Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Audronės Kartanienės ir Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. L. ir M. L. bei asmens, kurio turtas konfiskuotas, K. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo

V. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė bausmių apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė V. L. paskirta laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

M. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 3 dalies 3 punktu konfiskuotas K. L. priklausantis turtas – automobilis Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), ir automobilis Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Iš M. L. ir V. L. solidariai priteista: nukentėjusiajam V. R. 19 541,70 Lt (devyniolika tūkstančių penki šimtai keturiasdešimt vieną litą 70 centų) turtinei, 100 000 Lt (šimtą tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti bei 2000 Lt (du tūkstančius litų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti; nukentėjusiajai R. R. 100 000 Lt (šimtą tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti ir 500 Lt (penkis šimtus litų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti; nukentėjusiajai I. R. 2 Lt (du litus) neturtinei žalai atlyginti ir 1800 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus litų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti; nepilnametei nukentėjusiajai J. R. 100 000 Lt (šimtą tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti. Teismas nustatė, kad gautomis lėšomis uzufrukto teise iki J. R., gimusios 2009 m. spalio 19 d., pilnametystės naudosis jos atstovė pagal įstatymą I. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. L. ir V. L. nuteisti už tai, kad padėjo nusikaltimo vykdytojui asmeniui, kuris yra miręs, tyčia nužudyti R. R.. 2011 m. spalio 10 d., apie 01.30 val., jie, nurodžius asmeniui, kuris yra miręs, M. L. vairuojamu automobiliu Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvežė R. R. į Džiuginėnų k., Gadunavo sen., Telšių r., Germanto ežero pakrantėje, esančią vietą, kur asmuo, kuris yra miręs, jėga ištraukė R. R. iš automobilio ir sudavė jam daugybinius smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Asmeniui, kuris yra miręs, nurodžius paduoti kokį nors įrankį tolesniam R. R. žalojimui, V. L. iš automobilio Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinės paėmė automobilio ratų veržlėms atsukti skirtą raktą ir jį padavė asmeniui, kuris yra miręs, kuris šiuo raktu sudavė ant žemės gulinčiam R. R. daugybinius smūgius į galvą bei į kitas kūno dalis. Po to, asmeniui, kuris yra miręs, nurodžius, M. L. automobiliu Audi A6, valst. nr. (duomenys neskelbtini), iš nusikaltimo vietos nuvyko į A. L. priklausantį sodo namelį, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur paėmė du kastuvus ir juos atvežė į nusikaltimo vietą, kur asmuo, kuris yra miręs, atvežtu kastuvu sudavė ant žemės gulinčiam R. R. smūgius į galvos, krūtinės bei kaklo sritis, tokiu būdu bendrais savo veiksmais R. R. padarydamas šiuos sužalojimus: odos nubrozdinimus veido dešinėje, poodines kraujosruvas minėtoje srityje ir kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose, kaukolės veidinės dalies (akiduobės) – skliauto ir pamato kaulų lūžius, lydimus kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, poodinę kraujosruvą nosyje, nosies kaulų ir kremzlių lūžius, lydimus dalinių „akinių“ tipo poodinių kraujosruvų, muštinę kiaurinę viršutinės lūpos žaizdą, lydimą viršutinio žandikaulio dešinio pirmo danties nuskėlimu bei kairio pirmo danties nuskėlimu ir skilimu; muštines žaizdas kaktos kairėje, kairės akiduobės išorinio krašto-smilkininės srities projekcijoje, apatinės lūpos dešinėje, apatinės lūpos gleivinėje kairėje, smakre, pasmakrės kairėje – kakle, viršugalvyje, kairėje momeninėje srityje, dešinėje momeninėje srityje, pakaušyje, kairėje momeninėje-pakaušinėje srityje ir pakaušio dešinėje, muštinę kirstinę žaizda kairėje momeninėje-pakaušinėje srityje, poodinę kraujosruvą galvos kairėje, apimančią ir kairės ausies kaušelį, lydimą kraujosruvos kairiajame smilkininiame raumenyje, poodines kraujosruvas tarpuakio srityje, dešiniame skruoste-žande, dešinėje smilkininėje srityje, lydimą kraujosruvos dešiniajame smilkininiame raumenyje, kairiame skruoste-žande, kairiame žande-viršutinėje lūpoje, kairiame žande-apatinėje lūpoje, lydimą kraujosruvų lūpų gleivinėse, dešiniame žande-smakre, kaktos dešinėje-antakyje, kaktos kairėje – momeninėje srityje ir dešinėje momeninėje-smilkininėje srityje, odos nubrozdinimus su aplinkinėmis poodinėmis kraujosruvomis kairio peties srityje, odos nubrozdinimus kairiame petyje, kairiame petyje-krūtinės ląstos užpakalinėje sienoje, kairiajame dilbyje, krūtinės ląstos užpakalinės sienos dešinėje, krūtinės ląstos priekinės sienos abipus, krūtinės ląstos kairiame šoniniame paviršiuje, krūtinės ląstos kairėje – pilve ir juosmenyje bei kairėje klubinėje srityje, odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas krūtinės ląstos priekinės sienos kairėje, lydimą antro-ketvirto, ir penkto-šešto šonkaulių lūžių, krūtinės ląstos kairės pusės priekinės sienos sumušimą, lydimą kairių aštunto-vienuolikto šonkaulių lūžių, krūtinės ląstos užpakalinės sienos sumušimą, lydimą dešimto šonkaulio lūžio su pasieninės pleuros pažeidimu ir pakraujavimu į dešiniąją krūtinplėvės ertmę, odos nubrozdinimą ir poodines kraujosruvas krūtinės ląstos priekinės sienos kairėje, lydimą kairiųjų penkto-šešto ir aštunto- vienuolikto šonkaulių lūžių, odos nubrozdinimą pilvo kairėje juosmeninėje srityje, lydimą kairio dvylikto šonkaulio lūžio, kraujosruvą krūtinės ląstos užpakalinės sienos -juosmens srityje, lydimą dešiniųjų dešimto – vienuolikto šonkaulių lūžių, odos nubrozdinimą dešiniame petyje ir krūtinės ląstos užpakalinėje sienoje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimą pečių srityse bei krūtinės ląstos priekinėje sienoje, odos nubrozdinimą krūtinės ląstos užpakalinėje sienoje, poodines kraujosruvos dešiniame dilbyje, dilbiuose-plaštakose, dešinėje plaštakoje, dešinėje šlaunyje, kraujosruvas užpakalinės sienos raumenyse. Nuo stipraus kūno sumušimo kietu buku daiktu ir bukabriauniu daiktu bei sužalojimo aštriu-pjaunančiu daiktu, besikomplikavusių trauminiu šoku ir galvos smegenų pabrinkimu, R. R. 2011 m. spalio 10 d. naktį mirė. Šiais veiksmais M. L. ir V. L. tyčia bendrininkavo su asmeniu, kuris yra miręs, nužudant R. R..

Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylą, paskyrė jam per griežtą laisvės atėmimo bausmę, nepagrįstai konfiskavo jo motinai priklausiančias transporto priemones bei nukentėjusiesiems priteisė per dideles patirtos neturtinės žalos sumas.

Dėl paskirtos bausmės nuteistasis nurodo, kad jam paskirta bausmė nėra proporcinga ir adekvati jo neteisėtiems veiksmas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įvykio aplinkybes, jo asmenines savybes bei jo pastangas padėti išaiškinti nusikaltimo mechanizmą.

Nuteistasis nurodo aplinkybes, į kurias privalu atsižvelgti sprendžiant jam skirtinos bausmės dydžio klausimą. Pirma, nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo teistumo, nei anksčiau, nei šiuo metu jam nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Antra, nėra jo atsakomybę sunkiančių aplinkybių, o savo kaltę jis pripažino dar ikiteisminio tyrimo pradžioje, teisme paaiškino visas jam žinomas įvykio aplinkybes, nurodė, kad nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Trečia, ikiteisminio tyrimo pareigūnams padėjo išaiškinti R. R. nužudymą. Ikiteisminio tyrimo pradžioje apklausiamas nurodė, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis R. R. buvo nužudytas. Tai pagreitino ir palengvino pareigūnų darbą bei padėjo nustatyti tiesą byloje. Pažymi, kad jo parodymai apie smurto naudojimo eiliškumą, pobūdį, naudotus įrankius atitiko teismo medicinos specialisto išvadoje pateiktus duomenis, jo parodymų dėka rasti nusikaltimo įrankiai bei daiktai (peilis, raktas, nužudytojo telefonas, striukė, galva). Ketvirta, nusikaltimo padarymo metu prieš R. R. neatliko, dėl to teismas teisingai jo veiksmus kvalifikavo kaip padėjėjo, tačiau skirdamas bausmę šios aplinkybės tinkamai neįvertino.

Nuteistasis taip pat pažymi, jog nesiekė ir neplanavo padėti A. S. atimti R. R. gyvybę, įvykiai klostėsi spontaniškai, nusikaltimui nebuvo rengtasi. Nuteistasis išsamiai išdėstęs savo įvykio aplinkybių versiją, tvirtina, kad nedrįso priešintis dėdei, kuris būdavo agresyvus ir neprognozuojamas. Pažymi, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jo ir V. L. gynėjai prašė išreikalauti iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenis apie A. S. teistumus. Nuteistojo teigimu, gauta informacija būtų padėjusi geriau įvertinti įvykio aplinkybes bei jo veiksmų subjektyviąją pusę, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynėjų prašymus bei jo paaiškinimus kaip gynybinę taktiką. Tokiu būdu buvo pažeistas rungtyniškumo ir bylos nagrinėjimo visapusiškumo principai.

Nuteistasis nurodo, jog studijuoja Lietuvos kūno kultūros akademijoje, turi nuolatinę gyvenamąją vietą – gyvena pas tėvus. Tėvas A. L. neįgalus (40 proc. darbingumas), mama taip pat turi sveikatos sutrikimų, vartoja antidepresantus, todėl gyvendamas pas tėvus padėtų jiems buityje. Sporto klubo „Forma“, kuriame jis sportuoja, jį charakterizuoja teigiamai.

Nuteistojo įsitikinimu, įvertinus jo antraeilius veiksmus įvykio metu, jo pagalbą pareigūnams nustatant nusikaltimo aplinkybes, jam gali būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis ir skiriama už BK 129 straipsnio 1 dalies minimumą mažesnė laisvės atėmimo bausmė.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo nuteistasis nurodo, kad įvykio metu automobiliai Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausė K. L.. Paaiškina, jog mama leido jam ir seseriai naudotis šiais automobiliais. Nurodo nežinojęs, kad 2011 m. spalio 10 d. naktį bus nužudytas R. R., K. L. baudžiamojon atsakomybėn nepatraukta, automobiliai specialiai nebuvo pritaikyti R. R. nužudymui palengvinti, juolab, kad jis buvo nužudytas ne automobilyje, o prie Germanto ežero, todėl automobiliai negali būti pripažinti nusikaltimo įrankiu.

Nuteistasis nesutinka su neturtinės žalos dydžiu. Atkreipia dėmesį į tai, kad V. R. ir R. R. neturtinę žalą tapatino su proceso nepatogumais (dalyvavimu apklausose, teismo posėdžiuose), nors tai nėra laikoma neturtine žala. Be to, nukentėjusysis V. R. nepagrįstai neturtinę žalą grindė atsiribojimu nuo žmonių, nes jaučia kaltę, kad neišsaugojo sūnaus, o nukentėjusiojo iš pradžių tegusi, jog buvo priversta grįžti iš JAV, vėliau pripažino, kad planavo grįžti į gimtinę 2013 metais, t.y. sulaukusi pensinio amžiaus. Pažymi ir tai, jog R. R. niekur nedirbo, buvo išlaikomas tėvų, kurie padėjo išlaikyti ir jo mažametė dukterį J. R., buvo sunkaus būdo.

Nuteistasis tvirtina pripažįstantis, kad pasielgė neteisėtai, neigiamai vertina savo veiksmus, supranta, jog netiesiogiai prisidėjo prie sukeltų negrįžtamų pasekmių ir dėl savo veiksmų labai gailisi, tačiau mano, jog jam paskirta bausmė nėra teisinga ir adekvati padarytai veikai. Nuteistojo vertinimu, parinkdamas bausmės dydį, teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių.

Nuteistasis tvirtina, jog apygardos teismas, skirdamas jam bausmę, turėjo įvertinti tai, kad nebuvo nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių (BK 60 straipsnis), jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi dėl savo veiksmų, padėjo išaiškinto šią veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymi, kad dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė visas jam žinomas nusikalstamos veikos aplinkybes tiek apklausose (3 t., 139-142, 145-147, 151-153, 162-163, 169, 170-171 b.l.), tiek parodymų patikrinimo vietoje metu (3 t. 155-161 b.l.). Nuteistojo įsitikinimu, tai padėjo ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams nustatyti visas nusikalstamos veikos aplinkybes bei surasti tyrimui reikšmingus įrodymus (nužudytojo telefoną, peilį, raktą ir kitus daiktus) bei operatyviai atlikti tyrimą bei nustatyti tiesą šioje byloje. Atkreipia dėmesį į tai, kad jo nurodytos aplinkybės dėl smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo (eiliškumo, pobūdžio, naudotų įrankių) patvirtintos kitais šioje byloje surinktais įrodymais: teismo medicinos specialisto išvada (1 1., 75-81 b.l.), įvykio vietos apžiūros protokolais ir kitais ikiteisminio tyrimo veiksmais.

Nuteistasis pabrėžia, kad jis prieš nužudytąjį tiesiogiai jokių smurtinių veiksmų neatliko, taip pat neatėmė jam galimybės priešintis, nusikalstamą veiką padarė susiklosčius aplinkybėms, dėl A. S. įtakos, ir tai rodo mažesnį jo asmenybės pavojingumą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, kad dėl A. S. ūmaus būdo ir agresyvumo, fizinės jėgos, galimo smurto prieš jį ir jo brolį nusikaltimo darymo metu jis negalėjo nepaklusti A. S. nurodymams, negalėjo neteikti jam nusikaltimo įrankio, pasipriešinti jam ir jį sustabdyti. Apygardos teismas, vertindamas jo, V. L. veiksmus, kartu turėjo įvertinti ir A. S. asmenybę bei veiksmus, todėl yra pagrindas iš Telšių apskrities VPK išreikalauti A. S., gim. 1962-02-10, asmenybę charakterizuojančius duomenis. Nuteistasis pažymi, jog nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog jis, V. L., tvirtino, kad jis buvo A. S. peršautas, nors jis to niekada nėra sakęs.

Nuteistasis taip pat pažymi, jog jis nesiekė ir neplanavo A. S. padėti R. R. atimti gyvybę, įvykiai, veiksmai klostėsi spontaniškai, iš anksto jam nežinoma, neplanuota linkme. Nusikaltimui nebuvo rengtasi. Nuteistasis nurodo atsidūręs tokioje situacijoje visiškai atsitiktinai, o A. S. pradėjus konfliktuoti su R. R., buvo įtrauktas į veiksmų seką ir pasitraukti, kaip tuo metu suvokė, neturėjo galimybės.

Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas jam skiriamą bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 58 straipsnis), neįvertino to, kad jam inkriminuota lengviausia bendrininkavimo rūšis, jis veikė nusikalstamos veikos vykdytojo A. S. įtakoje, bijodamas dėl savo ir brolio gyvybės, todėl jam paskirta bausmė neatitinka teisingumo principo reikalavimų.

Dėl automobilio konfiskavimo nuteistasis nurodo, jog teismas neteisingai pritaikė BK 72 straipsnį, nepagrįstai konfiskavo K. L. nuosavybės teise priklausantį turtą – automobilius, todėl yra pagrindas automobilio konfiskavimą panaikinti. Nuteistasis tvirtina, jog jis, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, niekada neminėjo, kad automobilis Audi A6 yra jo. Tai patvirtina 2013 m. spalio 3 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas. Nuteistasis teigia, jo parodymai iškraipyti siekiant pateisinti automobilių konfiskavimą. Paaiškina, jog šis automobilis buvo teisėtai įsigytas jo motinos K. L. prieš du metus iki nusikaltimo padarymo, kuriuo ji leisdavo jam naudotis teisėtais tikslais – darbui. Apie nusikaltimą jo motina K. L. sužinojo, kai ji ir brolis buvo sulaikyti, todėl savo veiksmais ji nėra prisidėjusi prie nusikaltimo bei negalėjo numatyti, kad jai priklausantys automobiliai bus panaudoti neteisėtiems veiksmams. Nuteistasis nurodo, jog nuosprendyje nepagrįstai teigiama, jog mama jiems automobilius perleido iki nusikaltimo. Nuteistasis tvirtina, jog teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios duotų pagrindą teigti, kad automobiliai bus naudojami nusikalstamai veikai, bei ką nors žinojo apie nusikalstamą veiką, kai leido jais naudotis. Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog vadovavosi BK 72 straipsnio 3 dalies 3 punktu, nes 3 dalis tokio punkto neturi.

Dėl nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos atlyginimo nuteistasis nurodo, kad teismas visiškai neaptarė jo turtinės padėties, nepakankamai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos, todėl priteisė nukentėjusiesiems per didelį neturtinės žalos atlyginimą, kuris turi būti sumažintas. Nuteistasis nurodo, kad iki suėmimo jis dirbo pagal verslo liudijimą ir gaudavo nedideles pajamos, kurių vos pakakdavo šeimai pragyventi, neturi jokio nekilnojamojo ar kito turto, iš kurio būtų galima išieškoti iš jo ir brolio priteistą 300 000 Lt žalos atlyginimą. Pažymi, jog paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė leidžia pagrįstai teigti, jog ateityje jo turtinė padėtis bus sunki. Nuteistasis taip pat nurodo, jog tiesiogiai prieš nukentėjusįjį R. R. jis ir jo brolis neatliko jokių veiksmų, tačiau civilinis ieškinys nukreiptas tik į juos. Nukentėjusieji nesiėmė veiksmų žalai iš A. S. išieškoti, nors tai galėjo padaryti, nes A. S. vardu buvo įregistruoto turto. Nuteistojo manymu, svarbu ir tai, kad R. R. iki mirties niekur nedirbo, buvo išlaikomas savo tėvų, kurie jam padėjo išlaikyti ir nepilnametę dukterį, todėl priteisto žalos dydis nėra teisingas. Nukentėjusioji R. R. ilgą laiką buvo išvykusi į JAV, o į Lietuvą grįžo tik po sūnaus žūties, kaip ir buvo suplanavusi, sulaukusi pensinio amžiaus.

Apeliantė atkreipia teismo dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog ji turėjo ir galėjo numatyti, kad automobiliai bus naudojami nusikalstamai veikai, ką nors žinojo apie nusikalstamą veiką perduodama sūnums valdyti automobilius. Pabrėžia, jog BK 72 straipsnio 3 dalis 3 punkto, kuri nuosprendyje nurodė apygardos teismas iš viso neturi, todėl apygardos teismas taikė įstatymą, kurio nėra.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas prašė teismo apeliacinius skundus tenkinti pilnai juose išdėstytais motyvais, prokurorė ir nukentėjusieji apeliacinius skundus prašė atmesti kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų M. L. ir V. L. apeliaciniai skundai tenkinami dalinai, o asmens, kurio turtas konfiskuojamas – K. L. – apeliacinis skundas tenkinamas pilnai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės ir jų padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Teismo išvados pagrįstos byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys įrodymai gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka.

Nuteistieji M. L. ir V. L. apeliaciniuose skunduose neginčija savo kaltės ir nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos ir iš esmės analogiškais motyvais prašo apeliacinės instancijos teismo sumažinti jiems paskirtą laisvės atėmimo bausmę, taikant BK straipsnio 3 dalies nuostatas, sumažinti nukentėjusiųjų naudai priteistas sumas neturtinei žalai atlyginti ir panaikinti turto konfiskavimą. Teisėjų kolegija kartu pasisakys dėl nuteistųjų skundų motyvų, kuriais remdamiesi jie prašo sumažinti jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, svarstyti galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, o taip pat sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Ar teisėtai ir pagrįstai teismas nusprendė konfiskuoti turtą, kolegija pasisakys aptardama K. L. skundo motyvus, kadangi šis prašymas tais pačiais motyvais išdėstytas ir nuteistųjų skunduose.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nuteistieji M. ir V. L. padėjo nusikaltimo vykdytojui – asmeniui, kuris šiuo metu yra miręs, nužudyti R. R., t.y. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. M. ir V. L. padaryta nusikalstama veika pagal savo objektyvinę pusę pasireiškė šiais konkrečiais abiejų nuteistųjų bendrais veiksmais – asmeniui, kuris šiuo metu yra miręs, reikalaujant, V. L. padavė iš automobilio bagažinės ratų veržlėms skirtą atsukti raktą ir šiuo daiktu R. R. į įvairias kūno vietas buvo suduoti nuosprendyje nurodytus sužalojimus sukėlę smūgiai ir antra, asmens, kuris šiuo metu yra miręs, nurodymu, M. L. iš konkrečios vietos paėmė ir atvežė du kastuvus, kuriais R. R. taip pat buvo suduoti smūgiai į įvairias kūno vietas. Byloje nustatyta, kad dėl daugybinių galvos, krūtinės ir kitų sužalojimų R. R. mirė, todėl abu nuteistieji M. L. ir V. L., veikdami netiesiogine tyčia, teikdami nusikaltimo vykdytojui – asmeniui, kuris yra miręs, nusikaltimo įrankius, padėjo jam, kaip nusikaltimo vykdytojui daryti nusikaltimą. Ši nuteistųjų veika pilnai atitinka BK 24 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą padėjėjo sąvoką, t.y., kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką, atlikęs bent vieną šiame įstatyme nurodytų alternatyvių veiksmų - duodamas patarimus, nurodymus ar teikdamas priemones ir šalindamas kliūtis ir panašiai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų M. L. ir V. L. nusikalstamą veiką pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir esminių BPK pažeidimų nepadarė.

Apeliantai M. L. ir V. L. skunduose vienodai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų byloje nustatytų aplinkybių ir skyrė pernelyg griežtą bausmę. Nuteistųjų nuomone, skiriant jiems bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamos teismų praktikos, kad privaloma atsižvelgti ne tik į aplinkybes, apibūdinančias kaltininką iki nužudymo padarymo, bet ir įvertinti jo elgesį nužudymo darymo metu bei po šio nusikaltimo padarymo. Nuteistieji nurodo, kad priimant nuosprendį ir jiems skiriant bausmę buvo nepakankamai atsižvelgta į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, taip pat tai, kad nukentėjusiojo R. R. atžvilgiu jie neatliko jokių smurtinių veiksmų. Apeliantų nuomone, teismas turėjo atsižvelgti į nusikaltimo darymo metu susidariusią situaciją, nes jie bijojo A. S. ir galimo smurto savo atžvilgiu, jei nebūtų paklusę jo nurodymams. Dėl nurodytų priežasčių ir atsižvelgdamas į tai, kad jie atliko padėjėjų vaidmenį padarant nusikalstamą veiką, teismas galėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jiems paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta sankcijoje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantų M. L. ir V. L. skunduose išdėstytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas ir skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, nors ir nurodė, jog vadovaujasi 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, tačiau neatskleidė ir pakankamai nemotyvavo jų visumos.

Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties ( BK 1 straipsnis ) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra ( proporcija ). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta bausmę. Tokia galimybė yra įtvirtinta BK 54 straipsnyje. Kadangi padėjimas tyčia nužudyti kitą žmogų, teikiant vykdytojui priemones ar kitu BK 24 straipsnio 6 dalyje numatytu būdu, yra labai sunkus nusikaltimas, nepriklausomai nuo bendrininkavimo rūšies ( BK 11 straipsnio 6 dalis ), BK 129 straipsnio 1 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo septynerių iki penkiolikos metų. Bausmės skyrimas vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi reikalauja motyvuotos išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų. Nors pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ar galima taikyti šią normą, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų, būtinų skirti švelnesnę, nei numatyta sankcijoje, bausmę. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, papildomai atkreipiant dėmesį į tai, kad M. L. studijuoja aukštojoje mokykloje, o V. L. yra vedęs ir augina mažametę dukrą, o abiejų tėvai yra silpnos sveikatos ir dalinai neįgalūs, nėra tomis išimtinėmis aplinkybėmis, kuriomis remiantis būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje. Šias aplinkybes, prieš parinkdamas skirtiną bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas privalo vertinti vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi.

Nagrinėdamas M. L. ir V. L. skiriamos bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas išskirtinai akcentavo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, bei kaltės formą, tačiau nepakankamai atsižvelgė į kaltininkų asmenybes, jų, kaip bendrininkų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Nuteistųjų M. L. ir V. L. parodymus, kad nusikaltimo darymo metu jie negalėjo nepaklusti asmens, kuris yra miręs, nurodymams, nes bijojo dėl neprognozuojamo būdo ir galimo smurto prieš juos pačius, teismas nepagrįstai vertino kaip nepasitvirtinusią gynybos versiją. Iš byloje ištirtų įrodymų nustatyta, kad tiek nusikaltimo darymo metu, tiek iki jo padarymo, asmuo, kuris šiuo metu yra miręs, elgėsi itin agresyviai. Iš byloje esančių M. L., V. L. ir jų artimųjų asmenų parodymų matyti, kad minėtas asmuo panašiai elgdavosi ir artimųjų tarpe. Nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje vienodai parodė, kad nusikaltimo darymo metu asmuo, kuris yra miręs, vartojo prieš juos tiek psichologinį, tiek ir fizinį smurtą, siekdamas besąlygiško paklusnumo bei jo nurodymų vykdymo, todėl susidariusioje situacijoje negalima visiškai neįvertinti aplinkybių, kurioms esant apeliantai teikė priemones ir padėjo tyčia nužudyti R. R.. Teisėjų kolegija šios situacijos nevertina kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės ar tai, kad veika buvo padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos ( BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas ), tačiau parenkant skirtinos bausmės dydį būtina atsižvelgti, kad V. ir M. L. valia pasipriešinti daromam nusikaltimui iš dalies buvo suvaržyta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad apeliantai nebuvo vykdytojais ir nukentėjusiojo R. R. mirtis nebuvo tiesioginė jų veikimo pasekmė ( BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas ). Byloje surinktais įrodymais nustatyta ir tai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kad asmuo, kuris yra miręs, kryptingai siekė nužudyti R. R. – suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai ir jų norėjo, t.y. veikė tiesiogine tyčia. Nors ir buvo nustatyta, tačiau nebuvo pilnai atskleistas apeliantų atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinys, t.y., kad jie prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti šią veiką. Apeliantai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausų metu nurodė visas jiems žinomas nusikalstamos veikos aplinkybes ir šiuos parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Vertinant jų parodymus konstatuotina, kad gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra nuoširdus, nes savo elgesį jie vertino kritiškai, atsiprašė nukentėjusiųjų. Kolegijai nekyla abejonių, kad M. L. ir V. L. savo valia padėjo išsiaiškinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodė šia veiką tiesiogiai galėjusio padaryti asmens duomenis, įvykio vietą, nusikaltimo padaryme panaudotus įrankius ir priemones.

Vertindama visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantams paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, iš dalies vykdytojo atsakomybę už tiesiogiai padarytą veiką perkeliant padėjėjų vaidmenį atlikusiems asmenims, todėl jos dydis turi atitikti BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos minimumą. Kadangi V. L. yra anksčiau teistas ir teistumas neišnykęs, jam skiriama nežymiai didesnė už numatytą straipsnio sankcijos minimume laisvės atėmimo bausmė. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės ( BPK 328 straipsnio 2 punktas ).

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuspręsta konfiskuoti K. L. priklausantį turtą – automobilį Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilį Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Sprendimą konfiskuoti K. L. priklausantį turtą teismas motyvavo tuo, kad automobiliai buvo nusikaltimo priemonės, nes vienu jų R. R. buvo nugabentas į įvykio vietą ir ten nužudytas, o kitu automobiliu M. L. į nusikaltimo vietą iš Telšių miesto atgabeno du kastuvus, kurie buvo naudojami kaip įrankiai R. R. nužudymo metu.

Nuteistieji Mantas ir V. L. bei nuspręsto konfiskuoti turto savininkė K. L. prašo panaikinti turto konfiskavimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pilnai sutinka su visų trijų apeliantų skunduose išdėstytais argumentais dėl nepagrįsto sprendimo konfiskuoti turtą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė BK 72 straipsnio 4 dalies 3 punktą ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą konfiskuoti K. L. turtą. Nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ( BPK 328 straipsnio 1 punktas ).

Nors nuosprendyje nurodyta, kad turtas konfiskuojamas vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalies 3 punktu, tačiau teisėjų kolegija tai laiko rašymo apsirikimu, nes BK 72 straipsnio 3 dalis yra vientisa teisės norma ir joje nėra atskirų punktų. Pagal teismo išdėstytus motyvus matyti, jog buvo pritaikytas BK 72 straipsnio 4 dalies 3 punktas.

BK 72 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio Kodekso uždraustos veiklos įrankis, priemonė ar rezultatas ir kaltininkui priklausantis turtas yra konfiskuojamas visais atvejais. BK 72 straipsnio 4 dalyje yra numatyti išimtiniai atvejai, kai privalo būti konfiskuojamas ir kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis turtas ir vienas iš įstatyme numatytų atvejų yra tada, kai asmuo, perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas BK numatytai uždraustai veikai daryti. BK numatyta ir kitas konfiskavimo atvejis, kai turtas šiam asmeniui buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui ( BK 72 straipsnio 4 dalies 1 ir 3 punktai ).

Byloje yra nustatyta, kad K. L. yra nuteistųjų M. L. ir V. L. motina ir abu automobiliai, kuriuos teismas nusprendė konfiskuoti, jai priklauso nuosavybės teise, vienas jų – „Audi A6“ markės automobilis įsigytas 2008-03-07, o kitas – „Audi A3“ markės automobilis yra įsigytas 2009-06-05, t.y. iki šio nusikaltimo, dėl kurio nuteisti M. ir V. L., padarymo. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad K. L. žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad jai priklausantys automobiliai bus panaudoti kaip nusikaltimo priemonės. Kaip nustatyta pagal nuteistųjų M. ir V. L. teisme duotus parodymus, kurie yra teisingi ir atitinka kitas byloje nustatytas aplinkybes, asmeniui, kuris yra miręs, tyčia nužudyti R. R. kilo staiga, jau važiuojant link namų, ji buvo visiškai netikėta ir kartu automobilyje su juo važiavusiems apeliantams. Tokiu būdu, K. L. skundo teiginiai, kad apie galimai jos sūnų padarytą nusikalstamą veiką ji sužinojo tik po jų sulaikymo, yra pagrįsti ir pilnai atitinka kitus byloje ištirtus įrodymus, kuriais teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad konfiskuoti K. L. turtą vadovaujantis BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktu, nebuvo teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad K. L. priklausančius automobilius, kaip nusikaltimo priemones, konfiskuoja BK 72 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, nes K. L. šį turtą iki nusikaltimo perleido savo šeimos nariams – sūnums M. L. ir V. L.. Teismas neteisingai išaiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, nes K. L. jos sūnūs automobilių neperleido – K. L. įsigijo juos savo nuosavybėn atitinkamai 2008 ir 2009 metais. BK 72 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta, kad kitam asmeniui priklausantis turtas konfiskuojamas, kai šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui, t.y. tada, kai pats kaltininkas perleidžia šį turtą, o ne atvirkščiai. Nusikalstama veika, dėl kurios buvo nuteisti M. ir V. L., buvo padaryta 2011-10-10, t.y. praėjus daugiau kaip dviem metams nuo automobilių įsigijimo nuosavybėn, todėl nesant jokių duomenų apie kitokį jų įsigijimo būdą, turto konfiskavimas yra panaikinamas.

Apeliantai M. L. ir V. L. prašo sumažinti nukentėjusiesiems V. R., R. R. ir J. R. priteistos atlyginti neturtinės žalos dydį. Šioje dalyje apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl yra atmetami. Nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kilusias pasekmes, žalą padariusių asmenų kaltę, turtinę padėtį, į padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, tinkamai vadovavosi neturtinės žalos sąvoką bei dydį reglamentuojančiomis Civilinio kodekso normomis ir nenukrypo nuo teismų praktikos sprendžiant žalos atlyginimo klausimus kitose analogiškose bylose. Tai, kad pirmosios instancijos teismas itin išsamiai nagrinėjo atlygintinos nukentėjusiesiems neturtinės žalos dydį parodo ir tai, kad jis motyvuotai, remdamasis žalos nustatymo kriterijais ir atsižvelgdamas į protingumo bei sąžiningumo sumažino neturtinės žalos dydį nurodytos ieškinyje 500 000 Lt iki 100 000 Lt. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio nepaneigia skundžiamo nuosprendžio išvadų, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija juos atmeta kaip nepagrįstus ir šioje dalyje nuosprendį palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nuosprendį pakeisti.

Sumažinti V. L. už nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje paskirtą bausmę iki 7 ( septynerių ) metų ir 6 ( šešių ) mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtą bausmę apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, subendrinti su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 7 ( septyneriems ) metams ir 6 ( šešiems ) mėnesiams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Sumažinti M. L. už nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje paskirtą bausmę iki 7 ( septynerių ) metų ir ją paskirti atlikti pataisos namuose.

Panaikinti K. L., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), BK 72 straipsnio 1, 2 dalies ir 4 dalies 3 punkto pagrindu taikytą turto – automobilio Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ( VIN kodas WAUZZZ4B64N052946 ) ir automobilio Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ( VIN kodas WAUZZZ8PX9A091527 ) konfiskavimą, grąžinant šiuos automobilius K. L..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.