Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Ryčio Krasausko ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant vertėjai Anastasijai Osinai, pareiškėjai M. U., pareiškėjos atstovams advokatei Aušrai Saulėnienei, Rimutei Gaidukienei, atsakovo atstovei G. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. U. skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skunde paaiškina, kad skundžiamu sprendimu pareiškėjai atkurta nuosavybės teisė į 0,3876 ha žemės (vertė (duomenys neskelbtini) Eur) atlyginant pinigais – (duomenys neskelbtini) Eur.

Su sprendimu atkurti nuosavybės teisę atlyginant pinigais pareiškėja nesutinka. Nurodo, kad nuo pat pradžių siekė, kad nuosavybės teisė būtų atkurta turėtoje vietoje natūra, t.y. buvusiame (duomenys neskelbtini). Pareiškėja savo valios nieka nėra pakeitusi. Be to, nuosavybės teisių atkūrimas pinigais visai neatitinka tikrosios žemės vertės. Nurodo, kad ne kartą prašė atkurti nuosavybės teisę natūra šalia pareiškėjai priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nes ten yra laisva valstybinė žemė, tačiau toks prašymas nebuvo tenkinamas.

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovės skundą palaikė, nurodė, kad pareiškėją tenkintų, jeigu žemės vertė būtų nustatyta pagal pareiškėjos pateiktą įvertinimą.

Paaiškina apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą pareiškėjai.

Vilniaus apskrities viršininkas 2006-09-04 priėmė sprendimą Nr. 2.4-01-4255 “Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei M. U.”, kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises M. U. grąžinant natūra naudojamą 0,1924 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apskrities viršininkas 2008-12-19 priėmė sprendimą Nr. 2.4-01-6746 “Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei M. U.”, kuriuo atkūrė nuosavybės teises pareiškėjai grąžinant natūra 0,0021 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,3367 ha ploto žemės sklype prie (duomenys neskelbtini), 0,1334 ha žemės sklypo dalį, esančią 21,0319 ha ploto žemės sklype prie (duomenys neskelbtini), 0,0098 ha žemės sklypo dalį, esančią 1,5466 ploto žemės sklype prie (duomenys neskelbtini), 0,2071 ha žemės sklypo dalį, esančią 32,6457 ha ploto žemės sklpe prie (duomenys neskelbtini) (viso – 0,3524 ha).

Vilniaus apskrities viršininkas 2009-11-25 priėmė sprendimą Nr. 2.4-01-7794 “Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei M. U.”, kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra 0,0011 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,1810 ha ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini).

NŽT 2011-07-12 priėmė sprendimą Nr. 49S-424 “Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei M. U.”, kuriuo atkūrė pareiškėjai perduodant neatlygintinai naują 0,1099 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Paaiškina, kad Vilniaus miesto skyrius 2015-01-12 raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-152 “Dėl žemės grąžinimo natūra” informavo pareiškėją, kad Vilniaus miesto skyrius raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą dėl galimybės suprojektuoti laisvą/laisvus žemės sklypą/sklypus grąžinimui natūra buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. Vilniaus miesto skyrius 2016-04-01 raštu informavo pareiškėją, kad už neatkurtą 0,3876 ha žemės dalį gali būti atlyginama tik pinigais ir Vilniaus miesto skyrius parengė sprendimo projektą dėl nuosavybės atkūrimo pinigais. Pareiškėja buvo pakviesta atvykti į skyrių susipažinti su projektu.

Po to, nuosavybės teisė ir buvo atkurta atlyginant pinigais. Vilniaus miesto skyrius kvietė pareiškėją 2016-06-03 raštu atsiimti sprendimą, o 2016-08-12 raštu išsiuntė pareiškėjai priimtą sprendimą ir NŽT 2016-05-10 pažymą dėl turto vertės.

Paaiškina, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas pagal specialų įstatymą - Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – Atkūrimo įstatymas) ir vadovaujantis Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtinta šio įstatymo įgyvendinimo tvarka ir sąlygomis (toliau – Tvarka). Remiasi Atkūrimo įstatymo 9, 10 21 straipsnių nuostatomis ir paaiškina, kad Atkūrimo įstatymas, kai pilietis iki šiame įstatyme nustatyto termino nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, nuosavybės teisių atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Nuo 2012-02-01 įsigaliojus Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymui, jame numatytas naujas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdas – pinigais, 21 straipsnio 2 dalis nustatė, kad piliečiai iki 2012-06-01 turi teisę keisti valią tik į vieną atlyginimo būdą – pinigais.

Remiasi tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014-12-02 raštu informavo Vilniaus miesto skyrių, kad likusi iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama, todėl NŽT ir priėmė skundžiamą sprendimą. Remiasi Tvarkos 106¹ punktu. Mano, kad priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėja nenurodė jokio teisės akto, kuris buvo pažeistas priimant sprendimą, todėl skundas negali būti tenkinamas. Dėl sprendime nurodytos pinigų sumos, paaiškina, kad žemės vertė nustatyta vadovaujantis Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika), patvirtintos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimu Nr. 205 “Dėl žemės įvertinimo tvarkos”, kuri taikoma nurodytais atvejais, dėl šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Metodikos jau ne kartą pasisakė Konstitucinis Teismas, nurodęs, kad Metodika neprieštarauja nei Konstitucijai, nei Atkūrimo įstatymui. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkinamas.

Ginčas yra kilęs dėl sprendimo, kuriuo pareiškėjai atkurta nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemės dalį – atlyginant pinigais. Sprendimas ginčijamas dviem aspektais: 1) pareiškėja visada prašė atkurti nuosavybės teisę tik natūra; 2) žemės vertė pinigais nustatyta neteisingai, nes neatitinka dabartinės jos vertės.

Skundžiamu NŽT 2016-04-22 sprendimu Nr. 49S-143-(14.49.3.) M. U., apsvarsčius jos prašymą atkurti nuosavybės teises į jai tenkantį buvusio savininko F. Č. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,0434 ha žemės, (duomenys neskelbtini), neatkurtos žemės nuosavybės ploto dalis – 0,3876 ha, vertė (duomenys neskelbtini) Eur, nuosavybės teisė atkuriama atlyginant pinigais – (duomenys neskelbtini) Eur. Sprendime išvardinama, kokiais sprendimais anksčiau jau atkurta nuosavybės teisė. Nurodytas likęs nuosavybės plotas nėra ginčijamas, tačiau pareiškėja ginčija atsakovo teisę atlyginti už neatkurtą nuosavybės teisę į žemę pinigais, o taip pat ginčija nustatytą žemės vertę.

Pareiškėja teigia, kad per visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį nuo pat jos pirmojo prašymo padavimo dienos, ji visada prašė atkurti nuosavybės teisę tik natūra, šios valios ji nekeitė. Į bylą pateikti nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai taip pat patvirtina, kad pareiškėja niekada neprašė parengti išvadą nuosavybės teisių atkūrimui lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje ar kitaip keisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pirmąjį prašymą atkurti nuosavybės teisę pareiškėja pateikė 1991-12-10, nurodė, kad žemės turi būti 3 ha, adresu (duomenys neskelbtini), pabraukė, kad siekia nuosavybės teisių atkūrimo natūra. To fakto, kad dalis nuosavybės teisių atkurta grąžinant pareiškėjai žemę, dalį prie jai nuosavybės teise priklausančio pastato ((duomenys neskelbtini)), dalį perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1099 ha sklypą (duomenys neskelbtini), šalys neginčija.

Pareiškėja parengus sprendimo projektą už likusį žemės plotą atlyginti pinigais, ant projekto raštu nurodė, kad nesutinka dėl išmokos dydžio ir atsisako. Pareiškėjai NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016-04-01 raštu Nr. 49SF-656-(14.49.104.) pateikė informaciją, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2014-12-02 raštu Nr. 51-104630/14(2.14.2.12-MP8) informavo Vilniaus miesto skyrių, kad dalis buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemės yra valstybės išperkama ir natūra negrąžinama. Šiuo raštu pareiškėjai primenama, kad dar 2015-01-12 raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-152 pareiškėja buvo informuota, jog likusi iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo dalis pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3-6, 9, 12-14 punktų ir 13 straipsnio 1 dalies nuostatas yra priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl už ją gali būti atlyginta pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatas. Toliau pareiškėjai paaiškinama, kad ji iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2003-04-01) nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje), todėl už neatkurtą 0,3876 ha žemės dalį gali būti atlyginta pinigais. Nurodyta, kad toks sprendimo projektas yra parengtas, nurodyta, kada ir kur tas klausimas bus svarstomas. Kadangi ant projekto pareiškėja parašė, kad nesutinka, atsisako tokio nuosavybės teisių atkūrimo, reiškia ji buvo supažindinta su projektu. Pateiktoje medžiagoje yra ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015-01-12 raštas, kuriuo pareiškėja jau buvo informuota apie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014-12-02 raštą Nr. A51-104630/14(2.14.2.12-MP8) ir apie tai, kad tame rašte nurodyta, jog kita žemė buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime yra priskirta valstybės išperkamai ir natūra nebus grąžinama. Toliau tame rašte nurodyta, kokiu būdu gali būti atkurtos nuosavybės teisės už valstybės išperkamą žemę. Prie šio rašto pareiškėjai buvo pridėta ir minėto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014-12-02 rašto kopija. Pareiškėja iš šių raštų turėjo suprasti, kad natūra nuosavybės teisė į žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime negali būti atkurta, nes žemė priskirta valstybės išperkamai, jai buvo pateiktas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštas, kuris pagal Tvarkos 106¹ punkto nuostatas buvo kliūtimi atkurti nuosavybės teisę natūra, nes žemės sklypus mieste nuosavybės teisių atkūrimui formuoja tik savivaldybės administracija. Pareiškėja nurodytų sprendimų ikiteismine tvarka ir teisme nenuginčijo, t.y. nebuvo paneigtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimas, jog buvusiame rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisė negalės būti atkurta, nes likusi to kaimo žemė yra valstybės išperkama. Todėl teismas taip ir vertina, kad pareiškėjai negali būti suformuotas dar vienas sklypas šalia jos turimo sklypo (duomenys neskelbtini), į kurį būtų galima atkurti nuosavybės teisę natūra. Teisme pareiškėjos atstovė aiškiai pasisakė, kad pareiškėja nepageidauja atkurti nuosavybės teisių gaunant kitą žemės sklypą kaimo vietovėje, tačiau netgi tokio prašymo pareiškėja nėra pateikusi iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, kas taip pat neleidžia pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdo į kitą, nei pinigais (valstybiniu mišku kaimo vietovėje). Tas faktas, kurį nurodo pareiškėjos atstovė, kad pareiškėja visada domėjosi nuosavybės teisių atkūrimu ir visada prašė atkurti nuosavybės teisę tik natūra, šiuo atveju nieko nekeičia. Priešingai, iš NŽT Vilniaus miesto skyriaus susirašinėjimo su pareiškėja (2014 m. lapkričio mėnesio raštas Nr. 49SF-(14.49.104.), 2012 m. vasario mėnesio NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštas Nr. 49SF-(14.49.104.)), seka, kad pareiškėjai nuosekliai buvo aiškinama, jog tuo atveju, kai žemė priskirta valstybės išperkamai, yra nustatyti kiti nuosavybės teisių atkūrimo būdai ir paaiškinta, kokie tie galimi būdai. T.y. nurodytu laikotarpiu pareiškėja jau buvo informuojama, kad atkurti nuosavybės teisę natūra galimybės nebus. Pareiškėjai 2012 m. raštu pranešta, kad ji gali pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais, o 2014 m. raštu pranešta, kad Atkūrimo įstatymo pakeitimu pareiškėja iki 2015-03-01 dar gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti atlyginti suteikiant lygiavertį žemės sklypą iš laisvos žemės fonde esančių valstybinių miškų kaimo vietovėje. Pareiškėja ir jos atstovė patvirtino, kad šis atlyginimo būdas pareiškėjai taip pat netinka.

Tokiu atveju, priimant NŽT 2016-04-22 sprendimą Nr. 49S-143-(14.49.3), NŽT tinkamai vadovaosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatomis bei kitomis šio įstatymo ir Vyriausybės nutarimu patvirtintos Tavrkos nuostatomis. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises neišnagrinėti iki šio įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad piliečiai pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki 2015-03-01 gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje (pareiškėja apie tai buvo informuota). Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad šiame įstatyme nustatytų kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydį, šaltinius, mokėjimo terminus ir tvarką <...> nustato Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos įstatymas.

Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusi nurodyto įstatymo redakcija (Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas, toliau – Kompensacijų įstatymas), 3 straipsnis nustatė, kad atlyginant už valstybės išperkamą žemę, <...> vertė, mokamų pinigų suma <...> yra apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Kompensacijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kita miestų teritorijose esanti žemė vertinama tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutine atlyginimo kaina. Kompensacijų įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą išmokamos ir piliečių sąrašai kompensacijoms mokėti sudaromi Vyriausybės nustatyta tvarka.

Atsakovas teigia, kad apskaičiuojant pinigų sumą, kuri turi būti sumokėta pareiškėjai už likusią negrąžintą žemę mieste, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“, kuriuo patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika. Pagal šios Metodikos 2.1. punktą Metodikoje nustatyta tvarka ir apskaičiuojama piliečio turėtos žemės vertė. Metodikos 4 p. nustatyta tvarka kaip apskaičiuojama valstybės išperkamos (pinigais) žemės vertė. Pagal 4 p. apskaičiuojant vertę, pradinė suma nustatoma ne pagal tai, kokios paskirties žemė yra šiuo metu, o pagal tai, kokia žemė buvo tada, kai ji buvo nacionalizuota. Todėl nagrinėjamu atveju iš karto ženkliai skiriasi pradinė žemės kaina – jeigu nacionalizacijos momentu žemė naudota mieste kitai paskirčiai – jos vertė 1737,72 Eur už 1 ha (4.2 punktas). Jeigu nacionalizacijos metu tai buvo kaimo žemė naudota kitai paskirčiai – 868,86 ha Eur už 1 ha (4.3. p.). Todėl, atsižvelgiant į Metodiką, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad būtina skaičiuoti dabartinę tos žemės rinkos vertę. Toliau Metodika reguliuoja, kad atsižvelgiant į turėto žemės sklypo buvimo vietą, žemės vertei taikomi pataisos koeficientai (6 p.). Kai žemės sklypas yra iki 1965-06-01 nustatytąja tvarka patvirtintose miestų teritorijų ribose Vilniuje ir Kaune – pataisos koeficientas yra 8 (6.1.1 p.). Šis koeficientas dar keičiasi priklausomai nuo to, kada Vyriausybės sprendimu žemė priskirta miestui, ar teritorija buvo už gyvenamųjų teritorijų ribų ir kt. – yra taikomas dar vienas pataisos koeficientas – 0,8 (6.2 p.). Nurodyta, kad valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal šios Metodikos 2 priedą. Apskaičiuotoji vertė dar indeksuojama tokia pat tvarka kaip valstybės parduodamos žemės vertė (pagal tuo pačiu Vyriausybės nutartimu patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką).

Nagrinėjamu atveju žemės vertės apskaičiavimo rezultatas įrašytas NŽT Pažymoje, iš kurios seka, kad žemės vertė yra (duomenys neskelbtini) Eur, o indeksuota vertė – (duomenys neskelbtini) Eur. Ši pažyma parengta pagal Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo aktą, surašytą 2016-03-23 pagal Metodikos 2-o priedo formą. Kaip ir reikalauja Metodika, imtas visas nacionalizuotos žemės plotas (3,1300 ha žemės) (duomenys neskelbtini) kaime. Skaičiuota pagal Metodiką žemės ūkio paskirties (ūkininko) žemė pagal rūšis, gauta (duomenys neskelbtini) Eur suma, kuri indeksuota taikant pataisos koeficientą 8, gauta viso ploto vertė (3,1300 ha) – (duomenys neskelbtini) Eur, vieno ha vertė – (duomenys neskelbtini) Eur. Tuomet imama pareiškėjai likusi atkurti dalis – 0,3876 ha ir apskaičiavus jos vertę gaunama (duomenys neskelbtini) Eur jos vertė. Dar ją indeksavus kaip numatyta Metodikoje (pagal Žemės įvertinimo metodiką, taikomą žemės pardavimams, aukcionams ir kt.), gauta (duomenys neskelbtini) Eur vertė, kuri ir nurodyta ginčo sprendime kaip piniginio atlyginimo suma. Pagal Metodikos ir minėto Kompensavimo įstatymo nuostatas, nagrinėjamu atveju, t.y. atkuriant nuosavybės teisę pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą galimas vertės apskaičiavimas tik pagal minėtus teisės aktus, o ne pagal dabartinę vidutinę tos žemės rinkos vertę, apskaičiuojant ją pagal tam tikslui taikomą Turto vertės nustatymo įstatymą ir jo pagrindu priimtą metodiką. Pareiškėjos noras, kad būtų skaičiuojama dabartinė vertė ir pagal jos nustatymui skirtas taisykles, yra nelogiškas ir dėl to, kad pareiškėjai ta likusi žemės dalis nuosavybės teise niekada nepriklausė ir iš jos valstybės paimta nebuvo. Valstybė, atkūrus nepriklausomybę, priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teisę į nacionalizuotą žemę, tačiau nustatė ir šiam atkūrimui taikytinas tvarkas, būdus ir kitas taisykles, kurių šiuo atveju ir buvo laikytasi. Pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių ar paskaičiavimų, kurie patvirtintų, kad Valstybės išperkamos pilieičių nuosavybės teise valdytos žemės vertės apskaičiavimo aktas, 2016-03-23, būtų klaidingas. Tokie aktai galėjo būti skundžiami NŽT vadovui Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nustatyta tvarka, o vadovo sprendimas galėjo būti skundžiamas administraciniam teismui (Vyriausybės 1999-02-24 nutarimo Nr. 205, 2.5 punktas), tačiau pareiškėja šio akto nustatyta tvarka nenuginčijo.

Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą negali būti taikoma pareiškėjos pateikta Glaustos formos informacinė pažyma apie turto kainą, sudaryta 2016-11-23, kurioje nurodytai datai įvertinta, kad dabartinė to sklypo vertė yra (duomenys neskelbtini) Eur.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, kitą bylos medžiagą, daroma išvada, jog skundas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjos M. U. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.