Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Egidijaus Tamašausko ir Ramūno Mitkaus, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Samsonas“ įgalioto asmens Gitanos Lozoraitytės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1612-375/2007 pagal ieškovo UAB „Apsaugos komanda“ ieškinį atsakovui UAB „Samsonas“ dėl skolos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas ieškiniu (b.l.2-3), vadovaudamasis CK 6.37, 6.38, 6.59, 6.63, 6.71, 6.200, 6.205, 6.256 ir 6.258 str. str. ir 6.213 str. 1 d., prašė priteisti iš atsakovo 5.928,54 Lt skolos, 28,46 Lt delspinigių (iš viso 5.957,00 Lt), 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 178,71 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas nurodė, kad ieškovas pagal Fizinės apsaugos sutartį Nr.90705091601 (b.l.6-9) nuo 2005-09-15 iki 2006-04-09 fizine sauga saugojo atsakovo minėtoje sutartyje nurodytas patalpas. Atsakovas, už paslaugas įsipareigojęs sumokėti per 10 darbo dienų nuo ieškovo pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo dienos, už jam nuo 2006-04-01 iki 2006-04-09 suteiktas apsaugos paslaugas nesumokėjo ir įsiskolino ieškovui.

a) turto, patalpų, darbuotojų apsauga nuo neteisėto kėsinimosi. Tai, kad atsakovo turtas nebuvo apsaugotas, įrodo materialinių vertybių trūkumas, pagrįstas inventorizacijos aktu, atsakovo darbuotojų tarnybiniais pranešimais (b.l.24-26, 50-60), sulaikytų asmenų nebuvimu ir kt. įrodymais;

b) asmenų, įvykdžiusių materialinių vertybių vagystę, sulaikymas. Tai, kad parduotuvėje nebuvo sulaikyta tokių asmenų, be kitų šaltinių apklausos metu paliudijo ir ieškovo apsaugos tarnybos direktoriaus pavaduotojas apsaugai G. M. (b.l.67);

c) atsakovo informavimas apie vidaus darbo tvarkos pažeidimus. Ieškovo tarnybiniai aktai apie pastebėtus įvykius atsakovui buvo pateikti tik teisminio nagrinėjimo metu;

d) informavimas raštu apie visas aplinkybes, kurios kelia grėsmę materialinių vertybių saugumui. Per visą laiką nebuvo nei vieno pranešimo, tame tarpe ir apie vieno apsaugininko nepakankamumą;

e) patalpų apsaugos instrukcijoje numatytų funkcijų ir pareigų vykdymas. Aukščiau įvardintų aplinkybių visuma įrodo, jog šios funkcijos buvo netinkamai atliekamos arba neatliekamos visai. Pažymėtina, jog šiuo atveju ieškovas privalėjo atlikti ne vieną, o kelis veiksmus. Taigi, ši prievolė susideda iš keleto atskirų prievolių (budėjimas, stebėjimas, pinigų lydėjimas inkasuojant, pirkėjų ir atsakovo darbuotojų elgesio stebėjimas ir atitinkamas reagavimas į juos, tam tikrų asmenų sulaikymas ar veiksmų nutraukimas, neatidėliotinas atsakovo informavimas apie visus faktorius ir aplinkybes, keliančias grėsmę patalpose esančiam turtui), kurios negali būti atskirtos viena nuo kitos ir sudaro vientisą, jungtinę prievolę. Visais atvejais prievolė bus įvykdyta tinkamai tik deramai atlikus visus veiksmus, vieno veiksmo atlikimas negali reikšti tinkamo prievolės įvykdymo, todėl ieškovas turi būti laikomas neatlikusiu prievolės. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis CK 6.720 str. 3 d., atsakovui prievolė sumokėti ieškovui atsiranda, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos, t.y., jei ieškovas įvykdo savo prisiimtas prievoles. Ieškovas ne kartą žodžiu ir raštu buvo įspėtas apie netinkamą prievolių vykdymą: 2006-01-31 pretenzija (b.l.23), 2006-04-13 motyvuota pretenzija (b.l.28) su reikalavimų atlyginti sutarties netinkamo vykdymo pasėkoje atsiradusį materialinių vertybių trūkumą, pastabos žodžiu, tačiau ieškovas 2005-05-09 atsakyme į atsakovo pretenziją (b.l.38) pareiškė, kad už nieką nėra atsakingas, taip pat ir už savo darbuotojų veiksmus. Pokalbio metu su ieškovo teisininku G. R. buvo aptartas priešpriešinių reikalavimų užskaitos klausimas, tačiau jis teisminio proceso metu šio fakto „neprisiminė“;

3) CK 6.193 str. 1 d. nustato, jog sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, o, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. CK 6.193 str. 2 d. nurodyta, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą. Ši norma įtvirtina sisteminio sutarties aiškinimo principą, kuris reikalauja bet kurią sutarties sąlygą aiškinti atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą. Kilus ginčui, teismas privalo išsiaiškinti sutarties sąlygas ir, tik tai padaręs, gali priimti teisingą ir teisėtą sprendimą, tačiau teismas šiomis sutarčių aiškinimo nuostatomis nesivadovavo;

4) pažeisti civilinės teisės principai, įtvirtinti CK 1.2 ir 1.5 straipsniuose, kurie taip pat yra ir prievolių teisės principai. Sutarties šalys, sudarydamos tarpusavio susitarimus, privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai. Sutarties laisvės principo absoliutinimas gali lemti teisingumo, sąžiningumo, šalių lygiateisiškumo principų pažeidimus. Sąžiningumo principas taikomas visoms prievolinio santykio atsiradimo stadijoms - nuo prievolės atsiradimo iki jos pasibaigimo (CK 6.4 str.) ir yra labai svarbus kriterijus, vertinant kaltę dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Be to, sąžiningumo principas leidžia pripažinti esant pareigas, kurių sutartis tiesiogiai nenumato, ir, atitinkamai, pripažinti neteisėtus kitos šalies reikalavimus. Tačiau teismas, priimdamas sprendimą, šių aspektų neanalizavimo ir nevertino. Sutartiniuose santykiuose šalis sieja tarpusavio teisės ir pareigos. Tačiau proceso metu nebuvo įvertinta ieškovo bei atsakovo protinga teisių ir pareigų pusiausvyra, tokiu būdu pažeidžiant šalių lygiateisiškumo principą. Sąžiningumo ir lygiateisiškumo principų svarbą prievoliniuose santykiuose įtvirtina ir CK 6.204 str., kuriame konstatuojama, jog, jei pasikeičia aplinkybės, dėl kurių reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę tokiomis pat sąlygomis būtų nesąžininga, prievolės turi būti peržiūrėtos arba skolininkas apskritai gali būti nuo jų vykdymo atleistas. Tokiomis aplinkybėmis laikytinas ieškovo nenoras bendradarbiauti, prievolės teikti kokybiškas paslaugas neatlikimas ir to pasėkoje atsakovo patirti materialiniai nuostoliai (įtvirtinti inventorizacijos aktuose ir kt. dokumentuose). Pažymėtina, jog sudarant sutartį, šių aplinkybių, nulemtų ieškovo nesąžiningo ir aplaidaus požiūrio į prisiimtas sutartines prievoles, atsakovas negalėjo protingai numatyti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ieškovas šioje byloje reiškė ieškinį dėl skolos už nesumokėtas paslaugas priteisimo. Šiuo vieninteliu ieškinyje suformuluotu reikalavimu buvo nustatytos civilinės bylos nagrinėjimo ribos. Savo atsikirtimą į ieškinį atsakovas grindė tuo, kad dėl nekokybiškų paslaugų atsakovas patyrė 5.928,54 Lt nuostolius (t.y. materialinių vertybių trūkumą, nustatytą 2006-04-09 inventorizacijos metu už laikotarpį nuo 2006-01-10 iki 2006-04-09), todėl šios sumos ieškovui nemokėjo, nes susitarus su ieškovo teisininku G. R. , buvo padaryta užskaita. 2006-04-13 atsakovas išsiuntė ieškovui pretenziją dėl nuostolių atlyginimo (b.l.28), tačiau ieškovas 2006-05-09 raštu šios pretenzijos nepripažino (b.l.38). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas savo pareigą įrodyti atsikirtimus apie tai, jog dėl ieškovo netinkamai įvykdytų sutartinių įsipareigojimų ir nekokybiškų suteiktų paslaugų atsakovas patyrė nuostolius ginčijamai sumai, galėjo ir privalėjo realizuoti pareikšdamas priešieškinį byloje. Apylinkės teismo nuomone, tokį atsakovo procesinio veiksmo būtinumą suponuoja ginčo pobūdis ir įstatymo nuostatos – tiek procesinės, tiek materialinės teisės normos, nes nepaisant šių normų reikalavimų būtų pažeistas dispozityvumo principas. Dispozityvumo principas reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys ir teismas negali priteisti to, ko šalys neprašo - ginčo ribas nustato šalių reikalavimai (CPK 265 str. 2 d.). Kolegija tokiam aiškinimui pritaria ir konstatuoja, jog apylinkės teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimų dėl skolos priteisimo už atsakovui suteiktas paslaugas teisėtumą ir pagrįstumą, nesant atsakovo priešieškinio dėl patirtų nuostolių netinkamai vykdžius sutartinius įsipareigojimus atlyginimo, negalėjo vertinti, ar iš tiesų atsakovas yra patyręs nuostolių dėl ieškovo suteiktos nekokybiškos paslaugos ir kokio dydžio. Pirmosios instancijos teismas teisus, kad tik tokio priešieškinio patenkinimo atveju būtų nebegalimas ieškovo reikalavimų patenkinimas (CPK 143 str.).

Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir neįvertino sutartyje apibrėžto atsakovo intereso, t.y. neįvertino sutarties dalyko. Tačiau, kolegijos nuomone, teismas ir neturėjo pagrindo analizuoti sutarties dalyko atsakovo nurodyta apimtimi, kadangi toks reikalavimas šioje byloje nebuvo pareikštas. Atsakovas priešieškinio nereiškė, todėl teismas negalėjo ir neturėjo pagrindo atsakovo reikalavimą tenkinti.

Atsakovas teigė, kad teismui pateiktas ieškinys priteisti skolą neteisėtas ir dėl to, kad atsakovas yra nusprendęs atlikti šalių tarpusavio įsiskolinimų užskaitą. Susitarti dėl užskaitos galima ir žodžiu, tačiau liudytoju apklaustas G. R. , ginčo laikotarpiu dirbęs ieškovo teisininku, paneigė su atsakovu dėl to susitaręs ir paaiškino, kad iš tiesų telefonu buvo kalbėta, jog jei bus ieškovo kaltė, gal ir bus bandyta derėtis, aiškintis. Kadangi ieškovas kaltės nerado, pretenzija buvo nepagrįsta, todėl ginčytinai sumai buvo pateiktas ieškinys (b.l.66, CPK 189 str.). Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovo teisininkas pats savarankiškai neturėjo teisės spręsti užskaitos klausimų, ką patvirtina jo pareiginė instrukcija, todėl ir šis atsakovo argumentas dėl tarpusavio užskaitos atmestas visiškai pagrįstai. Iš ieškovo 2006-05-09 rašto Nr.01752 atsakovui nustatyta, kad ieškovas vienareikšmiškai nepripažino atsakovo 2006-04-13 pretenzijos 5928,54 Lt sumai (b.l.28, 38,39 , CPK 197 str.). CK 6.125 str. numato prievolės pabaigą šalių susitarimu, kuris gali būti bet kokios formos, tačiau nagrinėjamu atveju prievolė negalėjo pasibaigti tik atsakovo pareiškimu, nes priešinga šalis – ieškovas - nepripažino, kad ginčijama suma yra jos padaryti nuostoliai atsakovui.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šalių pateiktus įrodymus. Skolos dydis pagrįstas buhalterinės apskaitos dokumentais, šalių pasirašytoje sutartyje nustatyta mokėjimo už paslaugas tvarka, netesybų mokėjimo sąlygos, atsakovas skolos ir jos dydžio neginčijo, todėl teismas šiuos įrodymus įvertino tinkamai ir vienintelį šioje byloje pareikštą reikalavimą tenkino pagrįstai.

Kolegija pritaria ieškovo argumentams, kad atsakovas neteisingai aiškina CK 6.720 str. 3 d. Atsakovas teigia, kad prievolė sumokėti ieškovui atsiranda tik tuomet, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos. Tačiau CK 6.720 str. 3 d. yra dispozityvi norma, leidžianti šalims sutartyje susitarti dėl mokėjimo už paslaugas tvarkos ir terminų. Kaip matyti iš šalių sudarytos sutarties, už paslaugas atsakovas privalėjo mokėti kas mėnesį per 10 darbo dienų nuo PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dienos. Tai reiškia, kad šalys buvo susitarę kitaip ir kad apmokėjimo už paslaugas nesusiejo su visų paslaugų pagal sutartį suteikimu. Tuo vadovaudamasi kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad atsakovui pareiga mokėti nebuvo atsiradusi, nes ne visos numatytos paslaugos buvo suteiktos. Apeliantas taip pat nepagrįstai vadovaujasi ir CK 6.204 str., teigdamas, kad teismas neįvertino ieškovo ir atsakovo protingos teisių ir pareigų pusiausvyros. Atsakovas neįrodė, kad kreipėsi į ieškovą su prašymu pakeisti sutartį dėl pasikeitusių aplinkybių, kas pagal CK 6.204 str. yra būtina sąlyga, be to, atsakovas vienašališkai sustabdyti sutarties vykdymo pagal šį straipsnį negalėjo, todėl CK 6.204 str. atsakovo nurodyta apimtimi netaikytinas.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Sutartimi prisiimtos prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais (CK 6.38 str. 1 d.). Atsakovas nagrinėjamu atveju privalėjo laikytis sutarties reikalavimų ir savalaikiai sumokėti už jam suteiktas paslaugas. Manydamas, jog šios paslaugos buvo nekokybiškos ir dėl to jis patyrė atitinkamo dydžio nuostolius, ieškovui nesutinkant su užskaita, atsakovas privalėjo pareikšti priešieškinį. Kadangi atsakovas priešieškinio šioje byloje nereiškė, tokio teismo sprendimo, kuriuo iš ieškovo būtų priteista 5.927,57 Lt nuostolių, todėl pripažintina, kad 5.927,57 Lt įsiskolinimas pagal sutartį iš atsakovo priteista visiškai pagrįstai (CK 6.59 str., CPK 185 str.). Kolegija pažymi, jog šis teismo sprendimas neužkerta atsakovui kelio ateityje pareikšti ieškinį ieškovui dėl žalos, padarytos galimai netinkamai vykdant sutartį, atlyginimo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija apeliacinį skundą atmeta, o teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.