- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-28
- Bylos Nr.
- 2S-1842-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20056-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Pareiškėjas
- L. Š.
- Kreditorius
- L. J.
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo antstolio D. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teikiant skundą dėl antstolio D. K. veiksmų, suinteresuotasis asmuo – išieškotojas L. J..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėja prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0174/15/00800, tai yra sustabdyti vykdomojo dokumento dėl iškeldinimo vykdymą, kol bus išnagrinėtas pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų. Nurodė, jog antstolis vykdo vykdomąjį dokumentą, kuriuo pareiškėja su jai priklausančiais daiktais turi būti iškeldinta iš gyvenamųjų patalpų. Pareiškėja dėl (duomenys neskelbtini) ligos ir tuo metu vykusio gydymo negalėjo apskųsti 2015 m. kovo 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo ją nutarta priverstinai iškeldinti. Šiuo metu pareiškėja yra padavusi atskirąjį skundą Vilniaus apygardos teismui dėl nutarties, kuria buvo atsisakyta atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti. Vilniaus apygardos teismui tenkinus skundą ir atnaujinus terminą yra galimybė, kad teismo sprendimas dėl iškeldinimo bus panaikintas, todėl vykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Pareiškėja prašo stabdyti vykdymo veiksmus, kol pagerės jos sveikata ir atsistatys darbingumas
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 10 d. nutartimi pareiškėjos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino iš dalies ir sustabdė vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0174/15/00800, tai yra sustabdė L. Š. iškeldinimą kartu su jai priklausančiu turtu iš gyvenamųjų patalpų iki pareiškėjos skundo išnagrinėjimo.
Teismas nustatė, kad pareiškėja nesutinka su antstolio D. K. atliekamais vykdymo veiksmais ir juos skundžia. Todėl, siekiant užtikrinti skolininkės teisėtus interesus bei lūkesčius, atsižvelgiant į tai, kad atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones skundo padavimas praras prasmę, tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti skolininkės iškeldinimą su jai visais priklausančiais daiktais iš buto. Kadangi nėra apibrėžtas laiko tarpas, kada pareiškėjos sveikatos būklė pagerėtų ir tai gali pažeisti išieškotojo interesus, laikinosios apsaugos priemonės taikytinos iki pareiškėjos skundo išnagrinėjimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu antstolis D. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį. Nurodo, jog antstolis 2015 m. gegužės 26 d. priėmė patvarkymą dėl pareiškėjos priverstinio iškeldinimo, kuris bus vykdomas 2015 m. birželio 8 d., 11:00 val. Šis patvarkymas buvo įvykdytas 2015 m. birželio 8 d., pareiškėjai nedalyvaujant. Pareiškėja padavė skundą 2015 m. birželio 3 d. Vykdymo veiksmus teismas gali sustabdyti tik pripažinęs tai esant reikalinga, kaip išimtį iš bendrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklės. Nagrinėjamu atveju teismas nevertino ir nenagrinėjo duomenų, ar pareiškėjos skundžiamas antstolio veiksmas nėra jau įvykdytas. Taip pat teismas nenagrinėjo pareiškėjos skundo preliminaraus pagrįstumo. Pareiškėja negyvena suinteresuotajam asmeniui priklausančiame bute. Iškeldinimo metu bute nebuvo jokių asmeninių pareiškėjos daiktų. Vykdymo procesas yra detaliai reglamentuotas viešosios teisės normų ir yra skirtas išieškotojo interesams patenkinti. Delsiant įvykdyti sprendimą, kuriuo išieškotojui ribojama teisė netrukdomai naudoti jam nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, gali būti pažeidžiamos išieškotojo nuosavybės teisės. Todėl teismas nepagrįstai apribojo suinteresuotojo asmens nuosavybės teises į jam priklausantį turtą bei suteikė neproporcingą prioritetą pareiškėjos teisėms į teisę laikinai gyventi bute, kuriame ji faktiškai negyvena.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į antstolio D. K. atskirąjį skundą suinteresuotasis asmuo L. J. sutinka su skundu, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį. Nurodo, jog teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neturi prasmės ir neatitinka savo tikslo, nes pareiškėja jau nebesinaudoja ginčo patalpomis. Tai patvirtina iškeldinimo protokolas.
Atsiliepimu į antstolio D. K. atskirąjį skundą pareiškėja L. Š. nesutinka su skundu, prašo palikti Vilniaus miesto 2015 m. birželio 10 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, jog išieškotojas elgiasi nesąžiningai, neinformuodamas antstolio apie pareiškėjos ligą. Išieškotojui buvo žinoma apie bylos nagrinėjimą Vilniaus apygardos teisme ir buvo suprantamos šio teismo sprendimo galimos pasekmės. Išieškotojas neinformavo antstolio apie apeliacinį procesą net tuo metu, kai dalyvavo iškeldinime. Pareiškėja nesislapsto, nevengia aktyviai dalyvauti civiliniame procese. Tik dėl svarbių objektyvių priežasčių (ligos, privalomų tyrimų ir gydymo stacionare) negalėjo tinkamai reaguoti į proceso įvykius. Nesibaigus apeliaciniam procesui, antstolis savarankiškai priiminėjo sprendimus ir tęsė vykdymo procesą, nepagrįstai manydamas, kad teisminis ginčas yra išspręstas ir įsiteisėjęs.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdyti vykdymo veiksmai, tai yra skolininkės iškeldinimas su daiktais iš buto, teisėtumo ir pagrįstumo
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų svarbių bylai faktinių aplinkybių, todėl netinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Byloje esantys dokumentai ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4826-863/2015 ieškovo ieškinys buvo patenkintas visiškai ir buvo nutarta iškeldinti atsakovę L. Š. su visu jai priklausančiu turtu iš L. J. nuosavybės teise priklausančio buto (patalpų) su bendro naudojimo patalpomis. Minėtas teismo sprendimas 2015 m. balandžio 8 d. įsiteisėjo, o 2015 m. balandžio 14 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris buvo pateiktas vykdyti antstoliui. Atsakovė 2015 m. balandžio 21 d. padavė apeliacinį skundą, kartu prašydama atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 22 d. nutartimi atsisakė priimti apeliacinį skundą ir atmetė atsakovės prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui pateikti. Atsakovė šią teismo nutartį apskudė Vilniaus apygardos teismui, tačiau atskirasis skundas dar nėra išnagrinėtas.
Antstolis D. K., vykdydamas teismo sprendimą dėl iškeldinimo, 2015 m. balandžio 17 d. surašė raginimą įvykdyti sprendimą gera valia per 10 dienų ir išsiuntė jį pareiškėjai. Pasibaigus raginimo terminui ir pareiškėjai jo neįvykdžius, antstolis 2015 m. gegužės 26 d. priėmė patvarkymą, kuriuo informavo skolininkę, jog gera valia neišsikėlus, priverstinis iškeldinimas iš išieškotojui nuosavybės teise priklausančio buto, bus vykdomas 2015 m. birželio 8 d., 11 val. Pareiškėja apskundė šį patvarkymą ir 2015 m. birželio 8 d. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje sustabdymo. Teismas 2015 m. birželio 10 d. priėmė skundžiamą nutartį, kuria sustabdė vykdymo veiksmus iki pareiškėjos skundo išnagrinėjimo. Tačiau antstolio patvarkyme numatyti iškeldinimo veiksmai jau buvo atlikti patvarkyme nustatytu laiku, 2015 m. birželio 8 d., 11-12 val. Šią aplinkybę patvirtina antstolio pateiktas iškeldinimo protokolas. Vykdymo proceso metu antstolio surinkti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėja faktiškai išieškotojui priklausančiame ginčo bute negyvena, o turi kitą nuolatinę gyvenamąją vietą.
Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas ar kitas proceso dalyvis, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Be to, CPK 145 straipsnio 2 dalyje įvirtintas ekonomiškumo principas draudžia laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui (pareiškėjui) palankaus teismo sprendimo (nutarties) įvykdymą. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.
Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi išspręsti nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo. Pareiškėjos prašymas teisme buvo gautas tą pačią dieną, kada skundžiamame antstolio patvarkyme buvo numatyta iškeldinimo procedūra. Informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog prašymas konkrečiam teisėjui buvo paskirtas ir su visa byla pateiktas tik 2015 m. birželio 9 d. Todėl teisėjas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir matydamas, kad pagal antstolio 2015 m. gegužės 26 d. patvarkymą iškeldinimo procedūra yra numatyta 2015 m. birželio 8 d., turėjo įsitikinti, ar iškeldinimo procedūra nėra jau įvykdyta, nes tokiu atvejus nutartis dėl iškeldinimo procedūros stabdymo prarastų teisinę reikšmę.
Pareiškėja skundo dėl antstolio veiksmų padavimą sieja su jos siekiu atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti. Pagal CPK 626 straipsnio 1 dalies 6 punktą antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą, kai atnaujinamas apeliacinio skundo padavimo terminas, jeigu pagrindas vykdomajam raštui išduoti buvo apskųstasis sprendimas (išskyrus skubiai vykdytinus sprendimus). Pažymėtina, kad iki šiol dar nėra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo. Todėl antstolis neturi teisinio pagrindo stabdyti vykdomąją bylą. Be to, byloje yra nustatyta, kad pareiškėja faktiškai negyvena ginčo bute ir turi kitą pastovią gyvenamąją vietą. Šios aplinkybės nepaneigė ir pati pareiškėja atsiliepime į atskirąjį skundą. Taigi pats iškeldinimo faktas nedaro pareiškėjai neatitaisomos žalos. Jeigu būtų atnaujintas terminas pateikti apeliacinį skundą ir jis būtų patenkintas, pareiškėja bet kada galėtų reikalauti leisti jai gyventi ginčo bute. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad išieškotojui esant teisėtu buto savininku, jo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo apribojimas neproporcingai pažeidžia jo kaip savininko teises ir daro jam žalą, kadangi būtent savininkui tenka pagrindinė atsakomybė išlaikyti turtą ir tinkamai jį prižiūrėti. Todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.
Pareiškėjos L. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.