Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V.B. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos tarnybinio tyrimo komisijos 2022 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. TS-19 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.

Pareiškėja skunde nurodo, kad 2022 m. vasario 11 d. V.B. savo bei savo vaikų K. B. ir F. B. vardu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) Tarnybinio tyrimo komisiją (toliau – ir Komisija) su prašymu pripažinti sutuoktinio bei Lietuvos Respublikos kario - seržanto A. B. mirtį susijusią priežastiniu ryšiu su tarnybinių pareigų atlikimu bei kompensacijos pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 67 str. 1 ir 14 d. skyrimo (toliau – ir Prašymas).

Pažymi, kad pareiškėjos sutuoktinis A. B. tarnavo Lietuvos Respublikos Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Karaliaus Mindaugo husarų batalione (toliau – ir Husarų batalionas) ir ėjo Tiesioginės paramos kuopos Tiekimo ir transportavimo būrio Tiekimo ir apskaitos skyriaus III tiekimo klasės specialisto pareigas.

2021 m. lapkričio 10 d. dėl besitęsiančios migrantų krizės Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos pasienyje, Lietuvos Respublikos Seimas nutarimu Nr. XIV-617 paskelbė nepaprastąją padėtį nutarime nurodytose Lietuvos Respublikos teritorijose. Nepaprastosios padėties metu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatyta tvarka pasitelkta Lietuvos kariuomenė.

2021 m. lapkričio 7-14 d. Husarų bataliono kariai, įskaitant A. B., buvo išsiųsti tarnauti į Dieveniškių pasienio užkardą (šiuo metu Gintaro Žagunio pasienio užkarda (toliau – ir Užkarda)), Šalčininkų rajone. Nurodytu laikotarpiu, Husarų bataliono kariai kiekvieną rytą susirinkdavo Užkardoje ir vykdavo į paskirtą pasienio ruožą, kur kasdien tarnavo nuo 8 iki 20 val. Poilsiui buvo vykstama į LK MPB „Geležinis vilkas“ Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalioną (toliau – ir Ulonų batalionas) Alytuje. Bataliono karių veikla paskyrimo metu buvo vykdoma kareivinių režimu, t.y. nepertraukiamai.

Kiekvieną pamainą sudarydavo ne tik kariai, bet ir pasienio pareigūnai. Pasienio pareigūnai buvo tiek nuolatiniai Užkardos tarnautojai, tiek ir tarnautojai komandiruoti iš kitų Lietuvos miestų bei Latvijos Respublikos. Užkardos ir komandiruotų pasienio pareigūnų, priešingai nei Husarų bataliono karių, tarnybos laikas skyrėsi – pasienio pareigūnai tarnybą atlikdavo besikeisdami kas kelias dienas, dar daugiau, pasienio pareigūnai, gyvenę netoli Užkardos, kasdien po tarnybos sugrįždavo namo. Taigi, veiklos nevykdė nepertraukiamai. Todėl Husarų bataliono kariai tarnybos laikotarpiu į budėjimus pasienio ruože vykdavo su vis kitais pasienio pareigūnais, kurie turėjo tiesioginį kontaktą tiek su sieną bandančiais kirsti migrantais, tiek kitais asmenimis.

2021 m. lapkričio 7-14 d. A. B. kartu su kitais paskirtais Husarų bataliono kariais išvyko į Užkardą ir sugrįžo iš nurodytos tarnybos vietos į namus 2021 m. lapkričio 14 d. vakare. Iki išvykimo A. B. sveikatos sutrikimų neturėjo, nebuvo nedarbingu dėl sveikatos pablogėjimo, nusiskundimų sveikata neišsakė nei savo artimiesiems, nei Husarų bataliono kolegoms. Akcentuoja, kad A. B. buvo pilnai vakcinuotas ir taip savo iniciatyva sumažinęs užsikrėtimo Covid-19 virusu bei sirgimo sunkia šio viruso forma riziką.

Tarnybos Užkardoje pabaigoje, 2021 m. lapkričio 11-13 d. A. B. ėmė jausti peršalimo simptomus, nes, kaip ir pats teigė, per vieną budėjimą pasienio ruože itin sušalo. Simptomus slopino turimais ir kolegų duotais vaistais. Apie blogą savijautą A. B. informavo pareiškėją trumposiomis žinutėmis. Netrukus po to, jo tarnybos savaitė baigėsi ir A. B. jau jausdamas peršalimo simptomus turėjo sugrįžti į savo namus Panevėžyje.

Vykdomos tarnybos metu A. B. girdėjo nepatvirtintą informaciją, kad kai kurie pasienio pareigūnai galimai jaučia Covid-19 simptomus. Kadangi ši informacija nebuvo patvirtinta ar paneigta, kariai tęsė darbus kartu su pasienio pareigūnais.

Užkardoje nebuvo teikiamos medicininės paslaugos, taigi net ir esant įtarimų dėl užsikrėtimo virusu, pasienio pareigūnai nebūdavo testuojami, o blogai pasijautę asmenys nebuvo nedelsiant izoliuoti, kad jiems būtų suteikta medicininė priežiūra ir, tuo labiau, būtų apsaugoti su jais kartu dirbę kolegos. Blogai besijaučiantys kariai taip pat turėjo pirma grįžti iš Užkardos į nakvynės vietą Alytuje (virš 100 km nuo pasienio užkardos), kur Lietuvos kariuomenei buvo teikiamos medicininės paslaugos bei buvo speciali izoliacijai skirta palapinė. Šioje palapinėje, informavus aukštesnio rango karį, buvo galima izoliuotis. Minimoje palapinėje galėjo izoliuotis visi blogai pasijautę kariai. Palapinė buvo menkai šildoma lauko patalpa, kurioje asmuo galėdavo išbūti neilgą laiko tarpą.

A. B. pasijautė blogai tarnybos paskirtoje vietoje pabaigoje ir iškart grįžo namo, nes baigėsi jo tarnybos laikotarpis. 2021 m. lapkričio 15 d. A. B. kreipėsi į medicinos įstaigą ir jam buvo atliktas Covid-19 testas PGR metodu. Testo rezultatas patvirtino Covid-19 ligos diagnozę. Nuo 2021 m. lapkričio 15 d. A. B. buvo nedarbingu ir tarnybinių pareigų nebevykdė. Kiti Husarų bataliono kolegos, kurie taip pat pasijautė blogai, irgi savo iniciatyva atliko minėtus testus bei jų daugumai taip pat patvirtinta Covid-19 liga. Privalomo testavimo tiek išvykstant į Užkardą, tiek grįžtant iš tarnybos Lietuvos kariuomenės iniciatyva nebuvo.

Nuo 2021 m. lapkričio 15 d. A. B. gydėsi vienas, kad neplatintų viruso ir neužkrėstų kitų šeimos narių. A. B. su artimaisiais bendravo ir apie savo būklę informuodavo nuotoliniu būdu. 2021 m. lapkričio 22 d. A. B. neatsiliepė į skambučius ir sukėlė nerimą dėl jo sveikatos būklės ir/ar staigaus jos pablogėjimo. Tą pačią dieną, 2021 m. lapkričio 22 d. A. B., po savaitės nuo ligos diagnozavimo grįžus iš tarnybos, dėl Covid-19 ligos komplikacijų rastas savo namuose be gyvybės ženklų ir konstatuota jo mirtis. 2021 m. lapkričio 23 d. Medicininiame mirties liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad pagrindinė liga sukėlusi A. B. mirtį yra Covid-19 liga, kuria A. B. susirgo tarnaudamas Užkardoje staigiai pasireiškus Covid-19 ligai.

Pažymi, kad A. B. aplinkoje iki jo išvykimo ir jam išvykus sergančiųjų Covid-19 liga, nebuvo, ir atsižvelgiant į tai, kad Covid-19 liga susirgo didelė dalis išsiųstųjų tarnauti Husaro bataliono karių, vyko itin didelė pasienio pareigūnų Užkardoje kaita, buvo atmesta A. B. susirgimo iki išvykimo tarnauti galimybė. Vadovaujantis visų aplinkybių visuma padaryta išvada, kad būtent tarnybos sąlygos Užkardoje sudarė prielaidas susirgti užkrečiama Covid-19 liga, kas lėmė A. B. nesavalaikę mirti. Nors Covid-19 liga yra itin užkrečiama, tačiau tarnybos metu vykdant paskirtas užduotis aptariamomis sąlygomis ir užsikrėtimo rizika buvo ženkliai didesnė nei įprastai tarnaujant Husarų batalione ar laisvu nuo tarnybos metu buvus griežtiems Covid-19 apribojimams.

Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas, apsiribodamas (i) vien tik bendrųjų Covid-19 ligos požymių pateikimu Sprendime, bei (ii) išimtinai rašytine medžiaga ir (iii) praleisdamas esminius aspektus priežastiniam ryšiui tarp kario A. B. mirties ir vykdomų pareigų nustatyti, atliko tyrimą itin formaliai ir neobjektyviai. Atsakovas nesiėmė visų įmanomų veiksmų, kad būtų nustatytos A. B. tarnybos sąlygos Užkardoje, bei padidintos rizikos veiksniai - tokie kaip karių testavimas, operatyvios medicininės priežiūros Užkardoje teikimas, kareivinėse teikimas. Todėl šiuo atsakovo tyrimu apskritai negalėjo būti priimta jokia išvada, nes iš Sprendimo turinio akivaizdu, kad nebuvo įvertinta, kokia rizika užsikrėsti Covid-19 buvo tarnybos Užkardoje metu, ar nebuvo didesnių nei įprasta rizikos veiksnių užsikrėsti šia liga vykdant pareigas Užkardoje.

Akcentuoja, kad priimant Sprendimą nebuvo apklausti kartu su nukentėjusiuoju tarnavę Husarų bataliono kariai, nebuvo surinkta informacija kiek iš kartu su nukentėjusiuoju tarnavusių Husarų bataliono karių susirgo šia liga, kad būtų patvirtinta ar paneigta, kad tarnybos atlikimo vieta tapo/netapo ligos židiniu, nebuvo surinkta informacija apie Husarų bataliono karių tarnybos atlikimo tvarką 2021 m. lapkričio 7-14 d. Užkardoje, nebuvo surinkta informacija apie į Užkardą komandiruotų pasienio pareigūnų sergamumą 2021 m. lapkričio mėn., šių pareigūnų rotaciją (v) nenurodyta, kas turėjo būti atsakingas už Husarų bataliono karių testavimą nuo Covid-19 bei tinkamų sąlygų apsisaugoti nuo Covid-19 ligos komandiruočių metu nenurodyta, kokiu pagrindu padaryta išvada, kad Husarų bataliono kariams buvo suteiktos tinkamos ir veiksmingos priemonės nuo Covid-19 ligos.

Atsakovas be pagrindo atsisakė pripažinti A. B. mirtį susijusia su tarnybinių pareigų vykdymu.

Atsakovo Sprendime iš neaišku kokio šaltinio nurodyta informacija, kad Užkardoje buvo laikomasi nustatytų atitinkamų apsaugos reikalavimų. Kartu su Prašymu atsakovui buvo pateikta informacija, kad į tarnybą 2022 m. lapkričio 8 d. -2022 m. lapkričio 14 d. išvyko 29 Husarų bataliono karių. Rengiant prašymą vadovautasi pareiškėjos, kurią apie tarnybos sąlygas, spėjo informuoti nukentėjusysis bei kartu tarnavusių Husarų bataliono karių liudijimais. Iš šių asmenų liudijimų galima suprasti, kad susirgo didelė dalis Husarų bataliono karių, nė vienas iš susirgusiųjų prieš išvykdamas nesiskundė sveikata bei nejautė Covid-19 simptomų. Būtent dėl susirgimų skaičiaus būtų galima daryti prielaidą, kad ligos židinys buvo ne artima ar socialinė kareivių aplinka, o būtent tarnybos vieta, kur atliekamos tarnybinės užduotys.

Pažymi, jog iš Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas nerinko, kiek Husarų bataliono karių susirgo Covid-19 liga išvykos laikotarpiu ir netrukus po jos, žodžiu neapklausė nė vieno Husarų bataliono kario, vykusio į Užkardą. Taigi, pareiškėjos vertinimu, atsakovas apsiribojo lakoniškų (sprendžiant iš Sprendimo turinio) Husarų bataliono dokumentų turiniu, kuriame nurodytos aplinkybės iš esmės ir nėra ginčijamos. Tačiau atsakovas nepatikrino Prašyme nurodytų aplinkybių, t.y. visų pirma, atsakovas nepatikrino liudytojų, kurie dalyvavo komandiruotėje, parodymų ir matė, kad būtent Husarų batalionas bei Užkarda tapo ligos židiniais. Atsakovas nesiaiškino tarnybos Užkardoje sąlygų, t.y. ar galima patvirtinti/paneigti informaciją, kad Užkardoje buvo didelė pareigūnų kaita, ar pareigūnai vykdė veiklą pertraukiamai/nepertraukiamai. Be to, nebuvo rinkta informacija, ne tik kiek Užkardos pareigūnų susirgo, bet ir kiek susirgimo atvejų buvo tarp į Užkardą komandiruotų iš kitų vietovių bei valstybių pareigūnų. Todėl atsakovo surinkta informacija dėl pasienio pareigūnų susirgimų atvejų Sprendime taip pat nepilna. Atsakovas apskritai nesiaiškino tarnybos Užkardoje sąlygų, įskaitant medicininių paslaugų prieinamumo galimybių, izoliacijos sąlygų. Todėl teigia, kad atsakovas eliminavo bet kokią galimybę tirti Husarų bataliono karių veiklą komandiruotės metu kaip turinčią kur kas didesnę užsikrėtimo Covid-19 liga riziką. Atsakovas nesurinkęs pakankamai informacijos Sprendimui priimti, neįvertinęs didesnių rizikų užsikrėsti šia liga egzistavimo, apsiribojo KMT medicinine išvada, kurioje bendrai moksliškai nurodyta, kad Covid-19 inkubacinis laikotarpis yra nuo 1-14 dienų. Pažymi, kad ši išvada nesusieta su visa situacija, nurodyta Prašyme, ir kurią turėjo tirti atsakovas.

Atsakovas priimdamas Sprendimą pažeidė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. V-379 „Dėl Tarnybinio tyrimo komisijos sudėties ir nuostatų patvirtinimo“ 9 ir 20 p., atliko tyrimą formaliai, nesiaiškino Sprendimo priėmimui reikšmingų aplinkybių, dėl ko priimdamas Sprendimą buvo neobjektyvus.

Atkreipia dėmesį į tai, jog iš Sprendimo turinio nėra žinomas ir suprantamas teiginio, kad užduočių vykdymo metu Užkardoje buvo laikomasi nustatytų atitinkamų apsaugos reikalavimų, šaltinis. Tačiau akivaizdu, kad įvykio metu plačiai naudotas testavimas dėl Covid-19 ligos Husarų batalione ar Užkardoje naudotas nebuvo. Todėl pareiškėja daro prielaidą, kad ir institucijų raštu pateikta susirgimo Covid-19 liga informacija atsakovui nėra patikima. Atsakovas negalėjo priimti objektyvaus sprendimo tik apsiribodamas rašytine medžiaga eliminuojant iš tyrimo liudytojus.

Pažymi, jog Sprendime testavimas nurodytas tik kaip aplinkybė, dėl kurios nėra galimybės nustatyti, kada susirgo nukentėjusysis. Tačiau Sprendime nė neužsiminta, kam tenka ši karių netestavimo siunčiant atlikti tarnybą rizikingomis sąlygomis rizika kario mirties atveju. Atsižvelgiant į komandiruotės ypatumus bei protingumo principą, galima teigti, kad rizika dėl karių susirgimo Covid-19 liga komandiruotės metu buvo prisiimta.

Nors atsakovas teigia, kad Covid-19 liga (ją sukeliantis virusas) ir jos sukeltos komplikacijos apskritai nėra siejami su kokia nors profesine veikla ar asmenų grupe, o yra būdinga visoms amžiaus grupėms, nepriklausomai nuo amžiaus, profesijos ir veiklos specifikos, negalima paneigti, kad A. B. susirgo būtent vykdydamas tarnybines pareigas padidintos rizikos sąlygomis ir netgi nesiimant priemonių šias rizikas sumažinti.

Sprendime nebuvo vertinta netiesioginio priežastinio ryšio tarp nukentėjusiojo A. B. susirgimo, ligos bei vykdomų tarnybinių pareigų buvimo galimybė. Ypač atsižvelgiant į tai, kad tarnybos metu nebuvo sumažintos, o dar netgi didesnės rizikos susirgti mirtina liga.

Atsakovas tik dėl savo veiksmų bei neveikimo (netinkamo tyrimo vykdymo, apsiribojimu nepakankama, abstrakčia informacija, rizikos veiksnių nevertinimo) Sprendime nepagrįstai nurodė, kad neva nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių kario mirties ar sveikatos sutrikimo faktą, laiko, vietos ar esminių aplinkybių, kurioms esant karys mirė ar sutriko jo sveikata. Objektyvių duomenų, kaip ir atsitiko aptariamu atveju, ir negali būti, jeigu jie nebuvo rinkti, o ir pateiktieji nebuvo tikrinti ir tyrimas vykdytas formaliai. Todėl aptariamas Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir privalo būti panaikintas.

Atsakovė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodo, jog pareiškėja skunde apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais, visiškai neatskleisdama savo teiginių esmės, savo motyvais ar įrodymais nepaneigia Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių bei sprendimo išvadų. Iš galiojančio teisinio reglamentavimo, nustatančio Komisijos kompetenciją, matyti, kad Komisija pirma turėjo nustatyti ar A. B. susirgo (užsikrėtė) vykdant tarnybos pareigas ir po to spręsti, ar vykdomos tarnybos pareigos (funkcijos) buvo kario mirties priežastimi. Pažymi, jog A. B. mirties priežastis - ūmus kardiopulmoninis nepakankamumas, kurį sukėlė Covid-19 liga, o Covid-19 liga (virusas) ir jos sukeltos komplikacijos apskritai nėra siejami su kokia nors profesine veikla ar asmenų grupe, o yra būdingi visoms asmenų grupėms, nepriklausomai nuo amžiaus, profesijos ar veiklos specifikos. Akcentuoja, jog vien fakto, jog sveikatos sutrikimas (mirtis) atsirado/ įvyko (buvo diagnozuotas) kario tarnybos laikotarpiu ar net ir jam einant tarnybos pareigas, nepakanka tam, kad konstatuoti priežastinį ryšį tarp mirties (sveikatos sutrikimo) ir kario tarnybos pareigų vykdymo. Pažymi, jog Komisija visapusiškai ir objektyviai įvertino visas, tyrimui reikšmingas faktines aplinkybes, dokumentus, analizavo tiek iš A. B. tarnybos vietos (karinio dalinio), tiek iš Užkardos pateiktą informaciją (t. y. A. B. atliekamas funkcijas, tarnybos pobūdį Užkardoje, tarnybos sąlygas, galimus asmenų kontaktus atliekant tarnybines pareigas, sergančių kolegų/asmenų skaičių ir kt.) ir šiame sprendime dėl to pasisakė, todėl mano, jog Pareiškėjos teiginiai, kad Komisijos tyrimas atliktas neobjektyviai, yra niekuo nepagrįsti, atitinkamai turėtų būti laikomi deklaratyvaus bei subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėja skunde nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurios galimai Komisijos nebuvo įvertintos ar kurios iš esmės galėtų pakeisti Komisijos sprendimą.

Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad būtent tarnybos sąlygos Užkardoje sudarė prielaidas A. B. susirgti Covid -19 liga, be to, pareiškėja nepateikė šį teiginį pagrindžiančių motyvų, todėl nėra aišku ką pareiškėja turi omenyje nurodydama kario tarnybą Užkardoje kaip „prielaidą“ susirgti aptariama liga bei koks galėtų būti tokios „prielaidos“ objektyvumo kriterijus. Pažymi, jog Komisija, vertindama aplinkybes, susijusias su mirusio kario tarnybos sąlygomis, nurodė, kad vien tik ta aplinkybė, kad A. B. galimi ligos (peršalimo) simptomai pasireiškė tarnybos Užkardoje metu, dar savaime nereiškia, kad užsikrėtimas Covid -19 liga įvyko būtent tarnybos Užkardoje metu (laikotarpiu). Komisijos tyrimo metu surinktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog A. B. tarnybos užduočių laikotarpiu Užkardoje būtų fiksuojami COVID-19 ligos atvejai tarp Užkardoje tarnaujančių (dirbančių) pasienio tarnybos pareigūnų ar Lietuvos kariuomenės karių, atliekančių tarnybą kartu su A. B., taip pat nesant duomenų, jog A. B. užduočių vykdymo Užkardoje metu (laikotarpiu) turėtų tiesioginių kontaktų su į Lietuvą vykstančiais nelegaliais migrantais. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų (įrodymų), kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog A. B. sveikatos sutrikimas (Covid-19 liga) atsirado būtent dėl tarnybos Užkardoje. Priešingai, byloje esantys įrodymai (medžiaga) objektyviai leidžia suabejoti pareiškėjos pateikta subjektyvia nuomone dėl A. B. galimo susirgimo Covid-19 liga Užkardoje, t. y., kaip matyti, A. B. į tarnybos užduočių vykdymo vietą Užkardoje atvyko netestuotas (t. y. nesant patvirtinimui, jog neserga COVID-19 liga), prieš išvykstant į Užkardą apskritai turėjo laisvą nuo tarnybos dieną, taigi atsižvelgiant į COVID-19 ligos simptomų pasireiškimo inkubacinį laikotarpį (nuo 1 iki 14 d.) A. B. objektyviai galėjo atvykti į Užkardą jau sirgdamas (užsikrėtęs) Covid-19 liga, nes objektyviai galėjo turėti įvairių kontaktų socialinėje aplinkoje ir nesusijusių su karo tarnybos santykiais. Esant šioms aplinkybėms, Komisija neturėjo objektyvaus pagrindo pripažinti, jog COVID-19 ligos, nuo kurios jis vėliau mirė, užkratas buvo Užkardoje tuo metu, kuomet jis vykdė ten tarnybos pareigas, atitinkamai Komisija objektyviai negalėjo konstatuoti ir priežastinio ryšio tarp kario mirties ir tarnybos pareigų Užkardoje vykdymo.

Nurodo, jog Komisija, tyrimui aktualiu aspektu, taip pat vertino ir tarnybos sąlygas, susijusias su medicininės priežiūros teikimu bei atitinkamų apsaugos reikalavimų laikymusi ir pan. Iš Užkardos pateiktos informacijos matyti, joje buvo atliekami privalomi periodiniai profilaktiniai tyrimai, siekiant nustatyti ar asmuo neserga Covid-19 liga. Be to, kaip matyti iš Lietuvos kariuomenės Husarų bataliono pateikto 2022 m. balandžio 11 d. rašto Nr. IS-209 „Dėl informacijos pateikimo apie A. B.“ Užkardoje tarnybą vykdantys kariai vadovavosi Lietuvos kariuomenės Husarų bataliono vado 2021 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. V-524 „Dėl koronaviruso (COVID-19) sukeliamos ligos prevencijos“. Be kita ko, Lietuvos kariuomenės Husarų batalionas nurodė, jog vadovaujantis šiuo įsakymu tarnybos užduočių vykdymo metu Užkardoje buvo laikomasi nustatytų atitinkamų apsaugos reikalavimų (veido apsaugos priemonių dėvėjimas ir pan.), o kariams, pajutus atitinkamus simptomus, buvo sudarytos sąlygos izoliuotis ir testuotis Lietuvos kariuomenės Birutės ulonų bataliono teritorijoje esančiame Pirminės karių sveikatos priežiūros centre. A. B. apie tai, kad jaučia peršalimo simptomus nebuvo informavęs vyresnių vadų ar kitų, už tarnybą atsakingų vadų, kurie būtų galėję savalaikiai reaguoti bei suteikti galimą medicininę pagalbą. Aplinkybė, kad A. B. tarnybos Užkardoje metu jautė kažkokius peršalimo simptomus, iš esmės buvo nurodyta tik pareiškėjos prašyme Komisijai.

Komisijos sprendimas paremtas ne tik faktinėmis aplinkybėmis, bet ir medicininiais argumentais bei išvadomis, dėl kurių Komisija kreipėsi į Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnybą. Karo medicinos specialistai, įvertinę tiek pareiškėjos prašyme Komisijai nurodytas aplinkybes, tiek turimą medicininę dokumentaciją, įskaitant ir mokslinę medicininę literatūrą apie Covid-19 ligos pobūdį, šios ligos plitimo specifiškumą bei mastą, pateikė Komisijai medicininėmis išvadomis pagrįstą medicininio pobūdžio informaciją, kuria Komisija ir rėmėsi priimdama sprendimą. Karo medicinos tarnyba Komisijai nurodė, kad sąlyga, jog asmuo buvo skiepytas nuo Covid-19 ligos 2021 m. gegužės 20 d. Covid-19 Vaccine Janssen vakcina, negali apsaugoti nuo užsikrėtimo ir gyvybei grėsmingų komplikacijų, ligos eigos nenuspėjamumas Covid-19 ligai ypač būdingas. Šiuo aspektu Karo medicinos tarnyba nurodė, kad apie 15 % infekuotų SARS-CoV-2 virusu žmonių išsivysto sunki liga su galima letaline baigtimi. Karo medicinos tarnyba minėtame rašte taip pat pažymėjo, kad A. B. 2021 m. lapkričio 1-7 d. laikotarpiu (t. y. prieš išvykstant į Užkardą) dėl Covid-19 ligos testuotas nebuvo, taip pat pažymėjo, kad Covid-19 ligos inkubacinis laikotarpis nuo galimo užsikrėtimo iki simptomų pasireiškimo galėjo būti iki 14 dienų, t. y. A. B. galėjo užsikrėsti dar iki 2021 m. lapkričio 7 d. galimai kontaktavęs su kitais asmenimis socialinėje ar privačioje aplinkoje.

Komisijos tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, medicinos specialistų pateikta informacija bei išvados leidžia pripažinti, kad Komisija neturėjo objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog tarnybinių pareigų vykdymas buvo (galėjo būti) aptariamo sveikatos sutrikimo (Covid-19 liga), kuris sukėlė A. B. mirtį, priežastimi, atitinkamai Komisijos sprendimas turėtų būti laikomas pagrįstu.

Mano, kad Komisija visapusiškai ir objektyviai įvertino tyrimui reikšmingas faktines aplinkybes, medicininę informaciją (Covid-19 ligos pobūdį, jos atsiradimo sąlygas bei priežastis) pasisakė dėl visų pareiškėjos prašyme nurodytų aplinkybių ir priėmė sprendimą, atitinkantį jos kompetenciją bei administraciniams aktams taikomus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos 2022 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. TS-19 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjos sutuoktinis A. B. tarnavo Lietuvos Respublikos Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Karaliaus Mindaugo husarų batalione ir ėjo Tiesioginės paramos kuopos Tiekimo ir transportavimo būrio Tiekimo ir apskaitos skyriaus III tiekimo klasės specialisto pareigas.

2021 m. gegužės 20 d. A. B. buvo skiepytas Covid-19 Vaccine Janssen vakcina. 2021 m. lapkričio 1-7 d. laikotarpiu tyrimas dėl Covid-19 ligos pareiškėjos sutuoktiniui atliktas nebuvo.

Dėl nepaprastosios padėties (migrantų krizė) 2021 m. lapkričio 7-14 d. Husarų bataliono kariai, įskaitant A. B., buvo išsiųsti tarnauti į Dieveniškių pasienio užkardą, Šalčininkų rajone. 2021 m. lapkričio 14 d. A. B. tarnyba baigėsi.

2021 m. lapkričio 15 d. A. B. kreipėsi į medicinos įstaigą, jam buvo atliktas Covid-19 testas PGR metodu, kuris patvirtino Covid-19 ligos diagnozę.

2021 m. lapkričio 22 d. A. B. mirė. 2021 m. lapkričio 23 d. Medicininiame A. B. mirties liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad tiesioginė mirties priežastis yra ūmus kardiopulmoninis nepakankamumas, tarpinė mirties priežastis - Covid-19 liga, diagnozuota PGR metodu 2021 m. lapkričio 15 d.

Pareiškėja kreipėsi į Komisiją prašydama nustatyti A. B. mirties priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu. Savo prašymą pareiškėja motyvavo tuo, kad A. B. mirė nuo ūmaus kardiopulmoninio nepakankamumo, sukelto Covid-19 ligos, o susirgo šia liga (buvo infekuotas) tarnybinių pareigų Dieveniškių pasienio užkardoje atlikimo metu. Pareiškėjos įsitikinimu, jos vyro A. B. mirties priežastimi buvo jo einamos tarnybos pareigos Užkardoje.

KAM Komisija priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (teisės akto redakcija galiojusi nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2022 m. lapkričio 22 d.) ir Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-379 „Dėl tarnybinio tyrimo komisijos sudėties ir nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatai (toliau – ir Nuostatai) (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. gruodžio 3 d. iki 2023 m. rugsėjo 12 d.).

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnis reglamentuoja vienkartinės kompensacijos kario žūties (mirties) ar sveikatos sutrikimo atveju. Minėto įstatymo 67 straipsnio 4 dalis numato, jog kario sveikatos sutrikimo sunkumo laipsnį nustato Lietuvos kariuomenės Karinės medicinos ekspertizės komisija, sudaroma ir veikianti Vyriausybės nustatyta tvarka. Kario žūties (mirties) ar sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu nustato krašto apsaugos ministro sudaryta tarnybinio tyrimo komisija, išskyrus šio straipsnio 13 dalyje nustatytus atvejus. Tarnybinio tyrimo komisijos darbo tvarką ir kario žūties (mirties) ar sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu nustatymo kriterijus nustato krašto apsaugos ministras.

Įstatymo 67 straipsnio 14 dalyje numatyta, jog kariui žuvus (mirus) dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, ar kai karys nužudytas dėl priežasčių, susijusių su kario statusu, mokama 93,1 atitinkamo kario laipsnio profesinės karo tarnybos kariui pirmaisiais tarnybos metais nustatyto dydžio tarnybinių atlyginimų vienkartinė kompensacija, bet ne mažiau kaip po 77,58 Vyriausybės nustatytų minimaliųjų mėnesinių algų kiekvienam kario išlaikytiniui. Kariūnui žuvus (mirus) dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, ar kai kariūnas nužudytas dėl priežasčių, susijusių su kario statusu, mokama 93,1 profesinės karo tarnybos eiliniui pirmaisiais tarnybos metais nustatyto dydžio tarnybinių atlyginimų vienkartinė kompensacija, bet ne mažiau kaip po 77,58 Vyriausybės nustatytų minimaliųjų mėnesinių algų kiekvienam kariūno išlaikytiniui. Vienkartinė kompensacija krašto apsaugos ministro sprendimu gali būti išmokama dalimis, bet ne ilgiau kaip per 12 mėnesių nuo sprendimo dėl vienkartinės kompensacijos išmokėjimo priėmimo dienos.

Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-379 „Dėl tarnybinio tyrimo komisijos sudėties ir nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 2.1 punktas numato, jog Komisija, be kita ko, nustato kario žūties (mirties) ar sveikatos sutrikimo (toliau – mirties ar sveikatos sutrikimo) priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu. Komisija, įvertinusi turimą informaciją ir KMEK medicininę išvadą, priima vieną iš sprendimų - kario mirtis ar sveikatos sutrikimas nesusijęs su tarnybinių pareigų vykdymu (Nuostatų 26.5 punktas). Sprendimą, kad kario mirtis ar sveikatos sutrikimas yra susijęs su tarnybinių pareigų vykdymu komisija priima, kai nustatomas priežastinis ryšys tarp kario vykdytų pareigų, numatytų pareiginiuose nuostatuose ir kituose teisės aktuose, vykdymo ir įvykusios mirties ar patirto sveikatos sutrikimo (Nuostatų 27 punktas). Sprendimą, kad kario mirtis ar sveikatos sutrikimas nesusijęs su tarnybinių pareigų vykdymu, komisija priima, kai karys mirė ar patyrė sveikatos sutrikimą nevykdydamas tarnybos pareigų (Nuostatų 28.8) ir nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių kario ar šaulio mirties ar sveikatos sutrikimo fakto, laiko, vietos esmines aplinkybes, kurioms esant karys (šaulys) mirė ar sutriko jo sveikata (Nuostatų 28.12).

Taigi, Komisija turi įvertinti ar kario mirties priežastis yra priežastiniu ryšiu susijusi su tarnybinių pareigų vykdymu. Vien fakto, jog sveikatos sutrikimas (mirtis) įvyko (buvo diagnozuotas) kario tarnybos laikotarpiu ar net ir jam einant tarnybos pareigas, nepakanka tam, kad konstatuoti priežastinį ryšį tarp mirties (sveikatos sutrikimo) ir kario tarnybos pareigų vykdymo. Nagrinėjamu atveju A. B. mirė nuo ūmaus kardiopulmoninio nepakankamumo, sukelto Covid-19 ligos, o, anot pareiškėjos, šia liga susirgo tarnybinių pareigų Dieveniškių pasienio užkardoje atlikimo metu.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2020 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. V-383 buvo patvirtintas Vaikų ir suaugusiųjų Covid-19 ligos (koronoviruso infekcijos) diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas, teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2022 m. rugpjūčio 16 d. iki 2023 m. sausio 1 d.). Šio Aprašo 5 punkte nustatyta, jog Covid-19 inkubacinis ligos periodas nuo užsikrėtimo iki ligos simptomų pasireiškimo trunka nuo 1 iki 14 dienų.

Tarp šalių nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog 2021 m. lapkričio 1-7 d. laikotarpiu tyrimas dėl Covid-19 ligos kariui A. B. nebuvo atliktas. A. B. 2021 m. lapkričio 7-14 d. tarnybines pareigas atliko Dieveniškių pasienio užkardoje. Nagrinėjamu atveju vertinant Apraše nustatytą Covid-19 inkubacinį laikotarpį (inkubacinis ligos periodas nuo užsikrėtimo iki ligos simptomų pasireiškimo trunka nuo 1 iki 14 dienų) daryti išvados, jog A. B. Covid-19 liga užsikrėtė eidamas tarnybines pareigas negalima. Iš bylos medžiagos matyti, jog Komisija, atlikdama tyrimą, be kita ko, kreipėsi į Užkardą, Lietuvos kariuomenės Husarų batalioną, Birutės ulonų batalioną ir kt., ir gavo informaciją, jog Užkardoje nebuvo fiksuoti COVID-19 ligos atvejai. Nors teismo posėdžio metu liudininkai K. R. ir G. U. nurodė, jog jiems buvo pranešta, kad buvo nustatyta, jog pasienietis (pasieniečiai) serga Covid-19, tačiau kada jis (jie) tiksliai susirgo, t. y. prieš atvykimą A. B. ir liudininkams į tarnybą ar tarnybos Dieveniškių pasienio užkardoje metu, objektyviai nustatyti negalima. Taigi, vien tik ta aplinkybė, kad A. B. galimi ligos (peršalimo) simptomai pasireiškė tarnybos Dieveniškių pasienio užkardoje metu, neleidžia konstatuoti, kad užsikrėtimas Covid -19 liga įvyko būtent tarnybos Dieveniškių pasienio užkardoje metu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apie galimus ligos bei medicininės pagalbos poreikį A. B. nepranešė tarnybos metu atsakingiems asmenims. Be to, teismo posėdžio metu liudininkai K. R. ir G. U. nurodė, jog, esant poreikiui, medicininė pagalba būdavo suteikiama visuose daliniuose, net ir vėlai grįžus iš tarnybos; problemų testuotis dėl Covid-19 taip pat nebuvo; palapinė, kurioje izoliuodavo sergančius karius buvo apšildyta; kariai visada tarnybos metu privalėjo dėvėti medicinines kaukes. Tai patvirtina atsakovo teiginius, jog kariams, pajutus atitinkamus simptomus, buvo sudarytos sąlygos izoliuotis ir testuotis Lietuvos kariuomenės Birutės ulonų bataliono teritorijoje esančiame Pirminės karių sveikatos priežiūros centre. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog Užkardoje tarnybą vykdantys kariai nesivadovavo Lietuvos kariuomenės Husarų bataliono vado 2021 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. V-524 „Dėl koronaviruso (COVID-19) sukeliamos ligos prevencijos“. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamu atveju užsikrėtimas virusine liga nėra siejamas su tarnybinių pareigų vykdymu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis bei aiškiai motyvuotas, jo naikinti pareiškėjos skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vien ta aplinkybė, jog pareiškėjos netenkina ginčijamo Sprendimo turinys nesudaro pagrindo Sprendimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu.

Pareiškėja skunde išdėsto daugiau argumentų dėl ginčijamo Sprendimo nepagrįstumo, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako.

Pareiškėja prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas atmestas, todėl pareiškėja neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos V. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.