Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2007-09-24 · Civilinė byla Nr. 2A-164/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-09-24
Bylos Nr.
2A-164/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Marytė Mitkuvienė
Ieškovas
R. M.
Atsakovas
BĮ UAB „Azovlitas“
Advokatai
Gintaras Černiauskas, Nijolė Petraitienė
Kategorijos
  • 6.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 14.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-164/2007Procesinio sprendimo kategorijos: 6.3, 14.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. rugsėjo 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės,

sekretoriaujant Jūratei Lajauskienei,dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Nijolei Petraitienei,atsakovo atstovui advokatui Gintarui Černiauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bendros Lietuvos ir Ukrainos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BĮ UAB) „Azovlitas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-144-324/2006 pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovui BĮ UAB „Azovlitas“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio, delspinigių ir kitų išmokų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas R. M. , remdamasis Darbo sutarties įstatymo (toliau – DSĮ) 2, 3 straipsniais, 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 22 straipsniu, 41 straipsnio 1, 2 dalimis, 34 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 35, 36 straipsniais, Darbo kodekso (toliau – DK) 34 straipsnio 1 dalimi, 35, 36, 93 straipsniais, 95 straipsnio 3 dalimi, 120 straipsnio 2 dalimi, 141, 186 straipsniais, 1995-06-01 darbo sutarties Nr. K3/95 15 punktu, 2003-11-11 pareiškė ieškinį, kurį patikslinęs, prašė priteisti iš atsakovo BĮ UAB „Azovlitas“ 190 330,31 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už darbo laikotarpį nuo 1999-01-01 iki 2000-12-01, 108 004,44 Lt delspinigių, 128 839,92 Lt vidutinį atlyginimą už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, nutraukus darbo sutartį, nuo 2002-06-17 iki 2005-08-31, 9 359,30 Lt darbo užmokesčio už kasmetines apmokamas atostogas (viso 436 533,96 Lt) bei bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 2-3, 168-170).

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad 1995 m. birželio 1 d. darbo sutarties Nr. K3/95 pagrindu ieškovas dirbo UAB „Azovlitas“ direktoriaus pavaduotoju ir papildomai buvo įpareigotas vykdyti prekių tiekimo ir realizacijos užduotis Lietuvoje ir užsienyje. Už darbą buvo nustatyta mėnesinė 800 Lt alga, o nuo 1995-09-01 darbdavys įsipareigojo papildomai prie darbo užmokesčio ieškovui mokėti 2 proc. realizuotų prekių kainų skirtumo ir 3 proc. priskaitymų už MK „Azovstal“ atliktas paslaugas, atskaičius kelių ir pridėtinės vertės mokesčius. Šį įsipareigojimą atsakovas tinkamai vykdė iki 1999-01-01, o vėliau papildomas atlyginimas nebuvo mokamas, žodžiu paaiškinęs, kad direktoriaus nurodymu mokėjimas laikinai pristabdomas dėl finansinių įmonės sunkumų, o susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka bus išmokėta vėliau, ir ieškovui nekilo abejonių, kad papildomas atlyginimas bus išmokėtas. Nurodė, kad 2000 m. lapkričio pabaigoje ieškovui buvo pasiūlyta pakeisti darbo sutarties sąlygas, padidinant mėnesinį atlyginimą iki 3 300 Lt ir nemokant sutarto papildomo darbo užmokesčio. Su šiuo pasiūlymu ieškovas sutikęs, o nuo 1999-01-01 iki 2000-12-01 susidariusią 190 330,15 Lt darbo užmokesčio nepriemoką darbdavys įsipareigojo išmokėti pasibaigus ūkiniams metams ir akcininkų susirinkimui patvirtinus bendrovės metinę finansinę atskaitomybę. Darbo sutarties pakeitimas įformintas nuo 2000-12-01. Pažymėjo, kad nei 2001 m. balandžio mėnesį, patvirtinus atsakovo įmonės 2000 metų metinę finansinę atskaitomybę, nei 2002-06-17 nutraukus darbo sutartį su ieškovu DSĮ 28 straipsnio 1 dalies pagrindu, 190 330,15 Lt papildomas neišmokėtas ieškovui darbo užmokestis nebuvo sumokėtas. Tuo pačiu neteisingai buvo apskaičiuotas vidutinis atlyginimas už kasmetines atostogas, neišmokant 9 359,45 Lt. Ieškovas darbo užmokesčio apskaičiavimą grindė 2005 m. balandžio 26 d. buhalterinės ekspertizės aktu Nr. 11-1399(04) ir prie patikslinto ieškinio pridėtu skaičiavimu, iš esmės atitinkančiu ekspertizės akte apskaičiuotas sumas (ekspertizės akto priedo 2, 9 grafos). Teigė, jog atsakovas, nutraukdamas su ieškovu darbo sutartį, gera valia pilnai neatsiskaitė (neišmokėjo papildomo darbo užmokesčio ir kitų išmokų), todėl iš jo priteistinas ir vidutinis atlyginimas už visą uždelstą atsiskaityti laikotarpį, t. y. nuo 2002-06-17 (atleidimo iš darbo dienos) iki 2005-08-31 (DSĮ 41 str. 2 d.).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti ieškinį (1 t., b. l. 17-19).

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 190 330,31 Lt priskaičiuoto darbo užmokesčio, 9 359,30 Lt priskaičiuoto atlyginimo už atostogas, 128 839,92 Lt priskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir 4 222,47 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – 5 181 Lt žyminio mokesčio ir 17 Lt pašto išlaidų, atmetė ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo (2 t., b. l. 170-177).

Teismas nurodė, kad byla išnagrinėta atsakovui ir jo atstovui nedalyvaujant, nepatenkinus jų prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos, kuri nelaikytina svarbia neatvykimo į teismo posėdį priežastimi, nes atsakovui ir jo atstovui tinkamai pranešta apie teismo posėdį (CPK 246 str. 2 d.).

Teismas konstatavo, jog ieškovas nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino pažeistai teisei ginti (Darbo ginčo nagrinėjimo įstatymo 10 str. 4 d., DK 27 str. 2 d.). Teismas pažymėjo, jog įsta­ty­mas ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no ei­gos pra­džią sie­ja su to­kiais sub­jek­ty­vaus po­bū­džio kri­te­ri­jais kaip as­mens su­ži­no­ji­mas ar tu­rė­ji­mas su­ži­no­ti apie jo tei­sės pa­žei­di­mą, o su­ži­no­ji­mo apie tei­sės pa­žei­di­mą mo­men­tu lai­ky­ti­na die­na, ka­da as­muo fak­tiš­kai su­vo­kia, kad jo tei­sė ar­ba įsta­ty­mo sau­go­mas in­te­re­sas yra pa­žeis­ti ar gin­či­ja­mi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.2, 7.3 p.). Teismo teigimu, iš bylos aplinkybių matyti, kad viso darbo užmokesčio nemokėjimo faktas ieškovui buvo žinomas kiekvieną mėnesį nuo 1999 metų vasario mėnesio, tačiau šio fakto jis nelaikė savo darbinių teisių pažeidimu dėl žodinio direktoriaus žadėjimo išmokėti sutartą darbo užmokestį pagerėjus įmonės finansinei būklei. Tokių pažadų buvimo atsakovas nepaneigė, o ieškovas apie juos nepateikė įrodymų, išskyrus jo atstovų paaiškinimą. Teismas pažymėjo, jog logiška, kad, nepakeitus darbo sutarties, ieškovas turėjo tiek realų, tiek teisinį pagrindą kiekvieną mėnesį tikėtis darbdavio įsipareigojimų įvykdymo. Be to, ieškovas vykdė direktoriaus pavaduotojo funkcijas bei prekių tiekimo ir realizacijos užduotis Lietuvoje ir užsienyje, todėl labai tikėtina, kad jas atliko už didesnį nei 800 Lt/mėn. atlyginimą (CPK 185 str. 1 d.). Teismo nuomone, tik 2000-11-30 pakeitus darbo sutartį ir šalims sutarus nuo 2000-12-01 dėl 3 300 Lt mėnesinio darbo užmokesčio, ieškovas realiai turėjo suvokti, jog jo teisė gauti darbo sutarties 15 punktu sulygtą darbo užmokestį yra pažeista, nes bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo suvokti, jog darbo sutarties nutraukimo metu darbdavys atsiskaitymą su darbuotoju sies tik su darbo sutarties nutraukimo metu mokamu pakeistu darbo užmokesčio dydžiu. Kadangi ieškovas kreipėsi į teismą 2003-11-11, tai laikytina, jog jis nepraleido ieškinio senaties termino pareikšti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 1999-01-01 iki 2000-11-30.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog nuo 1995-10-01 ieškovui nustatytas papildomas atlyginimas (2 proc. realizuotų prekių kainų skirtumo ir 3 proc. priskaitymų už MK „Azovstal“ atliktas paslaugas, atskaičius kelių ir pridėtinės vertės mokesčius) yra premija, darbdavio nuožiūra galinti būti paskirta ir panaikinta priklausomai nuo konkrečių įmonės ūkinės veiklos rezultatų, finansinių rodiklių. Pažymėjo, jog šių išmokų pagrindu esančiame 1995 m. rugsėjo 29 d. įsakyme nenurodyta, kad šios išmokos siejamos su nurodytais įmonės veiklos pokyčiais, o su ieškovu sudarytoje darbo sutartyje nepažymėta, kad jam bus taikomi paskatinimai ar kad ginčo darbo užmokesčio dalis bus mokama kaip premija už ieškovo darbo ar bendrus įmonės ūkinės veiklos rezultatus. Teismo nuomone, šių išmokų premijinį pobūdį paneigia ir mokėjimų reguliarumas: ginčo uždarbio dalis kas mėnesį buvo mokama daugiau kaip 3 metus kol 2000-11-30 pakeistas apmokėjimas už darbą, nustatant 3 300 Lt mėnesinį atlyginimą. Teismas nurodė, kad atsakovas, 1999 m. sausio 11 d. direktoriaus įsakymu Nr. 004 panaikinęs 1995 m. spalio 1 d. direktoriaus įsakymą Nr. 5-3, kuriuo ieškovui nustatytas papildomas atlyginimas, neteisėtai vienašališkai pakeitė susitarimą dėl 1995 m. rugsėjo 29 d. įsakymu nustatytos ir darbo sutarties 15 punktu sulygtos darbo užmokesčio dalies (būtinoji darbo sutarties sąlyga, DSĮ 8 str.) nuo 1999-01-01 iki 2000-11-30 ieškovui mokėdamas tik 800 Lt darbo užmokestį, nes būtinąsias darbo sutarties sąlygas leidžiama keisti tik raštišku abiejų jos šalių susitarimu (Darbo apmokėjimo įstatymo 3 str. 2 d., DSĮ 8 str. 1 d., 23 str.). Dėl to teismas laikė, kad pagrįstas ieškovo reikalavimas dėl neišmokėtos kintamos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Dėl priteistino neišmokėto darbo užmokesčio dydžio teismas nurodė, kad remiasi ieškovo prie patikslinto ieškinio pateiktu skaičiavimu (1 t., b. l. 168-172). Nors atsakovo teiginius apie netikslius ieškovo papildomo darbo užmokesčio skaičiavimus patvirtino papildomos ekspertizės išvados, tačiau teismas nurodė, kad atsakovas neįvykdė pakartotinio teismo įpareigojimo pateikti 1995-1998 metų atsakovo įmonės balansus ir duomenis apie ieškovui mokėto darbo užmokesčio apskaičiavimą tam, kad įsitikinti, jog atsakovas, mokėdamas ieškovui papildomą užmokestį už darbą, naudojo teisme nurodytą kitokią atsargų įsigijimo kainos skaičiavimo metodiką (1 t., b. l. 138-141). Papildomos ekspertizės akte nurodyta, jog vadovaujantis LR Finansų ministerijos 1993 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 83 N „Dėl metinės finansinės atskaitomybės pavyzdinių formų ir svarbiausių pozicijų paaiškinimo“, UAB „Azovlitas“ į parduotų prekių ir atliktų paslaugų savikainos rodiklį (1999-2000 metų pelno ( nuostolio) atskaitos II skiltyje nurodytą sumą) turėjo įskaityti ir transporto, metalo krovos, agentų komisinių ir muitinės mokesčių sąnaudas, susijusias su parduotų prekių savikaina, tačiau nurodytas transporto, metalo krovos, sertifikavimo, krovinių draudimo, muitinės mokesčių ir agentų komisinių išlaidas į prekių savikainą, atvaizduotą 1999 ir 2000 pelno (nuostolių) ataskaitos II skiltyje nurodytą sumą neįskaitė, jas nurodydamas pelno (nuostolio) ataskaitų IV skiltyje. Ekspertai patvirtino, kad atsakovas buvo pasirinkęs finansinėje apskaitoje naudoti atsargų įsigijimo kainos metodiką, o atsakovo argumentai dėl mažesnio papildomo darbo užmokesčio pagrįsti, nes skirtumas tarp prekių pardavimo pajamų ir parduotų prekių savikainos, nuo kurio bendrovė turėtų apskaičiuoti 2 proc. darbo užmokesčio R. M. , įvertinus atsakovo finansinės apskaitos nurodytą ypatumą, sudarytų 3 316 992 Lt, o papildomas darbo užmokestis už visą prašomą laikotarpį – 66 339,84 Lt (2 t., b. l. 6-23). Teismas pažymėjo, jog atsakovas, būdamas stipresne darbo teisinių santykių šalimi, ne­įvyk­dė įro­di­nė­ji­mo pa­rei­gos, todėl teis­mas ir pri­pa­žino ne­įro­dy­to­mis ap­lin­ky­bes, ku­rio­mis jis rėmėsi, t. y. kad darbo užmokestis ieškovui pagal darbo sutarties 15 punktą mokėtas pagal atsakovo nurodytą metodiką (atsakovo skaičiavimas 1 t., b. l. 138 – 141; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruo­džio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 7 p.). Be to, teismas nurodė, kad ieškovo atliktos neginčo laikotarpio darbo užmokesčio skaičiuotės (2 t., b. l. 140, 141) bei pateiktoji paskutiniojo teismo posėdžio metu pagrindžia, jog atsakovas, vykdydamas darbo sutartį kintamai darbo užmokesčio daliai apskaičiuoti, taikė ne savo nurodytą ir pateiktąją (1 t., b. l. 138 – 141), o ieškovo nurodomą metodiką, atitinkančią darbo užmokesčio apskaičiavimą pagal 2005 m. balandžio 26 d. ekspertizės akto Nr. 11-1399(04) išvadas, kurios skaičiavimai iš esmės atitinka ekspertų paskaičiavimus. Ieškovas yra silpnesnė darbo teisinių santykių šalis, todėl būtų neteisinga jam priteisti kintamą darbo užmokesčio dalį, atsižvelgiant į papildomos buhalterinės ekspertizės išvadas, kuri būtų apie tris kartus mažesnė nei realiai išmokėtoji. Priteisus ieškovui 190 330,31 Lt priskaičiuotino 1999-01-01 – 2000-11-30 laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio, priteistina ir 9 359,30 Lt priskaičiuotino neišmokėto atlyginimo už kasmetines apmokamas atostogas (4 859,53 Lt už 13 apmokėtinų darbo dienų 1999 metų birželio mėnesį; 3 274,42 Lt už 5 apmokėtinas darbo dienas 2000 metų sausio mėnesį; 1 225,40 Lt už 10 apmokėtinų darbo dienų 2000 metų liepos mėnesį) pagal ieškovo pateiktą skaičiuotę prie patikslinto ieškinio pareiškimo, kurios atsakovas, kaip ir ieškovo atostogų datų ir trukmės, neginčijo (Vyriausybės 1996 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 100 patvirtinta Darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka).

Teismas konstatavo, kad priteistinas ieškovui ir vidutinis darbo užmokestis už 868 darbo dienas nuo 2002-06-17 iki 2005-09-01 (1 t., b. l. 171-172), nes atsakovas, nutraukdamas darbo sutartį, neišmokėjo ieškovui viso sutarto darbo užmokesčio, t. y. su juo visiškai neatsiskaitė (DSĮ 41 str. 2 d.). Teismas pažymėjo, jog atsakovas, be teisinio pagrindo nemokėdamas darbuotojui sutarto darbo užmokesčio, privalėjo numatyti savo priešingo teisei elgesio pasekmes, be to, byloje nustatytos aplinkybės neleidžia teismui spręsti, kad darbdavys dėl ieškovui priklausančios kintamos uždarbio dalies nemokėjimo sąžiningai suklydo. Teismo nuomone, atsakovas neįrodė savo veiksmų sąžiningumo ir pagrįstumo, atsisakydamas mokėti kintamą uždarbio dalį, todėl konstatuotinas uždelsimas atsiskaityti dėl darbdavio kaltės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, nurodydamas, kad Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnis teisę gauti delspinigius sieja su darbo santykių buvimu, o iki darbo sutarties nutraukimo tokio reikalavimo ieškovas nereiškė.

Šalies argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai išaiškino ir įvertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai taikė teismų praktiką. Pažymi:

Teismas netinkamai taikė civilinio proceso nuostatas ir nepagrįstai išnagrinėjo bylą atsakovui nedalyvaujant, nepagrįstai atmesdamas prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl atstovo ligos, tuo atimdamas iš atsakovo galimybę apsiginti nuo pareikštų reikalavimų.Nepagrįstai netaikyta ieškinio senatis (Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo 10 str. 4 d., DĮK 27 str. 2 d., CK 1.124, 1.126 str.). Kadangi ieškovas ieškinį pareiškė tik 2003-11-11 ir prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokestį nuo 1999 metų sausio mėnesio, todėl laikytina, kad jis praleido ieškinio senatį į reikalavimo dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies patenkinimą, išskyrus už 2000 m. lapkričio mėnesį. Apelianto nuomone, pagal bylos aplinkybes matyti, kad ieškovas nuo 1999 metų vasario mėnesio turėjo žinoti apie tariamą savo teisių pažeidimą, tačiau nėra duomenų, jog būtų reiškęs atsakovui pretenzijas, kadangi jam ir neturėjo būti mokamas aptariamas kintamas darbo užmokestis (premija), o teismas, įvertindamas, kada ieškovas suvokė savo teisių pažeidimą, turėjo atsižvelgti į tai, jog ieškovas turi aukštąjį išsilavinimą, buvo įmonės direktoriaus pavaduotojas, turėjo darbo patirtį. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad tik pakeitus darbo sutartį (2000 m. lapkričio mėn.) ieškovas suvokė apie jo teisių pažeidimą.Nagrinėjant ieškovo reikalavimų pagrįstumą, taikytinos 1999-2000 galiojusios teisės normos (DSĮ, Darbo apmokėjimo įst., DĮK), kurios numatė premijinę darbuotojų skatinimo sistemą. Ieškovo darbo užmokestis buvo nustatytas darbo sutarties 5 punkte – 800 Lt/mėn., o nuo 2000-11-30 pakeitus darbo sutarties 16 punktą, - 3 300 Lt/mėn. Darbo sutarties 15 punktu šalys sulygo ir atsakovo iniciatyva 1995 m. spalio 1 d. direktoriaus įsakymu Nr. 5-3 buvo nustatytas papildomas ieškovo darbo užmokestis prie pagrindinio ir skatinimo sąlygos, suderinus darbo užmokestį su premijine darbuotojo skatinimo sistema, o skatinimą mokant darbdavio nuožiūra, atsižvelgus į darbuotojo pasiekimus bei įmonės veiklos rezultatus. Todėl atsakovas turėjo teisę, pablogėjus įmonės veiklos rezultatams, 1999 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 004 panaikinti 1995 m. spalio 1 d. įsakymą ir nebeskatinti ieškovo, nebemokėti jam nustatytos premijos, atsižvelgdamas į įmonės revizoriaus ataskaitos išvadas ir kt. finansinius rodiklius, siekdamas išsaugoti darbo vietas. Vietoje kintančios darbo užmokesčio dalies (premijos), ieškovui buvo šalių susitarimu nustatytas didesnis fiksuotas atlyginimas. Ieškovas ilgą laiką ir nereiškė pretenzijų atsakovui dėl neva nesumokėto darbo užmokesčio. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo darbo užmokesčio dalis nėra premija, kadangi tai įrodo ne tik šalių veiksmai šią užmokesčio dalį mokant ir ją priimant bei jos reikalaujant, tačiau ir priklausomybė nuo konkrečių įmonės veiklos rodiklių pokyčių.Apeliacinės instancijos teismui nepripažinus, jog ieškovo reikalaujama ginčo darbo užmokesčio dalis yra premija, mokama darbdavio iniciatyva, ši teismo sprendimo dalis naikintina dėl to, kad teismas neteisingai apskaičiavo išmokėtino ieškovui darbo užmokesčio dydį, nepagrįstai nesirėmė papildomos ekspertizės išvadomis, patvirtinusiomis atsakovo teiginius apie finansinės atskaitomybės sudarymo ypatumus, ir nepagrįstai atsisakė taikyti nustatytą skaičiavimą, pagal kurį ieškovui priteistina tik 66 339,84 Lt papildomo darbo užmokesčio už visą jo prašomą laikotarpį (2 t., b. l. 6-23). Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovui už visą uždelstą atsiskaityti laikotarpį (nuo 2002-06-17 iki 2005-08-31) vidutinį darbo užmokestį, neatsižvelgęs, kad darbo sutarties nutraukimo metu galiojusio DSĮ 41 straipsnio 2 dalis nustatė, jog sumokamas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, bet ne daugiau kaip už 3 mėnesius nuo atleidimo dienos.

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti apygardos teismo sprendimą. Nurodo, kad teismas tinkamai pritaikė materialinės ir proceso teisės normas, visapusiškai įvertino bylos įrodymus ir padarė teisingas išvadas dėl senaties termino taikymo, dėl priteistinos darbo užmokesčio dalies nustatymo ir apskaičiavimo, pagrįstai remdamasis 2005-04-26 ekspertizės akto Nr. 11-1399(04) išvadomis. Ieškovas nurodo, jog teismas tinkamai pritaikė ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą laiką priteisimo klausimą, kadangi uždelsus atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju dėl darbdavio kaltės, turi būti sumokamas vidutinis darbo užmokestis už visą uždelstą laiką (DK 141 str.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d..), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Apeliantų skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bei teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, susijusias su ieškinio reikalavimo dėl papildomo darbo užmokesčio pagrindais ir ieškinio senaties dėl šio reikalavimo taikymu, padarė dėl to pagrįstas išvadas, iš dalies patenkinęs nurodytą ieškinio reikalavimą, bei iš esmės tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties sąlygas, neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo pagrindą.

Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad pagal 1995-06-01 darbo sutarties K3/95 (toliau - Darbo sutartis) 15 p. atsakovas įsipareigojo ieškovui papildomai mokėti prie nustatyto mėnesinio atlygio Darbo sutartyje numatytą papildomą darbo užmokestį (2 proc. realizuotų prekių kainų skirtumo ir 3 proc. priskaitymų už MK ,,Azovstal“ atliktas paslaugas, atskaičiuos Kelių ir pridėtinės vertės mokesčius), kurį mokėjo iki 1999-01-01, kad atsakovas neįrodė, jog nuo 1995-10-01 ieškovui nustatytas papildomas atlyginimas buvo premija, o ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino šiai pažeistai teisei ginti. Pirmosios instancijos teismas aukščiau nurodytas išvadas išsamiai motyvavo sprendime, pagrįsdamas jas ištirtų bylos įrodymų duomenimis, jos atitinka faktines bylos aplinkybes ir įstatymą (CPK 178 str., 185 str., 265str.).

Neturi pagrindo apelianto argumentai, kad ginčo papildomas atlyginimas yra premija, darbdavio nuožiūra galinti būti paskirta ar panaikinta priklausomai nuo konkrečių įmonės ūkinės veiklos rezultatų ir finansinių rodiklių. Apygardos teismas teisingai nurodė, kad minėtų išmokų premijinio pobūdžio nepatvirtina 1995 m. rugsėjo 29 d. atsakovo direktoriaus įsakymas, kuriame nenumatyta, jog jame nurodytos išmokos siejamos su atsakovo nurodytais įmonės veiklos pokyčiais, o Darbo sutartyje nepažymėta, kad ieškovui bus taikomi paskatinimai ar ginčo darbo užmokesčio dalis bus mokama kaip premija už darbo rezultatus. Be to, šių išmokų premijinį pobūdį paneigia ir mokėjimų reguliarumas - ginčo uždarbio dalis buvo mokama kas mėnesį daugiau kaip 3 metus. Teismas teisingai nurodė, kad atsakovas, 1999 m. sausio 11 d. direktoriaus įsakymu panaikinęs 1995 m. spalio 1 d. direktoriaus įsakymą, kuriuo buvo nustatytas ieškovui papildomas atlyginimas, neteisėtai vienašališkai pakeitė susitarimą dėl nustatytos, Darbo sutarties 15 punktu sulygtos, darbo užmokesčio dalies – būtinąją darbo sutarties sąlygą (DSĮ 8 str.), kurią galima pakeisti tik raštišku abiejų sutarties šalių susitarimu (Darbo apmokėjimo įstatymo 3 str. 2 d., DSĮ 8 str. 1 d., 23 str.). Dėl to teismas teisingai pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą dėl neišmokėtos kintamos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Apygardos teismas išvadą, jog ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino pažeistai teisei ginti, pagrindė bylos įrodymų duomenimis, ją išsamiai motyvavo, iš esmės tinkamai pritaikęs įstatymo normas, atsižvelgęs ir į teismų praktiką (Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo 10 str. 4 d., DK 27 str.2 d.,Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 39 ,,Dėl ieškinio senatį reglamentuojančio įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.2, 7.3 p.). Teismas, nustatęs, kad viso darbo užmokesčio neišmokėjimo faktas ieškovui buvo žinomas nuo 1999 m. vasario mėn. kiekvieną mėnesį, dėl teismo nurodytų motyvų, turint omenyje faktines bylos aplinkybes, tai, jog ieškovas dirbo atsakovo administracijoje – direktoriaus pavaduotoju, jam buvo gerai žinoma įmonės ūkinė ir finansinė padėtis, teismas turėjo pagrindo teigti, jog tik 2000-11-30 pakeitus darbo sutartį ir šalims sutarus dėl 3300 litų mėnesinio darbo užmokesčio, nuo 2000-12-01 ieškovas realiai turėjo suvokti, kad jo teisė gauti Darbo sutarties 15 p. sulygtą darbo užmokestį yra pažeista. Todėl teismui buvo pagrindo ieškovo kreipimąsi į teismą 2003-11-11 laikyti savalaikiu, t. y. pripažinti, jog jis nepraleido ieškinio senaties termino pareikšti reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 1999-01-01 iki 2000-11-30.

Tačiau nustatydamas priteistino neišmokėto ieškovui darbo užmokesčio dydį, teismas netinkamai vertino bylos įrodymus ir be pagrindo rėmėsi ieškovo prie patikslinto ieškinio pateiktu skaičiavimu, nepagrįstai atmetęs atsakovo argumentus dėl ieškovo pateikto papildomo darbo užmokesčio apskaičiavimo, nesivadovavo 2006-03-23 papildomos buhalterinės ekspertizės išvadomis. Papildomos buhalterinės ekspertizės akto duomenimis, pagal LR Finansų ministerijos 1993-11-12 raštą Nr. 83N UAB ,,Azovlitas“ į parduotų prekių ir atliktų paslaugų savikainos rodiklį (1999-2000 metų pelno (nuostolio) ataskaitos 2 skiltyje nurodytą sumą) turėjo įskaityti ir transporto, metalo krovos, agentų komisinių ir muitinės mokesčių sąnaudas, susijusias su parduotų prekių savikaina, tačiau nurodytų transporto, metalo krovos, sertifikavimo, krovinių draudimo, muitinės mokesčių ir agentų komisinių išlaidų neįskaitė į prekių savikainą, atvaizduotą 1999-2000 m. pelno (nuostolio) ataskaitos 2 skiltyje, jas nurodydamas pelno (nuostolio) ataskaitos 4 skiltyje (2 t., b. l. 6-23). Teismo ekspertas apeliacines instancijos teismo posėdyje argumentuotai paaiškino aukščiau nurodytus ir kitus teismo buhalterinės ekspertizės ir papildomos ekspertizės duomenis, tarp jų, kad skirtumas tarp prekių pardavimo pajamų ir parduotų prekių savikainos, nuo kurių bendrovė turėtų apskaičiuoti 2 proc. darbo užmokesčio ieškovui, įvertinus atsakovo finansinės apskaitos nurodytą ypatumą, sudarytų 3 316 992 Lt, o papildomas darbo užmokestis už prašomą laikotarpį – 66 339,84 Lt.

Apygardos teismas netinkamai įvertino ieškovo pateiktus duomenis, 2005-04-26 ir 2006-03-23 ekspertizės aktų išvadas, ir nepagrįstai nurodė, kad būtų neteisinga priteisti ieškovui papildomą darbo užmokesčio dalį, atsižvelgiant į papildomos buhalterinės ekspertizės išvadas, ir be pagrindo nustatė priteistiną ieškovui darbo užmokesčio, neišmokėto 1999-01-01 – 2000-11-30 laikotarpiu, dydį 190330,21 Lt bei 9359,30 Lt neišmokėto atlyginimo už kasmetines apmokamas atostogas dydį. Juo labiau, kad ieškovas, dirbęs atsakovo įmonės direktoriaus pavaduotoju, turėjo žinoti darbo apmokėjimo tvarką, ją reglamentuojančias taisykles.

Kolegijos nuomone, dėl nurodytų argumentų, teisinga ir protinga ieškovui priteisti nesumokėtą darbo užmokestį ir atlyginimo dalį už kasmetines atostogas, remiantis iš esmės papildomos buhalterinės ekspertizės duomenimis ir iš dalies apelianto pateiktais skaičiavimais.

Apygardos teismas, priteisdamas ieškovui vidutinį darbo užmokestį dėl uždelsimo atsiskaityti nutraukiant darbo sutartį, neišmokant ieškovui viso sutarto darbo užmokesčio, t. y. dėl to, kad darbdavys su juo ne visiškai atsiskaitė, turėjo pagrindo teigti, kad darbdavys (atsakovas), nemokėdamas darbuotojui (ieškovui) viso sutarto darbo užmokesčio, privalėjo numatyti savo priešingo teisei elgesio pasekmes, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes nebuvo pagrindo išvadai, jog darbdavys, nemokėdamas kintamos uždarbio dalies ieškovui, sąžiningai suklydo, kad atsakovas neįrodė savo veiksmų sąžiningumo ir pagrįstumo. Todėl apygardos teismas turėjo pagrindo konstatuoti uždelsimą atsiskaityti su ieškovu dėl darbdavio kaltės, tačiau taikydamas DSĮ 41 str. nuostatas, suklydo, priteisdamas ieškovui vidutinį darbo užmokestį už 868 darbo dienas nuo 2002-06-17 iki 2005-09-01, netinkamai pritaikęs įstatymą.

DSĮ 41 str. nustatė, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, išskyrus nustatytas išimtis. Šio straipsnio 2 dalis numatė, kad uždelsus atsiskaityti dėl darbdavio kaltės, sumokamas darbuotojui vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, bet ne daugiau kaip už tris mėnesius nuo atleidimo dienos ( įstatymo redakcija, galiojusi ieškovo atleidimo iš darbo metu).

Pirmosios instancijos teismas, netinkamai pritaikęs šią įstatymo normą, be pagrindo priteisė ieškovui iš atsakovo 128839,92 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką. Kolegijos nuomone, ieškovui priteistina trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija dėl uždelsimo atsiskaityti nutraukiant darbo sutartį (DSĮ 41 str.).

Dėl nurodytų motyvų pakeistinas apygardos teismo sprendimas, sumažinant teismo priteistą iš atsakovo BĮ UAB ,,Azovlitas“ ieškovui R. M. darbo užmokestį iki 66 339,84 Lt, atlyginimą už atostogas iki 3 963,63 Lt, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą atsiskaityti iki 9 900 Lt, o bylinėjimosi (žyminio mokesčio) išlaidas valstybei iki 2 406 Lt (CPK 329, 330, 93, 96 str. str.).

Iš dalies patenkinus atsakovo BĮ UAB ,,Azovlitas“ apeliacinį skundą, iš ieškovo R. M. atsakovui UAB ,,Azovlitas“ priteistina 3 966,40 Lt bylinėjimosi išlaidų ir valstybei 15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 302, 92, 93, 96 str. str.; 3 t., b. l. 13, 26).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimą.

Sumažinti teismo priteistą iš atsakovo BĮ UAB ,,Azovlitas“ ieškovui R. M. darbo užmokestį iki 66 339,84 Lt (šešiasdešimt šeši tūkstančiai trys šimtai trisdešimt devyni litai, 84 ct), atlyginimą už atostogas iki 3 963,63 Lt (trys tūkstančiai devyni šimtai šešiasdešimt trys litai, 63 ct), užmokestį dėl uždelsimo atsiskaityti iki 9 900 Lt (devyni tūkstančiai devyni šimtai litų) ir bylinėjimosi išlaidas valstybei iki 2 406 Lt.

Kitą Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. M. atsakovui BĮ UAB ,,Azovlitas“ 3 966,40 Lt bylinėjimosi išlaidų ir valstybei 15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

TeisėjosAlė Bukavinienė Audronė Jarackaitė Marytė Mitkuvienė