Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Valiuškienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo I. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 14 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo I. R. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, kaip neteismingą bendrosios kompetencijos teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nėra absoliuti, ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, be kita ko, laikytis rūšinio teismingumo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-943/2025).

11. Rūšinis teismingumas reiškia, pirma, koks – bendrosios kompetencijos ar specializuotas – teismas turi nagrinėti bylą, t. y. nustatoma teismo rūšis; antra, tam tikros kategorijos bylų priskyrimą konkrečiai teismų sistemos grandžiai, t. y. kuris teismas nagrinės bylą kaip pirmosios instancijos teismas. Taigi pagal rūšinį teismingumą atribojama bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų kompetencija (CPK 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17–18 straipsniai) bei apylinkių ir apygardų teismų, kaip pirmosios instancijos teismų, kompetencija (CPK 26–28 straipsniai). CPK 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.

12. Administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką nustato ABTĮ. Administracinis ginčas – tai asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas (ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, sąrašas įtvirtintas ABTĮ 17 straipsnyje, to paties straipsnio 2 dalyje pažymėta, jog įstatymu administracinių teismų kompetencijai gali būti priskiriamos ir kitokios bylos. Pagal ABTĮ 18 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos teismams arba kitiems specializuotiems teismams. Nurodytos nuostatos leidžia išskirti kelis administracinio ginčo prigimties aspektus. Visų pirma, administracinis ginčas iš esmės yra viešosios teisės ginčas, kylantis iš valstybės funkcijų, kurios savo pobūdžiu sudaro viešąjį administravimą, įgyvendinimo. Kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime, valstybė savo funkcijas įgyvendina per institucijų sistemą, apimančią pirmiausia valstybės institucijas. Įgyvendinant valstybės funkcijas, kurios savo pobūdžiu sudaro viešąjį administravimą, viešojo administravimo subjektais laikytini pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas įgalioti subjektai, įsteigti bendriesiems visuomenės interesams tenkinti ir paprastai nevykdantys komercinio pobūdžio veiklos. Tokie subjektai turi įgaliojimus priimti administracinius ar reguliavimo sprendimus, sukeliančius teisines pasekmes fizinių ar juridinių asmenų teisėms ir įstatymų saugomiems interesams. Šių sprendimų priėmimo sritys įstatymų leidėjo yra apibrėžtos Viešojo administravimo įstatymo 6 ir 7 straipsniuose. Antra, administraciniam ginčui būdinga šalių teisinės padėties asimetrija. Viena ginčo šalis – viešojo administravimo subjektas – veikia naudodamasi įstatymu suteiktais įgaliojimais, kurie leidžia vienašališkai nustatyti ar pakeisti privataus asmens teisinę padėtį. Kita šalis – privatus asmuo – tokių įgaliojimų neturi, tačiau gali siekti apginti savo subjektines teises ar teisėtus interesus pagal ABTĮ nustatytą procesinę tvarką administraciniuose teismuose. Ši ginčo šalių teisinės padėties nelygybė lemia, kad administracinis ginčas savo prigimtimi iš esmės skiriasi nuo civilinio ginčo, kuriame šalys veikia lygiateisiškai (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, CPK 17 straipsnis). Administracinio ginčo prigimtį apibrėžia ir jo objektyvusis aspektas – šalia individualių subjektinių teisių apsaugos administracinis teismas vykdo viešojo administravimo teisėtumo kontrolę. Todėl administracinis bylinėjimasis tampa ne tik individualios teisinės gynybos, bet ir viešojo intereso užtikrinimo priemone (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-943/2025).

13. Pagal bendrąją teisiniame reglamentavime įtvirtintą taisyklę, ginčai dėl žalos atlyginimo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. Ginčų dėl žalos atlyginimo kategorija, kurie yra priskiriami administraciniam teismui, yra apibrėžta ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

14. Šioje byloje, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantas ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo grindžia atsakovės Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos neveikimu. Apelianto teigimu, dėl atsakovės veiksmų, nesudarant sąlygų jam pateikti skundą teismui elektroniniu paštu identifikavus tapatybę, jis patyrė 10 Eur neturtinės žalos.

15. Įvertinęs apelianto (ieškovo) šioje civilinėje byloje pareikštų reikalavimų turinį bei atsižvelgdamas į įtvirtintą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad remiantis ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, galima spręsti, kad ieškovas šiuo atveju iš esmės nesutinka su viešojo administravimo subjekto - Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, nustatyta procesinių dokumentų pateikimo teismui tvarka, t. y. nesutinka su viešojo administravimo subjekto priimtu norminiu administraciniu aktu - Teisingumo ministro 2012-12-13 įsakymu Nr. 1R-332 patvirtintomis Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo nuostatomis, ko pasėkoje, dėl tokios nustatytos procesinių dokumentų pateikimo teismui tvarkos, anot ieškovo, jis patyrė neturtinę žalą.

16. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareikštu ieškiniu keliami reikalavimai yra susiję su atsakovės kaip viešojo administravimo subjekto veikla viešojo administravimo srityje, jai atliekant teisės aktais pavestas funkcijas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18, 20 dalys), ir pagal savo pobūdį tai yra viešojo administravimo srities ginčas (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Apeliantui atskirajame skunde nepateikus jokių motyvuotų ir objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties neteisėtumo, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju ieškovo reikalavimai turi būti reiškiami pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus administraciniame teisme.

17. Nurodytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą bendrosios kompetencijos teismui, tinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimo klausimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 14 d. nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.