Kauno apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės Uždarosios akcinės bendrovės „Šančių autoservisas“ ir Ko direktoriui A. B., ieškovės atstovei advokatei Valdai Grigonytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Uždarosios akcinės bendrovės „Šančių autoservisas“ ir Ko patikslintą ieškinį atsakovei M. Jakimavičiaus įmonei dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos šalių, jų atstovų paaiškinimų, byloje pateiktų dokumentų duomenimis nustatyta, kad remiantis atviro konkurso būdu atlikto viešojo pirkimo (pirkimo Nr. 154206) sąlygomis ir rezultatais tarp Kauno AVPK ir ieškovės UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko 2014 m. gruodžio 12 d. buvo sudaryta Paslaugų teikimo sutartis Nr. 20-IL-2529, kurios dalykas - transporto priemonių priverstinis nuvežimas, pervežimas, perkėlimas (transporto priemonių iškėlimas, užkėlimas, transportavimas, nukėlimas), jų saugojimas tam pritaikytoje transporto priemonių saugojimo aikštelėje Jonavos rajone ir grąžinimas. Kaip nurodė ieškovė, atvirą konkursą teikti šias paslaugas ji laimėjo ne tik Jonavos rajone, bet ir Kauno mieste bei rajone, Kėdainių ir Kaišiadorių rajonuose. Nuo 2011 metų ieškovė teisę teikti šias paslaugas Jonavos rajone yra perleidusi atsakovei M. Jakimavičiaus. įmonei, su kuria 2011 m. rugsėjo 21 d. buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis, o 2014 m. laimėjus viešąjį konkursą, 2015 m. sausio 1 d. sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 15/01-1. Tiek 2011 m. rugsėjo 21 d. sutartyje, tiek sutartyje Nr. 15/01-1 šalys susitarė, kad atsakovė vykdys transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, saugojimo ir grąžinimo Jonavos rajone funkcijas pagal nustatytus įkainius. Sutarties Nr. 15/01-1 II dalies 5 punkte šalys taip pat susitarė, kad už specialios kompiuterinės apskaitos programos sukūrimą, duomenų apdorojimą ir palaikymą Paslaugos teikėjas (atsakovė) moka 30-100 Eur (173-345 Lt) su PVM mokestį už kiekvieną grąžintą transporto priemonę. Už analogiškas paslaugas 2011 m. sutartyje šalys buvo susitarę dėl 60,50 Lt (17,52 Eur) su PVM įkainio už kiekvieną grąžintą transporto priemonę (be PVM – 50 Lt (14,48 Eur)).

Byloje pateiktos PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad iki 2015 m. birželio 1 d. ieškovė teikė atsakovei dvi PVM sąskaitas faktūras (už kompiuterinės programos įdiegimą ir duomenų kaupimą serveryje), kuriose už kiekvieną grąžintą transporto priemonę buvo nurodytas 15,00 Eur (be PVM) įkainis (sąskaitos SAS Nr. 0005742 ir Nr. 0005767 už 2015 m. sausio-gegužės mėn.). Trečia PVM sąskaita faktūra (SAS Nr. 0006482) atsakovei buvo išrašyta 2018 m. lapkričio 14 d., kurioje už 328 transporto priemones buvo paskaičiuotas įkainis 50,00 Eur/vnt. (be PVM) ir bendra mokėjimo suma 19844 Eur (su PVM). Kartu su šia sąskaita ieškovė išsiuntė atsakovei raštą, kuriame pareikalavo pateikti visus dokumentus, kurie buvo vedami ieškovės pavedimu pagal paslaugų sutartį. Atsakovė atsisakė apmokėti šią sąskaitą, nes joje nurodytas transporto priemonių skaičius bei įkainis už vieną transporto priemonę neatitiko tikrovės ir šalių susitarimo (2018 m. lapkričio 26 d. raštas).

Atsakovei atsisakius apmokėti sąskaitą, ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama priteisti minėtoje sąskaitoje nurodytą įsiskolinimo sumą 19844 Eur taikant 50 Eur/vnt. be PVM tarifą už 328 transporto priemones. Bylos nagrinėjimo metu atsakovei pateiktus teismui duomenis apie nuvežtas ir saugomas bei grąžintas transporto priemones Jonavos rajone ir patikslinus duomenis, ieškovė patikslino ieškinio reikalavimą - 17351,40 Eur, t. y. už 478 transporto priemones savo nuožiūra taikydama jau mažesnį tarifą 30 Eur/vnt. Bylą nagrinėjant teismo posėdžiuose ieškovė periodiškai mažino savo reikalavimus, nurodant tai 305, tai 203 nuvežtas ir grąžintas transporto priemones, tačiau vėl savo nuožiūra padidindama tarifą iki 50 Eur/vnt. Paskutiniame teismo posėdyje ieškovė prašė priteisti jai įsiskolinimą už 199 nuvežtas ir grąžintas administracinėse bylose transporto priemones, taikant 50 Eur/vnt. tarifą, t. y. prašė priteisti iš atsakovės iš viso 12039,50 Eur su PVM skolos.

Dėl sutarties šalių ketinimų

Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas iš dalies ir dėl to, ar viena iš esminių sutarties sąlygų (II dalies 5 punktas) atitikimo tikrąją šalių valią ir ketinimus.

Byloje pateikti duomenys ir šalių paaiškinimai apie jų tarpusavio santykius patvirtina, kad Transporto priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir Kauno AVPK, o 2015 m. sausio 1 d. sutartimi Nr. 15/01-1 ieškovė savo teises teikti transporto priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas Jonavos rajone faktiškai perleido atsakovei už tam tikrą atlygį, kuris sutartyje nurodytas kaip atlygis už specialios kompiuterinės apskaitos programos sukūrimą, duomenų apdorojimą ir palaikymą. Šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino ir ieškovės vadovas A. B.. Atsakovės atstovai teismo posėdyje taip pat nurodė, kad ieškovė faktiškai neteikė kompiuterinės apskaitos programos sukūrimo, duomenų apdorojimo ir palaikymo paslaugos, tačiau atsakovė mokėjo ieškovei už kiekvieną nuvežtą ir grąžintą transporto priemonę. Tokie šalių bendradarbiavimo santykiai tęsėsi nuo 2011 metų.

Pažymėtina, kad 2014 m. gruodžio 12 d. Paslaugų teikimo sutartyje Nr. 20-IL-2529 nėra draudimo pasitelkti šios sutarties vykdymui subteikėjus (sutarties 27 punkte numatyta subteikėjo keitimo tvarka), todėl paslaugų teikimo sutarties vykdymui konkrečioje teritorijoje (Jonavos rajone) ieškovė turėjo teisę pasitelkti trečiuosius asmenis, konkrečiu atveju - atsakovę. Nors sutarties Nr. 15/01-1 II dalies 5 punkte yra nurodytas atlygis už kompiuterinės programos sukūrimą ir jos palaikymą, tačiau remiantis abiejų šalių atstovų paaiškinimais, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra laimėjusi konkursą teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas, darytina išvada, kad abi šalys, nustatydamos 30-100 Eur įkainį, faktiškai susitarė dėl atlygio už teisę teikti priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas, t. y. šios teisės perleidimą atsakovei. Kaip teismo posėdyje nurodė ieškovės vadovas A. B., jis veikė savo rizika, nes visa atsakomybė už netinkamą paslaugų teikimą tektų ieškovei, kaip pagrindinei paslaugų teikėjai, todėl perleisdama savo verslo dalį ieškovė turėjo teisę į tam tikrą atlygį. Taip pat vertinant sutarties II dalies 5 punkte nustatytos sąlygos turinį, akivaizdu, kad kompiuterinės apskaitos programos sukūrimo, duomenų apdorojimo ir palaikymo paslauga negali būti siejama, su nuvežtų ir grąžintų transporto priemonių skaičiumi. Įkainio už vienos transporto priverstinį nuvežimą ieškovės, kaip pagrindinės paslaugų teikėjos, naudai nustatymas labiau atitiktų šalių ketinimus susitarti dėl atlygio už ieškovės teisės teikti paslaugas perleidimą.

Dėl grąžintų transporto priemonių skaičiaus

Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl sutarties Nr. 15/01-1 II dalies 5 punkte numatytos sąlygos vykdymo. Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės skolą yra siejamas su atsakovės pareiga sumokėti ieškovei tam tikrą atlygį už kiekvieną priverstinai nuvežtą ir grąžintą transporto priemonę, todėl konkrečiu atveju būtina nustatyti, koks transporto priemonių skaičius buvo grąžintas jų savininkams sutarties galiojimo laikotarpiu, už kurį atsakovė liko neapmokėjusi. Abi šalys tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžiuose pastoviai keitė grąžintų transporto priemonių skaičių. Pradiniame ieškinyje ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 19844 Eur už 328 transporto priemones. Atsakovei pateikus byloje dokumentų, susijusių su transporto priemonių nuvežimu, jų saugojimu ir grąžinimu kopijas (Transporto priemonių priverstinio nuvežimo aktai, leidimai atsiimti priverstinai nuvežtas transporto priemones, nurašymo aktai, savininkų atsisakymai paimti transporto priemones, teismo sprendimai konfiskuoti transporto priemones, ikiteisminio tyrimo pareigūnų išduoti leidimai atsiimti sulaikytas transporto priemones ir kt.) ir patikslinus duomenis apie šias transporto priemones ieškovės vedamoje specialiojoje kompiuterinėje apskaitos programoje, buvo nustatyta, kad laikotarpyje nuo 2014 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. sausio 1 d. Jonavos rajone atsakovės buvo privertinai nuvežtos ir saugomos iš viso 582 transporto priemonės. Ginčo dėl bendro transporto priemonių skaičiaus tarp šalių nėra. Atsižvelgiant į patikslintus duomenis, ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės 17351,40 Eur, t. y. už 478 transporto priemones savo nuožiūra taikydama mažesnį tarifą 30 Eur/vnt. Iš bendro nuvežtų transporto priemonių skaičiaus buvo išeliminuota: 47 konfiskuotos transporto priemonės ir 57 utilizuotos transporto priemonės. Vėliau teismo posėdžiuose ieškovės vadovas A. B. papildomai patikslinus duomenis sumažino savo reikalavimą dalyje dėl nuvežtų ir grąžintų transporto priemonių prašydamas priteisti už 305, dar vėliau - už 203 transporto priemones, vėl savo nuožiūra pakeisdamas tarifą nuo 30 iki 50 Eur/vnt. Paskutinio teismo posėdžio metu ieškovė sutiko, kad atsakovė turi pareigą atlyginti už 199 nuvežtas ir grąžintas administracinėse bylose transporto priemones. Atsakovė atitinkamai atsiliepime į patikslintą ieškinį pripažino, kad atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovei už 176 nuvežtas ir grąžintas transporto priemones, vėliau teismo posėdžiuose sutiko dėl 195 transporto priemonių skaičiaus, o paskutiniame teismo posėdyje sutiko, kad turi pareigą atlyginti už 199 nuvežtas ir grąžintas administracinėse bylose transporto priemones.

Ieškovė pripažino, kad atsakovė turėtų sumokėti tik už savininkams grąžintas transporto priemones, kurios buvo priverstinai nuvežtos administracinių nusižengimų bylose, t. y. iš bendro priverstinai nuvežtų transporto priemonių skaičiaus turi būti išeliminuotos: konfiskuotos transporto priemonės (už kurias paslaugų teikėjui (ieškovei) atlygina valstybė per Valstybinę mokesčių inspekciją), ikiteisminio tyrimo metu sulaikytas ir grąžintas transporto priemones (už kurias paslaugų teikėjui (ieškovei) atlygina užsakovas Kauno AVPK) ir utilizuotos transporto priemonės. Ieškovės skaičiavimu iš 582 transporto priemonių: 156 grąžinta ikiteisminio tyrimo metu, 102 konfiskuotos ir 61 utilizuota. Taip pat nurodė, kad atsakovė yra apmokėjusi už 27 transporto priemones. Tokiu atveju liktų 236 transporto priemonės, kurios buvo grąžintos savininkams administracinėse bylose. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalys teikė skaičiavimus už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. sausio 1 d., o sutarties galiojimo laikotarpis – nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. Sutarties galiojimo laikotarpiu, remiantis kompiuterinės apskaitos programos duomenimis, Jonavos rajone iš viso priverstinai buvo nuvežtos 539 transporto priemonės, todėl šalių nurodyti paskaičiavimai objektyviai neatitinka tikrovės. Atsakovė byloje pateikė dalį dokumentų, susijusių su transporto priemonių nuvežimu, jų saugojimu ir grąžinimu, iš kurių matyti, jog laikotarpyje nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. iš priverstinai nuvežtų transporto priemonių buvo: 126 transporto priemonės konfiskuotos, 86 transporto priemonės grąžintos ikiteisminio tyrimo metu ir 62 utilizuotos. Tačiau sulyginus pateiktus dokumentus su kompiuterinės apskaitos programos duomenimis, nustatyta, kad teismui buvo pateikti ne visi duomenys (dokumentai) apie kompiuterinėje programoje įvestas priverstinai nuvežtas transporto priemones (nepateikti duomenys apie 54 transporto priemones), todėl objektyviai nustatyti tikslaus grąžintų transporto priemonių skaičiaus remiantis byloje pateiktis duomenimis nėra galimybės. Be to iš byloje pateiktų PVM sąskaitų faktūrų SAS Nr. 0005742 ir Nr. 0005767 už 2015 m. sausio-gegužės mėn. matyti, kad atsakovė nurodytu laikotarpiu yra apmokėjusi ne už 27, o už 39 transporto priemones.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nesant galimybės nustatyti faktinį grąžintų transporto priemonių skaičių sutarties galiojimo laikotarpiu, teismas daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju tikslinga atsižvelgti į bendrą šalių sutikimą, jog atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovei už 199 grąžintas savininkams transporto priemones, kurios atsakovės buvo priverstinai nuvežtos ir saugomos laikotarpyje 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.

Dėl įkainio ir skolos dydžių

Ieškovė, patikslinus reikalavimą, prašo priteisti 12039,50 Eur su PVM dydžio įsiskolinimą už 199 grąžintas transporto priemones taikant 50 Eur/vnt. dydžio įkainį. Atsakovė sutinka atlyginti už 199 transporto priemones, tačiau taikant ne 50 Eur/vnt., o 15 Eur/vnt. įkainį dėl kurio atsakovės paaiškinimu šalys buvo susitarę žodžiu. Atsakovė nurodo, kad nors 2015 m. sausio 1 d. sutartyje buvo nurodytas padidintas įkainis (30-100 Eur), tačiau žodžiu buvo susitarta taikyti anksčiau galiojusį įkainį 50 Lt, kas suapvalinus atitiko 15 Eur. Atsakovės paaiškinimu šį susitarimą patvirtina faktas, kad iki 2015 m. birželio 1 d. ieškovė pateiktose PVM sąskaitose faktūrose SAS Nr. 0005742 ir Nr. 0005767 buvo nurodžiusi būtent 15 Eur/vnt. įkainį.

Tarp šalių 2015 m. sausio 1 d. buvo sudaryta rašytinė sutartis, kurios II dalies 5 punkte yra nurodytas įkainis už vieną grąžintą transporto priemonę – 30-100 Eur, todėl bet koks kitas šalių susitarimas dėl šios sutarties sąlygų pakeitimo turėjo būti taip pat rašytinis (CK 6.192 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju teismas pažymi, kad abi sutarties šalys yra juridiniai asmenys (įmonės), ieškovė rašytinį sutarties tekstą pateikė atsakovei, o ši turėjo laiko ir galimybę susipažinti su sutarties turiniu ir pareikšti pastabas, pasiūlyti pakeisti tam tikras jos sąlygas arba atsisakyti šią sutartį sudaryti. Sutartis yra pasirašyta atsakovės vadovo M. J. asmeniškai, todėl darytina išvada, kad atsakovė, pasirašydama sutartį, sutiko ieškovės siūlomomis sąlygomis ir šiuo atveju sprendžiant dėl kokio įkainio šalys susitarė, teismas vadovaujasi būtent rašytine šalių sutartimi, nes teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Be to ieškovė nepatvirtino atsakovės nurodyto fakto, kad šalys faktiškai susitarė dėl mažesnio įkainio. Atsakovės nurodyta aplinkybė, jog šalių susitarimą dėl mažesnio įkainio įrodo ieškovės iki 2015 m. birželio mėnesio pateiktos PVM sąskaitos faktūros, nepatvirtina tokio susitarimo buvimo fakto, nes sąskaitose nurodyto 15 Eur/vnt. įkainio priežastis galėjo būti ir kita, pvz. ieškovė galėjo geranoriškai savo iniciatyva sumažinti įkainį tam tikrą sutarties galiojimo laikotarpį, dėl suklydimo (kaip aiškino pati ieškovė) ir kt. Jeigu sutartyje kaina apskritai būtų neaptarta, tada teismas turėtų pagrindą spręsti dėl mažesnio įkainio dydžio remiantis CK 6.198 straipsnio nuostatomis, tačiau šiuo atveju kaina (nors ir nekonkreti) yra nustatyta šalių sutartyje, kurią abi šalys pasirašė sutikdamos su jos sąlygomis. Todėl sprendžiant įkainio dydžio nustatymo klausimą, teismas remiasi rašytinėje sutartyje nustatyta sąlyga.

Teismas sprendžia, kad sutarties sąlyga (II dalies 5 punktas), kurioje įkainis už vieną grąžintą transporto priemonę yra nustatytas ne konkrečia pinigų suma, o tam tikru intervalu - nuo 30 Eur iki 100 Eur, yra ydinga, nes neaptarti konkretūs kriterijai, kuriems esant būtų taikomas minimalus (30 Eur), vidutinis ar maksimalus (100 Eur) įkainis. Ieškovės vadovas A. B. paaiškino, kad jis vienasmeniškai priima sprendimus dėl įkainio dydžio nustatymo atsižvelgiant į už tam tikrą laikotarpį priverstinai nuvežtų ir grąžintų transporto priemonių skaičių, t. y. jeigu skaičius didesnis, tai įkainis taikomas mažesnis, ir atvirkščiai – esant mažesniam grąžintų transporto priemonių skaičiui jis taiko didesnį įkainį. Tai parodo ir ieškovės procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu, kai pradiniame ieškinyje buvo reiškiamas reikalavimas taikant 50 Eur/vnt. įkainį, patikslintame ieškinyje – 30 Eur/vnt., o vėliau teismo posėdžiuose - vėl po 50 Eur/vnt.

Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Konkrečiu atveju abejotina ir nekonkreti sutarties sąlyga buvo pasiūlyta ieškovės, sutartyje nėra aptarti kainos intervale esančių sumų nustatymo ir taikymo kriterijai (pvz. konkretaus įkainio taikymui būtinas grąžintų transporto priemonių skaičius ir pan.), todėl ieškovė, nesuderinusi su kita sutarties šalimi, savo nuožiūra turėjo galimybę taikyti tiek minimalų, tiek maksimalų įkainį, kuris galėjo būti kitai sutarties šaliai finansiškai nenaudingas ir net nuostolingas, nes pavyzdžiui maksimalus 100 Eur įkainis ženkliai viršija nustatytą transporto priemonės priverstinio nuvežimo (55,00 Eur) ir vienos paros saugojimo (8,70 Eur) įkainius.

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, atsižvelgus į abiejų šalių interesus bei remiantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, konkrečiu atveju, sprendžiant priteistinos skolos dydžio klausimą, taikytinas atsakovei palankesnis minimalus įkainio dydis - 30 Eur/vnt.

Ieškovės vadovo paaiškinimu skola turėtų būti priteista papildomai paskaičiavus ir PVM mokestį, tačiau šiuo atveju sutartyje šalys aiškiai susitarė dėl įkainio su PVM, t. y. į nustatytą sumą jau yra įskaičiuotas PVM. Šį faktą teismo posėdyje patvirtino ir ieškovės atstovė advokatė Valda Grigonytė. Be to pažymėtina, kad ankstesnėje 2011 m. rugsėjo 21 d. sutartyje šalys analogiškai buvo susitarę dėl 60,50 Lt su PVM mokesčio, o sąskaitose atitinkamai buvo nurodoma be PVM mokesčio suma – 50 Lt. Atsižvelgiant į sutarties sąlygos turinį bei į susiklosčiusią ankstesnę šalių bendradarbiavimo praktiką, darytina išvada, kad į sutartyje nustatytą 30 Eur įkainį jau yra įskaičiuota PVM suma, todėl papildomai skolos dydį didinti PVM suma nėra jokio pagrindo.

Atsakovės prašymu šioje byloje įrodymų vertinimui buvo prijungta ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 01-1-55247-15, tačiau joje esantys duomenys neturi esminės reikšmės šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykui, todėl teismas šioje medžiagoje esančių įrodymų nevertina ir papildomai dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į šalių bendrą susitarimą dėl grąžintų transporto priemonių skaičiaus, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, ieškovės patikslintas ieškinys yra tenkinamas iš dalies – iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 5970,00 Eur su PVM skolos suma pagal 2015 m. sausio 1 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. 15/01-1 (199 vnt. x 30 Eur = 5970,00 Eur).

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, o kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 ir 2 dalys). Šiuo atveju abi šalys yra verslininkai, todėl taikytinas 6 procentų metinių palūkanų dydis. Kadangi atsakovė sutartinės prievolės tinkamai nevykdė, iš jos priteistinos įstatyme numatytos 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos skolos sumos (5970,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. gruodžio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6. 37 ir 6.210 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovės šioje byloje turėtos bylinėjimosi išlaidos: 484 Eur sumokėtas žyminis mokestis, 500 Eur už advokato suteiktas teisines paslaugas; atsakovės – 400 Eur už advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas. Ieškovei patikslinus ieškinį, jo reikalavimo suma buvo sumažinta nuo 19844 Eur iki 17351,40 Eur, tokiu atveju mokėtinas žyminis mokestis būtų 390 Eur. Ieškovei patikslintu ieškiniu sumažinus savo reikalavimą, permokėta žyminio mokesčio dalis – 94 Eur, yra grąžintina ieškovei (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškinį patenkinus iš dalies, remiantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, iš atsakovės ieškovės naudai proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (34,40 proc.) turėtų būti priteista 306,16 Eur ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų dalis, o iš ieškovės proporcingai atmestų reikalavimų daliai (65,60 proc.) turėtų būti priteista atsakovei 262,40 Eur jos turėtų bylinėjimosi išlaidų dalis. Vadovaujantis ekonomiškumo principu, šiuo atveju tikslinga taikyti iš abiejų šalių priteistinų viena kitai bylinėjimosi išlaidų įskaitymą (306,16 Eur – 262,40 Eur = 43,76 Eur), todėl iš atsakovės ieškovės naudai yra priteistina 43,76 Eur ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų dalis. Teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu šioje byloje neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto minimalaus priteistino jų dydžio, todėl iš šalių nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96, 259, 260, 263-270 straipsniais,

nusprendžia:

Patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės M. Jakimavičiaus įmonės, juridinio asmens kodas: 156689470, buveinė: Jonava, darbininkų g. 4, ieškovės Uždarosios akcinės bendrovės „Šančių autoservisas“ ir Ko, juridinio asmens kodas: 135786941, buveinė: Kaunas, Kranto al. 4, naudai 5970,00 Eur (penkis tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt eurų) skolos pagal 2015 m. sausio 1 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. 15/01-1, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos skolos sumos (5970,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. gruodžio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 43,76 Eur (keturiasdešimt tris eurus 76 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti ieškovei Uždarajai akcinei bendrovei „Šančių autoservisas“ ir Ko, juridinio asmens kodas: 135786941, 94,00 Eur (devyniasdešimt keturis eurus) permokėtą žyminio mokesčio dalį (pagal 2018 m. gruodžio 14 d. mokėjimo dokumentą).

Sprendimas gali būti skundžiamas per 30 dienų apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus apeliaciniu skundu.