- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-02
- Bylos Nr.
- 2S-397-340/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02840-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Suinteresuotas asmuo
- P. O., J. R.
- Kreditorius
- Nordea Bank Finland Plc
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 129.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 129.19.2pavadinimo nepavyko patikrinti
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens, išieškotojo, Nordea Bank Finland Plc (AB) atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutarties, pareiškimas atmestas, civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio I. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims P. O. (P. O.), J. R., išieškotojui Nordea Bank Finland Plc (AB) dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų patvirtinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas iš varžytynių parduodamo turto įkainojimo ir pardavimo varžytynėse klausimas.
Šalies argumentai
Antstolis kreipėsi į teismą su pareiškimu CPK 725 str. 1 d. tvarka dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų patvirtinimo vykdomojoje byloje Nr. 0008/11/00574, prašo patvirtinti 2011-09-21 Turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo antstolis antrosiose varžytynėse pardavė P. O. ir J. R. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą: 1.7320 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo būdas: gyvenamosios teritorijos, su priklausiniais: 170.42 kv.m bendro ploto gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 31.83 kv.m užstatyto ploto ūkio pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 57.53 kv.m užstatyto ploto ūkio pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 67.23 kv.m bendro ploto ūkio pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pirkėjui UAB „PROMANO LIT“, už 264 000 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011-11-04 nutartimi atsisakė patvirtinti antstolio I. G. vykdomojoje byloje Nr. 0008/11/00574 2011-09-21 Turto pardavimo iš varžytynių aktą; turto 2011-09-21 varžytynes pripažino neįvykusiomis.
Teismas nustatė, kad antstolis I. G. vykdo 2011-01-03 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjos nutartį dėl išieškojimo iš skolininkų P. O. ir J. R. Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus naudai, priverstinai parduodant iš varžytynių nekilnojamąjį turtą. Antstolis 2011-03-02 turto arešto aktu areštavo skolininkų nekilnojamąjį turtą, esantį Kasmiškių (duomenys neskelbtini), bei 2011-03-02 patvarkymu paskyrė ekspertizę nekilnojamajam turtui įvertinti. UAB „Ober Haus“ 2011-05-26, įvertinęs turtą, nustatė, kad viso vertinamo turto rinkos vertė yra 350 000 Lt.
Teismų praktikoje akcentuojama, kad viena iš būtinų vykdymo proceso sąlygų yra turto, į kurį nukreiptas išieškojimas, tinkamas įkainojimas, nes jis susijęs su nuosavybės teisės subjektų pasikeitimu prieš savininko valią. UAB „Ober Haus“ įvertino turtą lyginamosios vertės metodu pagal 2010 metų balandžio, rugsėjo ir spalio mėnesius, kas teismo vertinimu reiškia, kad turto vertė nustatyta pagal beveik metų senumo duomenis, ir pagal buvusias ir esamas rinkos kainas mažina objekto vertę. Taip pat teismas kritiškai vertino minėto vertinimo teiginį, kad turtas įvertintas atsižvelgiant į komunikacijas, privažiavimą ir t.t., kadangi tokios išvados padaryti negalima, nėra jokių lygintinų objektų komunikacijų ir kelių aprašymo. Taip pat akivaizdu, kad skolininko žemės sklypo plotas yra nuo dviejų iki 1,7 karto didesnis už lyginamuosius žemės sklypus, tačiau tai kainai nepadaro įtakos, kas yra neteisinga. Teismas konstatavo, kad skolininkų žemės sklype yra bent du tvenkiniai su aplink gerai sutvarkyta aplinka, kuriuose pagal skolininko teiginį yra veisiamos žuvys, kas akivaizdžiai didina objekto vertę. Teismas padarė išvadą, jog ginčo turtas buvo įkainotas neįvertinus visų turto faktinių duomenų.
2011-06-15 antstolis paskelbė pirmąsias turto varžytynes, pradinė kaina 280 000 Lt; dalyvauti varžytynėse užsiregistravo tik UAB „Promano LIT“, varžytynės paskelbtos neįvykusiomis, nes jose dalyvavo tik vienas pirkėjas. 2011-08-12 patvarkymu paskelbtos antrosios varžytynės, pradinė kaina nustatyta 210 000 Lt, jose 2011-09-21 turtas parduotas UAB „Promano LIT“.
Teismas konstatavo, jog kreditorius ir kreditoriaus dukterinė įmonė, kuri perka nekilnojamąjį turtą tam, kad po to jį parduoti brangiau ir pelnas vienu ar kitu būdu grįžta kreditoriui, kadangi išoriškai matyti, kad kreditorius neperima turtą už galimą pasiūlomą skolininko kainą pagal CPK taisykles, o už perima už mažesnę kainą, nes pagal įstatymą antrosiose varžytinėse iš esmės turtas parduodamas 40 procentų už mažesnę kainą nuo visos turto vertės, ir bet kokiu atveju turtas „perkamas“(šie pinigai bus skirti kreditoriui, t.y. juridiniam asmeniui, kurio dukterinė įmonė nupirko įmonei steigėjui „pavaldų turtą“) ne už skolininko ir antstolio siūlomą rinkos kainą, t. y. pasinaudodami įstatymo nedraudimu atlikti tokius veiksmus, elgiasi nesąžiningai skolininko atžvilgiu (CK 1.5 str.), nes turtas nėra parduodamas už maksimaliai didžiausią kainą, ko pasekoje skolininkas visą likusį laiką lieka skolingas kreditoriui tiek, kiek skolą padengia pirkimo kaina. Po to pardavus turtą maksimaliai brangiai arba brangiau, akivaizdu, kad pinigai vienu ar kitu būdu grįžta kreditoriui, paliekant skolininką su tuo pačiu skolos dydžiu. Žiūrint iš bendrųjų teisės principų (CK 1.5 str.), tokie antstolio, kreditoriaus ir pirkėjo veiksmai nėra sąžiningi ir teisingi.
Teismas padarė išvadą, kad vykdymo proceso dalyvių teisės bei jų interesų pusiausvyros principas buvo pažeisti. Esant nurodytoms aplinkybėms, pagrindo tvirtinti turto pardavimo iš varžytynių aktą nėra, varžytynės pripažintos neįvykusiomis
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu išieškotojas Nordea Bank Finland Plc (AB) prašo Vilniaus r. apylinkės teismo 2011-11-04 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – antstolio I. G. vykdomojoje byloje Nr. 0008/11/00574 surašytą 2011-09-21 turto pardavimo iš varžytynių aktą patvirtinti; priteisti išieškotojo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog turto vertinimas atliktas CPK 681 str. nustatyta tvarka, jokių įrodymų, kad turto vertė neatitinka rinkos vertės skolininkai nepateikia; taip pat skolininkai nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, leidžiančių suabejoti ekspertizės objektyvumu ir nešališkumu, ir kiti turimi įrodymai nekėlė abejonių dėl UAB „Ober-haus“ nustatytos turto vertės, antstolis pagrįstai vadovavosi pateiktu vertinimu. Nurodo, jog nepaisant to, kad lyginamieji sklypai nevienodo ploto, buvo išvestas vidutinės kainos bendras vidurkis kvadratiniam metrui ir apskaičiuota vertė. Turto vertintojai remiasi paskutiniais jiems žinomais palyginamojo turto duomenimis, kadangi nėra pareigos turtą vertinti periodiškai, todėl vienerių metų senumo įvertinimo duomenys laikomi pakankamai objektyviais, kad būtų nustatyta maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina, o kitos aplinkybės, sąlygojančios turto vertę, vertinamos individualiai turto pardavimo dieną. Skelbdamas pirmąsias varžytynes ir turtą įkainodamas 280 000 Lt antstolis nepažeidė CPK 718 str. reikalavimo. Pirmosios varžytynės paskelbtos neįvykusiomis; antrųjų varžytynių metu pirkėjas nusipirko turtą už 264 000 Lt, 54 000 Lt daugiau nei pradinė siūloma kaina, kas pagrindžia, jog kiti varžytynių dalyviai manė, jog už didesnę kainą pirkti turtą netikslinga, tai įrodo parduodamo turto nepatrauklumą, todėl nepagrįstas teismo argumentas, kad turtas nėra parduodamas už didžiausią kainą. Skolininkai buvo tinkamai informuoti apie pradėtą vykdymo procesą ir apie jiems įstatymo suteikiamas teises, tačiau jokių prieštaravimų nepateikė; dėl savo pačių kaltės nepasinaudojo teise iki varžytynių pradžios pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotieji asmenys P. O. ir J. R. prašo išieškotojo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-11-04 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas teisingai nustatė, kad pirmosios varžytynės turėjo būti skelbiamos laikraštyje, jog vykdomojoje byloje nėra kvito apie dalyvio mokesčio įmoką pirmosiose varžytynėse, kad UAB „Pomano LIT“ yra išieškotojo dukterinė įmonė ir teisingai konstatavo, kad antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, jog sprendimas ne tik būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, bet ir aktyviai padėti ginti šalių teises ir įstatymų saugomus interesus. Pagrįstai nurodyta, jog pažeistos CPK normos, jog kreditorius ir jo dukterinė įmonė neperėmė turto už skolininko pasiūlytą kainą, o įsigijo už mažesnę kainą antrose varžytynėse, o antstolis turėjo ne tik įvykdyti varžytynes formaliai, bet ir atlikti turto realizavimą maksimaliai didesnėmis kainomis. 2007 m. preliminariai vertinant turto vertė buvo 1 000 000 Lt; 2009 m., kreditoriui įpareigojus UAB „Ober-haus“ nustatė 500 000 Lt turto vertę, o 2011 m. antstoliui įpareigojus tik 350 000 Lt. Atkreipia dėmesį, jog išieškotojas ir antstolis naudojasi to paties vertintojo paslaugomis. Turto pardavimas iš varžytynių už 264 000 Lt pažeidžia skolininkų teises ir interesus, atsižvelgiant į tai, kad Nordea banko kreditorinis reikalavimas yra žymiai didesnis, labai pasunkėja galimybės grąžinti kreditą. Taip pat nurodo, jog nekilnojamojo turto agentūra UAB „Vilniaus būstas“ pagal 2011-11-24 susitarimą įsipareigojo turtą parduoti už 440 000 Lt.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolis I. G. prašo panaikinti Vilniaus r. apylinkės teismo 2011-11-04 nutartį ir aktą patvirtinti. Nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-71/2011 konstatuota, jog vienas iš papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo pagrindų – vykdymo proceso šalių motyvuoti prieštaravimai dėl ekspertizės, kitas pagrindas – paties antstolio abejonės dėl turto vertės. Nei viena iš šalių prieštaravimų nepateikė. Turto vertinimo ataskaitoje nustatyta turto vertė 350 000 Lt buvo didesnė nei VĮ Registrų centro nustatyta – 330 800 Lt turto vertė masinio vertinimo keliu 2011-01-01, todėl antstoliui nekilo abejonių dėl turto vertės. Apie atliktą įvertinimą šalys buvo informuotas, vertės neskundė, skolininkai savo pirkėjo nesurado, pirmosiose ir antrosiose varžytynėse turto pradinė kaina nustatyta tinkamai. CPK 602 str. nustatyto pažeidimo nėra. Aplinkybė, kad į pirmąsias varžytynes nesusirinko pakankamai pirkėjų, kad jos įvyktų, pagrindžia ne per mažos kainos nustatymo faktą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos bei atskirojo skundo medžiagą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas antstolio pareiškimą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimo, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.
Pagal CPK 700 str. turto pardavimas iš varžytynių yra procesinė turto realizavimo forma. Tai reiškia, kad turtas priverstinai perleidžiamas kito asmens nuosavybėn specialia įstatyme nustatyta tvarka ir tokiu perleidimu siekiama gauti lėšų atsiskaityti su skolininko kreditoriais. Šiuo procesiniu veiksmu nuosavybės teisių apsauga užtikrinama turto pardavimą varžytynėse vykdant pagal šiam veiksmui nustatytus įstatymo reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija, o teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – antstolio pareiga, nuo kurios tinkamo vykdymo priklauso išieškotojo reikalavimų patenkinimas kuo didesne apimtimi per kuo trumpesnį laiką, sukeliant kiek galima mažesnių neigiamų padarinių skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-05-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007, 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008, 2009-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, kt.).
CPK 681 str. nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kainai. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2003-04-03 red.) 2 str. 12, 13 d. nuostatas rinkos kaina – tai reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių bei interesų. CPK 681 str. 2 d. įtvirtintas turto perkainojimo institutas, kurio tikslas – užtikrinti areštuoto turto tinkamą įkainojimą pasikeitus jo vertei, taip garantuojant vykdymo proceso šalių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Taigi teisinis reglamentavimas yra nustatytas taip, kad, taikant prievartinį skolininko nuosavybės teisių ribojimą ją priverstinai parduodant, būtų išvengta sumų, neatitinkančių paimamo turto vertės sumokėjimo, kas reikštų neproporcingą nuosavybės teisių apribojimą. Apie būtinumą tokiais atvejais paisyti tikrosios turto vertės ir teisėtų skolininko bei kreditoriaus interesų yra pasisakyta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Kanala v. Slovakia, no. 57239/00, judgement of 10 July 2007, par. 61) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2009).
Teisingas, įstatymų reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas, yra visų pirma antstolio tiesioginė pareiga. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad šią pareigą antstolis privalo vykdyti nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymo antstoliui nustatyta pareiga ir suteikta realių galimybių taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas, išieškotojo ir skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-05-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007, 2008-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2008, 2009-05-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009).
Nagrinėjamu atveju antstolis 2011-03-02 turto arešto aktu areštavo skolininkų nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), bei išieškotojo prašymu 2011-03-02 patvarkymu paskyrė ekspertizę nekilnojamajam turtui įvertinti. UAB „Ober Haus“ 2011-05-26, įvertinęs turtą, nustatė, kad viso vertinamo turto rinkos vertė yra 350 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo turtas buvo įkainotas neįvertinus visų turto faktinių duomenų. Apeliantas nurodo, jog nepaisant to, kad lyginamieji sklypai nevienodo ploto, buvo išvestas vidutinės kainos bendras vidurkis kvadratiniam metrui ir apskaičiuota vertė. Turto vertintojai remiasi paskutiniais jiems žinomais palyginamojo turto duomenimis, kadangi nėra pareigos turtą vertinti periodiškai, todėl vienerių metų senumo įvertinimo duomenys laikomi pakankamai objektyviais, kad būtų nustatyta maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina, o kitos aplinkybės, sąlygojančios turto vertę, vertinamos individualiai turto pardavimo dieną. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties teismas išsamiai įvertino tiek vykdomosios bylos medžiagą, tiek pateiktą UAB „Ober-haus“ Nekilnojamasis turtas atliktą vertės nustatymo ekspertizę. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, atlikdamas turto vertinimą 2011-05-26 datai, vertintojas įvertino turtą lyginamosios vertės metodu, pagal 2010 metų balandžio, rugsėjo ir spalio mėnesius, šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip reiškiančią, kad turto vertė nustatyta pagal beveik metų senumo duomenis, kas pagal buvusias ir esamas rinkos kainas mažina objekto vertę. Taip pat teismas pagrįstai kritiškai vertino minėto vertinimo teiginį, kad turtas įvertintas atsižvelgiant į komunikacijas, privažiavimą ir t.t., kadangi tokios išvados padaryti negalima, nėra jokių lygintinų objektų komunikacijų ir kelių aprašymo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su teismo nuomone, jog akivaizdu, kad skolininko žemės sklypo plotas yra nuo dviejų iki 1,7 karto didesnis už lyginamuosius žemės sklypus, tačiau tai neatsispindi kainos nustatyme. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvadomis, kurių apeliantas nepaneigė.
Teismo pareiga patikrinti, ar turtas įvertintas ir varžytynėse parduotas už tinkamą kainą, nepriklauso nuo to, ar buvo reiškiama prieštaravimų dėl turto įkainojimo, taip pat ar buvo apskųsti antstolio veiksmai parduodant turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005, 2007-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2007). Atsižvelgiant į tai, kaip nepagrįsti atmetami apelianto argumentai, jog, kadangi skolininkai nereiškė prieštaravimų dėl turto vertinimo ekspertizės, varžytynių kainos nustatymo, nerealizavo savo teisių dėl pirkėjo pasiūlymo, laikytina, kad teismas nepagrįstai atsisakė tvirtinti turto pardavimo iš varžytynių aktą.
Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė dėl antstolio, kreditoriaus ir pirkėjo veiksmų sąžiningumo ir teisingumo principų aspektu.
Pagal nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismo įsitikinimas, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos, yra pagrindas teismui netvirtinti turto pardavimo iš varžytynių akto, o tokį aktą patvirtinus ir ginčijant būtų pagrindas turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu. Taigi nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, turto vertės nustatymo ekspertizę, proceso dalyvių paaiškinimus teismo posėdžio metu, atsižvelgęs į formuojamą teismų praktiką, pagrįstai sprendė, kad skolininkų turto pardavimas iš varžytynių už 264 000 Lt sumą, išieškotojo dukterinei įmonei, pažeidžia vykdymo proceso dalyvių teises bei jų interesų pusiausvyrą, atsisakė tvirtinti turto pardavimo iš varžytynių aktą. Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant Vilniaus r. apylinkės teismo 2011-11-04 nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje apeliacinėje instancijoje neviršija 10 Lt, sutinkamai su CPK 92 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., 339 str., teismas
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.