Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, netinkamomis sąlygomis vykdant pareiškėjo suėmimą Lukiškių TI-K.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam suimtam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Savo ruožtu vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 3,68 kv. m iki 8,22 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, nuo 3,40 kv. m iki 7,66 kv. m. Vadinasi, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Taisyklės), 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.), o sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016).

Iš atsakovės atstovas atsileipimo į skundą nustatyta, kad 2017 metais užuolaidos, be kita ko, buvo įrengtos kamerose Nr. 112, Nr. 127, Nr. 166, Nr. 175, Nr. 186, Nr. 199, Nr. 216, Nr. 326, Nr. 328, Nr. 329, Nr. 330, Nr. 342, Nr. 346, Nr. 347, Nr. 357, Nr. 368, Nr. 377 ir Nr. 380, kuriose pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. Atsakovės atstovo pateiktos nuotraukos (b. l. 169–172) patvirtina, kad užuolaidos uždengia sanitarinio mazgo patalpą. Todėl darytina išvada, kad 2017 m., kai pareiškėjas buvo laikomas minėtose kamerose, atsakovas užtikrino jam privatumą naudojantis sanitariniais mazgais.

Atsiliepime į skundą nurodoma, kad 2016 m. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 110, Nr. 112A, Nr. 300, Nr. 303, Nr. 328, Nr. 336 ir Nr. 338, be to 2017 m. pareiškėjas taip pat buvo laikomas kamerose Nr. 277, Nr. 278, Nr. 279, Nr. 280, Nr. 282, Nr. 285, Nr. 286, Nr. 287, Nr. 290, Nr. 291, Nr. 292, Nr. 293, Nr. 294, Nr. 300, Nr. 303, Nr. 306, Nr. 307. Šiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, jose taip pat nebuvo įrengta užuolaidų, uždengiančių matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 20–22). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad 190 dienų, kai pareiškėjas buvo laikomas šiose Lukiškių TI-K kamerose, pareiškėjui nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, kadangi dalį laiko pareiškėjas kamerose praleido kartu su kitu asmeniu, buvo stebimas pareigūnų. Ši aplinkybė laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris sukėlė jam neigiamų išgyvenimų bei turėjo įtakos suėmimo sąlygų bloginimui. Vis dėlto, pareiškėjas dalį laiko (46 dienas) Lukiškių TI-K kamerose praleido vienas, todėl šiuo laikotarpiu pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma), 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K 2018 m. kovo 5 d. pranešime (b. l. 20–22) nurodyta, kad visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai. Visų gyvenamųjų kamerų langų angose yra įrengtos grotos. Lukiškių TI-K neturi finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus.

Vadovaujantis Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 4 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3.)-PA-303 (b. l. 48–49), 2016 m. kovo 18 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3.)-PA-473 (b. l. 66–68) ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC) 2016 m. liepos 8 d. patikrinimo aktu Nr. PA.10-718 (16.17.7.10.12) (b. l. 60–62), 2017 m. sausio 9 d. patikrinimo aktu Nr. PA.10-23(16.16.3.10.12) (b. l. 90–92), 2017 m. sausio 18 d. patikrinimo aktu Nr. PA.10-45(16.16.8.10.12) (b. l. 78–80), 2017 m. kovo 1 d. patikrinimo akto Nr. PA.10-190(16.16.8.10.12) (b. l. 125–126), 2017 m. kovo 27 d. patikrinimo aktu Nr. PA.10-320(16.16.8.10.12) (b. l. 104–107), 2017 m. kovo 28 d. patikrinimo aktu Nr. PA.10-338(16.17.7.10.12) (b. l. 133–135), 2017 m. balandžio 6 d. patikrinimo aktu Nr. PA.10-437(16.16.8.10.12) (b. l. 115–116), 2017 m. balandžio 10 d. patikrinimo aktu Nr. PA.10-472(16.16.8.10.12) (b. l. 100–101), nustatyta, kad kamera Nr. 110, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. birželio 17 d., kamera Nr. 112A, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. birželio 17 d., kamera Nr. 166, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. spalio 2 d., kamera Nr. 216, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. gegužės 5 d.–2017 m. gegužės 8 d., kamera Nr. 285, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. spalio 3 d., kamera Nr. 292, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. balandžio 18 d., kamera Nr. 300, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. liepos 28 d.–2016 m. rugsėjo 6 d., kamera Nr. 328, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. birželio 18 d.–2016 m. birželio 30 d., kamera Nr. 329, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. birželio 10 d.–2017 m. birželio 18 d., kamera Nr. 338, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. liepos 21 d.–2016 m. liepos 27 d., gali būti vėdinamos per atidaromus langus ir Higienos normos reikalavimai šiose kamerose nėra pažeisti.

Savo ruožtu pareiškėjas, nurodydamas, kad Lukiškių TI-K kameros negali būti vėdinamos, nedetalizuoja šių teiginių ir nenurodo konkrečių kamerų, kurių jis negalėjo išvėdinti, be to, dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais (b. l. 23), todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 punkte reglamentuota, jog kamerose esančio lango angoje įstatomos metalinės grotos, stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Vadinasi, teisės aktai numato galimybę įrengti langų angose metalines grotas ir tai nėra vertinama kaip kamerose esančių asmenų teisių pažeidimas, todėl aplinkybė, kad ant lango buvo įrengtos grotos, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo nesandarūs, seni arba sudaužyti langai. Taisyklių 16.9 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Vadovaujantis Higienos normos 12 punktu, laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Kaip minėta, visose Lukiškių TI-K kamerose yra skaidraus stiklo langai, kurių minimalus plotas yra 0,824 kv. m (0,8 m x 1,03 m) (b. l. 20–22). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kamerose esantys langai yra sudaužyti, nesandarūs ar dėl kokių nors kitų priežasčių nebetinkami naudoti ir keistini. Pareiškėjas skunde taip pat šių aplinkybių pakankamai nedetalizavo ir nepagrindė (nenurodė konkrečių kamerų, laikotarpių), apsiribodamas tik abstraktaus teiginio išdėstymu. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamų (sudaužytų, nesandarių) langų atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas nurodo, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo suremontuotos, nuo sienų trupėjo tinkas, kuris patekdavo į maistą. Taisyklių 16.4 punkte nustatyta, kad kameros grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. kovo 5 d. pranešime (b. l. 20–22) nurodyta, kad smulkūs Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų, pasivaikščiojimo kiemelių ir dušinių patalpų remonto darbai atliekami nedelsiant (pvz., pakeičiama perdegusi lemputė, suplyšusi užuolaida ir pan.), kiti remonto darbai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Iš minėto Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo matyti, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo remontuojamos: 2005 m. buvo atliktas remontas kamerose Nr. 112A ir Nr. 199, 2006 m. – kameroje Nr. 166, 2007 m. – kamerose Nr. 127, Nr. 216, Nr. 338, 2008 m. – kamerose Nr. 110, Nr. 112, Nr. 175, Nr. 380, 2009 m. – kameroje Nr. 175, 2010 m. – kamerose Nr. 127, Nr. 279, Nr. 294, Nr. 306, 2011 m. – kamerose Nr. 112, Nr. 127, 2012 m. – kameroje Nr.112A, 2013 m. – kamerose Nr. 110, Nr. 112, 2015 m. – kamerose Nr. 282, Nr. 280, Nr. 377.

Taigi, Lukiškių TI-K kameros yra remontuojamos, pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, kurių kamerų sienų dažai yra nutrupėję, taip pat nenurodė laikotarpių, kada jis buvo laikomas šiose kamerose, nesikreipė dėl minėtų aplinkybių į Lukiškių TI-K administraciją, todėl teismas neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais dėl netinkamos Lukiškių TI-K kamerų būklės.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose žiemą buvo šalta, todėl jis turėjo miegoti apsirengęs. Taisyklių 16.10 punkte nustatyt, kad Kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Tuo atveju, jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros gali būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Higienos normos 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 ° C.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. kovo 5 d. pranešime (b. l. 20–22) nurodyta, kad Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali oro temperatūra. Oro temperatūra Lukiškių TI-K kamerose atitinka Higienos normos 16 punkto reikalavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centro ar NVSC patikrinimo aktuose nėra duomenų, patvirtinančių, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, priešingai, iš patikrinimo aktų matyti, kad oro temperatūra kamerose atitiko Higienos normos reikalavimus. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog kamerose žiemą būdavo šalta ir jis turėdavo naktį miegoti apsirengęs, šių aplinkybių nedetalizuoja, t. y. nenurodo konkrečių įvykių, datų, be to, pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar prašymais dėl netinkamos oro temperatūros kamerose, todėl šie pareiškėjo argumentai laikytini neįrodytais.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad 190 dienų pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, t. y. į tai, kad pareiškėjui 190 d. nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad dalį šio laiko (46 d.) pareiškėjas praleido kamerose vienas, todėl pažeidimo intensyvumas šiuo laikotarpiu nebuvo toks didelis, pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad privatumo pažeidimas sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Be to, teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 5 000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1153-624/2018), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 400 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. R. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.