Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-06-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-381-200-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2013-03-14Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-06-27Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-27
Bylos Nr.
1A-381-200-2013
Teisminio proceso Nr.
1-10-2-00318-2012-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Angelė Ikasalienė (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Sigita Bieliauskienė
Nuteistasis
A. P.
Advokatai
Eugenija Liutvinskienė
Kategorijos
Pranešėja A.Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-381-200/2013

Teisėja O. Ramanauskas Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00318-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.9.9.; 2.4.6; 2.4.7 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Angelės Ikasalienės,teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Jolantos Čepukėnienės,sekretoriaujant Teresai Darulienei,dalyvaujant prokurorei Renatai Augutavičienei,nuteistajam A. P.,gynėjai advokatei Eugenijai Liutvinskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 164 straipsnį 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant A. P. 2 (dviejų) mėnesių laikotarpyje nuo 23.00 iki 6.00 val. būti savo namuose, jeigu taip nebus trukdoma jo darbui.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas pagal BK 164 str. už tai, kad jis, 2007-02-06 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu įpareigotas nepilnamečių dukterų D. P., gim. (duomenys neskelbtini) bei O. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui, mokėti periodines išmokas kas mėnesį po 250 litų, kiekvienos dukters atžvilgiu, iki jų pilnametystės, laikotarpyje nuo 2011-11-01 iki 2012-08-01 vengė jas mokėti ir jų nemokėjo.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-14 nuosprendį ir bylą nutraukti nesant nusikaltimo sudėties; jei teismas nuspręstų, kad jis yra kaltas dėl vengimo išlaikyti savo vaikus, prašo pritaikyti BK 40 straipsnį.

Apeliantas pažymi, kad baudžiamojoje jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Taigi, šio nusikaltimo sudėties požymių buvimui, veikoje svarbu nustatyti, ar kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokių turtinių galimybių, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką. Tačiau, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai nėra nustatyti. Pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių, tai visuotinė bedarbystė, nedarbingumas, liga, sunki finansinė padėtis šeimoje. Baudžiamoji atsakomybė iškyla tada, kai asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, apsimeta sergąs ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti priteistą išlaikymą, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką.

Apeliantas nurodo, kad po Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-02-06 priimto sprendimo dukroms išlaikymą teikė nuolat. Nuo 2011 m. jis buvo atleistas iš darbo, todėl dėl sunkios ekonominės padėties, bedarbystės, nebegalėjo toliau kiekvieną mėnesį mokėti lėšas vaikų išlaikymui. Teismas faktą, kad atleidus apeliantą iš darbo, darbdavys jam išmokėjo šešių mėnesių atlyginimų dydžio išeitinę išmoką, o apeliantas jos nepervedė dukterų išlaikymui, vertino kaip vengimą. Apeliantas mano, kad toks vertinimas yra klaidingas, kadangi teismas neįvertino to fakto, kad jis turėjo du vartojimo kreditus ir didelę sumą nusirašė bankas. Atleidus apeliantą iš darbo, pinigai į jo sąskaitą buvo pervesti 2011 m. rugsėjo 30 d. Pagal išrašus iš jo sąskaitos matyti, kad jau 2011 spalio 31d. sąskaitoje tebuvo 6 Lt. Anot apelianto, pirmos instancijos teismas šias faktines aplinkybes neteisingai vertino BK 164 straipsnio turinio prasme. Pagal BK 164 straipsnį nėra nusikaltimo, kai asmuo, iš kurio priteisti alimentai savo vaikui išlaikyti, šios pareigos nevykdo dėl objektyvių priežasčių - neturi pajamų dėl pateisinamų priežasčių. Teismų praktikoje nėra nustatytas laikas, per kurį asmuo turi nemokėti vaikų išlaikymui pinigų, kad būtų iškelta baudžiamoji byla pagal BK 164 straipsnį. Apeliantas pažymi, kad 2011 m. gruodžio mėnesį mirė jo tėvas, kuris sirgo onkologine liga. Susirgus tėvui, D. P. jis pranešė, kad kurį laiką dėl objektyvių priežasčių negalės teikti išlaikymo vaikams. Apeliantas nurodo, kad tokiu būdu, esant minėtoms aplinkybėms - darbo praradimas, tėvo liga ir mirtis, teismo manymas, kad apeliantas tyčia vengė išlaikyti vaikus, negali būti pripažintas pagrįstu ir pakankamu BK 164 straipsnio taikymui. Pasak apelianto, kaltininko tyčia BK 164 straipsnio kontekste reiškia, kad kaltininkas žino (suvokia) savo pareigą pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas ar teikti jam kitą būtiną materialinę paramą ir galėdamas šią pareigą įvykdyti, sąmoningai jos nevykdo. Teismas netinkamai įvertino tas aplinkybes, kad apeliantas nereguliariai mokėjo alimentus dėl sunkios finansinės padėties - uždarbio neturėjimo, papildomų išlaidų dėl tėvo ligos ir jo laidotuvių, paskolų. Šiuo metu apeliantas turi darbą, todėl vėl teikia išlaikymą vaikams, kas parodo, kad tyčios vengiant išlaikyti savo vaikus jis neturėjo.

Apeliantas pažymi, kad vengimas išlaikyti vaikus - vertinamasis kriterijus, priklausantis būtent nuo lėšų vaikams išlaikyti nemokėjimo priežasčių, kurių svarbumą sprendžia teismas. Apelianto manymu, jis buvo nepagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį. Tačiau jeigu, apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad vis tik jis yra kaltas, apeliantas prašo pritaikyti BK 40 straipsnį, t. y. atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kadangi pirmosios instancijos teismui jis paaiškino visas įvykio, už kurį yra nuteistas, aplinkybes, kas vertintina kaip prisipažinimas, o paramos vaikų išlaikymui neteikimas buvo susijęs su objektyviomis aplinkybėmis, kurioms pasikeitus - išlaikymą apeliantas teikia ir įsiskolinimą padengs, yra pakankamas pagrindas manyti, kad ateityje apeliantas nenusikals.

Teismo posėdyje apeliantas ir gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmos instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Dėl A. P. veikos kvalifikavimo pagal LR BK 164 str.

BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Objektyviai šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis apibrėžiama alternatyviais požymiais, t.y. vengimas pagal teismo sprendimą 1) išlaikyti vaiką, 2) mokėti lėšas vaikui išlaikyti, 3) teikti kitą būtiną materialinę paramą vaikui. Tai reiškia, bet kurios iš šių veikų padarymas (esant visiems sudėties požymiams) sudaro pakankamą pagrindą kaltininką nubausti pagal BK 164 straipsnį.

Pripažįstant asmenį kaltu dėl šiame straipsnyje numatytos veikos, būtina nustatyti, jog asmuo žinojo apie pareigą mokėti nustatyto dydžio lėšas vaikui išlaikyti, turėjo realią galimybę tai daryti, tačiau to nedarė.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-02-06 sprendimu iš A. P. priteista nepilnamečių dukterų O. ir D. išlaikymui 500 litų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės. Tai, kad pagal minėtą teismo sprendimą nuteistasis A. P. turėjo pareigą kas mėnesį mokėti savo nepilnamečių dukterų išlaikymui nustatyto dydžio lėšas nuteistasis A. P. neginčijo, teismo sprendimas jam buvo žinomas, A. P. kurį laiką, kaip nurodžiusi nukentėjusioji D. P. (b.l.122), išlaikymą mokėjo reguliariai. Dėl priverstinio priteistų sumų išieškojimo nukentėjusioji kreipėsi į antstolį 2009 m. A. P. nustojus geranoriškai mokėti išlaikymą. Nuo 2011 m. lapkričio mėnesio nukentėjusioji priteistų sumų vaikų išlaikymui negauna. Antstolio kontora pateikė duomenis, kad pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-03-10 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-1628-611/2007 dėl išlaikymo išieškojimo iš A. P. išieškotojai D. P. dukterims O. P. ir D. P. išlaikyti kiekvienai kas mėnesį po 250 Lt iki vaikų pilnametystės, 2012-10-01 įsiskolinimas yra 3636,90 litų (b.l. 44).

Apeliantas A. P. apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2011-11-01 iki 2012-08-01 jis neturėjo galimybės mokėti išlaikymo savo nepilnametėms dukterims, todėl jo veiksmuose nebuvo tyčios. Aiškina, kad 2011 m. buvo atleistas iš darbo, įsidarbinti negalėjo dėl sunkios ekonominės padėties, bedarbystės, 2011 m. gruodžio mėnesį nuo onkologinės ligos mirė jo tėvas, todėl turėjo papildomų išlaidų. 2011 m. rugsėjo 30 d. darbdavio išmokėta šešių mėnesių atlyginimų dydžio išeitinė išmoka buvo sumokėta bankui už du vartojimo kreditus, todėl 2011 spalio 31d. jo sąskaitoje tebuvo 6 Lt.

Apelianto nurodytas išlaikymo nemokėjimo priežastis kolegija laiko nesvarbiomis ir negalinčiomis pateisinti apelianto pareigos teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą nevykdymo.

A. P. laikotarpyje nuo 2011-11-01 iki 2012-08-01 niekur nedirbo, Vilniaus darbo biržoje neįsiregistravo, nes anot jo, ten dirbę darbuotojai pasakė, kad negalės jam pasiūlyti darbo, kuris atitiktų jo išsilavinimą ir gabumus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kad nors baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuo 2011-11-01 iki 2012-08-01 kaltinamasis niekur oficialiai nedirbo, tačiau byloje taip pat nėra duomenų ir apie tai, kad jis būtų dėjęs visas pastangas susirasti legalų darbą. A. P., būdamas jaunas, sveikas, darbingas, galėjo ieškoti darbo nebūtinai atitinkančio jo išsilavinimą, nes turėjo galimybes dirbti žemesnės kvalifikacijos ar nereikalaujantį išsilavinimo darbą ir padengti bent dalį vaikams priteisto išlaikymo įsiskolinimo. Įvairioms bendrovėms elektroniniu paštu A. P. išsiųsti jo CV duomenys neleidžia teismui šių veiksmų vertinti kaip pastangomis ieškoti darbo vietos ir tuo pateisinti lėšų nemokėjimą vaikų išlaikymui. Be to, ikiteisminio tyrimo metu A. P. pateikti ir prie bylos prijunti jo elektroninio pašto susirašinėjimo duomenys (b.l. 32-42) apima tik 2012 m. gegužės, birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesius, t.y. jau pradėjus pagal jo buvusios sutuoktinės pareiškimą 2012-05-08 šios bylos ikiteisminį tyrimą (b.l. 1). Tai, kad pradėjus šios bylos ikiteisminį tyrimą ir 2012-08-16 A. P. atžvilgiu pareiškus įtarimus pagal LR BK 164 str. (b.l. 22), pastarasis 2012-08-22 dėl darbo paieškos kreipėsi į Vilniaus darbo biržą, tačiau ši aplinkybė nešalina jo baudžiamosios atsakomybės.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos duomenimis A. P. 2011 metais deklaravo 75959, 13 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų. Tai patvirtina, jog kaltinamasis turėdamas galimybę, sąmoningai nevykdė pareigos pagal įsigaliojusį teismo sprendimą mokėti lėšas vaikų išlaikymui. Apelianto nurodyti įsipareigojimai dėl vartojimo paskolų mokėjimo bankui nepateisina to, kad jis neteikė lėšų vaikų išlaikymui. Pažymėtina, kad vartojimo kreditais, A. P. tenkino savo asmeninius poreikius, teikdamas jiems prioritetą prieš pareigą teikti išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams.

Apelianto skunde nurodyti motyvai dėl tėvo ligos ir mirties neįrodo, kad apeliantas negalėjo mokėti išlaikymo vaikams. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas būtų teikęs lėšas tėvui ir kad tėvui buvo reikalingas išlaikymas, kad apeliantas būtų turėjęs išlaidų dėl tėvo ligos ir laidotuvių.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad A. P. vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti savo vaikus.

Dėl BK 40 straipsnio

Baudžiamojo kodekso 40 straipsnio nuostatos reglamentuoja atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Šio straipsnio pirmoji dalis numato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Nurodyto straipsnio antroji dalis numato sąlygas dėl laidavimo taikymo ir nustato, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymo perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą, todėl teismas neaptarinėja, ar yra sąlygos taikyti nuteistojo atžvilgiu laidavimą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendžio atmesti.

Kolegijos pirmininkė Angelė IkasalienėTeisėjai Sigita BieliauskienėJolanta Čepukėnienė