- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-07
- Bylos Nr.
- e2A-837-479/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-01782-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žydrūnas Bertašius (pirm.), Irma Čuchraj, Erinija Kazlauskienė
- Ieškovas
- R. M.
- Atsakovas
- P. M.
- Kategorijos
- 2.6.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Žydrūno Bertašiaus, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Erinijos Kazlauskienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės R. M. ir atsakovo P. M. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016-02-19 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui P. M. dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo bei atsakovo P. M. priešieškinį ieškovei R. M. dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų A. M., J. S..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė R. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui P. M. dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu susituokė 1982-08-13 Klaipėdos miesto civilinės metrikacijos skyriuje. Ieškovė paaiškino, kad santuokos metu atsakovas dažnai vartodavo alkoholinius gėrimus, būdavo agresyvus, ilgiau nei vienerius metus nesirūpina šeima ir neprisideda prie bendro ūkio išlaikymo, todėl šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Ieškinyje nurodoma, kad santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės teise buvo įgytas šis turtas: priekaba Brenderup 1205, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė 300 Eur; butas, esantis . (duomenys neskelbtini), kurio vertė 38 000 Eur; 175/425 dalys žemės sklypo, esančio . (duomenys neskelbtini)., kurių vertė 1 214,71 Eur. Ieškovė taip pat nurodė, kad santuokos metu buvo įgyti gyvuliai: arklys Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 868,86 Eur; avis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 116 Eur; avis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 116 Eur, avis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 116 Eur; avis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 116 Eur, avis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 116 Eur; avis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 116 Eur; avis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 116 Eur; avis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 116 Eur; avis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 116 Eur; avis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 116 Eur; avis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 116 Eur; karvė Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 434,43 Eur; telyčia Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 289,62 Eur; telyčia Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 289,62 Eur; telyčia Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 289,62 Eur; buliukas Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 231,70 Eur; buliukas Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 231,70 Eur; buliukas Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 231,70 Eur; buliukas Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 231,70 Eur, buliukas Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 231,70 Eur,; buliukas Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 231,70 Eur; 8 kiaulės, kurių vienos vertė 202,73 Eur, iš viso gyvulių už 6 460,19 Eur. Ieškovė nurodė ir tai, kad atsakovas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros už vykdytą ūkininkavimo veiklą gavo ne mažiau kaip 11 940,51 Eur išmokų, šias lėšas nuslėpė nuo šeimos ir panaudojo tik savo poreikiams tenkinti, todėl šia suma turėtų būti sumažinama atsakovo dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Ieškovė teigė, kad dalijant santuokos metu įgytą turtą yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo ir santuokos metu įgytą butą asmeninės nuosavybės teise priteisti ieškovei, o atsakovui priteisti visą kitą turtą. Ieškovės teigimu buto remontas buvo atliktas už lėšas, kurias ieškovė pasiskolino iš dukros A. M., ieškovė nuo 1999 metų mokėjo už šiam butui suteiktas komunalines paslaugas ir nuo 2000-01-01 sumokėjo ne mažiau kaip 14 608,36 Eur už bendro turto išlaikymą, todėl šia suma turi būti sumažinama atsakovo dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Ieškovė taip pat nurodė, jog šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo turtinę teisę į 10 000 Lt (2 896,20 Eur) žalos atlyginimą pagal Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį dėl jų sūnaus netekties turėtoms išlaidoms kompensuoti. Ieškovė ieškinyje nurodė ir tai, kad 1999-04-28 buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią buvo parduotas šalims priklausęs nekilnojamasis turtas, o gautos lėšos buvo panaudotos atsakovo motinos laidotuvių išlaidoms padengti, todėl atsakovas įgijo teises į palikimą - 250/425 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio vertė 1 735,29 Eur. Ieškovė teigė, kad šios aplinkybės turi būti įvertintos sprendžiant dėl turto padalijimo būdo bei atsakovo turto dalies sumažinimo. Ieškinyje nurodoma ir tai, kad A. M. ieškovei yra paskolinusi 25 000 Lt, kurie buvo panaudoti būstui remontuoti, todėl butą priteisus ieškovei, ji sutinka šią prievolę kreditorei įvykdyti. Dėl to ieškovė patikslintu ieškiniu teismo prašė nutraukti šalių 1982-08-13 sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės, padalinti santuokoje įgytą turtą ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovui pripažinti nuosavybės teisę į 175/425 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), priekabą Brenderup 1205, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir 6 460,19 Eur vertės ieškinyje nurodytus gyvulius, prievolę kreditorei A. M. pripažinti ieškovės asmenine prievole, o prievolę J. S. pripažinti asmenine atsakovo prievole bei priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas P. M. pareiškė priešieškinį ieškovei R. M. dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo. Atsakovas nurodė, kad šalių santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes ji su atsakovu elgėsi netinkamai, buvo jam neištikima ir nevykdė sutuoktinės pareigų. Atsakovas nurodė ir tai, kad po mamos mirties jis 1999-05-07 pradėjo gyventi mamos ūkyje ir nuo tada šalys kartu negyveno, todėl nutraukiant santuoką turėtų būti dalijamas tik turtas, kuris buvo įgytas iki gyvenimo skyriumi pradžios. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad gyvendami su ieškove jie įsigijo butą, kurio vertė yra 46 600 Eur. Atsakovo teigimu po santuokos nutraukimo butas turėtų būti priteistas ieškovei, o už atsakovo buto dalį jam turtėtų būti priteista pusės buto vertės dydžio pinginė kompensacija. Atsakovas teigė, kad 175/425 dalis žemės sklypo, taip pat priekaba ir gyvuliai buvo įgyti šalims pradėjus gyventi skyriumi, todėl santuokos nutraukimo byloje jie neturėtų būti dalinami. Atsakovas nurodė ir tai, kad sūnaus kapui sutvarkyti iš J. S. 2001-07-06 buvo pasiskolinta 14 000 Lt, todėl įvertinus tai, jog šie pinigai buvo panaudoti šeimos reikmėms patenkinti, skola J. S. turi būti pripažinta jų solidaria prievole. Atsakovas nurodė ir tai, kad ieškovė su dukra A. M. paskolos sutarties dėl 25 000 Lt nesudarė, todėl ieškovės nurodytas paskolos sandoris turi būti pripažintas tariamu arba prievolė pripažinta asmenine ieškovės prievole. Dėl to atsakovas teismo prašė nutraukti šalių 1982-08-13 sudarytą santuoką dėl ieškovės kaltės, nustatyti, kad priekaba Brenderup 1205, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 175/425 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bei ieškinyje nurodyti gyvuliai atsakovui priklauso asmeninės nuosavybės teise, priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovui priteisti 23 300 Eur kompensaciją už ieškovei tenkančią jo buto dalį, pripažinti prievolę J. S. solidariąja atsakovo ir ieškovės prievole, pripažinti negaliojančia ieškovės ir A. M. sudarytą paskolos sutartį dėl 25 000 Lt (7 240,50 Eur) paskolos suteikimo arba prievolę pagal šį sandorį pripažinti asmenine ieškovės prievole, taip pat priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Plungės rajono apylinkės teismas 2016-02-19 sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas nutraukė ieškovės ir atsakovo 1982-08-13 sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės ir paliko šalims santuokines pavardes. Teismas padalijo santuokos metu įgytą turtą ir ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisė butą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovui priteisė 13 845,82 Eur dydžio kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį. Teismas pripažino atsakovui nuosavybės teisę į šį turtą: priekabą Brenderup 1205, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 175/425 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), arklį Nr. (duomenys neskelbtini), avis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr.LT (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), karvę Nr. (duomenys neskelbtini), telyčias Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), buliukus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) bei 8 kiaules. Teismas pripažino, kad prievolė J. S. pagal 2001-07-06 pinigų skolinimosi sutartį yra asmeninė atsakovo prievolė, o sutartį dėl 25 000 Lt skolos tarp R. M. ir A. M. pripažino negaliojančia. Kitą ieškinio ir priešieškinio dalį teismas atmetė bei paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas susituokė 1982-08-13, tačiau nuo 1999 metų šalys kartu nebegyvena ir bendro ūkio nebeveda. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas paliko šeimą ir ja nebesirūpino, todėl teismas sprendė, jog dėl santuokos iširimo yra kaltas atsakovas. Teismas įvertino tai, kad šalys kartu negyveno nuo 1999-05-07, todėl padarė išvadą, jog 175/425 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), priekaba Brenderup 1205 bei ieškinyje nurodyti gyvuliai yra asmeninė atsakovo nuosavybė ir nutraukiant šalių santuoką nėra dalijami. Įvertinęs byloje esančius įrodymus apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertę teismas konstatavo, kad šio buto vertė yra 42 300 Eur. Byloje nustatyta, kad butui išlaikyti nuo 2000-01-01 ieškovė iš viso sumokėjo 14 608,36 Eur, todėl teismas sprendė, jog atsakovas privalo atlyginti ieškovei pusę šios sumos, tai yra 7 304,18 Eur. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė savo lėšomis ar darbu nedalyvavo atsakovo ūkio veikloje, todėl teismas konstatavo, jog nėra pagrindo iš Nacionalinės mokėjimo agentūros gauta lėšų suma sumažinti atsakovo dalį bendrojoje nuosavybėje. Teismas sprendė, jog kiekvienam sutuoktiniui tenkančio turto dalis yra 21 150 Eur, todėl butą natūra priteisė ieškovei, o atsakovui priteisė kompensaciją 13 845,82 Eur, į kurią buvo įskaityta 7 304,18 Eur atsakovo prievolė ieškovei atlyginti dalį buto išlaikymo išlaidų. Teismas konstatavo, kad ieškovė su dukra paskolos sutarties dėl 25 000 Lt nebuvo realiai sudariusios, todėl šį sandorį pripažino negaliojančiu. Spręsdamas dėl prievolės J. S. teismas atsižvelgė į tai, kad šie įsipareigojimai buvo prisiimti sutuoktiniams nebevedant bendro ūkio ir neturint ieškovės sutikimo, todėl teismas konstatavo, kad ši prievolė yra asmeninė atsakovo prievolė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas P. M. prašo pakeisti Plungės rajono apylinkės teismo 2016-02-19 sprendimą ir šalių santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, už ieškovei tenkančią buto dalį atsakovui priteistą kompensaciją padidinti iki 23 300 Eur bei prievolę kreditorei J. S. pripažinti solidaria ieškovės ir atsakovo prievole. Apeliantas skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai šalių santuoką nutraukė dėl jo kaltės. Apeliantas paaiškino, kad jis paliko šeimą tada, kai šalių santuoka faktiškai jau buvo iširusi, todėl dėl santuokos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas netinkamai nustatė santuokos metu įgyto buto vertę ir nepagrįstai nesirėmė atsakovo pateikta turto vertinimo ataskaita, pagal kurią buto vertė yra 46 600 Eur. Apeliantas teigė, kad ieškovės pateikti įrodymai dėl buto vertės yra nepatikimi ir prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims, todėl atsakovui priteistina kompensacija turėjo būti skaičiuojama nuo 46 600 Eur buto vertės. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovui priteistinos kompensacijos dydį sumažino ieškovės sumokėta buto išlaikymo išlaidų suma. Apeliantas pažymėjo, kad ieškovė viena naudojosi šiuo butu, pretenzijų dėl buto išlaikymo išlaidų nereiškė, todėl kompensacija ieškovei buvo priteista nepagrįstai. Atsakovas taip pat nurodė, kad prievolė J. S. turėjo būti pripažinta solidaria šalių prievole, nes skolinti pinigai buvo panaudoti sūnaus kapui sutvarkyti.
Kitu apeliaciniu skundu ieškovė R. M. prašo pakeisti Plungės rajono apylinkės teismo 2016-02-19 sprendimą ir ieškovės ieškinį patenkinti, atsakovo priešieškinį atmesti. Apeliantė skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai dalijo tik tą turtą, kuris buvo įgytas sutuoktiniams gyvenant kartu. Ieškovė teigė, kad atsakovas buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, todėl pagal LR CK 3.67 str. nuostatas jis neturėjo teisės prašyti dalinti tik tą turtą, kuris buvo įgytas šalims gyvenant kartu. Apeliantės teigimu, į dalintino turto balansą turėjo būti įtrauktas visas ieškinyje nurodytas santuokos metu įgytas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas netinkamai nustatė santuokos metu įgyto turto vertę. Apeliantės įsitikinimu, teismas turėjo atsižvelgti į UAB „Lituka ir Ko“ atliktą turto įvertinimą, pagal kurį buto vertė yra 38 000 Eur. Ieškovė nurodė ir tai, kad teismas nepagrįstai priteisė atsakovui kompensaciją už didesnę santuokos metu įgyto turto dalį, nes šiuo atveju buvo pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo. Apeliantės teigimu spręsdamas dėl kompensacijos dydžio teismas turėjo įvertinti, jog atsakovas yra skolingas ieškovei 7304,18 Eur buto išlaikymo išlaidų, taip pat turėjo būti įvertinta, kad pardavus šeimos turtą buvo atlygintos atsakovo motinos laidotuvių išlaidos, o atsakovo gautos išmokos iš Nacionalinės mokėjimo agentūros buvo panaudotos jo poreikiams tenkinti. Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai pripažino ieškovės ir A. M. sudarytą paskolos sutartį negaliojančia.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė R. M. prašo šį skundą atmesti.
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas P. M. prašo šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, ieškovės skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
Teismas konstatuoja, jog nenustatytos bylos aplinkybės dėl būtinumo ją nagrinėti žodinio proceso tvarka. Dėl tos aplinkybės byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (LR 321 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Dėl atsakovo apeliacinio skundo.
Apeliantas skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai šalių santuoką nutraukė dėl jo kaltės. Apeliantas paaiškino, kad jis paliko šeimą kai šalių santuoka faktiškai jau buvo iširusi, todėl dėl santuokos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. Šeimos teisinius santykius reglamentuojančios LR CK 3 knygos normos sutuoktiniams numato lojalumo, tarpusavio pagalbos, moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi šeima bei kitas pareigas. LR CK 3.60 str. 2 d. nustatyta, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas LR CK 3 knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal LR CK 3.60 str. 3 d. nuostatas preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog šalys nuo 1999 metų kartu nebegyvena ir bendro ūkio nebeveda. Pateiktuose procesiniuose dokumentuose atsakovas patvirtino, jog po mamos mirties 1999-05-07 jis pradėjo gyventi skyrium ir nuo tada sutuoktiniai kartu nebegyveno. Kolegija atsižvelgia į tai, jog byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog šalims pradėjus gyventi skyrium, šalys būtų siekusios išsaugoti šeimą. Bylos medžiaga patvirtina, jog kiekviena šalis turėjo atskirą gyvenamąją vietą, nepalaikė jokių ryšių ir tokia padėtis atitiko ginčo šalių valią. Nors ieškovė įrodinėja tai, kad atsakovas be svarbių priežasčių paliko šeimą ir yra kaltas dėl santuokos nutraukimo, tačiau ieškovė tai patvirtinančių įrodymų nepateikė (LR CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat konstatavo, kad abi šalys kaltino viena kitą dėl santuokos iširimo, tačiau sutuoktinio kaltę patvirtinančių įrodymų šalys nepateikė. Taigi ta aplinkybė, jog šalys nuo 1999 metų gyvena atskirai, nepatvirtina tik atsakovo kaltės dėl santuokos nutraukimo. Kadangi abi šalys nesiekė išsaugoti šeimą, atkurti santuokinius ryšius, kolegija konstatuoja, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (LR CK 3. 61 str. 2 d.).
Skunde nurodoma ir tai, kad teismas netinkamai nustatė santuokos metu įgyto buto vertę ir nepagrįstai nesivadovavo atsakovo pateikta turto vertinimo ataskaita, pagal kurią buto vertė yra 46 600 Eur. Apeliantas teigė, kad ieškovės pateikti įrodymai dėl buto vertės yra nepatikimi ir prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims, todėl atsakovui priteistina kompensacija turėjo būti apskaičiuojama pagal 46 600 Eur dydžio buto vertę. Su šiomis skundo nuostatomis negalima sutikti. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad santuokos metu šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju byloje tarp šalių kilo ginčas dėl šio buto vertės sprendžiant šio turto padalijimo klausimą. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad objektyvus dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (LR CK 3.119 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-20 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamo turto vertę turi sutuoktiniai (LR CPK 178 str., 382 str. 4 p.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais; šalys taip pat gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-04-10 nutartis civilėje byloje Nr. 3K-3-251/2006, 2010-05-20 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Ieškovė pateikė į bylą UAB „Lituka ir Ko“ turto vertės nustatymo ataskaitą, pagal kurią ginčo buto vertė 2015-11-23 buvo 38 000 Eur. Atsakovas ginčo turto vertę įrodinėjo UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, pagal kurią buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2016-01-11 buvo 46 600 Eur. Kolegija atsižvelgia į tai, kad abiejų šalių užsakymu turto vertinimą atliko kvalifikuoti nekilnojamojo turto vertintojai, atliekant ginčo turto vertinimą buvo taikomi tie patys lyginamosios vertės nustatymo metodai, o esminių šalių pateiktų turto vertės nustatymo ataskaitų trūkumų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Dėl to galima daryti išvadą, jog tiek UAB „Lituka ir Ko“, tiek UAB „OBER-HAUS“ turto vertės nustatymo ataskaitos yra tinkami įrodymai ginčo turto vertei nustatyti. Atsižvelgtina ir į tai, kad dalijamo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. UAB „Lituka ir Ko“ ginčo buto rinkos vertę nustatė 2015-11-23 dienai, o UAB „OBER-HAUS“ ataskaitoje turto vertė nustatyta 2016-01-11 dienai. Nors skirtumas tarp šių dienų iš esmės nėra didelis, tačiau iš ataskaitose pateiktų išvadų bei kitų byloje esančių įrodymų matyti turto vertės didėjimo tendencija. Pagal byloje esančius VĮ Registrų centro duomenis matyti, jog ginčo buto vertė nurodoma 46 600 Eur. Taigi akivaizdu, jog ginčo buto vertė šiuo metu yra didesnė nei 38 000 Eur. Kartu atsižvelgtina ir į tai, kad UAB „OBER-HAUS“ turto vertės nustatymo ataskaitoje pažymima, jog vertintojui nebuvo žinomos lyginamojo objekto pirkimo – pardavimo sąlygos. Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad spręsdamas dėl ginčo buto rinkos vertės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo buto vertę nustatė pagal šalių pateiktose ataskaitose nurodytų turto verčių vidurkį ir teismas tuo atsakovo teisėtų interesų nepažeidė.
Skunde teigiama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovui priteistinos kompensacijos dydį sumažino ieškovės sumokėta buto išlaikymo išlaidų suma. Apeliantas pažymėjo, kad ieškovė viena naudojosi šiuo butu, pretenzijų dėl buto išlaikymo išlaidų nereiškė, todėl kompensacija ieškovei buvo priteista nepagrįstai. Su šia skundo nuostata taip pat negalima sutikti. Byloje nėra ginčo dėl to, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas santuokos metu ir šalims priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad nuo 1999-05-07 šiuo butu faktiškai naudojosi ieškovė. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovas nesinaudojo ginčo turtu, savaime nepašalina jo, kaip turto savininko, pareigos prisidėti prie buto išlaikymo, nes pareiga išlaikyti daiktą kyla iš nuosavybės teisės. Byloje nėra duomenų apie tai, kad šalys būtų sudariusios susitarimą dėl šio turto padalijimo ar susitarimą, pagal kurį atsakovas būtų atleistas nuo pareigos prisidėti prie turto išlaikymo. Nors apeliantas teigė, kad šiuo atveju turėjo būti taikomos LR CK 3.94 str. nuostatos, kuriose nėra numatyta galimybė reikalauti kompensacijos už turto valdymą, tačiau kolegija pažymi, kad nurodytos įstatymo nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes jo nenustato bendraturčių tarpusavio teisių ir pareigų išlaikant bendrą daiktą. Pažymėtina ir tai, kad bendraturčių teises ir pareigas naudojantis, išlaikant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą reglamentuoja LR CK 4.76 str. nuostatos. Šiame straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas turtui išlaikyti ir išsaugoti, o jeigu vienas iš jų nevykdo savo pareigos, tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Iš ieškovės pateiktų įrodymų matyti, kad nuo 2000-01-01 butui išlaikyti buvo sumokėta 14 608,36 Eur suma. Pažymėtina, kad ieškovei įvykdžius prievolę už atsakovą, ji patyrė 7 304,18 Eur dydžio nuostolius, todėl ieškovė atsakovo atžvilgiu įgijo kreditoriaus teises dėl šių nuostolių atlyginimo (CK 4.76 str., 6.50 str. 3 d.). Atsakovas į bylą nepateikė šias aplinkybes paneigiančių įrodymų (LR CPK 178 str.). Dėl to kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo priteisė 7 304,18 Eur buto išlaikymo išlaidoms atlyginti ir šią sumą įskaitė į ieškovės atsakovui mokėtiną kompensacijos sumą.
Atsakovas taip pat nurodė, kad prievolė J. S. turėjo būti pripažinta solidaria šalių prievole, nes skolinti pinigai buvo panaudoti sūnaus kapui sutvarkyti. Su šia skundo nuostata taip pat negalima sutikti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad santuokos nutraukimo metu yra dalijami tiek kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas, tiek ir skoliniai įsipareigojimai kreditoriams. Bendroms sutuoktinių prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto pagal LR CK 3.109 str. 1 d. 5 p., priskiriamos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Nagrinėjamu atveju atsakovas į bylą pateikė 2001-07-06 su J. S. pasirašytą paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėja J. S. atsakovui suteikė 14 000 Lt paskolą, kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2015 m. liepos mėnesio. Sutartyje nurodyta, jog paskola yra suteikiama paminklui ant atsakovo sūnaus kapo pastatyti. Atsakovas teigė, jog šis sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, todėl iš šios paskolos kilusi prievolė turėjo būti pripažinta solidariąja ieškovės ir atsakovo prievole. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad šioje byloje pareikštu priešieškiniu atsakovas teismo prašė nustatyti, kad dalijamas tik tas ieškovės ir atsakovo įgytas turtas, kuris buvo įgytas iki kol šalys pradėjo gyventi atskirai, tai yra 1999-05-07. Atsakovas patvirtino, jog visas turtas, kuris buvo įgytas šalims pradėjus gyventi atskirai, yra jų asmeninė nuosavybė. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2001-07-06 paskolos sandorio sudarymo metu šalys kartu nebegyveno, bendro ūkio nebevedė, todėl ir jų sudaryti sandoriai negali būti vertinami kaip šeimos interesais sudaromi sandoriai. Būtina įvertinti ir tai, kad ieškovė apie atsakovo sudarytą sandorį nežinojo, jam sutikimo nedavė ir vėliau jo nepatvirtino. Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, jog priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai prievolę J. S. pagal 2001-07-06 paskolos sutartį pripažino asmenine atsakovo prievole.
Įvertinus bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (LR CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Dėl ieškovės apeliacinio skundo.
Apeliantė skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai dalijo tik tą turtą, kuris buvo įgytas sutuoktiniams gyvenant kartu. Ieškovė teigė, kad atsakovas buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, todėl pagal LR CK 3.67 str. nuostatas jis neturėjo teisės prašyti dalinti tik tą turtą, kuris buvo įgytas šalims gyvenant kartu. Apeliantės teigimu, į dalintino turto balansą turėjo būti įtrauktas visas ieškinyje nurodytas santuokos metu įgytas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad nuo 1999-05-07 šalys pradėjo gyveno atskirai, po to bendro ūkio nevedė ir ryšių nepalaikė. Teismas gali nustatyti, kad turi būti dalijamas turtas, bendrai įgytas iki tada, kai šalys pradėjo gyventi skyrium (LR CK 3. 127 str.). Kadangi santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsakovas turėjo teisę reikalauti, jog būtų dalijamas tik tas turtas, kuris buvo įgytas iki šalys faktiškai nustojo kartu gyventi (LR CK 3. 67 str.). Taigi teismui padalijus turtą, kuris buvo įgytas iki šalių gyvenimo skyrium, įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos.
Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismas netinkamai nustatė santuokos metu įgyto turto vertę. Apeliantės įsitikinimu, teismas turėjo atsižvelgti į UAB „Lituka ir Ko“ atliktą turto įvertinimą, pagal kurį buto vertė yra 38000 Eur. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. Pažymėtina, kad nagrinėdamas atsakovo apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė pirmosios instancijos teismo buvo nustatyta tinkamai bei pateikė šias teismo išvadas pagrindžiančius argumentus. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į abiejų šalių pateiktus buto įvertinimus, teismas teisėtai nustatė buto rinkos vertę pagal pateiktų vertinimų vidurkį ir tuo teismas įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Ieškovė skunde nurodė ir tai, kad teismas nepagrįstai priteisė atsakovui kompensaciją už didesnę santuokos metu įgyto turto dalį, nes šiuo atveju buvo pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo. Apeliantės teigimu teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, turėjo įvertinti, jog atsakovas yra skolingas ieškovei 7 304,18 Eur buto išlaikymo išlaidų, taip pat turėjo būti įvertinta, kad pardavus šeimos turtą buvo atlygintos atsakovo motinos laidotuvių išlaidos, o atsakovo gautos išmokos iš Nacionalinės mokėjimo agentūros buvo panaudotos atsakovo asmeniniams poreikiams tenkinti. Šios skundo nuostatos taip pat nepagrįstos. Kadangi šalių santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nėra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje principo (LR CK 3. 87 str. 2 d.). Ta aplinkybė, kad atsakovas atsisakė prisidėti prie bendro turto išlaikymo, pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta ir teismas sumažino 7 304,18 Eur atsakovui priteistinos kompensacijos dydį.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime konstatavo, jog nebuvo pateikta įrodymų apie tai, jog pardavus santuokoje įgytą turtą buvo sumokėta už atsakovo motinos laidotuves (LR CPK 178 str.). Dėl to galima padaryti išvadą, jog teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, ieškovės teisių nepažeidė.
Ieškovė skunde nurodė ir tai, jog atsakovas neteisėtai gautas išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros panaudojo tik atsakovo asmeniniams poreikiams patenkinti. Ši skundo nuostata taip pat nėra pagrįsta. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog atsakovas išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros gavo šalims pradėjus gyventi skyrium. Ieškovė šią aplinkybę taip pat pripažino bylos nagrinėjimo metu. Atsakovas teismo prašė išmokų iš Nacionalinės mokėjimo agentūros neįtraukti į dalijamą turtą (LR CPK 3. 127 str.). Taigi pirmosios instancijos teismas teisėtai šių lėšų neįtraukė į bendrą sutuoktinių turtą ir teismas pagrįstai nesumažino iš ieškovės priteisiamos kompensacijos dydžio atsakovo iš Nacionalinės mokėjimo agentūros gautomis lėšomis.
Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai pripažino ieškovės ir A. M. sudarytą paskolos sutartį negaliojančia. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Pagal LR CK 1.86 str. nuostatas negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Teismų praktikoje šiuo klausimu pažymėta, kad toks sandoris yra fiktyvus dėl šalių valios ydingumo jį sudarant ir paprastai nevykdomas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008 ir kt.). Ieškovė byloje įrodinėjo, kad su dukra A. M. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovei buvo suteikta 25 000 Lt paskola. LR CK 6.870 str. 1 d. nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Bylos nagrinėjimo metu A. M. patvirtino, jog pinigai pagal paskolos sutartį ieškovei realiai nebuvo perduoti, todėl ieškovei nekilo pareiga grąžinti sutartyje nurodytos skolos sumos. Akivaizdu, jog sudarydamos šį sandorį ieškovė ir A. M. nesiekė juo sukurti paskolos teisinių santykių ir LR CK 6.870 str. 1 d. numatytų teisinių padarinių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį sandorį pripažino niekiniu ir negaliojančiu (LR CPK 1.86 str.).
Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Kolegija atsižvelgia į tai, kad abi šalys pateikė apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir abi šalys turėjo bylinėjimosi išlaidų. Įvertinama tai, jog ieškovės apeliacinis skundas yra atmestas, o atsakovo apeliacinio skundo patenkinta tik dalis, tai yra dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Kadangi patenkinta tik nedidelė atsakovo reikalavimų dalis, tikslinga bylinėjimosi išlaidų šalims apeliaciniame procese nepriteisti (LR CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pakeisti Plungės rajono apylinkės teismo 2016-02-19 sprendimą, panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria 1982-08-13 sudaryta P. M. ir R. M. santuoka nutraukta dėl atsakovo P. M. kaltės, ir nustatyti, jog santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Kitą Plungės rajono apylinkės teismo 2016-02-19 sprendimo dalį palikti galioti nepakeistą.