Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Supernetas“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ignera“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Supernetas“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Ignera“ dokumentinio proceso tvarka prašė priteisti iš atsakovės UAB „Supernetas“ 1 115,65 Eur skolą, 29,71 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 13 Eur žyminį mokestį ir 471,90 Eur išlaidas teisinei pagalbai apmokėti. Ieškovė nurodė, kad atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl prekių, t. y. guolių, guoliaviečių, riebokšlių, manžetų, įsigijimo. Ieškovė, vykdydama atsakovės užsakymą, pateikė atsakovei prekes. Ieškovės perduotos prekės atitiko atsakovės užsakymą, buvo tinkamos kokybės, atsakovė jokių pretenzijų dėl parduotų prekių neteikė. Pardavusi prekes, ieškovė atsakovei išrašė pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitas faktūras. Atsakovė už įsigytas prekes neatsiskaitė, nors ieškovė ne kartą ragino atsakovę sumokėti susidariusią skolą. Dėl praleisto atsiskaitymo termino ieškovė atsakovei priskaičiavo 29,71 Eur palūkanas.

2. Plungės apylinkės teismo 2020 m. kovo 4 d. preliminariu sprendimu ieškinys buvo patenkintas. Tačiau atsakovė pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo, prašė ieškinį atmesti, priteisti atsakovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. 2020 m. liepos 27 d. prašymu nurodė, jog bylinėjimosi išlaidos yra 225 Eur. Atsakovė nurodė, kad atsakovė niekada pati nesikreipė į ieškovę ir neužsakė iš jos jokių prekių ar tuo labiau neketino šių prekių įsigyti avansu sumokėdama už ieškovės tiektas prekes. Tarp ginčo šalių pasiekto žodinio susitarimo pagrindu buvo susitarta, jog ieškovė tieks prekes į atsakovės parduotuvę konsignacijos pagrindais neperleisdama nuosavybės teisės į prekes, o atsakovė atsiskaitys su ieškove tik realizavusi (pardavusi) prekes. Ieškovės pateiktos į bylą PVM sąskaitos faktūros realiai atliko tik prekių perdavimo–priėmimo akto ar krovinio važtaraščio funkciją. Atsakovė išrašė bei pateikė ieškovei debetines PVM sąskaitas faktūras dėl visų nerealizuotų prekių ir informavo ieškovę, jog visos parduotuvėje nerealizuotos prekės toliau nebebus pardavinėjamos ir yra supakuotos bei paruoštos atsiimti.

3. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės prieštaravimus, prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, ieškinį tenkinti visiškai, priteisti papildomai iš atsakovės 471,90 Eur bylinėjimosi išlaidas. Taip pat 2020 m. liepos 28 d. prašymu prašė priteisti iš atsakovės 629,20 Eur už pasirengimą bei atstovavimą 2020 m. liepos 28 d. teismo posėdyje. Atsakovės direktorius pats telefonu susisiekė su ieškovės klientų aptarnavimo vadybininke dėl galimo bendradarbiavimo, įsigyjant iš ieškovės įvairaus pobūdžio žemės ūkio technikai skirtas prekes. Atsakovės vadovas visus komercinius pasiūlymus gavo ir juos akceptavo, nepareikšdamas jokių pastabų. Ieškovė parengė bei kartu su prekėmis išsiuntė atsakovei pasirašytą prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 19/044, tačiau atsakovė neatsiuntė pasirašyto sutarties egzemplioriaus iš savo pusės. Atsakovės teiginius dėl prekių neatlygintinumo bei konsignacijos santykių atsiradimo paneigia tas faktas, jog iš karto po komercinių pasiūlymų bei sutarties parengimo atsakovei buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros už prekes. Ieškovė taip pat su atsakove buvo susitarusi dėl skolos išdėstymo termino, tačiau atsakovė ir šio susitarimo nesilaikė. 2020 m. vasario 12 d. ieškovė pakartotinai elektroniniu paštu informavo atsakovę, jog nepavykus taikiai suderinti skolos sumokėjimo bus kreiptasi į teismą. Atsakovė tik po daugkartinio raginimo bei įspėjimo kreiptis į teismą 2020 m. vasario 21 d. išrašė debetines PVM sąskaitas faktūras, kurių ieškovė prieš tai niekada nėra ir nebuvo gavusi. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalimi šių debetinių PVM sąskaitų faktūrų atsakovė net negalėjo išrašyti, kadangi nebuvo šalių susitarimo, be to, apskaitos dokumentą išrašė prekių tiekėjas (ieškovė). 2020 m. kovo 9 d. pažyma, kuria atsakovė informuoja ieškovę, jog pastaroji perdavė, o atsakovė priėmė prekes konsignacijos pagrindais, kurios sandėlyje įtrauktos į apskaitą kaip konsignacija, yra niekinė, kadangi ji buvo parengta tik po, kai atsakovė gavo preliminarų teismo sprendimą. Ieškovė niekada neišreiškė sutikimo, kaip ir nesudarė jokios sutarties ar susitarimo dėl prekių perdavimo konsignacijos pagrindais, šios pažymos ieškovė nėra ir nebuvo gavusi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Plungės apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 17 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą 2020 m. kovo 4 d. preliminarų sprendimą, kuriuo priteista ieškovei iš atsakovės 1 115,65 Eur skola, 29,71 Eur palūkanos, 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 1 115,65 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. vasario 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 484,90 Eur bylinėjimosi išlaidos, be to, papildomai ieškovei priteisė iš atsakovės 1 101,10 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismo vertinimu, atsakovės poziciją, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė konsignacijos sutartis, paneigia byloje esantys įrodymai. 2019 m. liepos 4 d. atsakovės atstovė ieškovės atstovei el. paštu išsiuntė atsakovės rekvizitus „Dėl prekių tiekimo“. Esant žodinei konsignacijos sutarčiai minėtų rekvizitų siuntimas nebūtų reikalingas. 2019 m. liepos 19 d. ieškovės atstovė atsakovės atstovei el. paštu išsiuntė komercinius pasiūlymus dėl prekių. Šių komercinių pasiūlymų pagrindu ieškovė atsakovei išrašė 2019 m. liepos 22 d. PVM sąskaitas faktūras ir atsakovei pristatė prekes. Atsakovė yra verslininkė, todėl jai yra keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Dėl to atsakovė priimdama prekes pagal PVM sąskaitas faktūras prisiėmė ir pareigą dėl PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo jose nurodytais terminais ir tvarka. Taip pat ieškovė kreipėsi į atsakovę su pretenzija dėl skolos sumokėjimo, tačiau atsakovė tuo metu neteikė jokių argumentų dėl to, kad ieškovės pretenzija yra nepagrįsta dėl tariamai tarp šalių susiklosčiusių konsignacijos santykių. Atsakovė ieškovei išrašė debetinę PVM sąskaitą faktūrą tik 2020 m. vasario 21 d. Teismas taip pat pripažino pagrįstais ieškovės nurodytus argumentus, kad nagrinėjamu atveju atsakovė negalėjo išrašyti minėtos debetinės PVM sąskaitos faktūros. Atsakovės direktoriaus pažyma, kad ieškovės atsakovei perduotos prekės yra įtrauktos į apskaitą kaip konsignacija, buvo surašyta 2020 m. kovo 9 d., t. y. po to, kai 2020 m. kovo 4 d. buvo priimtas preliminarus sprendimas. Teismas padarė išvadą, kad tarp šalių susiklostė prekių pirkimo–pardavimo santykiai ir atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, nes nesumokėjo ieškovei už prekes pagal PVM sąskaitas faktūras. Ieškovei iš atsakovės papildomai priteistinos bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti sudaro 471,90 Eur išlaidos už atsiliepimo į atsakovės prieštaravimus parengimą ir 629,20 Eur už pasirengimą bei atstovavimą 2020 m. liepos 28 d. teismo posėdyje, iš viso 1 101,10 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6. Atsakovė UAB „Supernetas“ apeliaciniu skundu prašo Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. galutinį sprendimą panaikinti, ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Ignera“ ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo atmesti, perskirstyti Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. galutiniu sprendimu šalims priteistas bylinėjimosi išlaidas ir priteisti atsakovei turėtas bylinėjimosi išlaidas.

7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamu teismo galutiniu sprendimu nustatyta šalių ginčo kvalifikacija neatitinka įprastinės verslo praktikos, byloje esančių įrodymų ir bendrųjų civilinės teisės teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Teismas nepagrįstai tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikavimo būtent kaip pirkimo–pardavimo, o ne konsignacijos. Tokia situacija susiklostė teismui neatskleidus bylos esmės, netinkamai taikius procesines įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, pažeidus įrodymų pakankamumo taisyklę, teismui nevertinus ieškovės argumentų dėl tarp šalių susiklosčiusių konsignacijos teisinių santykių ir atsakovės pateiktų jos argumentus byloje patvirtinančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino atsakovės argumentų, jog šalių bendradarbiavimas užsimezgė ieškovės iniciatyva, šiai siekiant plėsti pardavimų geografiją ir ieškant naujų ieškovės prekiaujamos produkcijos realizacijos taškų, taip pat argumentų dėl įprastinės verslo praktikos, kai siekiant įvesti naujas prekes į rinką prekės būna tiekėjo perduodamos pardavėjui konsignacijos pagrindais. Prekių įsigijimas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindais pardavėjui yra visiškai nenaudingas, nes tokiu atveju pardavėjas prisiima prekės nepardavimo riziką. Ieškovės atsakovei perduotos parduoti produkcijos kiekis taip pat liudija, kad atsakovė į rinką siekė įvesti ieškovės prekes, kuriomis atsakovė anksčiau neprekiavo. Ieškovė domėjosi prekės pardavimo eiga, tai būdinga būtent konsignacijos, o ne pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams. Tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius konsignacijos sutarties pagrindu liudija ir atsakovės direktoriaus 2020 m. kovo 9 d. buhalterinė pažyma. Nepardavus prekių atsakovės atstovai kreipėsi į ieškovę, kad ši ginčo prekes atsiimtų. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu pripažino, kad ieškovės interesus būtų tenkinęs prekių grąžinimas, tačiau ieškovė prekių neatsiėmė, nors atsakovė buvo sudariusi ieškovei visas prekių atsiėmimo sąlygas, kadangi tarp šalių kilo ginčas dėl to, kas turi sumokėti už prekių grąžinimą ieškovei. Byloje nėra ginčo dėl to, kad prekes atsakovei pristatė ieškovė, kuri turėjo prekes iš atsakovės ir atsiimti. Minėtos aplinkybės rodo, kad ieškovė iš esmės neginčija, kad prekės atsakovei nebuvo perduotos nuosavybės teise, kas visiškai atitinka konsignacijos sutarties turinį. Ginčo teisinių santykių kvalifikavimas kaip teisinių santykių, susiklosčiusių pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, yra neabejotinai naudingas tiekėjui (ieškovei), tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad prekės atsakovei buvo perduotos būtent pirkimo–pardavimo sutarties pagrindais. Byloje nėra įrodymų, jog ieškovės siųstą pirkimo–pardavimo sutarties projektą atsakovė būtų gavusi ir kad ieškovė domėjosi, klausė atsakovės dėl pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo ir grąžinimo ieškovei. Išvados, jog atsakovė, priimdama ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, prisiėmė ir pareigą sumokėti už prekes, yra nepagrįsta ir neatitinka kasacinio teismo praktikos. Atsakovė per klaidą neinformavo ieškovės apie jos siųstų PVM sąskaitų faktūrų neakceptavimą, todėl negalima daryti išvados, kad ji jas priėmė, o kartu prisiėmė ir pareigą jas apmokėti. PVM sąskaita faktūra pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus pirkimo–pardavimo santykius, nes PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais, – jos gali būti išrašomos tiek pirkimo–pardavimo, tiek skolos dengimo, tiek ir kitų sandorių atvejais. Remiantis PVM sąskaita faktūra negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, perskirstytinos ir pirmosios instancijos teismo sprendimu bylos šalims priteistos bylinėjimosi išlaidos.

8. Ieškovė UAB „Ignera“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti ieškovės naudai iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 943,80 Eur.

9. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad tarp šalių susiklostė prekių pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei žemės ūkio technikos prekes, o atsakovė už šias prekes įsipareigojo atsiskaityti pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Šalys nebuvo sudariusios konsignacijos sutarties, o šalių teisiniai santykiai neatitinka konsignacijos teisinių santykių dalyko, kadangi šalys nesitarė, kad ieškovė tieks prekes konsignatoriui, kuris jas parduos savo vardu konsignanto sąskaita. Nei ikisutartiniuose teisiniuose santykiuose, nei pateikus prekes šalys nesitarė, kad atsakovė veiks kaip konsignatorius. Ieškovės pateiktas 2020 m. kovo 4 d. susirašinėjimas elektroniniu paštu įrodo, kad atsakovė pripažino, jog šalis saisto sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Aplinkybė, kad atsakovei nepavyko parduoti prekių, neatleidžia atsakovės nuo savo sutartinių įsipareigojimų ieškovei įvykdymo. Nė vienas apeliacinio skundo atsikirtimas nesudaro pagrindo atmesti ieškovės reikalavimą priteisti skolą bei palūkanas. Pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes aiškino remdamasis abiejų šalių pateiktais įrodymais, neignoruodamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių ir pagal elementarią logiką, todėl apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, tokiu būdu neatskleisdamas bylos esmės, kas lėmė neteisingą ir nepagrįstą teismo sprendimą, yra visiškai nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

11. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

12. Byloje nustatyta, kad 2019 m. liepos 4 d. atsakovė ieškovei el. paštu išsiuntė atsakovės rekvizitus „Dėl prekių tiekimo“ ir 2019 m. liepos 19 d. ieškovės atstovė L. L. atsakovės atstovei J. S. el. paštu išsiuntė komercinius pasiūlymus: PP0023438 dėl diržų, PP0023439 dėl guolių, PP0023440 dėl riebokšlių ir manžetų. Be to, ieškovė atsakovei išrašė šias PVM sąskaitas faktūras: 2019 m. liepos 22 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija IGN, Nr. 0295956, kurios suma 166,74 Eur, už joje nurodytus diržus; 2019 m. liepos 22 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija IGN, Nr. 0295957, kurios suma 867,36 Eur, už joje nurodytus guolius, 2019 m. liepos 22 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija IGN, Nr. 0295959, kurios suma 81,55 Eur, už joje nurodytus riebokšlius ir manžetus. Šių sąskaitų apmokėjimo data buvo nurodyta iki 2019 m. rugsėjo 5 d.

13. Ieškovė į bylą pateikė tik jos pasirašytą 2019 m. liepos 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 19/044 ir šios sutarties siuntimo atsakovei įrodymus.

14. 2019 m. spalio 16 d. atsakovo atstovė J. S. ieškovei el. paštu pranešė, kad jų prekių beveik nepardavė, nes tai yra nauja prekių grupė, yra reklamuojama, prašoma kantrybės. 2020 m. vasario 21 d. atsakovė ieškovei išrašė debetinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. GRSUP202002 dėl ieškovės nurodomų prekių.

15. 2020 m. vasario 21 d. atsakovė ieškovei el. paštu pranešė, kad ieškovės prekės yra supakuotos, laukiama atvykstant jų pasiimti, apgailestaujama dėl nepavykusio bendradarbiavimo. 2020 m. kovo 9 d. atsakovės direktoriaus pažymoje nurodyta, kad ieškovės atsakovei perduotos prekės į apskaitą yra įtrauktos kaip konsignacija.

16. Pirmosios instancijos teismas šalių teisinius santykius kvalifikavo kaip pirkimo–pardavimo, atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog tarp šalių susiklostė konsignacijos teisiniai santykiai.

17. Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad skundžiamu teismo galutiniu sprendimu nustatyta šalių ginčo kvalifikacija neatitinka įprastinės verslo praktikos, byloje esančių įrodymų ir bendrųjų civilinės teisės teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Teismas nepagrįstai tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikavimo būtent kaip pirkimo–pardavimo, o ne konsignacijos. Tokia situacija susiklostė teismui neatskleidus bylos esmės, netinkamai taikius procesines įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, pažeidus įrodymų pakankamumo taisyklę, teismui nevertinus ieškovės argumentų dėl tarp šalių susiklosčiusių konsignacijos teisinių santykių ir atsakovės pateiktų jos argumentus byloje patvirtinančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teisme pasisakytina dėl šalių santykių kvalifikavimo pagal tik ieškovės pasirašytą pirkimo-pardavimo sutartį ir šalių valios dėl tokios sutarties sudarymo aiškinimo pagal teismų praktikoje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles.

Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo

18. CK konsignacijos sutarties sąvoka neapibrėžta, tačiau teisės doktrinoje ir verslo praktikoje pripažįstama, kad konsignacijos sutartimi pardavėjas (konsignantas) tiekia prekes tarpininkui (konsignatoriui), kuris jas parduoda savo vardu konsignanto sąskaita. Prekių, patiektų konsignatoriui, nuosavybės teisė išlieka konsignantui iki jų pardavimo pirkėjui momento. Tokių sutarčių būdingas bruožas yra tai, kad jos paprastai sudaromos plataus vartojimo prekėms realizuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008).

19. Pagrindinis civilinių teisinių santykių principas – sutarties laisvės principas – leidžia sutarties šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 6.156 straipsnis). CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi šalims įstatymo galią ir turi būti sąžiningai bei tinkamai vykdoma, laikantis įstatyme nustatytos pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1, 2 dalys).

20. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas netinkamai kvalifikavo ginčo šalių teisinius santykius. Įvertinus bylos įrodymus šalių teisinio santykio kontekste sutiktina su apeliacinio skundo motyvais, kad ieškovės prekių tiekimas atsakovei buvo vykdomas konsignacijos pagrindais.

21. Sutarčių aiškinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje. Aiškindamas šiame straipsnyje išdėstytą reglamentavimą, kasacinis teismas ne kartą konstatavo, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; kt.).

22. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2010; kt.). Aiškinant sutarties, iš kurios vykdymo byloje kyla ginčas, turinį ir prasmę, yra svarbu nustatyti tas aplinkybes, kurios atskleistų faktinius šalių veiksmus sutartį sudarant ir ją vykdant.

23. Šioje byloje pagal paminėtas sutarčių aiškinimo taisykles nustatyta, kad ieškovė atsiuntė atsakovei pasirašyti pirkimo–pardavimo sutarties projektą, atsakovė šios sutarties nepasirašė, todėl byloje padaryti neginčijamos išvados, jog tarp šalių buvo susiklostę pirkimo–pardavimo santykiai, nėra teisinio pagrindo, nes byloje šalių teisinių santykių kvalifikavimui reikšmingi yra rašytiniai įrodymai – šalių elektroninis susirašinėjimas, PVM sąskaitų faktūrų priėmimo faktas.

24. Lietuvos Respublikos CPK 178 str. numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra. Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos.

25. Šioje byloje ieškovės įrodinėtina aplinkybė yra pirkimo–pardavimo sutarties su atsakove sudarymas ir jos esminių sąlygų dėl atsakovės atsiskaitymo pagal šią sutartį ieškovės nurodytais terminais. Ieškovei nepateikus atsakovės pasirašytos rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties šių aplinkybių įrodinėjimas sunkus, nors įstatymas ir numato sutarties žodinę formą, tačiau iškilus ginčui dėl jos vykdymo ir sąlygų aiškinimo paminėtų aplinkybių įrodinėjimas yra pasunkėjęs. Byloje teismas gali įvertinti ir remtis tik šalių paaiškinimais, jų susirašinėjimu bei ieškovo pateikta PVM sąskaita faktūra bei ieškovės pateiktu pirkimo–pardavimo sutarties projektu, kuris įrodo ieškovės ketinimų apimtį, valios išraišką, siūlomą atsakovei.

26. Pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja priimti turtą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 str.). Sutartis laikoma sudaryta, kai šalys įstatymo reikalaujama forma tarpusavyje susitarė dėl visų esminių sutarties sąlygų. Byloje ieškovė neįrodė, kad tokį susitarimą pasiekė.

27. Iš ieškovės paruošto ir siųsto atsakovei pirkimo–pardavimo sutarties projekto 4.3 p. nustatyta, kad ieškovė siūlė atsakovei tokią sutartį, kurioje buvo nurodyta, kad užsakymo pateikimas yra įsipareigojimas sumokėti perduotų prekių kainą pagal už prekes išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Tačiau ieškovė savo reikalavimą grindžia išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, o ne atsakovės užsakymu.

28. Byloje nustatyta, kad nei pirkimo–pardavimo sutartis, nei ieškovės siųstos PVM sąskaitos faktūros nėra atsakovės pasirašytos, šalių susirašinėjimas įrodo, jog ieškovė neturėjo pagrindo manyti, jog atsakovė ieškovės perduotas prekes priėmė nuosavybės teise.

29. Iš ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių nustatyta, kad ieškovė pateikdavo atsakovei prekes pagal PVM sąskaitas faktūras. Ieškinio kainą ieškovė įrodinėja pridėtomis PVM sąskaitomis faktūromis. Tačiau atsakovė ieškovės prekes grąžino debetine sąskaita ir jokių kitų įrodymų dėl šalių sulygtos ieškovės įrodinėjamos prekių kainos nėra.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog ūkinėje komercinėje veikloje šalių sudaryti sandoriai yra pagrindas atsirasti abipusėms asmenų civilinėms teisėms ir pareigoms (CK 1.136 straipsnis). Iš įmonės veiklos kylantiems šalių ginčams dėl įsiskolinimo kiekvienu atveju sprendžiant dėl tokių reikalavimų pagrįstumo turi būti nustatomas faktinis pagrindas įsiskolinimui atsirasti – šalių sudaryta dvišalė sutartis arba tam tikrais atvejais kiti civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindai, numatyti CK 1.136 straipsnio 2 dalyje. Todėl teisingam nagrinėjamos bylos išsprendimui teisiškai reikšmingos aplinkybės yra šalių sutartinių santykių buvimo nustatymas, kadangi atsakovei prievolė sumokėti įsiskolinimą gali kilti tik tuomet, jei tarp šalių buvo sudarytas ieškovės įrodinėjamas pirkimo–pardavimo sandoris. PVM sąskaitos faktūros išrašymas yra vienašalis aktas, sukuriantis šį mokestinį dokumentą išrašiusiam asmeniui prievolę sumokėti nustatyto dydžio mokestį valstybei, tačiau vien šio dokumento pagrindu civiliniai teisiniai santykiai neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2004; 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1040/2003). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pasisakęs, jog ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros atsakovei pačios savaime neįpareigoja atsakovės sumokėti jose nurodytas sumas, nes tokiai prievolei atsirasti būtinos papildomos sąlygos – įrodymai apie sutarties vykdymą, konkrečios ūkinės operacijos atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2004).

31. Ieškovė savo reikalavimui pagrįsti teikia tik savo pasiūlymus – 2019 m. liepos 19 d. buvo pateiktas pasiūlymas diržams įsigyti, 2019 m. liepos 19 d. buvo pateiktas pasiūlymas guoliams įsigyti, 2019 m. liepos 19 d. buvo pateiktas pasiūlymas riebokšliams bei manžetams įsigyti, tačiau atsakovės užsakymo nepateikia.

32. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. liepos 4 d. atsakovės atstovės J. S. elektroniniu paštu atsiųstus atsakovės rekvizitus vertino kaip siųstus prekių pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, tačiau šio elektroninio laiško tekstas įrodo, jog šie rekvizitai buvo siunčiami dėl prekių tiekimo (2020 m. kovo 30 d. pateikti ieškovės dokumentai ZIP laikmenoje). Šis raštas įrodo, jog atsakovė informavo ieškovę, jog gautas prekes ji priėmė tiekti, o ne nuosavybės teise. Atsakovės valią sudaryti konsignacijos sutartį įrodo šalių susirašinėjimas, kuriame atsakovė į 2019 m, spalio 14 d. ieškovės raginimą sumokėti ginčo sumą atsako 2019 spalio 16 d. raštu ir informuoja, kad atsakovė ieškovės prekių beveik nepardavė.

33. Todėl paminėti įrodymai leidžia padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino šalių teisinius santykius. Šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra prekių likučio kiekis ir asortimentas, nes ieškovė prašė teismo priteisti ginčo sumą, kildinamą iš pirkimo–pardavimo teisinių santykių, tačiau ieškovės prekės už ginčo sumą nėra parduotos, todėl turi būti grąžintos ieškovei.

34. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, CPK 178 straipsnio norma reiškia, kad joje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009).

35. Todėl ieškovė šioje byloje privalėjo įrodyti, kad perduotos pagal PVM sąskaitas faktūras už ginčo sumą prekės buvo atsakovės parduotos ir su ieškove neatsiskaityta ir kad atsakovė užsakė pas ieškovę šias prekes ir įsipareigojo sumokėti jų kainą, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Priešingai, atsakovė įrodė, jog raštu kreipėsi į ieškovę dėl prekių grąžinimo.

36. Įvertinus bylos įrodymus darytina išvada, kad tarp šalių susiklostė ne pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, o paslaugų teisiniai santykiai, į kurią įtrauktos ir konsignacijos, vienos iš komisinio prekių pardavimo formų, sutarties sąlygos dėl šalių prievolinių santykių pateikiant parduoti prekes. CK konsignacijos sutarties sąvoka neapibrėžta, tačiau verslo ir teismų praktikoje pripažįstama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2003-11-25 Nr. 3K-7-999/2003, 2008-01-30 Nr. 3K-3-70/2008).

37. Paminėtais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. galutinis sprendimas ir preliminarus sprendimas naikintini ir ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus ieškinį iš ieškovės atsakovei priteistina 225 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Priteistinas iš ieškovės atsakovei 26 Eur žyminis mokestis, sumokėtas paduodant apeliacinį skundą (CPK 93 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. galutinį sprendimą panaikinti ir panaikinti 2020 m. kovo 4 d. preliminarų sprendimą, kuriuo buvo priteista uždarajai akcinei bendrovei „Ignera“ iš uždarosios akcinės bendrovės „Supernetas“ 1115,65 Eur skola, 29,71 Eur palūkanos, 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 1115,65 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. vasario 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 484,90 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Uždarosios akcinės bendrovės ,,Ignera“ ieškinį atmesti.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Ignera“ uždarajai akcinei bendrovei ,,Supernetas“ 225 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme, ir 26 Eur išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.