Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 9 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas teigė, kad jis 2015-2016 m. buvo laikytas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis: kamerose neužteko ploto, buvo drėgna, šalta, nuo sienų nusilupę dažai, nuo lubų nubyrėjęs tinkas, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos ir buvo matomas per langelį duryse (neužtikrintas privatumas). Lukiškių TI-K nereagavo į pateiktus skundus.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Atsakovas paaiškino, jog kartais pareiškėjui tekęs plotas atitiko 3,6 kv. m ploto normą. Lukiškių TI-K stengėsi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį nuteistiesiems, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, biblioteka, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir kt. Lukiškių TI-K negalėjo daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Už kamerų švarą ir tvarką atsakingi patys suimtieji / nuteistieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir turimus resursus. Teisės aktai nenustatė, kad sanitariniai mazgai turi būti atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Sanitarinių mazgų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus.Atsakovas prašė priteisti iš pareiškėjo 3,84 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė 72 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2016 m. vasario 24 d. (imtinai). Pareiškėjas 5 dienas laikytas kamerose, kuriose jam teko mažiau gyvenamojo ploto nei minimali norma.Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas pabrėžė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, galiojusioje iki 2015 m. spalio 31 d. (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), bei 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusioje 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, jame įrengta atskira nuo kameros vėdinimo sistema. Atsakovas nurodė, kad kamerose esantis sanitarinis mazgas buvo tik atskirtas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, todėl pripažinta, kad kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, neatitiko teisės aktų reikalavimų.Teismas pastebėjo, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimų neatliko. Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad patikrinimai kitose kamerose atlikti pagal asmenų skundus. Pareiškėjas dėl kamerų galbūt netinkamos būklės (drėgmės, per žemos temperatūros, neatliekamo remonto) neteikė skundų Lukiškių TI-K, t. y. neprašė pagerinti jo laikymo sąlygas. Kamerų, kuriose laikytas pareiškėjas, sanitarinės būklės ginčo laikotarpiu šiuo metu nebuvo galimybės nustatyti, todėl su šiomis aplinkybėmis susiję pažeidimai nekonstatuoti.Teismas, atsižvelgęs į tai, kad kamerose, kurių plotas neatitiko minimalios ploto normos, pareiškėjas buvo laikytas 5 paras, o kamerose, kuriose sanitarinis mazgas įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus – 26 paras, darė išvadą, kad pareiškėjui atsirado neturtinė žala. Tačiau asmens sveikatos istorijos duomenys neįrodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjui kilo tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo sveikatos būklę. Teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 72 Eur (3 Eur x 26 d.) suma.Teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nes nebuvo pateiktas joks dokumentas, įrodantis šių išlaidų pagrįstumą.

III.

Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.Pareiškėjas, atsižvelgdamas į teismo konstatuotą aplinkybę, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu neatliko patikrinimų kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, teigia, kad tiek Vilniaus visuomenės sveikatos centras, tiek Lukiškių TI-K akivaizdžiai bando nuslėpti apgailėtiną kamerų būklę. Kadangi atsakovas teismui nepateikė jokių patikrinimo aktų, skunde nurodytos aplinkybės dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normoms (šalčio, didelės drėgmės, nuo sienų nusilupusių dažų, nuo lubų kartais net į maistą krentančio tinko) turėjo būti įvertintos pareiškėjo naudai. Be to, pareiškėjas 2016 m. vasario 24 d. pateikė skundą Lukiškių TI-K direktoriui, bet iki šiol jokio atsakymo nesulaukė.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas grindžiamas ne įrodymais, o samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl jam tariamai padarytos neturtinės žalos, o šios žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui.Su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, pareiškėjas nesutinka, teigdamas jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų kalinimo sąlygas pažeidžiančių aplinkybių, priteisė per mažą žalos atlyginimo sumą.Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.Be to priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, byloje pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015 metais (b.l. 16-73), t.y. betarpiškai prieš pareiškėjo kalinimo laikotarpį, taip pat ir kalinimo laikotarpiu, yra atlikęs eilę periodinių, operatyvių bei grįžtamųjų patikrinimų Lukiškių TI-K, tame tarpe ir tų kamerų kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kurių rezultatai patvirtina, jog Lukiškių TI-K daugumoje atvejų kalinimo sąlygos atitiko higienos normų reikalavimus, o nustatyti kai kurie trūkumai, tokie kaip nepakankamas apšvietimas, nepakankama šiluma ar netinkamas sienų-lubų paviršius, buvo operatyviai šalinami.Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.Atmetant pareiškėjo argumentus dėl priteistinos žalos dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.). Kita vertus, EŽTT pažymėjo, kad nors ir turi būti atsižvelgiama į tai, ar elgesio tikslas buvo pažeminti ir sumenkinti auką, vis dėlto tokio tikslo nebuvimas visiškai nepašalina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimo galimybės (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimo byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08) 41 p.).Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (5 paros kameroje, kuri neatitiko minimalios ploto normos, ir 26 paras kamerose, kuriose sanitarinis mazgas įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus), į pažeidimų intensyvumą, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 72 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Vien tai, kad priteista suma neturtinei žalai atlyginti pareiškėjui atrodo pernelyg maža, nėra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui didesnę piniginę kompensaciją.Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškinom ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 13 d. Sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.