Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės Jelenos Sabaliauskienės, nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą V. G. , nuteistojo A. G. gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus bei nuteistojo A. G. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 149 str. 4 d. laisvės atėmimu dešimčiai metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

A. G. išteisintas pagal BK 150 str. 4 d. visuose (devyniuose) epizoduose, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Iš A. G. A. V. priteista 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 205,84 Lt valstybei proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2005 m. kovo 23 d., apie 24 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., vonios kambaryje ir svečių kambaryje, pasinaudodamas A. V. dėl mažametystės bejėgiška būkle, prieš jos valią lytiškai santykiaudamas su nukentėjusiąja, išžagino mažametę A. V. , (duomenys neskelbtini).

1) 2000 m. birželio mėn., laikotarpyje nuo 21 d. iki 30 d., po pietų, tiksliai nenustatytą dieną bei valandą, automobiliu ,,Mersedes-Benz 300”, (duomenys neskelbtini), nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytą vietovę - mišką, esantį Šiaulių rajone, ir šiame automobilyje, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, nurodydamas jai, kokius veiksmus atlikti, ir liepdamas tai padaryti, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. ;

2) 2000 m. liepos mėn., dienos metu, tiksliai nenustatytą dieną bei valandą, nenustatytos markės lengvuoju automobiliu nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytą vietovę - mišką, esantį Šiaulių rajone, ir šiame automobilyje, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. ;

3) 2000 m. rugsėjo ir lapkričio mėn., tiksliai nenustatytomis dienomis bei valandomis, nenustatytos markės lengvuoju automobiliu du kartus nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytas vietoves, esančias Šiaulių priemiestyje, ir šiame automobilyje, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. ;

4) laikotarpyje nuo 2000 m. pabaigos iki 2002 m. kovo 11 d., tiksliai nenustatytų mėnesio bei dienos tiksliai nenustatytomis valandomis nenustatytos markės lengvuoju automobiliu ne mažiau kaip penkis kartus nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytas vietoves, esančias Šiaulių priemiestyje, bei prie ežero, esančio Šiaulių rajone, ir šiame automobilyje, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. ;

5)2002 m. birželio mėn., tiksliai nenustatytą dieną bei valandą, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. ;

6) nuo 2002 m. birželio mėn., tiksliai nenustatytos dienos, iki 2004 m. rugpjūčio 21 d., ne mažiau kaip kartą per savaitę, tiksliai nenustatytomis dienomis bei valandomis, nenustatytos markės lengvuoju automobiliu nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytas vietoves, esančias Šiaulių priemiestyje, ir į mišką, esantį Šiaulių rajone, ir šiame automobilyje, taip pat bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. ;

7) 2004 m. rugpjūčio 21 d., apie 24 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. ;

8) 2004 m. rugsėjo - spalio mėn., tiksliai nenustatytomis dienomis bei valandomis, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., ne mažiau penkiolikos kartų, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. ;

9) nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. kovo 23 d., kas dieną, tiksliai nenustatytomis dienomis ir valandomis, automobiliu ,,Mersedes-Benz 300”, (duomenys neskelbtini), nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytas vietoves, esančias Šiaulių priemiestyje, ir į mišką, esantį Šiaulių rajone, ir šiame automobilyje, taip pat bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. .

Pirmos instancijos teismas, konstatavęs, jog šių pareikštų kaltinimų nepatvirtina byloje esantys įrodymai, A. G. pagal 150 str. 4 d. išteisino, nenustačius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas.

Panevėžio apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. G. išteisintas pagal BK 150 d. 4 d. dėl devynių seksualinio prievartavimo nusikalstamų veikų, panaikinti dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: A. G. nuteisti pagal:

BK 150 str. 4 d. (2000 m. birželio mėn. laikotarpyje nuo 21 d. iki 30 d. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu devyneriems metams;

BK 150 str. 4 d. (2000 m. liepos mėn. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu devyneriems metams;

BK 150 str. 4 d. (2000 m. rugsėjo ir lapkričio mėn. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu devyneriems metams;

BK 150 str. 4 d. (nuo 2000 m. pabaigos iki 2002 m. kovo 11 d. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu devyneriems metams;

BK 150 str. 4 d. (2002 m. birželio mėn. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu devyneriems metams;

BK 150 str. 4 d. (2002 m. birželio mėn. iki 2004 m. rugpjūčio 21 d. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu devyneriems metams;

BK 150 str. 4 d. (2004 m. rugpjūčio 21 d. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu devyneriems metams;

BK 150 str. 4 d. (2004 m. rugsėjo-spalio mėn. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu devyneriems metams;

BK 150 str. 4 d. (nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. kovo 23 d. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu devyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., paskirtas laisvės atėmimo bausmes ir paskirtą pagal BK 149 str. 4 d. laisvės atėmimo bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą šešiolikai metų. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Nuosprendžio dalį, kuria A. G. pripažintas kaltu pagal BK 149 str. 4 d., pakeisti, nurodant teismo pašalintą aplinkybę, jog nukentėjusiosios A. V. pasipriešinimas buvo palaužtas jo anksčiau padarytais veiksmais, ją seksualiai prievartaujant. Apeliantė taip pat prašo nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą V. G. civilinį ieškinį dėl A. V. padarytos neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai ir priteisti iš A. G. A. V. 100 000 Lt.

Apeliantė nurodo, kad nuosprendžio dalis dėl A. G. išteisinimo dėl devynių seksualinio prievartavimo nusikalstamų veikų naikintina, kadangi teismas šioje dalyje padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, nevertino byloje surinktų įrodymų visumos, nepakankamai atsižvelgė į bylos aplinkybes, turinčias reikšmės, sprendžiant A. G. kaltės klausimą.

Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai neįvertino mažametės nukentėjusiosios A. V. parodymų apie jos seksualinius prievartavimus nuoseklumo. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, jos psichinį-psichologinį tyrimą atlikusiems ekspertams, tiek teisiamajame posėdyje nuosekliai aiškino seksualinių prievartavimų aplinkybes, vienodai tvirtindama, kad tai prasidėjo 2000 m. birželio mėn., mamai esant ligoninėje, kai A. G. ją nusivežė į mišką, klausė, ar myli kaip tėvą, liepė tai įrodyti. Ji tenkino jo lytinę aistrą oraliniu būdu bei jo paliepimu prarijo spermą. Tai tęsėsi iki 2005 m. kovo 23 d., kai A. G. ją išžagino. Tas pačias aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir savo motinai V. G. , kuri kategoriškai tvirtina, kad pagal dukters papasakotas aplinkybes apie A. G. elgesį seksualinių prievartavimų metu, ji įsitikinusi, jog ši sako tiesą.

Teismas, pripažindamas A. G. kaltu dėl A. V. išžaginimo, konstatavo, kad nėra abejonių dėl A. V. parodymų teisingumo apie išžaginimą bei nenustatyta priežasčių, dėl kurių V. G. būtų suinteresuota apkalbėti A. G. , tačiau nepagrįstai atmetė A. V. parodymus dėl seksualinių prievartavimų. Teisme apklaustas nukentėjusiosios psichologinį tyrimą atlikęs ekspertas psichologas G.Butkus parodė, kad nukentėjusioji fantazuoti negalėjo, jos pasakojimas nėra išgalvotas ar perpasakotas iš kito asmens žodžių, patirtas jos pačios, įrodo, kad ji davė teisingus parodymus. Apeliantė nurodo, kad nukentėjusiosios parodymų apie seksualinius prievartavimus nuoseklumas, teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akto duomenys, taip pat eksperto psichologo G.Butkaus paaiškinimai, jog seksualinė prievarta oraliniu būdu jai nebuvo tokia baisi, kaip A. G. vartojamas prieš ją smurtas ir jog jos baimė ir patėvio, kaip besinaudojančio neribota valdžia šeimoje autoriteto, suvokimas paaiškina, kodėl mažametė nukentėjusioji beveik penkerius metus tylėjo apie seksualinį išnaudojimą, ir tik po išžaginimo patikėjo savo išgyvenimus dienoraščiui.

Apeliantė taip pat nurodo, kad nukentėjusioji savo parodymus detalizavo, nurodydama faktines aplinkybes, susijusias su jos seksualiniu prievartavimu, kurios davė pagrindą atskirti konkrečias nusikalstamas veikas bei apkaltinti A. G. devynių seksualinio prievartavimo veikų padarymu. Ji parodė, kad 2000 m. birželio mėn., po sesers Tomos gimimo, kol mama dar gulėjo ligoninėje, A. G. nusivežė ją automobiliu į mišką ir automobilyje pirmą kartą oraliniu būdu ją prievartavo. 2000 m. liepos mėn. A. G. automobiliu nusivežė ją į mišką ir šiame automobilyje antrą kartą oraliniu būdu ją prievartavo. Per 2000 metus A. G. automobilyje oraliniu būdu ją prievartavo ne mažiau kaip keturis kartus. Trečias ir ketvirtas epizodai buvo 2000 m. rugsėjo ir lapkričio mėn., kai po užsiėmimų sportu A. G. automobiliu ją nusiveždavo į Šiaulių priemiestį. Po šių seksualinio prievartavimo atvejų iki brolio A. gimimo, t.y. iki 2002 m. kovo 11 d., A. G. automobilyje ne mažiau kaip penkis kartus prievartavo ją oraliniu būdu. Per šį laikotarpį vieną kartą jis tai darė maždaug balandžio mėn., kai išvarė ją iš namų, tačiau jai einant pas močiutę, automobiliu ją pasivijo ir, nusivežęs į priemiestį, prievartavo oraliniu būdu. Tą patį darė du kartus vasarą prie Šiaulių rajone esančio ežero bei po sporto nusivežęs į Šiaulių priemiestį. Pirmą kartą bute A. G. tai darė 2002 m. birželio mėn., praėjus trims mėnesiams po brolio A. gimimo bei kitą dieną po to, kai mama parsivežė iš Mažeikių seserį Tomą. Po to seksualinio prievartavimo atvejai vis dažnėjo, ir tai būdavo kas savaitę. Sugrįžęs iš dėdės (mamos brolio) gimtadienio 2004 m. rugpjūčio mėn., šeštadienį, A. G. buvo pamiršęs ten rankinę, ir tuo metu, kai mama važiavo atgal, jis ją prievartavo oraliniu būdu. 2004 m. rugsėjo-spalio mėn. buvo pamesti buto raktai, A. G. atvažiuodavo atrakinti buto durų ir jos įleisti, per šį laikotarpį bute A. G. oraliniu būdu prievartavo ją ne mažiau kaip 15 kartų. Paskutinį kartą tai buvo 2005 m. kovo 22 d., kai mamos nebuvo namuose.

Apeliantė nurodo, jog bylos duomenimis nustatyta, kad 2000 m. birželio 21 d. V. G. ligoninėje pagimdė dukrą bei buvo ligoninėje iki 2000 m. birželio pabaigos; 2002 m. kovo mėnesį pagimdė sūnų. Nukentėjusiosios atstovė, duodama parodymus patvirtino, kad buvo atvejų, kai A. G. veždavosi dukrą į Šiaulių rajone esantį mišką sportuoti. A. G. taip pat veždavosi dukrą prie ežerų. Ji taip pat parodė, kad 2001 m. pavasarį A. G. paliepimu dukra išėjo pas močiutę, o A. G. automobiliu važiavo jai iš paskos, ir jie abu grįžo maždaug po pusantros valandos. 2002 m. vasarą dukra T. buvo pas A. G. seserį Mažeikiuose, ji važiavusi į Mažeikius jos parsivežti. V. G. taip pat patvirtino, jog buvo toks atvejis, kai ji važiavo pas brolį atsivežti A. G. pamirštos rankinės, ir tai galėjo būti šeštadienį 2004 m. rugpjūčio 21 d. Be to, V. G. pripažino, kad A. G. turėjo sąlygas netrukdomai seksualiai išnaudoti dukrą, paskutiniu laiku, metų eigoje negalėjo to daryti tik per šventes – Vėlines, Kalėdas, Vasario 16 d., Kovo 11 d. 2005 m. kovo 22 d. vakare ji buvo parduotuvėje, kurioje užtruko valandą ar pusantros.

Apeliantė nurodo, kad A. G. neigė tiek seksualiai prievartavęs, tiek išžaginęs nukentėjusiąją, tačiau teismas, pripažindamas A. G. kaltu dėl A. V. išžaginimo, A. G. parodymus vertino kritiškai, kaip pasirinktą gynybos taktiką, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o spręsdamas jo kaltumo klausimą dėl seksualinio prievartavimo, į tai neatsižvelgė.

Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. G. išteisintas pagal BK 150 str. 4 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. G. pripažinti kaltu pagal BK 150 str. 4 d. (visuose devyniuose epizoduose) ir paskirti jam kuo griežtesnę bausmę. Nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pakeisti: priteisti iš A. G. A.V. naudai visą - 100 000 Lt – ieškinio sumą neturtinei žalai atlyginti.

Apeliantė nurodo, kad teismas, išteisindamas A. G. dėl seksualinio prievartavimo, nes šio kaltinimo nepagrindžia jokie kiti įrodymai, išskyrus mažametės nukentėjusiosios parodymus, neįvertino, kad tokio pobūdžio nusikaltimams būdinga tai, jog jie nedaromi prie liudytojų, nelieka spermos, kitų įkalčių. Be to, A. G. būdamas prokuroru, puikiai išmanė, kaip galima paslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus, jis seksualiai prievartavo A. V. sąmoningai slėpdamas įkalčius, apie kuriuos, išskyrus nukentėjusiąją, niekas kitas ir negalėjo žinoti.

Apeliantė taip pat nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme visą laiką buvo nuoseklūs. Ji pagal savo galimybes nurodė konkrečias aplinkybes, kurioms esant buvo daromos nusikalstamos veikos, ir tos aplinkybės sutapo su kitų liudytojų nurodytomis aplinkybėmis. Nukentėjusioji parodymų nekeitė ir jų „nepritaikė“ pagal kitų liudytojų parodymus, pasakojo tai, ką atsiminė. Teisme apklaustas specialistas psichologas patvirtino, kad nukentėjusioji A. V. fantazuoti negalėjo, jos parodymai nėra suaugusių žmonių įteigta istorija. Apie jos seksualinį prievartavimą ji dienoraštyje neparašė ir niekam neprasitarė todėl, kad buvo įbauginta A. G. , o jo smurtavimas tuo metu jai atrodė baisesnis nei seksualinis prievartavimas.

Apeliantės nuomone, A. G. kaltę patvirtina ir tas faktas, jog jis dar 2001 m. neleido A. V. nuvesti pas psichologą dėl iškilusių jos elgesio problemų, nurodydamas, kad bijo viešumo, nes užima prokuroro pareigas. Tačiau leisti A. V. pas psichologą jis nenorėjo tik dėl to, kad neišaiškėtų jo daromi nusikaltimai. Dėl tos pačios priežasties A. G. ribojo A. V. bendravimą su bendraamžiais, artimaisiais, vengė palikti ją vieną kartu su kitu artimu suaugusiu žmogumi - mama, močiute.

Nukentėjusioji apeliantei nurodžiusi tokias intymias lytinio bendravimo ypatybes, apie kurias ji sužinoti niekaip negalėjo. Apeliantė nurodo, kad laikotarpiu nuo 2000 m. birželio 21 d. iki 2005 m. kovo 23 d. ji du kartus buvau nėščia ir pagimdė du vaikus. Tuo metu buvo laikotarpių, kai ji negalėjau turėti su A. G. lytinių santykių. Tik sužinojusi apie įvykdytus nusikaltimus dukters A. V. atžvilgiu, apeliantei tapo aišku, kad taip A. G. tuo laiku tenkino savo iškrypusias aistras.

Apeliantė nurodo, kad A. V. per paskutiniuosius šešerius metus išgyveno daug skausmo, patyrė didžiulę psichologinę traumą, iki šiol lankosi pas psichologus, psichiatrus, netgi kalba apie savižudybę, nebepasitiki suaugusiais, netiki meile, teisingumu. Apeliantė reikalauja, kad būtų įvykdytas teisingumas, ir žmogus, penkerius metus seksualiai prievartavęs vaiką, vadinusį jį tėvu, būtų nubaustas.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas mano, kad nuosprendis dalyje, kurioje A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas, nėra pagrįstas dėl jame padarytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Nuteistojo kaltė nuosprendyje grindžiama nepakankamai patikimais įrodymais. Ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas neišsamiai, ikiteisminio tyrimo metu nepilnai surinktus įrodymus teismas tikrino ir vertino nepakankamai atidžiai.

Apeliantas nurodo, kad iš byloje apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad A. G. savo podukrą nukentėjusiąją A. V. auklėjo griežtai. Tokią išvadą galima padaryti ir iš nukentėjusiosios A. V. dienoraščio turinio. Apelianto nuomone, toks pernelyg griežtas auklėjimas ir sukėlė nukentėjusiosios A. V. neapykantą patėviui. Dienoraštyje ji rašė, kad dėl žiauraus auklėjimo nekenčia patėvio, svajoja apie galimybę patėvio nematyti labai ilgą laiką. Iš A. V. charakteristikos ir ją pažinojusių asmenų apklausų matyti, kad ji yra protinga, apsiskaičiusi, tačiau konfliktiška ir meluojanti, nepaisanti visuomenės moralės normų, vagiliavusi. Atsižvelgus į jos charakterio bruožus ir elgesį, negalima atmesti versijos, kad, siekdama ilgam atsikratyti nekenčiamo asmens - patėvio, ji galėjo jį apkalbėti. Specialisto išvadoje nurodytus nukentėjusiosios A. V. elgesyje stebimus psichologinei traumai būdingus požymius galėjo sukelti patirtas buitinis smurtas, bet ne patirta seksualinė prievarta. A. V. - protingos, meluoti linkusios, nekenčiančios A. G. mergaitės - parodymai nėra patikimas įrodymų šaltinis. Tuo tarpu nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą V. G. parodymai yra išvestiniai iš pačios A. V. parodymų, todėl remtis jais, kaip atskiru įrodymų šaltiniu, taip pat negalima.

Apeliantas teigia, kad A. V. dienoraštis taip pat nėra pakankamai patikimas įrodymas. Nurodo, kad A. V. dienoraštyje „03 15“ dienos aprašymą užbaigia įrašu: „R., tu vienintelė skaitai mano dienoraštį, prašau niekam nesakyk to, ką čia rasi...“ Toliau aprašo tai, kas neva atsitiko 2005 m. kovo 23 d. Tokio turinio įrašas, apelianto manymu, yra pagrindas daryti išvadą, kad jau 2005 m. kovo 15 d. nukentėjusioji A. V. ketino dienoraštyje aprašyti kažkokį išskirtinį įvykį, apie kurį jos draugė Rasa neturėtų niekam pasakoti.

Apeliantas taip pat nurodo, kad A. G. nuteisimas nukentėjusiosios atstovei yra naudingas materialiai, nes jai liko santuokoje įgytas turtas, ji disponuos pakankamai didele suma pinigų, priteista dukrai A. V. neturtinei žalai atlyginti. A. G. neturės galimybių bendrauti su mažamečiais savo vaikais. Apelianto manymu, šios aplinkybės paneigia teismo išvadą, jog nenustatyta priežasčių, dėl kurių V. G. būtų suinteresuota apkalbėti A. G. .

Teismas nepagrįstai atmetė prašymą į teismo posėdį iškviesti ir apklausti ginekologę K. , siekiant patikslinti A. V. mergystės plėvės pažeidimo laiką, o taip pat sužinoti, ar galėjo būti mergystės plėvė pažeista ne lytinio akto metu. Nepatikrinus šių aplinkybių, liko nepaneigta, jog nukentėjusiosios A. V. mergystės plėvė galėjo buvo pažeista ne A. G. inkriminuoto nusikaltimo padarymo laiku ir ne lytinio akto metu.

Apeliantas nurodo, kad, esant minėtoms aplinkybėms, buvo būtina patikrinti visus galimus objektyvius duomenis – ne tik A. V. mergystės plėvės pažeidimo laiką ir mechanizmą, bet ir jos nurodomas kitas aplinkybes apie neva buvusį lytinį aktą. Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, jokie biologiniai pėdsakai įvykio vietoje nebuvo ieškoti, apžiūrint įvykio vietą, jokia kita technika, išskyrus fotoaparatą, naudota nebuvo. Tačiau, pareiškus prašymą apžiūrėti įvykio vietą papildomai, šis prašymas, pažeidžiant BPK 1 str. reikalavimus išsamiai ištirti nusikalstamą veiką, taip pat buvo atmestas.

Nepagrįstai teismas atmetė liudytojų L. A. ir A. A. parodymus, kuriais jos neigė, kad A. G. nuosprendyje nurodytu laiku galėjo padaryti jam inkriminuotą nusikaltimą. Teismas šių liudytojų parodymus kritikavo tik dėl keleto minučių neatitikimo, neatsižvelgdamas į tai, kad liudytojos ir nuteistasis davė parodymus apie pakankamai seniai buvusius įvykius.

Apelianto nuomone, teismas byla išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai, A. G. apkaltinančius įrodymus įvertino, nepašalinęs abejonių dėl šių įrodymų patikimumo. Surašydamas nuosprendį, teismas buvo neatidus: išdėstęs nuteistojo parodymus, vėliau pripažino nuteistojo pastabą dėl teismo posėdžio protokolo; dėstydamas įrodymus, teismas iškraipė liudytojų pavardes.

Be to, apelianto nuomone, teismas, nepagrįstai pripažinęs A. G. kaltu, neteisingai paskyrė per griežtą bausmę. Neatsižvelgta į tai, kad A. G. teisiamas pirmą kartą, charakterizuojamas gerai, nėra baustas nei administracine, nei drausmine tvarka, padarė nusikalstamą veiką, kuri, būdama labai sunkiu nusikaltimu, sunkių pasekmių nesukėlė. Nėra jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių, todėl nebuvo teisinio pagrindo skirti sankcijos vidurkį atitinkančią bausmę. Nėra pagrindo bausmės griežtinti, motyvuojant tuo, kad A. G. neatlygino padarytosios žalos, nes šia veika jokia turtinė žala padaryta nebuvo. Teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad A. G. nusikalto užimdamas valstybės tarnyboje atsakingas pareigas, nėra pagrindas griežtinti bausmę, nes veika su užimamomis pareigomis nėra susijusi.

Apeliantas taip pat nurodo, kad, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą ir nustatydamas neturtinę žalą, teismas nepagrįstai nustatė pernelyg didelį neturtinės žalos dydį. Teismas netinkamai įvertino veikos pasekmes, neatsižvelgė į su nukentėjusiąją bendraujančių liudytojų D. N. , Z. R. parodymus, jog pastaruoju metu nukentėjusioji A. V. tapo linksmesnė, kas įrodo, jog veika liekamųjų reiškinių nepaliko. Be to, nukentėjusioji po išaiškintos veikos nejautė baimės, nerimo, nebuvo depresijos. Kaip parodė liudytoja E. G. , per Šv. Velykas (tuoj pat po inkriminuotos veikos padarymo laiko) atvykusi pas ją į svečius nukentėjusioji buvo linksma, ir nesijautė jokio jos patirto streso ar nerimo. Apeliantui nesuprantama, kodėl neturtinės žalos dydį teismas didino atsižvelgdamas į nukentėjusiosios lytį.

Nuteistasis A. G. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Apeliantas nurodo, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas šališkai ir neobjektyviai, neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių. Ikiteisminiam tyrimui įtakos turėjo V. G. ir jos artimųjų pažintys įvairiose teisėsaugos institucijose.

Teisme prokurorė V.Bartušienė parodė, kad apžiūrint įvykio vietą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, ji vizualiai apžiūrėjo įvykio vietoje esančius paviršius ir kilimines dangas, tačiau nieko įtartino nepastebėjo. Apelianto manymu, prokurorė, apsiribojusi tik vizualine apžiūra, nesiėmė priemonių išsamiai ištirti įvykio vietos, kad galėtų patvirtinti ar paneigti nukentėjusiosios nurodytus faktus, taip sumažindama apeliantui galimybę apsiginti. Pagal nukentėjusiosios parodymus, kiliminė danga buvo išvalyta iš įvykio vietos paimtu rankšluosčiu, tuo pačiu rankšluosčiu buvo valoma sperma. Šis rankšluostis pateiktas ištyrimui nebuvo. Prokurorė nesiėmė iniciatyvos atlikti ir vieno iš pagrindinių įrodymų šaltinių – nukentėjusiosios dienoraščio – tyrimo. Tik apeliantui pateikus prašymus, buvo paskirtas dienoraštyje esančių įrašų tyrimas. Apeliantas taip pat nurodo, kad šį tyrimą atliko specialistė E.Mirnaja, kuri yra Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A.Mirnyj, vadovaujančio prokuratūrai, atlikusiai šios bylos tyrimą, žmona. Apelianto nuomone, ji, būdama sąsajoje su prokuratūra, galėjo duoti neobjektyvias išvadas. Be to, prokurorė V.Bartušienė bei kiti aukštesnio rango prokurorai turi V. G. prielankumą. Kai kurie jų, kaip teigia apeliantas, buvo V. G. klientai, ji tvarkė jų paskolas. Apeliantas taip pat teigia, kad V. G. advokatė V.Savickienė, prieš pratęsiant jam suėmimo terminą, bandė įtakoti ikiteisminio tyrimo teisėją E.Montvidienę. Jis nurodo, kad teisėjai E.Montvidienei apklausiant nukentėjusiąją A. V. , užduodant jai klausimus ir tikslinant A. V. nurodytas aplinkybes, atsakymai buvo suformuluojami, ir taip iš nukentėjusiosios buvo „išgautos“ tam tikros jos išžaginimo aplinkybės.

Apeliantas taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu gavęs pranešimą, jog nukentėjusiajai A. V. bus paskirta psichologinė-psichiatrinė ekspertizė, jis per jam suteiktą pernelyg trumpą laiko tarpą negalėjo per savo advokatą suderinti ekspertui pateikiamų klausimų sąrašo bei konkretaus eksperto paskyrimo. Kaip vėliau pamatė iš ekspertizės akto, ekspertizę atliko ekspertas G.Butkus, su kuriuo apeliantas konfliktavo. Mano, kad G.Butkus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo nusišalinti nuo tyrimo.

Šiaulių apygardos prokuratūros ONKT skyriaus vyriausiasis prokuroras K.Šikšnys, atsakydamas į apelianto 2005 m. birželio 30 d. pateiktą pareiškimą dėl neobjektyvaus ikiteisminio tyrimo atlikimo, nurodė, kad ikiteisminį tyrimą atliekanti prokurorė ėmėsi visų įstatymu numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas ikiteisminis tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Šis prokuroro atsakymas neatitinka tiesos, visų pirma, dėl jau nurodytų prokurorės veiksmų, antra, dėl 2005 m. balandžio 21 d. apeliantui A. G. netinkamai atliktos psichiatrinės ekspertizės, kuri truko keletą minučių ir jos metu nebuvo pateikti visi medicininiai dokumentai (jo ligos istorija), reikalingi atliekant tokį tyrimą. Tik po apelianto prašymo pateikti jo medicininius dokumentus, buvo paskirta papildoma psichiatrinė ekspertizė. Apeliantas taip pat teigia, kad jį sulaikant 2005 m. balandžio 5 d., Šiaulių apygardos prokuratūra dar nebuvo gavusi Generalinės prokuratūros sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir pavedimo Šiaulių apygardos prokuratūrai.

Skiriant jam sulaikymą, buvo remiamasi tik V. G. ir A. V. nurodytomis aplinkybėmis apie neva padarytą išžaginimą, šių aplinkybių nepatikrinus, į jas neįsigilinus. Taip, prokurorė, turėjusi galimybę susipažinti su nukentėjusiosios dienoraštyje esančiais įrašais, nesigilino ir išsamiai netyrė nukentėjusiosios aplinkos ir ryšių, neanalizavo A. V. elgesio. Apelianto teigimu, A. V. daug kartų iš artimųjų ir mokykloje vogė pinigus, buvo dalį jų davusi vyresniems berniukams, iš auklių prašydavo pinigų, sakydama, kad ji pinigų negauna ir būna alkana. Vėliau pati nurodė, kad ji pinigų gaudavo ir iš nuteistojo, savo motinos bei senelių. Kitiems A. V. guosdavosi, kad jai yra sunku namuose, yra nemylima ir skriaudžiama. Tokiais būdais ji bandė pelnyti dėmesį. Be to, apklausiant A. V. klasės draugę nepilnametę liudytoją R. T. , kuriai A. V. 2005 m. kovo mėnesį atnešė savo dienoraštį, šis dienoraštis R. T. nebuvo pateiktas atpažinimui, tikslu nustatyti, ar tai yra tas pats sąsiuvinis.

Visos šios aplinkybės rodo, kad buvo skubama atlikti tyrimą, nesiaiškinta, ar tai, ką nurodė nukentėjusioji, yra tiesa. Tyrimas buvo atliekamas kryptingai ir vienpusiškai, prokurorei pasitelkiant vien nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, siekiant sukurti kuo neigiamesnį kaltininko įvaizdį. Kaltinamasis aktas buvo surašytas per porą mėnesių, išsamiai ir objektyviai neištyrus visų reikšmingų bylai aplinkybių.

Apeliantas nurodo, kad teisminis nagrinėjimas taip pat buvo atliekamas neobjektyviai, esant šališkam teismui.

Apeliantas nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu, papildydamas ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis parodė, jog jis tariamo nusikaltimo padarymo metu buvo pas savo draugę L. A. namuose, ir kad tai galėtų patvirtinti jo draugė ir jos motina. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad, suėmimo metu A. G. susirašinėjant su liudytoja L. A. , ji galėjo būti įtakojama duoti tam tikrus parodymus. Teismas, darydamas tokią išvadą, neatsižvelgė į apelianto darbo patirtį, iš kurios jam yra žinoma, kad suimtojo susirašinėjimas yra kontroliuojamas. Teismas nurodęs, kad liudytojoms iš anksto yra žinoma, ką jos turi paliudyti ir kad jos liudys kaltininko naudai, apklausiant šias liudytojas teisme darė joms spaudimą. Liudytojų L. A. ir A. A. parodymai buvo nepagrįstai atmesti, motyvuojant tuo, kad jos yra suinteresuotos, nes L. A. yra apelianto draugė. Apelianto nuomone, tokia išankstinė teismo pozicija rodo teismo šališkumą.

Apeliantas teigia, kad V. G. teisme buvo leidžiama pasisakyti visais klausimais, kai tuo tarpu jam buvo nurodoma konkrečiai kalbėti tik pagal pateiktų kaltinimų apimtį ir atsakyti į pateiktus klausimus „taip“ arba „ne“. Į V. G. teisme buvo kreipiamasi, kaip į nukentėjusiąją, ir tik po apelianto pareiškimo teismas ėmė ją vadinti įstatymine atstove arba civiline ieškove. Apelianto nuomone, teismas buvo nusiteikęs prieš jį, V. G. laikydamas nukentėjusiąja nuo neištikimo ir žiauraus vyro. Taip teismas ją vertino, remdamasis liudytojų parodymais, kurie buvo neobjektyvūs. Į apelianto nurodomas aplinkybes, kad liudytojai suinteresuoti duoti parodymus prieš jį, teismas taip pat nekreipė dėmesio. Apeliantas teigia, kad O. V. , norėdama laisvai bendrauti su anūke, bet ką paliudytų V. G. naudai, nes pagal liudytojų V. A. , Z. R. , A. J. parodymus būtent V. G. , o ne jis, draudė savo dukrai A. V. susitikinėti su močiute O. V. (tėvo motina). Kita liudytoja – D.N. - prieš apeliantą buvo nusiteikusi nuo pat jo su jos dukra V. G. santykių pradžios. Tačiau teismas atitinkamų išvadų dėl tokių liudytojų parodymų patikimumo nepadarė. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė apelianto prašymą šiuos liudytojus papildomai apklausti. Be to, teismas pateikdamas įvairius klausimus, susijusius su apelianto asmeniniu gyvenimu, dažnai kritikavo jo, kaip šeimos vyro, taip pat ir kaip prokuroro, elgesį. V. G. , kaip nukentėjusiajai nuo blogo vyro, skirdamas pirmenybę, teismas pažeidė BPK 6 str. 2, 3 d. bei 7 str. nuostatas.

Teismas nepagrįstai kritiškai įvertino jo parodymus apie jo buvimą 2005 m. kovo 23 d. apie 22 val. pas draugę L. A. namuose ir nurodė, kad jo parodymai prieštarauja ne tik nukentėjusiosios parodymams, kad jis niekur tą naktį nebuvo išvykęs iš namų, bet ir liudytojos L. A. parodymams, jog jis pas ją atvažiavo 10-15 min. po 22 val. Teismui nebuvo svarbu, kad, kaip nurodė pats apeliantas, jis daugelio aplinkybių laiko atžvilgiu negali tiksliai nurodyti ir atsiminti, nes viskas vyko seniai, laiką nurodo tik atsiminęs tam tikrus momentus, o į laikrodį tam tikrais momentais nežiūrėjęs. Teismas neatsižvelgė į apelianto nurodytą aplinkybę, jog dėl laiko jis galėjo suklysti ir todėl, kad pas draugę važiavo du vakarus iš eilės, abu kartus apie 22 val. Apeliantas teigia, kad šališkam teismui nedidelius neatitikimus laiko atžvilgiu buvo paranku panaudoti prieš jį ir, atsižvelgiant į V. G. skambučio (kurio apeliantas neprisimena) pokalbio trukmę, liudytojos L. A. nurodytą A. G. atvykimo pas ją laiką, atstumą tarp jų namų, padaryti išvadą, kad jis tokiu laiku negalėjo nuvykti pas draugę. Apeliantas nurodo, kad iki nukentėjusiosios nurodyto nusikaltimo įvykdymo laiko – 24 val., buvo dar 1,5-2 val., todėl, jo manymu, teismas turėjo aiškintis patį išvykimo iš namų faktą, o ne keleto minučių laiko neatitikimus. Apeliantas neprisimena ir V. G. skambučio tą vakarą. A. V. jis pasakė, kad išvyksta, tik prieš išeidamas, kaip paprastai darydavo, nes nenorėjo, kad paskambinus V. G. , jai apie tai būtų pranešta. Taigi, teismas konkrečiai nepaneigė A. G. išvykimo iš namų pas L. A. .

Apeliantas nurodo, kad liudytojos A. A. parodymais, A. G. išvykimą iš jos namų 6 val. ryto matė pas ją atėjusi kaimynė, kuri tai galėtų patvirtinti. Teismas apelianto prašymą apklausti liudytojos A. A. kaimynę, atmetė, motyvuodamas tuo, kad kaimynė negalėsianti patvirtinti, kada A. G. buvo atvykęs į tuos namus, nes pagal A. A. parodymus ji matė jį tik išvykstant. Tačiau apeliantas teigia, kad kaimynė, nebūdama jo atvykimo metu pas liudytojas namuose, galėjo matyti A. G. automobilį, su kuriuo jis atvyko, galėjo matyti ir jį patį įvažiuojantį į A. namo kiemą ar pan. Toks atsisakymas apklausti liudytoją, apelianto manymu, tik dar kartą patvirtina teismo neobjektyvumą ir šališkumą.

Apeliantas taip pat nurodo, kad susipažinęs su posėdžio protokolu, jame rado nemažai netikslumų. Protokole nėra užprotokoluotos liudytojos A. A. nurodytos aplinkybės apie jos kaimynę, buvusią pas ją namuose 2005 m. kovo 23 d. apie 6 val. ryte. Apeliantui surašius pastabas, teismas jas atmetė, bet tuo pačiu prieštaravo savo paties priimtam sprendimui dėl liudytojos neiškvietimo į teismo posėdį, kur tuo metu atmesdamas prašymą, patvirtino, kad liudytojos A. A. nurodytos aplinkybės dėl jos kaimynės buvo nurodytos jos apklausos metu.

Tačiau apelianto teigimu, V. G. , duodama parodymus, žinojo, kad jis apie 22 val. buvo pas L. A. , todėl nurodė, kad su A. G. įvykio dieną kalbėjosi apie 23 val. Vėliau ji pakeitė savo parodymus, sužinojusi, kad iš telefoninių pokalbių išklotinės matyti, jog skambinta buvo 21 val. 40 min. Nurodžiusi, jog į Vilnių išvyko 2005 m. kovo 23 d., V. G. , prisiderindama prie dukros parodymų, jog ji seksualiai buvo prievartaujama 22 d. vakare, savo parodymus pakeitė, teigdama, kad kovo 22 d. ji vakare buvo prekybos centre. Teismas šių parodymų kaitos neįvertino, ir V. G. parodymus vertino kaip nuoseklius. Tuo tarpu, apelianto, kaip kaltinamojo, negalėjimas prisiminti tikslaus laiko, ar sąžiningas klydimas dėl individualių savybių ar atminties sutrikimų vertinamas kritiškai, nesuteikiant galimybės tikslinti ar papildomai nurodyti kitas aplinkybes, kurias prisiminė vėliau.

Apeliantas nurodo, jog nukentėjusiosios parodymuose taip pat yra neatitikimų, į kuriuos teismas neatkreipė dėmesio. Iš jos dienoraštyje padarytų įrašų matyti, kad motina išvažiavo kovo 23 d. ryte, tačiau duodama parodymus teisme ji nurodė, kad motina išvažiavo kovo 22 d. vakare. 24 d. ji rašė, kad motina grįš šios dienos vakarą, bet pagal byloje nustatytas aplinkybes motina V. G. grįžo 25 d. vakare.

Apeliantas taip pat nurodo, kad 2005 m. balandžio 27 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo gauta LT UTMI Šiaulių ekspertinio skyriaus specialisto išvada Nr. G 5151 05(04). Kita dieną 2005 m. balandžio 28 d. buvo gauta kita išvada, kurioje patikslinant pirmąją buvo nurodyta, kad nukentėjusiosios A. V. mergystės plėvės plyšimas galėjo būti padarytas lytinio akto metu, tikėtina, kad mergystės plėvės plyšimas galėjo būti padarytas prieš dvi savaites, t.y. 2005 m. kovo 23 d. apie 24 val. Šias aplinkybes posėdžio metu patvirtino ir ekspertas J.Sakalas. Tačiau, apelianto manymu, toks plyšimas galėjo atsirasti ir kitokio mechaninio poveikio metu. Teismas ekspertų išvadas vertino, kaip pagrindinių įrodymų, pagrindžiančių A. G. kaltę, ir neatsižvelgė į jo prašymus iškviesti ginekologę K. , kuri iš byloje esančių duomenų, 2005 m. balandžio 5 d. apžiūrėjusi A. V. , konstatavo, kad jos mergystės plėvėje yra du plyšimai.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje remiasi specialistės E.Mirnaja išvada, kurioje nurodoma, kad pateikto tyrimui dienoraščio 14 puslapyje žodžiais „...Rašau tik dabar…“ prasidedančius ir 17 puslapyje žodžiais „...Nu va...“ pasibaigiančius rankraštinius įrašus, nukentėjusioji rašė būdama neįprastos būsenos, taip pat nurodė, kad nustatyti, kokia tai būsena, negalima. Nuteistojo manymu, ši išvada nieko neįrodo, nes tokią specialistės nurodytą neįprastą A. V. būseną galima vertinti įvairiai: apie neva padaryto nusikaltimo aplinkybes ji galėjo rašyti kažkam padedant ar diktuojant, o galbūt buvo susijaudinusi, nes žinojo, kad rašo netiesą, ir tuo gali sukelti neigiamų pasekmių savo atžvilgiu. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad rašysena gali kisti priklausomai nuo rašančiojo padėties (rašoma sėdint, atsiklaupus ir t.t.).

Teismo posėdyje apklaustas ekspertas psichologas G.Butkus nurodė, kad A. V. fantazuoti negalėjo, nes jos psichiatrinio-psichologinio tyrimo metu buvo matyti išlikusios ryškios emocinės reakcijos į patirtus įvykius. Tačiau, apeliantas įsitikinęs, kad dienoraštyje kovo 24 d. padaryti įrašai pagal raštą nesiskiria nuo ankstesnių rankraštinių įrašų. Psichologas taip pat parodė, kad nukentėjusioji savo išgyvenimus, neturėdama kam papasakoti, patikėdavo savo dienoraščiui, tačiau kaip matyti, padariusi įrašą kovo 23 d. iki balandžio 5 d., ji dienoraštyje daugiau nieko nerašė. Apeliantas daro prielaidą, kad nukentėjusioji šiuos įrašus padarė, tik norėdama juo „atsikratyti“, ką apelianto nuomone, patvirtina Z. R. teisme duoti parodymai, jog A. V. po visų įvykių mokykloje buvo pakilios nuotaikos - „tarsi ant sparnų“. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į nukentėjusiosios charakteristiką. Ji apibūdinama, kaip turinti gerą ir lakią vaizduotę, gebanti viską gerai įsiminti, logiškai mąstyti, protinga. Dėl šių savybių nukentėjusiajai nesunku kiekvieną kartą atpasakoti esmines tariamo įvykio aplinkybes, suklaidinti ar apgauti kitus, kaip ji darydavo ir anksčiau mokykloje.

Nukentėjusiosios nurodytas tariamo nusikaltimo padarymo laikas – „22 ar 23 val.“ nurodomas 1 ar 2 valandų paklaida. Pagal kitus nukentėjusiosios parodymus ir pagal kaltinamąjį aktą bei nuosprendį, tariamas nusikaltimas buvo padarytas 24 val. Be to, nukentėjusiosios parodymuose yra ir daugiau neatitikimų. Ji nurodė, kad jos žaginimo atveju vonioje ji buvo su kelnaitėmis, salone buvo nuoga, o A. G. visą laiką buvo be kelnių. Vėliau A. V. parodė, kad ją žaginant salone ant stalo, jis kelnes buvo nusimovęs, kituose parodymuose ji nurodė, kad visą laiką pati buvo nuoga. Pagal nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, iškart po įvykio, grasindamas, A. G. jai sudavė du kartus per veidą ir paėmęs už kaklo prirėmė prie sienos. Tokiu atveju jai ant veido bei kaklo turėjo likti žymių, tačiau kovo 24 d. mokykloje nei mokytojai, nei jos klasioke R. T. , bei kovo 25 d. grįžusi mama tokių žymių nepastebėjo. Teismui dėl šių nukentėjusiosios, jos motinos, kitų liudytojų parodymų neatitikimų klausimu abejonių nekilo.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad dienoraščio aptikimo aplinkybės taip pat kelia abejonių. Pagal psichologo G.Butkaus interpretaciją, A. V. nenorėjo mamai pasakoti apie įvykį, bet įdėjo savo dienoraštį į virtuvės stalčių, kad mama pati apie tai sužinotų. Apelianto nuomone, toks vertinimas yra nepagrįstas, nes A. V. yra nurodžiusi, kad dienoraštį virtuvės stalčiuje slėpė nuo sesers T. . G.Butkus taip pat teigė, kad elgesio sutrikimo epizodus tiriamoji turėjo po 2000 m. patirtos seksualinės prievartos, ir kad elgesys, kai nukentėjusioji pavogus pinigus už juos saldumynais vaišino draugus, yra būdingas vaikams, išgyvenantiems emocinės deprivacijos situaciją šeimoje. Apelianto manymu, elgesio sutrikimai, galėjo atsirasti ne dėl tariamai jo padarytos seksualinės prievartos, bet dėl išgyventų tėvų skyrybų.

Teismui nekėlė įtarimo ir liudytojų parodymai, jog jie matė, girdėjo A. G. dažnai mušant A. V. , matė žymes, tačiau, žinodami, kad tiek metų A. V. buvo mušama ir žalojama, jie niekur nesikreipė ir jos neapgynė.

Apeliantas skunde nesutinka ir su priteista civilinio ieškinio suma. Nurodo, kad civilinis ieškinys nėra pagrįstas. Reikalaudama neturtinės žalos atlyginimo, V. G. ieškinyje nurodė, kad nukentėjusiajai A. V. reikalinga psichologo pagalba, tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad į psichologus pagalbos buvo kreiptasi ne iškart, o tik praėjus beveik devyniems mėnesiams po paskutiniojo (išžaginimo) įvykio. V. G. kreipėsi į šeimos gydytoją, kad ši išrašytų jos dukrai siuntimą pas psichologą, ir tai buvo padaryta kelias dienas prieš paduodant ieškinį teisme. Jokie teikiamos psichologinės pagalbos dokumentai pateikti nebuvo.

Apeliantas nesutinka su V. G. ieškinio argumentu, jog jis nepasiteiravo, ar reikalinga nukentėjusiajai materialinė pagalba, šalinant nusikaltimų padarinius, ir nurodo, kad V. G. , galėdama naudotis jo sąskaitomis, esančiomis AB banke „NORD/LB Lietuva“ ir AB „Hansabankas“, paėmė 7 800 Lt, todėl apeliantui nesuprantama, apie kokią materialinę pagalba nukentėjusiosios atstovė kalba, kai pati pripažino, jog iš jam priklausančių sąskaitų paėmė minėtą sumą.

Teismas, priimdamas sprendimą dėl civilinio ieškinio dydžio ir jo pagrįstumo, vadovavosi ne tik V. G. nurodytomis aplinkybėmis, bet ir ta aplinkybe, kad jis savo kaltės neprisipažįsta ir nesigaili dėl padarytos veikos, bei argumentavo tuo, jog nukentėjusiajai padaryto nusikaltimo padariniai gali kartotis ateityje. Apelianto nuomone, neprisipažinimas padarius nusikalstamą veiką negali būti pagrindas nustatant civilinio ieškinio dydį, negalima civilinio ieškinio dydžio grįsti ir galimais ateityje atsirasiančiais padariniais. Apelianto teigimu, teismo išdėstyti motyvai, kad nukentėjusiosios elgesyje stebimi nerimo, depresijos reiškiniai, dvasinio sužalojimo pasekmės sukelia išgyvenimus iki šiol, yra neteisingi, nes niekas iš specialistų (psichologų), o taip pat ir pačių teisėjų kolegijos narių, nukentėjusiosios elgesio ypatumų nepastebėjo. Nukentėjusiosios ir jos motinos apie tai nurodomos aplinkybės teismo turėtų būti vertinamos kritiškai, kadangi jos abi yra tiesiogiai suinteresuotos bylos baigtimi, siekdamos apeliantui atkeršyti, turėti materialinės naudos. Apelianto manymu, tai, kad A. V. nebuvo teikiama neatidėliotina psichologinė pagalba, rodo, jog iš tikrųjų nebuvo būtinybės to daryti, nes nebuvo padarytas joks nusikaltimas A. V. atžvilgiu.

Apeliantas nesupranta, kokiais teisingumo ir protingumo kriterijais vadovavosi teismas, jei ieškovei reikalaujant 100 000 Lt žalos atlyginimo, ir teismui pripažinus jį kaltu tik pagal vieną iš dešimties epizodų, net ir įvertinus paskutiniojo (išžaginimo) veikos pavojingumą, iš jo buvo priteista 50 000 Lt suma, t.y. pusė pareikšto ieškinio.

Be to, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turėjo atsižvelgti ir jo turtinę padėtį. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad, kaip nurodė nukentėjusiosios atstovė V. G. , jis jokio turto neturi, jo santuokoje įgytą turtą perėmė V. G. .

Apeliantas nurodo, kad ieškinys neturėjo būti tenkinamas, nes jis nusikaltimo nepadarė.

Apelianto nuomone, teismas, nepaisydamas to, kad apeliantas savo kaltės nepripažino, ji nuteisė pernelyg griežta laisvės atėmimo bausme. Skirdamas bausmę, teismas neturėjo remtis ta aplinkybe, jog jis neatlygino padarytos, nes neturtinės žalos dydžio, jo tiksliai nenustačius, negalima tapatinti su realiai padaryta turtine žala. Be to, teismas neįvertino ir turimų duomenų apie V. G. iš jo paimtus 7 800 Lt. Apelianto manymu, tuo atveju, jei jis ir būtų padaręs nusikaltimą, teismas negali griežtinti jo bausmės, siedamas nusikaltimo padarymą su apelianto užimamomis pareigomis. Teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė ir į tai, kad apeliantas visą laiką rūpinosi mažamečiais vaikais, tarp jų ir A. V. .

Taigi, apeliantas nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, kad nusikalstamą veiką padarė būtent jis, neatsižvelgiant esminius parodymus duodančių asmenų suinteresuotumą.

Nuteistasis A. G. atsikirtime į nukentėjusiosios atstovės skundą prašo atmesti nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą V. G. skundą. Nurodo, kad nukentėjusiosios atstovei yra patogu jo kaltę įrodinėti, grindžiant tuo, jog jis, būdamas prokuroru, žinojo, kaip slėpti įkalčius, susikūrė sau alibi dėl išžaginimo epizodo, tačiau jis atkreipia dėmesį, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo gauta jokių duomenų, kad jis sąmoningai būtų slėpęs įkalčius.

Tai, kad nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs ir atitinka kitų liudytojų parodymus, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. V. G. pati priderino savo parodymus prie A. V. parodymų, o kiti liudytojai apskritai nei patvirtina, nei paneigia A. V. parodymus dėl seksualinio prievartavimo.

V. G. skunde nurodyta aplinkybė, kad A. G. smurtavo ne tik prieš A. V. , bet ir prieš kitus šeimos narius, tik parodo, kad taip nukentėjusiosios atstovė bando logiškai paaiškinti, kodėl jos dukra savo dienoraštyje nerašė apie jos seksualinį prievartavimą. Tačiau A. G. manymu, jeigu A. V. būtų įbauginta taip, kaip apie tai nurodo skunde jos atstovė, ji apie tai apskritai nebūtų rašiusi savo dienoraštyje, kurį jis pats galėjo aptikti virtuvės stalčiuje. Nukentėjusioji A. V. , V. G. , jos draugės kaimynės, artimieji savo parodymas tyčia siekė sukurti A. G. neigiamą įvaizdį, tuo siekdami pagrįsti, kodėl tiek laiko neišaiškėjo A. V. atžvilgiu daromi nusikaltimai. Tačiau, jis A. V. atžvilgiu nesmurtavo, ne skriausdavo, o bausdavo ir griežtesnių auklėjimo priemonių imdavosi, kai kitos poveikio priemonės nepadėdavo. Nurodo, jog, išskyrus liudytojų nurodytas aplinkybes, nėra jokių duomenų, kad jis smurtavo prieš V. G. ar vaikus.

V. G. neteisingai nurodė, kad jis 2001 m. neleido A. V. nuvesti pas psichologą. Jis tik pritarė V. G. , kai ji klasės auklėtojai, siūliusiai A. V. nuvesti pas psichologą, pasakė, kad susitvarkys pati. Tai, kad, anot V. G. , jis ribojo A. V. bendravimą nėra tiesa, nes neįmanoma penkerius metus atriboti augantį vaiką nuo bendraamžių ar artimųjų giminaičių – močiute, seneliu, su kuriais ji dažnai susitikdavo. Ne jis, o pati V. G. draudė dukrai A. V. susitikti su močiute – tėvo motina.

V. G. skunde teigia, kad jos dukra A. V. jai nurodė tokias intymaus bendravimo aplinkybes, kad jai nekilo abejonių, jog A. V. buvo seksualiai prievartaujama A. G. . Tačiau, A. G. nurodo, kad apie šias aplinkybes nukentėjusiosios atstovė prabilo tik praėjus beveik metams po įvykių; išskyrus pačia V. G. , A. V. teisme apie tai nenurodė ir šių aplinkybių nepatvirtino. Šias intymaus gyvenimo aplinkybes V. G. nurodo, tik siekdama bet kokiais būdais pagrįsti jo kaltę.

Be to, V. G. parodymai apie A. V. psichologinę būklę skiriasi nuo kitų liudytojų (mokytojų) parodymų, kad A. V. po jo suėmimo mokykloje tapo linksma, laisvai bendraujanti. V. G. tik norėdama sutirštinti spalvas, apeliaciniame skunde nurodė, kad A. V. , patyrusi psichologinę traumą, kalba apie savižudybę.

Taip pat, V. G. , žinodama, kad jis sugebėjo visiškai išlaikyti šeimą, vaikus, siekia jo atsikratyti kuo ilgesniam laikui, ir, nurodydama, kad jai vienai finansiškai sunku išlaikyti vaikus, siekdama naudos, reikalauja priteisti nesumažintą 100 000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis A. G. ir jo gynėjas prašė jų apeliacinius skundus patenkinti, o Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės, nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą V. G. apeliacinius skundus atmesti; nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą bei prokurorė prašė jų apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą V. G. bei Panevėžio apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl mažametės A. V. išžaginimo

Kolegijos nuomone, apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam A. G. inkriminuotos, BK 149 str. 4 d.numatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai pripažino jį kaltu ir nuteisė dėl mažametės A. V. išžaginimo, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose.

Nors nuteistasis A. G. dėl mažametės A. V. išžaginimo kaltu neprisipažino, nurodydamas, kad nukentėjusiosios nežagino ir įvykio metu buvo išvykęs iš namų pas savo draugę L. A. , o nukentėjusioji ir jos įstatyminė atstovė jį apkalba, norėdamos juo atsikratyti ir turėti iš to materialinės naudos, tačiau ši versija pirmosios instancijos teisme buvo patikrinta bei pagrįstai atmesta.

Taip, nukentėjusioji A. V. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teismo posėdyje nuosekliai ir detaliai parodė, kad 2005 m. kovo 23 d. motina buvo išvykusi į Vilnių į sesiją. Vakare, kai brolis su sese miegojo, tėtis jai liepė eiti maudytis, buvo prileidęs į vonią vandens. Vonioje jis liepė jai sėstis ant vonios krašto ir praskėsti kojas, kišo savo lytinį organą į jos lytinius organus ir dažnai jį ištraukdavo. Jai skaudėjo, bėgo kraujas. Pabėgti ar šaukti ji nebandė, nes bijojo, kad A. G. jai nieko nepadarytų. Vonioje tai truko apie 20 minučių. Po to jis liepė jai nusiprausti ir ateiti į svetainę, kur patiesęs rankšluostį ant stalo bei liepęs jai atsigulti ir sulenkti kojas, jai laikantis rankomis už blauzdų, jis kišo savo lytinį organą į jos lytinius organus ir po to išliejo spermą jai ant pilvo. Nukentėjusioji parodė, kad tai darydamas svetainėje, A. G. buvo atsistojęs prie jos, nusimovęs kelnes ir sulenkęs kojas per kelius, rankomis laikė jai už šlaunų. Vėliau jai A. G. paklausus, ką reikės pasakyti mamai, jei mama pastebės, kad ji kraujuoja, jis pagriebė jai už gerklės, sudavė per veidą, prirėmė prie sienos ir pagrasino niekam nesakyti. Kelnaites A. G. jai liepė išmesti, ką ji ir padarė sekančią dieną. Po visko ji nusiprausė po dušu, į švarias kelnaites ji įsidėjo mamos paketą, kad jų nesukruvintų. Ji matė, kaip A. G. tuo pačiu rankšluosčiu, kurį buvo patiesęs svetainėje ant staliuko, valė kilimą, o po to jį išplovė. Sekančią dieną, po pietų, būdama namuose viena ji parašė apie šį įvykį dienoraštyje. Dienoraštį ji įdėjo į stalčių virtuvėje. Motinai sugrįžus į namus, jai apie tai nepasakojo, nes bijojo A. G. , tačiau jos mažajai sesutei ištraukus iš stalčiaus dienoraštį, mama perskaitė jame padarytus įrašus apie kovo 23 dieną. Iš pradžių A. V. mamai tai neigė, bet vėliau papasakojo jai apie šį įvykį (t.1, b.l. 52-60; t.4, b.l. 40-44).

Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais nėra jokio pagrindo. Juos patvirtina kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Iš nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą V. G. parodymų seka, kad 2005 m. kovo 23 d. ji buvo išvykusi į sesiją Vilniuje, o jai grįžus į namus kovo 25 d., dukra A. teiravosi, kur yra jos higieniniai paketai, sakė, kad susirgo mėnesinėmis. Tačiau 2005 m. balandžio 5 d. radusi ir perskaičiusi dukros atminimų sąsiuvinį, V. G. suprato, kad A. G. jos dukrą išžagino. V. G. parodė, kad iš pradžių A. tai neigė, bet vėliau prisipažino, jog tai, ką parašė dienoraštyje, yra tiesa, papasakojo, kaip viskas įvyko. V. G. kreipėsi į pažįstamą advokatę, ir, pasitarusi, ką reikia daryti, su dukra nuvyko į ginekologinę kliniką, kur ginekologė K. , apžiūrėjusi A. V. , pasakė, kad jos mergystės plėvė yra pažeista dviejose vietose. Tuomet V. G. Šiaulių apygardos prokuratūroje parašė pareiškimą (t.1, b.l. 82-85, 87-90; t.4, b.l. 12-14).

V. G. tyrimui pateiktame dukros rašytame dienoraštyje (tyrimui pateikto sąsiuvinio su užrašu „Atminimas“) esančio „kovo 24 d.“ data pažymėto įrašo turinys iš esmės atitinka nukentėjusiosios parodytas konkrečias nusikaltimo aplinkybes – tai, jog minėtu laiku jos motina V. G. buvo išvykusi, mažesnieji brolis ir sesuo miegojo, tai, kad A. G. liepė jai eiti į vonią maudytis, ir kai ji atėjo, jis išžagino ją ant vonios krašto, po to lytinį aktą tęsė svetainėje ant stalo, baigęs lytinį aktą, spermą išleido jai ant pilvo (t.1, b.l. 15-37).

Tai, kad įrašus šiame dienoraštyje tikrai padarė nukentėjusioji A. V. , patvirtina byloje esanti rašysenos ekspertės kvalifikaciją turinčios specialistės Elenos Mirnajos išvada Nr. 11Š-208 (05). Joje konstatuota, kad rankraštinius įrašus šiame sąsiuvinyje pieštuku pažymėtuose puslapiuose nuo 1 iki 17 parašė A. V. , ir požymių, rodančių pakeistą rašysena, nėra. Išvadoje taip pat nurodoma, jog tikėtina, kad rašydama įrašus, prasidedančius žodžiais „...Rašau tik dabar...“ ir pasibaigiančius žodžiais „Nu va“ 17 puslapyje, A. V. buvo neįprastos būsenos, tačiau kokia tai būsena nustatyti negalima (t.2, b.l. 64-66). Išvadoje nėra teigiama, kad minėta „neįprasta“ A. V. būsena galėjo būti „po išžaginimo“, teismas tokios išvados ir nepadarė, todėl nuteistojo skundo argumentas, kad teismas neteisingai interpretavo šią specialistės išvadą, nepagrįsta, juo labiau nepaneigia dienoraštyje A. V. ranka užfiksuotų faktų. Tai, kad specialistė E.Mirnaja yra prokuroro A.Mirnyj žmona nėra pagrindas manyti, kad specialistė, duodama išvadą, galėjo būti neobjektyvi, juolab E.Mirnaja yra įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingos išvados davimą. Tuo paneigtas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad šios specialistės išvada kelia abejonių dėl jos objektyvumo.

Mažametės parodymus dėl jos išžaginimo atitinka ir 2005 m. balandžio 6 d. specialisto išvada Nr. G 515/05 (04), kurioje konstatuota, kad A. V. mergystės plėvėje rastas surandėjęs plyšimas, kurio atsiradimo laiko nėra galimybės nurodyti dėl rando senumo (t.1, b.l. 48), bei 2005 m. balandžio 27 d. išvada Nr. PG 48-515 /05(04), kurioje, atsakant į tyrimo suformuluotus papildomus klausimus, nurodyta, kad A. V. mergystės plėvės plyšimas galėjo būti padarytas lytinio akto metu standžią vyrišką varpą įvedant į makštį, taip pat, jog mergystės plėvės plyšimas galėjo būti padarytas prieš dvi savaites iki 2005 m. balandžio 6 d. atlikto nukentėjusiosios teismo medicininio apžiūrėjimo (t.y. apie 2005 m. kovo 23 d. 24 val.), nes per dvi savaites mergystės plėvės plyšimas gali pilnai sugyti (t.1, b.l.50).

Nors iš V. G. apklausos protokolo matyti, kad ji A. V. iš pradžių nuvedė apžiūrėti pas ginekologę K. , kuri pasakė, jog A. V. mergystės plėvėje yra du plyšimai, teismas pagrįstai netenkino nuteistojo prašymo į teismo posėdį iškviesti ginekologę K. . Kaip matyti iš bylos medžiagos, ši apžiūra nebuvo oficiali – V. G. norėjo įsitikinti, kad dukra sako tiesą, ir tik po to kreipėsi į prokuratūrą, Be to, nuo šios apžiūros pas ginekologę K. praėjo nemažai laiko. Tuo tarpu byloje yra kompetentingo teismo medicinos specialisto J.Sakalo teisėtai atliktų teismo ekspertizių išvados, kuriomis abejoti nėra jokio pagrindo. Be to, apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, teismo medicinos specialistas ne tik patvirtino savo išvadas, bet ir paaiškino, kad mergystės plėvės įplyšimai nėra skaičiuojami pagal lytinių aktų skaičių (t.4, b.l.34). Taigi, nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojamas nukentėjusiosios mergystės plėvės plyšimų skaičius ir ginekologės K. parodymai kvalifikacijai reikšmės neturi.

Nuteistojo A. G. argumentas, kad teismas, neiškvietęs į posėdį ginekologės K. , nepatikrino versijos, jog A. V. mergystės plėvės plyšimas galėjo būti padarytas ir ne lytinio akto metu, taip pat neturi pagrindo. Priešingai, negu apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji tai galėjo padaryti pati. Specialisto išvadose prielaida, kad A. V. nustatyti mergystės plėvės pažeidimai galėjo būti padaryti ne lytinio akto metu, nekeliama. Pati nukentėjusioji parodė nei rankomis, nei kitais daiktais savęs nelietusi, anksčiau iki to įvykio lytinių santykių neturėjusi (t.1, b.l. 52-60). Iš jos motinos – nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą V. G. , taip pat klasės auklėtojos Z. R. parodymų seka, kad A. V. su berniukais nebendravo, jokio vaikino neturėjo (t.1, b.l. 116-117, 88). Kita vertus, kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiosios dienoraštyje užfiksuota aplinkybė, kad A. G. po lytinio akto liepęs jai sakyti, jog ji pati „tai padarė“ iš draugės pasiskolintu daiktu, duoda pagrindo manyti, kad pats A. G. , apeliaciniame skunde keldamas kitokias nukentėjusiosios mergystės plėvės pažeidimo versijas, bando klaidinti teismą, norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teismo psichiatrinės, psichologinės, narkologinės ekspertizės išvadose konstatuota, kad A. V. būdingi psichologinės traumos patirties požymiai: įtampa, nepasitikėjimas asmeniniuose santykiuose, identifikacija su aukos pozicija, perdėtas socialinis uždarumas ir šie požymiai susiję su ilgalaikės neigiamos patirties poveikiu. Išvadose taip pat nurodoma, kad A. V. 2005 m. kovo mėnesį psichikos liga nesirgo ir galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos teisingai valdyti, galėjo teisingai suprasti A. G. veiksmų pobūdį ir jų pavojingumą. Ji pasižymi gera vaizdine atmintimi, sugeba adekvačiai vertinti savo ir kitų veiksmus, gali diferencijuoti realius ir išgalvotus dalykus. Ir nors jai yra adaptacijos sutrikimas: mišri nerimo ir depresinė reakcija, tačiau ji gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, gali duoti parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes (t.1, b.l.75-77). Teismo posėdžio metu specialistas psichologas G.Butkus taip pat paaiškino, kad A. V. , duodama parodymus, fantazuoti negalėjo, nes yra išlikusios ryškios emocinės reakcijos į patirtus įvykius, o fantazuojant jos negalėtų išaugti į tokias emocines reakcijas. Jis paaiškino, kad A. V. parodymai negali būti perteikti, girdėti iš kito asmens, ir yra jos pačios išgyventi (t. 4, b.l. 33-34). Taigi, nėra jokio pagrindo netikėti ar abejoti nukentėjusiosios parodymais, jos parodymai atitinka jos psichines reakcijas, ir nėra fantazija.

Tuo tarpu, priešingai, negu apeliaciniuose skunduose nurodo nuteistasis ir jo gynėjas, A. V. charakteristika, charakterio bruožai ir elgesys - tai, kad ji yra protinga, apsiskaičiusi, tačiau konfliktiška ir meluojanti, vagiliavusi – negali būti pagrindas teigti, kad nukentėjusioji, duodama parodymus, melavo, siekdama atsikratyti patėviu, jį apkalbėjo, ir nepaneigia nuoseklių, kita bylos medžiaga paremtų nukentėjusiosios parodymų apie A. G. prieš ją atliktus nusikalstamus veiksmus. Specialistas, atlikdamas ekspertizę, įvertino A. V. psichologines reakcijas, jai pasakojant apie jos patirtą seksualinę prievarta, ir būtent vertindamas šiuos nukentėjusiosios parodymus apie seksualinę prievartą nurodė, kad nukentėjusioji tokių aplinkybių negali fantazuoti. Tuo pačiu nepagrįsti yra ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo pamąstymai, jog specialisto psichologo minima A. V. psichologinė trauma galėjo atsirasti ne dėl patirtos seksualinės prievartos, o dėl buitinio smurto.

Kolegija nuomone, nuteistasis A. G. nepagrįstai ginčija specialisto G.Butkaus kompetenciją, motyvuodamas tuo, jog specialisto ekspertizės akte nurodyta aplinkybė, kad A. V. , norėdama išsipasakoti, savo išgyvenimus patikėjo dienoraščiui, nesąmoningai siekdama, kad mama apie tai sužinotų (t.1 b.l. 77), neatitinka pačios A. V. parodymų, jog ji nenorėjusi, kad mama apie tai sužinotų, ir kad dienoraštį ji slėpusi virtuvės stalčiuje nuo savo sesers. Kaip teigia V. G. , ji dienoraštį rado namuose ant virtuvės stalo, iš nukentėjusiosios A. V. žodžių, dienoraštį iš virtuvės stalčiaus ištraukė jos mažesnioji sesuo. Teismui šios aplinkybė, priešingai negu nuteistajam, abejonių dėl specialisto kompetencijos nekelia. Specialistas G.Butkus, kaip psichologas, atlikęs nukentėjusiosios klinikinę psichiatrinę apžiūrą, įvertinęs jos dienoraštyje esančius įrašus, savo kompetencijos ribose padarė išvadas, kad nukentėjusioji nesąmoningai siekė, kad jos motina sužinotų apie įvykį ir, kai mama apie tai sužinojo, A. V. pajuto palengvėjimą. Be to, šis faktas dėl palengvėjusios nukentėjusiosios būklės po A. G. sulaikymo, tai, kad ji tapo linksmesnė ir, anot mokytojos Z. R. , mokykloje buvo „tarsi ant sparnų“, teismo nuomone, neįrodo to, kad nukentėjusioji, apkalbėjo A. G. , sąmoningais siekdama juo atsikratyti. Tai tėra tik nuteistojo interpretacija, palanki jo gynybinei pozicijai.

Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė A. G. argumentus, kad nusikaltimo aplinkybes išgalvojo nukentėjusioji ir jos motina V. G. sąmoningai jam kerštaudamos. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą V. G. suinteresuotumą apkalbėti A. G. . Iš bylos medžiagos matyti, kad iki nusikaltimo jie gyveno kartu, santuokoje buvo sugyvenę du vaikus, banko kortelėmis V. G. taip pat naudojosi teisėtai pagal A. G. įgaliojimą, jie bendrai abiejų vardu yra paėmę paskolą iš banko.

Nuteistojo apeliaciniame skunde įvardijami kai kurie nukentėjusiosios ir jos atstovės pagal įstatymą parodymuose esantys neatitikimai tėra nuteistojo interpretacija, ir iš tiesų yra logiškai paaiškinami. Nuteistasis teigia, kad nukentėjusioji dienoraštyje nurodė, jog jos motina į sesiją išvyko kovo 23 d. ryte, o teismo posėdžio metu parodė, jog motina išvažiavo kovo 22 d. vakare. Tačiau iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusioji nurodydama kovo 22 d. vakarą, minėjo šią datą, kalbėdama apie paskutinį kartą, kai A. G. ją seksualiai prievartavo oraliniu būdu, t.y. dar prieš kovo 23 d. įvykį, kai motina buvo išvažiavusi ir A. G. ją išžagino (t.4, b.l.39). Tai, jog nukentėjusioji dienoraštyje rašė, kad motina grįš kovo 24 d. vakare, o iš tikrųjų grįžo kovo 25 d. vakare, taip pat nekeičia parodymų apie 23 d. įvykį esmės ir nereiškia, jog nukentėjusioji melavo apie kovo 23 d. įvykius. Iš nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą parodymų matyti, kad ji planavusi grįžti į namus sekančia dieną po kovo 23 d., t.y. kovo 24 d., kaip savo dienoraštyje ir nurodė nukentėjusioji, tačiau egzaminas baigėsi vėlai ir V. G. liko nakvoti Vilniuje, į namus grįžo tik kovo 25 d. (t.1, b.l. 82-85). A. V. ir pati apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui paaiškino, kad mama žadėjusi grįžti kovo 24 d. vėliau pranešė, jog grįš tik kitą dieną (t.1, b.l. 55).

Nepagrįstas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad daiktinis įrodymas – nukentėjusiosios dienoraštis - nėra patikimas dėl to, kad dienoraštyje esantis nukentėjusiosios draugei Rasai skirtas kovo 15 d. įrašas: „Rasa, tu vienintelė skaitai mano dienoraštį, prašau niekam nesakyk to, ką čia rasi“, įrodo, jog A. V. ruošėsi aprašyti jame kažkokį išskirtinį įvykį. Šis draugei adresuotas prašymas gali būti suprantamas įvairiai, kaip nukreiptas į būsimus dienoraščio įrašus, taip ir į jame jau esančius įrašus, tačiau bet kuriuo atveju neduoda jokio pagrindo manyti, kad nukentėjusioji dienoraštyje ruošėsi kažką apkalbėti.

Neesminis ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas nukentėjusiosios parodymų neatitikimas, kad, duodama parodymus, iš pradžių ji teigė, jog vonioje ji buvo su kelnaitėmis, salone buvo nuoga, o A. G. visą laiką buvo be kelnių, vėliau nurodė, kad žaginant salone ant stalo, A. G. kelnes buvo nusimovęs, o kituose parodymuose nurodė, kad visą laiką pati buvo nuoga. Šitoks detalių neatitikimas nepaneigia esminių nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių. Be to, būtina įvertinti ir mažametės nukentėjusiosios psichologinę būseną išžaginimo metu.

A. G. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismui turėjo sukelti abejonių nukentėjusiosios parodymai dėl to, jog nukentėjusioji parodė, kad iškart po išžaginimo, jis nukentėjusiajai sudavė du kartus per veidą ir paėmęs už kaklo prirėmė prie sienos. Jo manymu, tokiu atveju kovo 24 d. mokykloje mokytojai, klasiokai ar kovo 25 d. grįžusi mama turėjo pastebėti žymes ant kaklo ar veido, tuo tarpu liudytojai jokių sumušimų nepastebėjo. Tačiau, kolegijos nuomone, tokių žymių galėjo ir nelikti, pati nukentėjusioji neparodė, kad jai ant kaklo ar veido butų likusios kokios nors žymės, todėl tai nėra pagrindas teigti, kad nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai nesutampa, ir kad dėl to nukentėjusiosios ar liudytojų parodymai yra nepatikimi.

Taip pat nepagrįstas nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentas, kad nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą V. G. parodymai yra abejotini ir nepatikimi dėl to, kad jie yra išvestiniai, nes apie įvykį jai papasakojo pati nukentėjusioji. Šiuo atvejų nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą parodymai nebuvo vieninteliai įrodymų šaltiniai byloje. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos bei teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų, apygardos teismas, pripažindamas A. G. kaltu dėl mažametės A. V. išžaginimo, rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma, tame tarpe ir nukentėjusiosios atstovės V. G. parodymais. Šie parodymai yra nuoseklūs ir išsamūs, atitinka bei papildo kitus byloje surinktus įrodymus - nukentėjusiosios parodymus, specialistų išvadas, liudytojų parodymus.

Kaip matyti, nuteistasis ir jo gynėjas, apeliaciniuose skunduose, ginčydami atskirų byloje nustatytų ir įvertintų įrodymų patikimumą (nukentėjusiosios ir jos atstovės pagal įstatymą parodymų patikimumą, daiktinio įrodymo – dienoraščio patikimumą, byloje atliktų ekspertizių išvadų ir pačių ekspertų patikimumą), iš esmės pateikė savo asmeninį atskirų įrodymų vertinimą, aplinkybių interpretaciją ir samprotavimus, kurie, kolegijos manymu, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai ir vertintina, kaip nuteistojo gynybinė pozicija.

Teismas pagrįstai atmetė nuteistojo versija, kad nusikalstamos veikos padarymo metu, kovo 23 d., jis buvo pas draugę L. A. . Šią versiją paneigia ne tik nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad įvykio vakarą A. G. iš namų išvažiavęs nebuvo, ir apie 23 val., kai ji buvo susiruošusi miegoti, liepė jai eiti praustis, po ko vonioje išžagino, bet ir jos motinos V. G. parodymai apie tai, jog ji įvykio dienos vakarą skambino į namus ir kalbėjo su A. G. bei su dukra, ką patvirtina byloje esantys telefoninių pokalbių išklotinių duomenys. Iš išklotinių matyti, kad šis pokalbis tarp jos ir A. G. 2005 m. kovo 23 d. vyko nuo 21 val. 41 min. ir truko 912 sekundžių, kas paneigė A. G. teisme duotus parodymus, kad jis iš namų išvyko apie 21.30 val., o pas L. A. namuose buvo prieš 22 val., nes po telefoninio pokalbio, kuris pasibaigė 21 val. 56 min., jis turėjo iki jos namų nuvažiuoti apie 10-12 km už Šiaulių miesto. Tuo tarpu paties nuteistojo parodymai yra prieštaringi ir nesutampa su liudytojų L. A. ir A. A. parodymais. A. G. teisiamajame posėdyje apklausos pradžioje parodžius, jog iš namų jis išvyko 21 val. 30 min., o į L. A. namus atvyko prieš 22 val., liudytoja L. A. parodė, kad į jos namus A. G. atvyko 10-15 min. po 22 val. Be to, teismas nuosprendyje pažymėjęs, kad liudytojos yra suinteresuotos padėti A. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes L. A. yra A. G. draugė, o A. A. - jos motina, atitinkamai įvertino šių liudytojų parodymus, bei priėmė nutartį pranešti Šiaulių apygardos prokurorui, kad liudytojos L. A. ir A. A. gali būti padariusios nusikalstamą veiką numatytą BK 235 str. (t.4, b.l. 209). Teismas taip pat pagrįstai atmetė nuteistojo prašymą apklausti L. A. ir A. A. kaimynę, neva mačiusią A. G. kitos dienos 6 val. ryto, jos apklausa neatsakys į klausimą, ar A. G. buvo pas L. A. kovo 23 d. vakare.

Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu A. G. parodė, kad 2005 m. kovo 23 d. vakare buvo namuose, apie kokį nors išvykimą iš namų nenurodė. Iš esmės tik bylą nagrinėjant teisme parodė, kad tą vakarą buvo išvykęs pas savo draugę L. A. . Paaiškino, kad tyrimo metu nenurodė liudytojos L. A. , nes nenorėjo, kad ji būtų apklausinėjama, kadangi susiklosčius tokiai situacijai liudytoja galėjo atsisakyti duoti parodymus. Tuo tarpu iš nuteistojo ir liudytojos L. A. parodymų seka, kad jie tarpusavyje susirašinėjo, ir jau 2005 m. birželio mėnesį nuteistasis žinojo, kad L. A. netiki jam pareikštais įtarimais. Tačiau A. G. nesikreipė į ikiteisminį tyrimą atliekantį pareigūną, kad šis apklaustų L. A. , kuri galėtų patvirtinti jo alibi. Nors 2005 m. rugsėjo mėnesį nuteistasis pareiškė prašymą apklausti L. A. ir jos motiną, tačiau nenurodė, kokias aplinkybes jos gali patvirtinti. Iš liudytojos A. B. parodymų seka, kad L. A. lankėsi pas tyrėją, tačiau nenurodė, kad įvykio metu A. G. buvo pas ją namuose. Todėl apygardos teismas, įvertinęs šias aplinkybes bei jų tarpusavio susirašinėjimo faktą, padarė teisingą išvadą, kad L. A. galėjo būti įtakojama duoti nuteistajam palankius parodymus, derindama juos su paties nuteistojo parodymais.

Atmestinas yra ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad apygardos teismas, paneigęs A. G. išvykimą iš namų 21.30 val., aplamai nepaneigė jo išvykimo iš namų fakto. Teismas patikrino ir pagrįstai atmetė A. G. iškeltą versiją dėl jo išvykimo iš namų paties A. G. nurodytu laiku – 21.30 val. Teismui nekėlė abejonių tas faktas, kad A. G. kovo 23 d., nukentėjusiosios nurodytu nusikaltimo padarymo metu buvo namuose. Be to, kolegijos nuomone, nors nuteistasis apeliaciniame skunde ir nurodo, kad pagal nukentėjusiosios parodymus nusikaltimas buvo įvykdytas tik apie 24 val., o jis pats galėjo suklysti, nurodydamas savo išvykimo iš namų laiką, t.y. išvykti vėliau, nei 21.30 val., tačiau tai vis tiek prieštarautų nukentėjusiosios ir jos atstovės bei L. A. parodymams.

Taip pat nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas šališkai ir neobjektyviai, nurodydami, kad netinkamai buvo atlikta įvykio vietos apžiūra – nepaimtas rankšluostis, kurį A. G. neva buvo patiesęs ant staliuko, neužfiksuoti kiti pėdsakai – ir tai sumažino galimybę nuteistajam gintis. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, įvykio vieta buvo apžiūrėta dalyvaujant specialistui. Šios apžiūros metu nusikalstamos veikos pėdsakų aptikta nebuvo. Kaip nustatyta nukentėjusiosios parodymais, kraujas vonioje buvo iššluostytas, kilimas valytas rankšluosčiu, kuris vėliau taip pat buvo išplautas. Rankšluostį V. G. tyrimui pateikė 2005 m. balandžio 6 d. (t.1, b.l. 141). Tai, kad frotinis rankšluostis nebuvo paimtas įvykio vietos apžiūros metu, nedaro įvykio vietos apžiūros niekine. Be to, įvykio vieta buvo apžiūrėta praėjus pakankamai ilgam laikui.

Nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas negavus Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro sutikimo, taip pat nepagrįstas. Generalinio prokuroro A.Klimavičiaus rezoliucija yra datuota 2005 m. balandžio 5 d. Tarnybinis pranešimas su šia rezoliucija buvo perduotas Šiaulių apygardos prokuratūrai faksu 2005 m. balandžio 5 d., o nuteistasis buvo sulaikytas 2005 m. balandžio 5 d. 23.40 val. (t.1, b.l. 3, 134).

Nepagrįstas ir nuteistojo skundo argumentas, kad buvo suvaržytos jo teisės, nes jis negalėjo laiku pateikti prašymų dėl klausimų ekspertui ir dėl konkretaus eksperto paskyrimo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2005 m. balandžio 14 d. gavęs pranešimą apie būtinumą nukentėjusiajai A. V. skirti psichologinę-psichiatrinę ekspertizė (t.1, b.l. 64), kuri buvo paskirta Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartimi (t.1, b.l. 73), jis turėjo pakankamai laiko prašymams pateikti. Be to, paskiriant ekspertizę, buvo pranešta ir jo gynėjui. Tačiau nei pats A. G. , nei jo gynėjas prašymų dėl ekspertizės nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad, kaip nurodo nuteistasis, tarp jo ir eksperto G.Butkaus buvo priešiškumų, dėl ko ekspertas turėjo nusišalinti nuo ekspertizės atlikimo. Tai paneigė ir pats ekspertas, kurio parodymais nėra pagrindo abejoti.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog daugelis ikiteisminio tyrimo veiksmų buvo atlikti tik jam pačiam paprašius (daiktinio įrodymo-dienoraščio tyrimas, papildoma liudytojų apklausa) taip pat nereiškia, kad buvo suvaržytos A. G. teisės į gynybą.

Kolegijos nuomone, daugelis nuteistojo skunde nurodomų aplinkybių – dėl nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą pažinčių teisėsaugos institucijose, V. G. advokatės pažinties su ikiteisminio tyrimo teisėja, sprendusia klausimą dėl kardomosios priemonės jam paskyrimo ir ikiteisminio tyrimo metu apklaususia nukentėjusiąją A. V. , dėl jo ir teismo medicinos eksperto G.Butkaus priešiškumo, taip pat dėl liudytojų O. V. (nukentėjusiosios A. V. senelės) bei A. N. (V. G. motinos) suinteresuotumo duoti parodymus prieš jį - yra deklaratyvūs, faktais neparemti teiginiai, kuriais A. G. bando sumenkinti ikiteisminio tyrimo atliktus veiksmus ir surinktus įrodymus.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad teisminis bylos nagrinėjimas buvo neobjektyvus ir šališkas, bei nurodo tam tikrus teisiamojo posėdžio protokolo netikslumus. Tačiau, teisiamojo posėdžio protokolo netikslumai negali būti vertinami, kaip teismo šališkumo ar neobjektyvumo įrodymas. Iš teismo posėdžio medžiagos seka, A. G. , kaip kaltinamasis, pasinaudojo BPK 261 str. 6 d. numatyta teise pareikšti pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo, ir teismas, priėmęs, motyvuotą nutartį, dalį jo pastabų patvirtino, kitą dalį atmetė. Be to, nepagrįstas ir nuteistojo skundo argumentas, kad teismas pats sau prieštaravo, nes atmetęs A. G. pastabas dėl protokole neva neužfiksuotų liudytojos A. A. parodymų apie kaimynę, buvusią pas A. A. kovo 23 d. ryte, taip pat priėmė sprendimą nekviesti šios kaimynės į teismo posėdį. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, A. A. apie kaimynę, atėjusią pas ją kovo 23 d. 6 val. ryte gerti kavos nieko nenurodė, apie šią kaimynę kalbėjo pats A. G. , ir teismas atmetė būtent A. G. prašymą apklausti šią A. A. kaimynę. Jokio prieštaravimo čia nėra.

Nėra pagrindo teigti, kad teismas, apklausdamas teisiamajame posėdyje kaltinamąjį, nukentėjusiąją, jos atstovę pagal įstatymą, liudytojus, specialistus, buvo priešiškai nusiteikęs A. G. atžvilgiu ar teikė pirmenybę nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą ir dėl to buvo šališkas. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, kaltinamojo, liudytojų ir nukentėjusiosios apklausa teisiamojo posėdžio metu buvo atlikta tinkamai, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo normų. Klausimai teisiamajame posėdyje buvo užduodami BPK 275 str. nustatyta tvarka. Kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu turėjo galimybę užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, taip pat duoti paaiškinimus dėl tiriamų įrodymų. Liudytojai, nukentėjusioji ir jos atstovė pagal įstatymą įstatymo nustatyta tvarka parodė, kas jiems žinoma dėl tiriamų aplinkybių. BPK 6 str. 2 d. numatytas visų asmenų lygybės prieš teismą principas, BPK 6 str. 3 d. draudimas kam nors teikti privilegijas bei BPK 7 str. įtvirtintas rungimosi principas nagrinėjant bylas teisme, pažeisti nebuvo.

Nuteistasis skunde pagrįstai nurodė, kad teismas, surašydamas nuosprendį buvo neatidus - dėstydamas įrodymus, teismas iškraipė kai kurias pavardes. Tačiau, kolegijos manymu, tai vertintina kaip techninė klaida, surašant nuosprendį.

Taigi apygardos teismas tinkamai ir išsamiai išanalizavęs aptartus įrodymus ir kitus teismo nuosprendyje išdėstytus įrodymus, teisingai įvertinęs kiekvieną iš šių įrodymų atskirai bei jų visetą, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. G. išžagino mažametę A. V. .

Dėl mažametės A. V. seksualinio prievartavimo

A. G. 2000 m. birželio mėn., laikotarpyje nuo 21 d. iki 30 d., po pietų, tiksliai nenustatytą dieną bei valandą, automobiliu ,,Mersedes-Benz 300”, valst. nr. (duomenys neskelbtini), nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytą vietovę - mišką, esantį Šiaulių rajone, ir šiame automobilyje, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, nurodydamas jai, kokius veiksmus atlikti, ir liepdamas tai padaryti, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. .

2000 m. liepos mėn., dienos metu, tiksliai nenustatytą dieną bei valandą, nenustatytos markės lengvuoju automobiliu nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytą vietovę - mišką, esantį Šiaulių rajone, ir šiame automobilyje, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. .

2000 m. rugsėjo ir lapkričio mėn., tiksliai nenustatytomis dienomis bei valandomis, nenustatytos markės lengvuoju automobiliu du kartus nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytas vietoves, esančias Šiaulių priemiestyje, ir šiame automobilyje, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. .

Laikotarpiu nuo 2000 m. pabaigos, tiksliai nenustatytų mėnesio bei dienos, iki 2002 m. kovo l1 d., tiksliai nenustatytomis dienomis bei valandomis, nenustatytos markės lengvuoju automobiliu, ne mažiau kaip penkis kartus nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytas vietoves, esančias Šiaulių priemiestyje, bei prie ežero, esančio Šiaulių rajone, ir šiame automobilyje, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. .

2002 m. birželio mėn., tiksliai nenustatytą dieną bei valandą, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. .

Nuo 2002 m. birželio mėn., tiksliai nenustatytos dienos, iki 2004 m. rugpjūčio 21 d., ne mažiau kaip kartą per savaitę, tiksliai nenustatytomis dienomis bei valandomis, nenustatytos markės lengvuoju automobiliu nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytas vietoves, esančias Šiaulių priemiestyje, ir į mišką, esantį Šiaulių rajone, ir šiame automobilyje, taip pat bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. .

2004 m. rugpjūčio 21 d., apie 24 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. .

2004 m. rugsėjo - spalio mėn., tiksliai nenustatytomis dienomis bei valandomis, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., ne mažiau penkiolikos kartų, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. .

Nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. kovo 23 d., kas dieną, tiksliai nenustatytomis dienomis ir valandomis, automobiliu ,,Mersedes-Benz 300”, valst. nr. (duomenys neskelbtini), nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytas vietoves, esančias Šiaulių priemiestyje, ir į mišką, esantį Šiaulių rajone, ir šiame automobilyje, taip pat bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės A. V. būkle, priversdamas nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, seksualiai prievartavo mažametę A. V. .

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr.40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje konstatuota, kad ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pa­grįs­tos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę pa­da­rius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes. To paties punkto 2 dalyje nurodyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai iš­nau­do­jus vi­sas ga­li­my­bes ne­pa­vyks­ta jų pa­ša­lin­ti. Šiuo atveju teismas neišnaudojo visų galimybių, nepakankamai atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, turinčias esminės reikšmės, sprendžiant A. G. kaltės klausimą, byloje surinktus įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą.

Kolegijos nuomone, teismas nepagrįstai išteisino A. G. pagal BK 150 str. 4 d., motyvuodamas tuo, kad pareikštų kaltinimų dėl seksualinio prievartavimo nepatvirtina byloje esantys įrodymai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji A. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjai, tiek jos psichiatrinį-psichologinį tyrimą atlikusiems ekspertams, tiek teisiamajame posėdyje nuosekliai aiškino A. G. nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, vienodai pasakodama apie 2000 m. birželio mėn. prasidėjusį ir penkerius metus trukusį jos seksualinį prievartavimą oraliniu būdu, bei paskutinį įvykį – jos išžaginimą 2005 m. kovo 23 d.

Nors nukentėjusioji negalėjo tiksliai nurodyti visų jos seksualinio prievartavimo atvejų, tačiau pagal savo galimybes ji nurodė aplinkybes, leidusias išskirti A. G. seksualinio prievartavimo veikas į atskirus epizodus.

Nukentėjusioji parodė, kad oralinis seksas su A. G. prasidėjo, kai gimė jos sesuo ir jos mama buvo ligoninėje. A. G. ją automobiliu nusivežė į mišką netoli televizijos bokšto. A. G. tuomet klausė, ar ji myli jį kaip tėvą, liepė tai įrodyti. Liepė jai čiulpti ir nuryti spermą. Ji taip darė, kadangi bijojo, kad jis nesupyktų, nes ją mušdavo. Ir ji niekam apie tai nieko nesakė. Po to, tai įvykdavo kas 3-4 savaites. Antrą kartą oraliniu būdu A. G. ją prievartavo 2000 m. liepos mėn., automobiliu nusivežęs į mišką. Nukentėjusioji nurodė, kad per 2000 metus A. G. automobilyje oraliniu būdu ją prievartavo ne mažiau kaip keturis kartus, iš jų trečias ir ketvirtas kartai buvo 2000 m. rugsėjo ir lapkričio mėn., kai po užsiėmimų sportu A. G. automobiliu ją nusiveždavo į Šiaulių priemiestį. Po šių seksualinio prievartavimo atvejų iki brolio A. gimimo, t.y. iki 2002 m. kovo 11 d., A. G. automobilyje ne mažiau kaip penkis kartus prievartavo ją oraliniu būdu. Per šį laikotarpį vieną kartą jis tai darė maždaug balandžio mėn., kai išvarė ją iš namų, bet jai einant pas močiutę, automobiliu ją pasivijo ir, nusivežęs į priemiestį, prievartavo oraliniu būdu. Tą patį darė du kartus vasarą prie Šiaulių rajone esančio ežero bei po sporto nusivežęs į Šiaulių priemiestį. Nukentėjusioji nurodė, kad tai vyko ir bute. Pirmą kartą bute A. G. jai tai darė 2002 m. birželio mėn., praėjus trims mėnesiams po brolio A. gimimo bei kitą dieną po to, kai mama parsivežė iš Mažeikių seserį T. . Po to seksualinio prievartavimo atvejai vis dažnėjo, ir tai būdavo kas savaitę. Nukentėjusioji prisiminė, kad vieną kartą tai įvyko po dėdės gimtadienio. Sugrįžęs iš dėdės (mamos brolio) gimtadienio 2004 m. rugpjūčio mėn., šeštadienį, A. G. buvo pamiršęs ten rankinę, ir tuo metu, kai mama važiavo atgal pasiimti tos rankinės, jis ją prievartavo oraliniu būdu. Taip pat A. G. ją prievartavo oraliniu būdu 2004 m. rugsėjo-spalio mėn., kai pametus buto raktus, jis atvažiuodavo atrakinti buto durų ir jos įleisti į namus grįžtant iš mokyklos. Per šį laikotarpį bute A. G. oraliniu būdu prievartavo ją ne mažiau penkiolikos kartų. Paskutinių metų eigoje A. G. ją seksualiai prievartavo beveik kas dieną. Paskutinį kartą tai buvo 2005 m. kovo 22 d., kai mamos nebuvo namuose, o 2005 m. kovo 23 d. ją išžagino (t.1, b.l. 52-60; t.4, 37-42).

Teismas, įvertinęs nukentėjusiosios parodymus dėl jos išžaginimo kaip patikimus, nuoseklius ir išsamius, nepagrįstai atmetė jos parodymus dėl seksualinio prievartavimo. Teismas nepakankamai atsižvelgė į šių A. V. parodymų nuoseklumą ir, pripažindamas A. G. kaltu dėl A. V. išžaginimo bei konstatavęs, kad nėra abejonių dėl A. V. parodymų teisingumo apie išžaginimą bei nenustatyta priežasčių, dėl kurių V. G. būtų suinteresuota apkalbėti A. G. , nepagrįstai atmetė A. V. parodymus dėl seksualinio prievartavimo veikų. Tai, kad A.G. neigia išžaginęs ir tenkinęs lytinę aistrą su nukentėjusiąja oraliniu būdų, nėra pagrindas abejoti ar atmesti dalį nukentėjusiosios parodymų, juo labiau abejoti kitais šioje byloje surinktais įrodymais.

Kaip jau minėta, teisme apklaustas nukentėjusiosios psichiatrinį-psichologinį tyrimą atlikęs ekspertas psichologas G.Butkus parodė, kad nukentėjusioji A. V. fantazuoti negalėjo, jos pasakojimas nėra išgalvotas ar perpasakotas iš kito asmens žodžių, išgyvenimai patirti jos pačios, kas įrodo, kad ji duoda teisingus parodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad ir psichiatrinio-psichologinio tyrimo metu A. V. nuosekliai pasakojo, ne tik jos išžaginimo, bet ir seksualinio prievartavimo aplinkybes. Ekspertizės akte, įvertinus visus tyrimui pateiktus duomenis (baudžiamosios bylos medžiagą, medicininius dokumentus, A. V. klinikinio psichiatrinio įvertinimo apžiūros duomenis bei A. V. motinos parodymus), konstatuota, kad po patirtos seksualinės prievartos oraliniu būdu nukentėjusioji turėjo elgesio sutrikimo epizodus, tačiau žymesnių psichikos sutrikimų nebuvo nustatyta. A. V. elgesys (pavogus pinigus už juos vaišinti saldumynais draugus) yra būdingas vaikams, išgyvenantiems emocinės deprivacijos situaciją šeimoje. Iš eksperto psichologo G.Butkus teisme duotų parodymų taip pat logiškai seka, kodėl nukentėjusiosios parodymų apie seksualinį prievartavimą nepatvirtina svarbus šioje byloje daiktinis įrodymas – nukentėjusiosios dienoraštis. Ekspertas paaiškino, kad A. V. seksualinis prievartavimas oralinių būdu nebuvo toks baisus, kaip fizinis A. G. smurtas, apie kurį ji rašė savo dienoraštyje. Be to, A. G. jai buvo prigrasinęs, niekam apie seksualinę prievartą nepasakoti. Tačiau, anot eksperto, paskutinis atvejis (išžaginimas) buvo trauminis. Kaip nurodoma teismo psichiatrinės-psichologinės-narkologinės ekspertizės akte, po patirtos prievartos 2005 m. kovo 23 d., A. V. sunkiai išgyveno patirtą stresą, jautė, kad norisi kažkam išsipasakoti, rašydama dienoraštį, siekė palengvinti savo psichinę būseną, bei nesąmoningai siekdama, kad mama sužinotų apie jos patirtą prievartą. Atkreiptinas dėmesys, kad ekspertas teisme, nekėlė prielaidos, kad nukentėjusioji nori kerštauti , nes patyrė tam tikras traumas, tačiau nurodė, kad pameluoti išgyvenimus sudėtinga, fantazuoti kerštaujant A. V. negali, dienoraštyje jos aprašyti emociniai išgyvenimai (t.1, b.l. 75-77, t.4 33-34). Apygardos teismas, išteisindamas A. G. pagal BK 150 str. 4 d. dėl seksualinio prievartavimo šių teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės išvadų nevertino ir nuosprendyje neaptarė, kas turi esminės reikšmės sprendžiant nukentėjusiosios parodymų patikimumo klausimą.

Taip pat, teismas, išteisindamas A. G. dėl A. V. seksualinio prievartavimo, nepagrįstai atmetė nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą V. G. parodymus, įvertinęs juos, kaip negalinčius tiesiogiai patvirtinanti įvykio aplinkybių, nes nukentėjusiosios atstovė tik patvirtino tai, ką jai pasakojo nukentėjusioji A. V. . Tačiau V. G. parodymai atitinka byloje nustatytas ir nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kurios taip pat davė pagrindą išskirti A. G. nusikalstamas veikas dėl seksualinio prievartavimo į atskirus epizodus.

Taip, byloje nustatyta, kad 2000 m. birželio 21 d. A. G. ligoninėje pagimdė dukrą bei buvo ligoninėje iki 2000 m. birželio pabaigos, kas atitinka nukentėjusiosios parodymus apie pirmojo jos seksualinio prievartavimo laiką, o 2002 m. kovo mėnesį V. G. pagimdė sūnų. Tuo tarpu nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą, duodama parodymus, nurodė, kad buvo atvejų, kai A. G. veždavosi dukrą į sporto sales bei į Šiaulių rajone esantį mišką sportuoti, veždavosi dukrą prie ežerų. Ji parodė 2001 m. pavasarį buvus tokiam atvejui, kai A. G. paliepimu dukra išėjo pas močiutę, o A. G. automobiliu išvažiavo jai iš paskos, ir jie abu grįžo maždaug po pusantros valandos. V. G. patvirtina buvus atvejui, kai 2002 m. vasarą dukra T. buvo pas A. G. seserį Mažeikiuose, ji važiavusi į Mažeikius jos parsivežti. V. G. taip pat nurodė, buvus tokiam atvejui, kai ji važiavo pas brolį atsivežti A. G. pamirštos rankinės, ir tai galėjo būti šeštadienį 2004 m. rugpjūčio 21 d. V. G. patvirtino ir tokį faktą, kad 2004 m. rugsėjo-spalio mėnesį buvo pamesti buto raktai ir A. G. atvažiuodavo dukrai atrakinti buto duris, įleisti ją į namus. V. G. taip pat pripažino, kad A. G. turėjo sąlygas netrukdomai seksualiai išnaudoti dukrą, paskutiniu laiku, metų eigoje negalėjo to daryti tik per šventes – Vėlines, Kalėdas, Vasario 16 d., Kovo 11 d. 2005 m. kovo 22 d. vakare ji buvo parduotuvėje, kurioje užtruko valandą ar pusantros. Taigi nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą parodymai atitinka A. V. nurodytas aplinkybes, kuriomis pasinaudojęs A. G. ją seksualiai prievartavo oraliniu būdu.

Natūralu, kad nei nukentėjusioji, nei jos motina negali nurodyti tikslių įvykių, įvykusių per penkerių metų laikotarpį (nuo 2000 m. vasaros, kai A. G. pirmą kartą seksualiai prievartavo A. V. iki 2005 m. kovo, kai įvyko paskutinis įvykis – A. V. išžaginimas) datų, kaip matyti, jos savo parodymuose orientuojasi pagal metų laikus, įvykius šeimoje. Atkreiptinas dėmesys, kad įvykių metu nukentėjusioji buvo mažametė. Tačiau tai nepaneigia nukentėjusiosios parodymų esmės, kad minėtu laikotarpiu A. G. seksualiai prievartavo savo podukrą, o 2005 m. kovo 23 d. ją išžagino. Be to, tai patvirtina ir teismo medicinos eksperto išvados. Kokių nors priežasčių, kad nukentėjusioji ir jos atstovė pagal įstatymą galėtų apkalbėti A. G. teismas nenustatė. Todėl, kolegijos manymu, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų objektyvumu ir atmesti juos kaip netinkamą įrodymų šaltinį.

Todėl, įvertinusi visus aukščiau aptartus įrodymus bei jų visumą, kolegija daro išvadą, kad baudžiamosios bylos medžiaga įrodyta, jog A. G. nuo 2000 m. birželio mėnesio iki 2005 m. kovo mėnesio seksualiai prievartavo mažametę A. V. , ir šie jo nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal BK 150 str. 4 d. (devyni seksualinio prievartavimo epizodai).

Tuo pačiu apygardos teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad išžaginimo metu nukentėjusiosios A. V. pasipriešinimas buvo palaužtas A. G. anksčiau padarytais veiksmais, t. y. nukentėjusiąją seksualiai prievartaujant.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, išteisindamas A. G. dėl seksualinio prievartavimo pagal BK 150 str. 4 d., devintame nuosprendžio puslapyje vartojo netinkamą „seksualinio priekabiavimo“ sąvoką, kuri, lyginant su seksualinio prievartavimo nusikaltimu, apibūdina kitokio pobūdžio BK 152 str. numatytą baudžiamąjį nusižengimą.

Teismas, skirdamas nuteistajam A. G. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, atsižvelgia į A. G. asmenybę, jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą, sunkumą, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, A. G. apygardos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 149 str. 4 d., t. y. labai sunkų, tyčinį nusikaltimą, už kurį numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė. Šiuo nuosprendžiu jis pripažįstamas kaltu padaręs dar vieną BK 150 str. 4 d. numatytą labai sunkų nusikaltimą. A. G. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. A. G. charakterizuojamas patenkinamai, teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas. Tačiau, kolegijos nuomone, apygardos teismas nepagrįstai nuosprendyje skirdamas bausmę nurodė, kad A. G. nusikalto, užimdamas valstybės tarnyboje atsakingas pareigas, kurios įpareigoja išaiškinti minėtus nusikaltimus, šiuo atveju jo padarytos nusikalstamos veikos nėra susijusios su jo užimamomis pareigomis. Todėl jam skirtinos bausmės, artimos atitinkamose BK 149 str. 4 d., 150 str. 4 d. sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiams.

Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad mažametė nukentėjusioji A. V. dėl A. G. nusikalstamų veiksmų patyrė fizines ir dvasines kančias, emocinius išgyvenimus, pažeminimą; patirta prievarta ir dvasiniai sužalojimai jai sukelia išgyvenimus iki šiol; suprastėjo jos gyvenimo kokybė, jos elgesyje stebimi nerimo, depresijos reiškiniai. Tai patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas psichologas. Todėl teismas atmeta nuteistojo A. G. apeliacinio skundo argumentą, kad jokių neigiamų pasekmių nukentėjusioji nepatyrė, niekas jos pakitusio elgesio nepastebėjo, į psichologą buvo kreiptasi tik praėjus devyniems mėnesiams po išžaginimo, kas, jo manymu rodo, jog jai nereikėjo skubios psichologinės pagalbos, nes jis jokio nusikaltimo nepadarė. Kolegijos nuomone, kreipimasis į psichologą pagalbos po devynių mėnesių nuo paskutinio įvykio – išžaginimo – tik dar kartą patvirtina, jog nukentėjusioji iki šiol išgyvena A. G. prieš ja atliktų nusikalstamų veiksmų pasekmes. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio, teismas, vadovaudamasis CK 6.250 str. 1 d., A. V. patirtus išgyvenimus dėl A. G. išžaginimo įvertino pinigais ir priteisė nukentėjusiajai A. V. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Tačiau šiuo nuosprendžiu A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas tai pat ir už A. V. seksualinį prievartavimą, kuris tęsėsi penkerius metus. Nukentėjusioji penkerius metus išgyveno pažeminimą, gėdos jausmą, baimę. Todėl, įvertinus visas šias aplinkybes, bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais, nukentėjusiajai A. V. priteistina 70 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 ir 2 p., 329 str. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria A. G. išteisintas dėl devynių mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodų pagal BK 150 str. 4 d., nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

BK 150 str. 4 d. (2000 m. birželio mėn. laikotarpyje nuo 21 d. iki 30 d. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams metams;

BK 150 str. 4 d. (2000 m. liepos mėn. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams trims mėnesiams;

BK 150 str. 4 d. (2000 m. rugsėjo ir lapkričio mėn. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams;

BK 150 str. 4 d. (nuo 2000 m. pabaigos iki 2002 m. kovo 11 d. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams devyniems mėnesiams;

BK 150 str. 4 d. (2002 m. birželio mėn. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu penkeriems metams;

BK 150 str. 4 d. (2002 m. birželio mėn. iki 2004 m. rugpjūčio 21 d. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu penkeriems metams trims mėnesiams;

BK 150 str. 4 d. (2004 m. rugpjūčio 21 d. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams;

BK 150 str. 4 d. (2004 m. rugsėjo-spalio mėn. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu penkeriems metams devyniems mėnesiams;

BK 150 str. 4 d. (nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. kovo 23 d. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu šešeriems metams.

Nuosprendžio dalį dėl bausmės ir civilinio ieškinio klausimų išsprendimo pakeisti:

A. G. , nuteistam pagal BK 149 str. 4 d., paskirtą laisvės atėmimo bausmę sutrumpinti iki aštuonerių metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1d., 4 d. A. G. pagal BK 150 str. 4 d. paskirtas laisvės atėmimo bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 149 str. 4 d., ir paskirti galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę dvylikai metų, ją atliekant pataisos namuose.

Priteisti iš A. G. nukentėjusiajai A. V. 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo A. G. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.