiškintis, ar jos pakanka išvadai apie tai, jog kaltinamasis gali pasislėpti, padaryti. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne viename sprendime yra pabrėžęs, kad teismai bei kitos valstybinės institucijos privalo suimtų asmenų baudžiamąjį persekiojimą organizuoti taip, jog jų laisvės suvaržymas nesant apkaltinamojo nuosprendžio truktų kiek įmanoma trumpiau, o slėpimosi pavojus neturėtų būti nustatomas vertinant vien tik gresiančios bausmės griežtumą.

Gynėja teigia, kad byloje nėra prielaidų ir manymų, kad būdamas laisvas kaltinamasis R. V. galėtų atlikti veiksmus, bylojančius apie jo ketinimus daryti naujus nusikaltimus. Faktinės bylos aplinkybės yra palankios kaltinamajam, jos šiame skunde jau yra paminėtos. Be to, kaltinamasis neturėjo tikslo įsigyti ar platinti narkotines medžiagas, kaltinimas pagrįstas prielaidomis ir tai esminis LR BPK pažeidimas. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas nekartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, Judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, Judgment of 20 March 2001, Application no. 33501/96, ir kiti), LR BPK 121 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikaltimą.

Be to, teismas turėjo atsižvelgti į R. V. inkriminuojamo nusikaltimo sunkumą ir jo pavojingumo visuomenei laipsnį, į tai, kad inkriminuojamas nusikaltimas nesukėlė žalingų padarinių, narkotinės medžiagos nebuvo realizuotos ar kitaip išplatintos, reali žala visuomenei nebuvo padaryta, narkotinės medžiagos heroino kiekis, tik nežymiai viršija Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose numatytas atitinkamas ribas, ir tai duoda pagrindą manyti apie mažesnį kaltinamojo R. V. inkriminuojamos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei mastą. Be to, Klaipėdos apygardos teismo sprendimas nesiderina su LR BPK 11 straipsnio reikalavimais.

Teismo posėdyje gynėja prašo skundus tenkinti juose nurodytais motyvais, prokurorė prašo skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

Skundai atmetami.

Klaipėdos apygardos teismo nutartis, kuria kaltinamajam R. V. buvo pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas, yra pagrįsta ir teisėta. Klaipėdos apygardos teismas nepažeidė LR BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (LR BPK 121 straipsnio 2 dalis). Patikrinęs teismui pateiktą bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis R. V. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Duomenys, leidžiantys manyti, jog R. V. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, yra nurodyti kaltinamajame akte, tai liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros, asmens kratos, mobiliojo ryšio telefonų apžiūros protokolų duomenys bei kiti bylos duomenys. Pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant ar pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad svarstant kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą bei pagrįstumą, kaltinamojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami. Teismas pažymi, kad laisvė asmeniui baudžiamojo proceso metu gali būti suvaržyta tik asmenį sulaikius BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka arba pritaikius suėmimą esant BPK XI skyriuje nustatytiems pagrindams ir sąlygoms. Visų prievartos priemonių taikymo pagrindai ir tvarka BPK reglamentuoti siekiant garantuoti, kad taikant šias priemones nebūtų pažeidžiamos Konstitucijos 20 straipsnyje ir EŽTK 5 straipsnyje įtvirtintos teisės. Jei asmens laisvė apribojama nuodugniai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir laikantis BPK nustatytų procedūrų, kas ir buvo padaryta žemesniojo teismo, asmens laisvės suvaržymas negali būti laikomas žmogaus teisių pažeidimu. Todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neįžvelgia nei Konstitucijos, nei Konvencijos, nei BPK nuostatų pažeidimų ir sutinka su Apygardos teismo išvada, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo teismo (LR BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus pasiekti LR BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai.

LR BPK 122 straipsnio 2 dalis nustato, jog kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu“. Teismas sutinka su gynėjos skunde išsakytu argumentu, kad gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę Teismas atkreipia gynėjos dėmesį į tai, jog žemesnės instancijos teismas įvertina ne tik tai, kad kaltinamasis R. V. kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), už kurį baudžiamasis įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę, bet ir tai, jog pasikėsino įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, išsituokęs, oficialiai niekur nedirbantis, teistas (teistumas neišnykęs), nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (buvo sulaikytas policijos pareigūnų).

Kaltinamojo ir jo gynėjos skunduose nurodytos aplinkybės, kad jis išbrauktas iš įskaitos pataisos inspekcijoje, serga sunkia liga – tuberkulioze, yra ūkininkas, turi 9 ha žemės, taip pat dirba papildomus darbus, išlaiko tris vaikus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, legalų pragyvenimo šaltinį, t. y. žemės ir namų ūkį, namuose jis tik vienas darbingas asmuo, gyvena su sergančia buvusia sutuoktine (II grupės invalide) ir senyvo amžiaus motina, kurioms reikalinga nuolatinė pagalba ir priežiūra, miręs tėvas, neturi tikslo bėgti, slapstytis nuo teismo ir vilkinti bylos nagrinėjimo, negali būti vertinamos kaip išimtinai prioritetinės, priešinamos viešajam interesui ir sąlygojančios kaltinamajam paskirtos kardomosios priemonės naikinimą šiuo pagrindu ar būti pakankamos šiai kardomajai priemonei paneigti.

Gynėja skunde teigia, kad kaltinamasis neketina daryti naujų nusikaltimų ir tai patvirtina faktinės bylos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog kaltinamasis darys naujus nusikaltimus, todėl apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja šio pagrindo pagrįstumo. Be to, gynėjos teiginio ir išsakytų faktų nepakanka, jog kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas būtų panaikintas ar ši kardomoji priemonė būtų paneigta.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaudamasis LR BPK 130 straipsnio nuostatomis nagrinėja tik tą skundo dalį, kuri susijusi su kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimu. Nagrinėjant Klaipėdos apygardos teismo nutarties dėl suėmimo termino pratęsimo pagrįstumą ir teisėtumą, asmens kaltės klausimas nesvarstomas, taip pat nevertinamos kaltę paneigiančios ar patvirtinančios aplinkybės, inkriminuojamos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei mastas, nes šie klausimai gali būti išspręsti tik pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje.

Teismas pažymi, kad šiuo metu ikiteisminis tyrimas yra baigtas, baudžiamosios bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl kardomoji priemonė – suėmimas yra svarbi procesinė prievartos priemonė, nes taip siekiama užtikrinti netrukdomą bylos išnagrinėjimą teisme. Kitaip taikyti BPK 119 straipsnio nuostatų šiuo metu teismas neturi jokio pagrindo. Pažymėtina, kad maksimalus leistinas kaltinamojo buvimo suėmime terminas teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje nei baudžiamojo proceso įstatymuose, nei Konvencijos taikymo praktikoje nėra konkrečiai apibrėžtas. Jis priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių: bylos sudėtingumo ir apimties, kaltinimų sunkumo. Teismas bylos vilkinimo šioje stadijoje nenustatė, nes 2009 m. gruodžio 14 d. ir 2010 m. sausio 19 d. teisiamieji posėdžiai atidėti dėl kaltinamosios L. M. ligos, 2010 m. vasario 8 d. teisiamajame posėdyje buvo patenkintas kaltinamosios L. M. gynėjos prašymas ir paskirta kaltinamajai stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė, todėl ilgai trunkantis R. V. suėmimo laikotarpis, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, šiuo metu dar yra pateisinamas. Be to, Klaipėdos apygardos teismo nutartimi suėmimo terminas pratęstas tokiu pagrindu ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs LR BPK, bei nepažeidžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 1 ir 4 punktų nuostatų reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo R. V. ir jo gynėjos advokatės Dianos Višinskienės skundus atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.