Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr. 2A-66-159/2013

Teisėja Jolanta Gailevičienė (Proceso Nr. 2-06-3-10350-2011-4)

2013 m. vasario 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eugenija Morkūnienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo N. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-508-777/2012 pagal ieškovės AB „DFDS Seaways“ ieškinį atsakovui N. B. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas N. B. 2012-08-16 padavė apeliacinį skundą. Juo prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-19 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės AB „DFDS Seaways“ ieškinį dėl pinigų priteisimo atmesti. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje ištirtus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovė, būdama specializuotas paslaugas teikianti verslininkė ir savo veikloje naudodama šiuolaikines bilietų rezervavimo sistemas, nebuvo pakankamai rūpestinga ir bilietų rezervavimo sistemoje nepanaudojo priemonių, leidžiančių užtikrinti tinkamą bilietus užsakančių asmenų tapatybės patikrinimą tam, kad išvengtų galimo neteisėto asmens duomenų panaudojimo. Toks neatsargumas prilygintinas ūkinei rizikai, o dėl jo atsirandantys turtiniai praradimai be pagrindo negali būti perkeliami ant sutarties šalimi nesančių subjektų. Ginčo situacijoje neginčijamų duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas, bet ne kitas asmuo pasinaudojo jo vardu įsigyta pervežimo paslauga, skirtingai nei priimtame sprendime nurodo pirmosios instancijos teismas, nėra. Dalis ikiteisminio tyrimo, kuris 2012-04-23 prokuroro nutarimu buvo sustabdytas, metu surinktų duomenų ieškovės išsakomą poziciją paneigia, tačiau teismas šių duomenų neįvertino. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog sutartis dėl pervežimo jūra buvo sudaryta galiniais ryšių įrenginiais (kompiuteriu), priklausančiais atsakovui. Kompiuterių, iš kurių buvo atlikti mokėjimai už elektroniniu būdu rezervuotus bilietus, interneto protokolo (IP) adresai yra registruoti ne Lietuvoje, bet Didžiojoje Britanijoje, o atsakovas šioje valstybėje buvo tik vieną kartą 2010 m. vasarą. Kadangi teismas rėmėsi aplinkybe, jog į griežtai saugomą uosto teritoriją negali patekti asmenys be išankstinės nuodugnios patikros, pažymi, kad 2010-11-05 rezervacijos, dėl kurios ieškovė atsisakė reikalavimų, metu nurodytos atsakovo ir jo žmonos gimimo datos žymiai skiriasi nuo tikrųjų. Mano, kad teismas nepagrįstai atsakovo ir S. M. paaiškinimus, kad atsakovas automobiliu nesinaudojo, vertino kritiškai. Aplinkybė, kad atsakovas anksčiau vyko aptariamais maršrutais, savaime negali būti laikoma įrodančia, jog ir ginčo atvejais keleivių ir bagažo pervežimo sutarties šalimi buvo jis. Ikiteisminis tyrimas, kurio duomenimis atsakovas rėmėsi bylos nagrinėjimo metu, buvo pradėtas ne ieškovės, bet atsakovo iniciatyva. Mano, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie neginčijamai įrodytų, jog tarp jos ir atsakovo susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai. Ginčo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, todėl silpnesnės ginčo šalies, t. y. vartotojo, pateikiami įrodymai ar negalėjimas pateikti neginčijamų įrodymų praėjus daugiau kaip metams po ginčijamo laikotarpio negali būti vertinami vartotojo nenaudai (b. l. 100–104).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimai dėl skolos už keleivių ir transporto priemonės vežimą priteisimo.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo iš vežimo teisinių santykių. Keleivio vežimo sutartimi vežėjas įsipareigoja nuvežti keleivį į paskirties punktą, o keleivis įsipareigoja sumokėti už vežimą nustatytą užmokestį. Keleivio vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas bilietu (CK 6.809 str. 1 d., 2 d.). Bylos nagrinėjimo metu ieškovė patikslino ieškinio reikalavimus ir atsisakė reikalavimo dėl 996 Lt skolos iš atsakovo priteisimo už 2010-11-05 keleivių ir transporto priemonės pervežimą jūriniu keltu (b. l. 42). Ieškovė teismo prašė priteisti iš atsakovo 2 368 Lt skolą, atsiradusią dėl atsakovo N. B. bei transporto priemonės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vežimo jūriniu keltu 2010-12-10 iš Klaipėdos į Karlshamną ir 2010-12-12 – iš Karlshamno į Klaipėdą. Ieškovė ieškinio reikalavimus grindė rašytiniais įrodymais. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad tarp šalių buvo sudaryta keleivio vežimo sutartis, jos pagrindu ieškovė 2010-12-10 jūriniu keltu vežė N. B. bei transporto priemonę, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš Klaipėdos į Karlshamną ir 2010-12-12 – iš Karlshamno į Klaipėdą (b. l. 8–10). Minėtos keleivio vežimo jūrų keltu sutarties sudarymą patvirtinantis bilietas įsigytas internetu. Nustatyta, kad pagal minėtą vežimo sutartį ieškovei sumokėta 2 368 Lt vežimo suma buvo grąžinta sąskaitos, iš kurios atliktas mokėjimo nurodymas, savininkui (b. l. 13–14).

Apeliantas ginčija aplinkybę, kad sudarė ginčo keleivio pervežimo jūra sutartį ir teigia, kad nesinaudojo ieškovės paslaugomis ieškinyje nurodytomis dienomis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, daro išvadą, kad šiuo atveju bylos duomenys patvirtina esant labiau tikėtina, jog tarp šalių susiklostė prievoliniai keleivių vežimo teisiniai santykiai. Iš bylos duomenų matyti, kad įleidimas į Jūrų perkėlos terminalo teritoriją vykdomas specialia tvarka. Prie įvažiavimo pro Jūrų perkėlos terminalo vartus yra įrengtas patikrinimo postas „check-in“ su pakeliamais užtvarais, jame dirba AB „DFDS Seaways“ kelionių agentai. Šiame poste vykdoma registracija – keleiviams išduodamos įsodinimo kortelės. Įvažiavimą saugo ir patekimą į Jūrų perkėlos terminalo teritoriją kontroliuoja saugos tarnyba. Keleiviai su lengvaisiais automobiliais į Jūrų perkėlos terminalo teritoriją įleidžiami saugos tarnybos darbuotojui pateikus bilietą, AB „DFDS Seaways“ keleivių agentūroje gautą įsodinimo kortelę automobiliui su vairuotoju ir atskirai automobiliu vykstančių keleivių įsodinimo korteles bei keleivių asmens tapatybę liudijančius dokumentus. Patekimas į teritoriją be patikrinimo negalimas (b. l. 54). Tokios tvarkos taikymą bylos nagrinėjimo metu patvirtino ieškovės atstovė bei ikiteisminio tyrimo metu apklaustos AB „DFDS Seaways“ darbuotojos D. Š. ir J. V. (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 30-2-00295-11 b. l. 42–45). Vežimo sutarties sudarymą patvirtinančiame biliete numatytas registracijos („check-in“) laikas atitinkamo miesto jūrų uosto terminale 2010-12-10 bei 2010-12-12 (b. l. 8–10). Išrašas iš keleivių sąrašų su duomenimis apie transporto priemones laive ginčo biliete numatytu išvykimo iš jūrų uostų laiku 2010-12-10 kryptimi Klaipėda–Karlshamnas ir 2010-12-12 kryptimi Karlshamnas–Klaipėda patvirtina, kad minėtomis dienomis transporto priemonė, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir vairuotojas N. B. buvo jūrų kelte (b. l. 30–33).

Apeliacinio skundo motyvai, įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, nesuteikia pagrindo abejoti AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ gamybos direktoriaus 2011-11-21 rašte nurodyta logiška praktine įleidimo į Jūrų perkėlos terminalo teritoriją tvarka. Byloje nėra duomenų, kad ginčo kelionės metu kiti asmenys galėjo pasinaudoti apelianto asmens tapatybę liudijančiu dokumentu. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, galbūt pasinaudojęs N. B. duomenimis ir kelto paslauga. Esant anksčiau paminėtiems rašytiniams įrodymams, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino ir apelianto paaiškinimus ir suinteresuotų asmenų – apelianto sutuoktinės ir apelianto pažįstamo S. M. – ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad apeliantas ginčo laikotarpiu nesinaudojo S. M. priklausiusiu automobiliu, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantas apeliacinį skundą taip pat grindžia argumentais dėl duomenų neatitikimo 2010-11-05 kelionės jūriniu keltu biliete, tačiau ieškovė ieškinio reikalavimo dėl šios dalies atsisakė. Kadangi ieškovės patirtų nuostolių priteisimas dėl 2010-11-05 vykusio pervežimo jūriniu keltu nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas, apelianto argumentai dėl 2010-11-05 vykusios kelionės nesudaro apeliacijos objekto.

Apelianto teigimu, ieškovė neįrodė, kad sutartis dėl pervežimo jūra buvo sudaryta galiniais ryšių įrenginiais (kompiuteriu), kurie priklauso apeliantui, bei neužtikrino tinkamos kelionę elektronine bilietų rezervavimo sistema užsakančio asmens tapatybės identifikacijos, taip prisiimdama nepasvertą ūkinę riziką. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės bilietų pirkimo internetu sistema neatitinka tarptautinių standartų ar pažeidžia saugumo reikalavimus, keliamus internetinės prekybos/paslaugų įmonėms. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad sutartis nebūtinai turėjo būti sudaryta iš apeliantui priklausančio kompiuterio ir jo vardu registruoto elektroninio pašto ir neprivalėjo būti patvirtinta elektroniniu parašu. Nors šiuo atveju ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 30-2-00295-11 medžiaga papildomai patvirtina, kad užsakymas buvo atliktas naudojant apelianto elektroninio pašto adresą (duomenys neskelbtini) (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 30-2-00295-11 b. l. 62). Atsižvelgiant į keleivių ir transporto priemonių įleidimo į jūrų perkėlos teritoriją tvarką, vežimo sutartį esant sudaryta ir iš to išeinantį įsipareigojimą sumokėti už vežimą nustatytą užmokestį patvirtina keleivis, elektroniniu būdu suformuoto bilieto pagrindu gavęs įsodinimo kortelę ir faktiškai pasinaudojęs paslauga. Šiuo atveju rašytiniai įrodymai byloje patvirtina, kad apeliantas faktiškai ieškovės teikiama paslauga pasinaudojo. Priešingų rašytinių įrodymų, duomenų, kad ginčo laikotarpiu nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, apeliantas bylos nagrinėjimo metu nepateikė. Aplinkybė, kad mokėjimai už ginčo užsakymą, kurie kortelės savininkui nepatvirtinus mokėjimo vėliau buvo atšaukti, atlikti iš Didžiojoje Britanijoje esančio kompiuterio, nepaneigia nustatytos faktinės aplinkybės, kad apeliantui ginčo bilieto pagrindu buvo suteiktos pervežimo paslaugos.

Apeliantas nurodo, kad ginčo keleivio pervežimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, todėl šiuo atveju turėtų būti taikomos ir vartojimo sutarčių taisyklės, kurios turėtų apimti ne tik materialines, bet ir procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir tyrimą. Mano, kad apelianto, kaip silpnesnės ginčo šalies, pateikiami įrodymai ar negalėjimas pateikti neginčijamų įrodymų praėjus daugiau kaip metams po ginčijamo laikotarpio negali būti vertinami vartotojo nenaudai. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovo pareigos atsiskaityti su ieškove pagal keleivio vežimo sutartį už suteiktą keleivio pervežimo paslaugą, o apeliantas ginčijo fakto klausimą – ginčo vežimo sutarties sudarymą su ieškove ir pasinaudojimą ieškovės keleivių pervežimo jūra paslauga. Pažymėtina, kad CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas nenumato pareigos įrodyti šalies nurodomas aplinkybes išimčių, kai ginčo šalis yra vartotojas (CPK 12 str.).

Kadangi ieškovė įrodė aplinkybę, jog apeliantas neįvykdė savo pareigos sumokėti vežimo užmokestį, o ieškovė savo prievolę pervežti apeliantą įvykdė tinkamai, ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovas tinkamai įvykdytų neįvykdytą piniginę prievolę sumokėti pervežimo kainą (CK 6.213 str. 1 d.). Šiuo atveju vežimo sutartį sudariusio ir vežėjo suteikta paslauga pasinaudojusio keleivio (apelianto) sutartinė pareiga sumokėti už vežimą nustatytą užmokestį bylos nagrinėjimo metu nepaneigta objektyviais, leistinais įrodymais. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui taikė sutartinę civilinę atsakomybę (CK 6.256 str., 6.809 str.).

Remdamasis tuo, kas anksčiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, nustatytoms aplinkybėms tinkamai taikė materialinės teisės normas, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų pagrindu naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-19 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.