Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-14 · Administracinė byla Nr. I-6588-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-14
Bylos Nr.
I-6588-142/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
D. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6588-142/2015
Proc. Nr. 3-61-3-00520-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

D. M. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. sausio 20 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), kurį vėliau (2015 m. kovo 3 d.) patikslino (b. l. 107–110). Pareiškėjas patikslintame skunde (toliau – skundas) teismo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 138 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 4 d. iki 2015 m. sausio 28 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis, žiauriomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Paaiškina, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose buvo šalta ir drėgna. Nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo prišiukšlinti. Paaiškina, kad netinkamas kalinimo sąlygas pareiškėjas turėjo matyti nuo 15 metų, todėl pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, depresiją, be to, pablogėjo regėjimas, nes į kameras nepatekdavo dienos šviesa.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai. 2015 m. rugpjūčio 24 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 157).

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–15, 116). Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nurodo, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Nurodo, kad kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 94–97). Paaiškina, kad 2013 m. gruodžio 16 d. gavo pareiškėjo skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kurį persiuntė nagrinėti Lukiškių TI-K. Nurodo, kad Lukiškių TI-K sprendimų pareiškėjas Kalėjimų departamentui neskundė. Nurodo, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais.

Teismo posėdyje Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento atstovai nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 153).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą (pareiškėjo įvertintą 138 000,00 Eur) patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pagrindiniu skundo argumentu pareiškėjas nurodo tai, kad kameros šiose įstaigose buvo perpildytos ir pareiškėjui trūko vienam asmeniui priklausančio gyvenamojo ploto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pirmą kartą į Lukiškių TI-K atvyko ne, kaip teigia pareiškėjas, 2012 m. liepos 4 d., o 2012 m. liepos 17 d. (b. l. 16). Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį (nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2015 m. sausio 28 d.), t. y. 2013 m. gruodžio 28–29 d. pareiškėjas kartu su kitu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 221, kurios plotas – 6,90 kv. m., 2015 m. sausio 22 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 123, kurios plotas – 7,40 kv. m., o 2015 m. sausio 23 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 318, kurios plotas – 7,81 kv. m. (b. l. 10–11). Taigi, iš viso 4 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kas pakenkė pareiškėjo regėjimui. Be to, kamerose buvo šalta ir drėgna, formavosi pelėsis, o pasivaikščiojimo kiemelis buvo nešvarus.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro – svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Pagal HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Pagal HN 76:2010 26 punktą, oro temperatūra šaltuoju periodu turi būti 18–22 ⁰C šilumos, o patalpų santykinė oro drėgmė šaltuoju metų laiku turi būti 35–60 proc.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 11 d. skundu (b. l. 22–23) kreipėsi į Kalėjimų departamentą prašydamas skirti 60 000,00 Lt už patirtas kančias Lukiškių TI-K. Minėtame skunde pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose yra šalta, drėgna, į kameras nepatenka dienos šviesa. Kalėjimų departamentas minėtą skundą persiuntė Lukiškių TI-K (b. l. 26), kuris pareiškėjui atsakė 2014 m. sausio 28 d. raštu Nr. 22-114 „Dėl gyvenimo sąlygų“ (b. l. 24–25), nurodydamas, kad pareiškėjo teisės Lukiškių TI-K nebuvo pažeistos ir nėra teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui piniginę išmoką. Minėtame rašte Lukiškių TI-K nurodė, kad visų kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, o kamerų oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktus, iš kurių matyti, kad buvo tikrintos, be kita ko, tam tikros kameros, kuriose kurį laiką buvo laikomas pareiškėjas (kameros Nr. 201, Nr. 207 ir Nr. 209) ir HN 76:2010 pažeidimai (susiję su vėdinimu, oro temperatūra, drėgme ar pelėsiu) tikrinimų metu nenustatyti (b. l. 27–34, 48–52). Kitos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Vilniaus visuomenės sveikatos centro tikrintos nebuvo. Natūralus apšvietimas kamerose ginčo laikotarpiu nebuvo matuotas. Lukiškių TI-K teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą, iš kurio matyti, kad 2013 m. rugsėjo 9–27 d. buvo patikrintas I korpuso pasivaikščiojimo kiemelis Nr. 1 ir nustatyta, kad jis buvo išvalytas (b. l. 30–31). Pareiškėjo skunde nebuvo detalizuota, kada ir kuriame pasivaikščiojimo kiemelyje buvo netinkamos higienos sąlygos. Atsižvelgiant į visa tai, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiais aspektais nekonstatuoti, o pareiškėjo skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (dėl minimalaus gyvenamojo ploto pareiškėjui neužtikrinimo), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).

Pareiškėjas skunde teigė, kad būdamas Lukiškių TI-K patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, stipriai pablogėjo sveikata, rega, sumažėjo pasitikėjimas savimi, padidėjo baimė aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės, sutriko miegas.

Pagal pareiškėjo asmens sveikatos istoriją nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 11 d. kreipėsi į psichiatrą dėl miego sutrikimų (b. l. 135). Asmens sveikatos istorijoje taip pat pažymėta, kad pareiškėjas dar kartą į gydytojus kreipėsi dėl miego sutrikimų 2014 m. gegužės 12 d., nurodyta, kad pareiškėjas skundžiasi mintimis apie nusikaltimą, kitų skundų neturi (b. l. 139). Nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo mėnesį keletą dienų badavo (b. l. 141), o 2014 m. spalio 8 d. vėl kreipėsi į psichiatrą dėl nemigos (b. l. 142). Byloje taip pat nustatyta, kad psichiatras atliko pareiškėjo apžiūrą 2014 m. gruodžio 30 d. ir asmens sveikatos istorijoje pažymėjo, kad pareiškėjas nusiskundimų neturi, psichines ligas neigia, psichikos sutrikimų nepastebėta (b. l. 145). Taigi, pareiškėjo skunde nurodomi neigiami išgyvenimai (psichologinis sukrėtimas, depresija, regėjimo susilpnėjimas) pagal pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis nenustatyti, o pareiškėjui pasireiškę sveikatos sutrikimai (įskaitant ir miego sutrikimus) negali būti tiesiogiai sietini su minimalaus gyvenamojo ploto pareiškėjui neužtikrinimu. Be to, teismas vertina ir tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui neužtikrino teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto tik 4 paras 2,5 metų laikotarpiu (nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2015 m. sausio 28 d.), todėl darytina išvada, kad pareiškėjo Lukiškių TI-K dėl to patirti nepatogumai nebuvo esminiai, pareiškėjas dėl jų subjektyviai nejautė neigiamų dvasinių išgyvenimų, t. y. pareiškėjui šiuo laikotarpiu (4 paras) kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu. Konstatuotas Lukiškių TI-K pažeidimas pasižymi trumpalaikiškumu, todėl tai negali būti laikoma pakankamu pagrindu teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl šio pažeidimo, be laikinų fizinių nepatogumų, patyrė taip pat dvasinį sukrėtimą, depresiją ir kitas neigiamas pasekmes CK 6.250 straipsnio prasme. Atitinkamai, vertintina, kad Lukiškių TI-K pažeidimo aspektu neegzistuoja kitos būtinos CK nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Pareiškėjo patirta skriauda atlyginama asmens teisių pažeidimo pripažinimu teismo sprendimu, laikant, kad šiuo atveju tai yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 138 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė