- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-20
- Bylos Nr.
- eAS-493-575/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05010-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir perduota nagrinėti iš naujo.
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- uždarajai akcinei bendrovei „BSP Logistic Property“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 70.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „BSP Logistic Property“ (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (el. byla, b. l. 1–5), prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. S-157(7-142/2015) ir palikti galioti VMI 2015 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 69-72.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad 2015 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 69-72 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) sprendimą, kuriuo uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „BSP Logistic Property“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) apskaičiuotos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), šio mokesčio delspinigių ir baudos sumos, tačiau MGK skundžiamu sprendimu minėtą VMI sprendimą panaikino. Atsakovas manė, kad nagrinėjamu atveju MGK netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas bei neteisingai taikė teismų praktiką. Paaiškino, kad pareiškėjas ir UAB „Terminal LT“ (toliau – ir Nuomininkas) 2005 m. gruodžio 30 d. pasirašė nuomos sutartį (toliau – ir Nuomos sutartis) dėl žemės sklypo ir ant jo stovinčių pastatų su visa infrastruktūra nuomos. Pareiškėjas nuomos paslaugas apmokestino PVM. 2010 m. birželio 30 d. UAB „Terminal LT“ skola už nuomą pareiškėjui sudarė 8 696 514,28 Lt, tačiau 2010 m. liepos 1 d. Nuomos sutarties pakeitimu pareiškėjas ir Nuomininkas susitarė įsiskolinimą sumažinti iki 2 694 000 Lt. Praėjus 10 mėnesių po Nuomos sutarties pakeitimo, pareiškėjas išrašė Nuomininkui kreditinę PVM sąskaitą faktūrą 6 002 514,30 Lt sumai, iš kurių 1 022 796,41 Lt PVM, tačiau UAB „Terminal LT“ ją grąžino, motyvuodama tuo, kad šios sąskaitos išrašymas neatitinka 2010 m. liepos 1 d. susitarimo ir Nuomos sutarties nuostatų. UAB „Terminal LT“ minėtos kreditinės PVM sąskaitos faktūros neapskaitė buhalterinės apskaitos registruose, neįtraukė į gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą, jos duomenų nedeklaravo 2011 m. gegužės mėn. PVM deklaracijoje bei nesumokėjo PVM į biudžetą, o įsiskolinimo Bendrovei dalį, nuo kurios ji buvo atleista, pripažino 2010 m. pajamomis ir pagal pareiškėjo išrašytas PVM sąskaitas faktūras apskaitytą 1 031 184 Lt PVM įtraukė į PVM atskaitą. Be to, Nuomininkas nurodė, kad šalys niekada nebuvo susitarusios dėl jokių praėjusių laikotarpių nuomos mokesčio mažinimo, o Nuomos sutarties pakeitimu šalys siekė restruktūrizuoti UAB „Terminal LT“ skolą pareiškėjui mainais į pareiškėjui suteikiamas garantijas ir UAB „Terminal LT“ prisiimamus papildomus įsipareigojimus. VMI taip pat atkreipė dėmesį, jog ginčytinas skolos klausimas buvo sprendžiamas civiline tvarka, o Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 2 d. patvirtino šalių taikos sutartį. Šiuo aspektu atsakovas pabrėžė, kad tarp šalių ginčas buvo kilęs ne dėl kainos keitimo, o dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, VMI teigė, kad MGK savo sprendime, atlikusi situacijos vertinimą, neteisingai taikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 83 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodydama, jog skolos nurašymas atitinka šio straipsnio nuostatas. VMI manė, kad pareiškėjas ir UAB „Terminal LT“ 2010 m. liepos 1 d. Nuomos sutarties pakeitimo 1 dalies 1.1 punktu sumažino UAB „Terminal LT“ skolą, o ne pakeitė tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamąją vertę ir (arba) kiekį, suteikė nuolaidas ar pakeitė pirkėjo (kliento) mokėtiną atlygį, todėl Bendrovė pagal PVMĮ 83 straipsnio 1 dalies nuostatas negalėjo išrašyti Nuomininkui kreditinių PVM sąskaitų faktūrų ir pagal PVMĮ 83 straipsnio 2 dalį jas įtraukti į savo buhalterinę apskaitą. Todėl pareiškėjas nepagrįstai sumažino 4 971 330 Lt PVM apmokestinamąsias pajamas ir 1 031 184 Lt mokėtiną į biudžetą PVM, kadangi PVMĮ 83 straipsnio nustatytos sąlygos neapima atleidimo nuo skolos atvejų.
Pareiškėjas UAB „BSP Logistic Property“ atsiliepime į skundą (el. byla, b. l. 27–34), prašė bylą nutraukti arba netenkinti atsakovo skundo ir palikti galioti MGK 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. S-157(7-142/2015).
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė, kad nagrinėjamu atveju VMI skundas motyvuojamas tik faktinėmis aplinkybėmis, todėl byla nutrauktina. Atkreipė dėmesį, jog VMI ir MGK pozicijos išsiskiria būtent dėl faktinių bylos aplinkybių ar įrodymų vertinimo. VMI skunde nurodė, jog pareiškėjas ir UAB „Terminal LT“ Nuomos sutarties pakeitimo 1 dalies 1.1 punktu sumažino UAB „Terminal LT“ skolą, o ne buvo pakeista tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteiktos nuolaidos ar pakeistas pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis. Tokia motyvacija patvirtina ne teisės aiškinimo skirtumus, o faktinių aplinkybių interpretavimo skirtumus. Taigi, VMI skunde nurodytais motyvais vertina faktines aplinkybes tuo aspektu, ar jos atitinka PVMĮ 83 straipsnio nuostatas, ar ne, o tai nėra laikoma skirtinga įstatymų ar kito teisės akto nuostatų interpretacija. VMI savo išvadą, kodėl Bendrovė negalėjo taikyti PVMĮ 83 straipsnio 1 dalies, motyvavo išvadomis dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Šį faktą patvirtina ir tai, kad atsakovas faktines aplinkybes vertino kaip skolos sumažinimą, o MGK faktines aplinkybes vertino kaip patvirtinančias, jog šalys susitarė dėl atlygio sumažinimo. Nors atsakovas skunde kaip teisinį pagrindą nurodė ir 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 90 straipsnį, jis nepateikė motyvų, kaip šiuo atveju skiriasi VMI ir MGK minėto teisės akto nuostatų interpretavimas. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjas pabrėžė, jog VMI nepateikė PVMĮ 83 straipsnyje nustatyto elgesio modelio prasmės aiškinimo bei nenurodė nustatytų taisyklių prasmės aiškinimo skirtumų nuo aiškinimo, kurį pateikė MGK. Be to, pareiškėjas akcentavo, kad VMI skolos sumažinimą laikė savarankišku Bendrovės ir UAB „Terminai LT“ susitarimo objektu, nors Bendrovė ir MGK skolos sumažėjimą laikė pasekme šalių susitarimo sumažinti Nuomininko Bendrovei mokėtiną atlygį už nuomą. Toks skolos sumažėjimas visiškai neatitinka tų aplinkybių, su kuriomis siejama Direktyvos 2006/112/EB 90 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė nukrypti nuo 90 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl teisiškai yra nereikšminga, kaip šalys ar mokesčių administratorius vadina šalių susitarimą – atlygio sumažinimu ar skolos sumažinimu. Pareiškėjas tvirtino, kad skolos sumažėjimas dėl atlygio už nuomą sumažinimo niekaip nepaneigia fakto, kad Bendrovė gavo mažesnį atlygį, todėl ne tik galėjo, bet ir privalėjo išrašyti kreditinę PVM sąskaitą faktūrą bei įgijo teisę į PVM permokos grąžinimą. Pareiškėjas kartu atkreipė dėmesį, kad faktą, jog šalys susitarė dėl nuomos mokesčio dydžio, patvirtina ne tik aplinkybė, kad Nuomininkas norėjo pakeisti nuomos kainą dėl pasikeitusių rinkos sąlygų ir dėl to, kad kol nebuvo sutarta dėl atlygio už nuomą, nemokėjo nuomos mokesčio, bet ir kreditiniame dokumente nurodytos sąskaitos, kurios yra tikslinamos, t. y. keičiamas atlygio už nuomą dydis laikotarpiu, kuriuo tikslinamos sąskaitos buvo išrašytos, tačiau neapmokėtos. Taigi, UAB „Terminal LT“ veiksmai patvirtina faktą, kad tiek Bendrovė, tiek UAB „Terminal LT“ derėjosi dėl atlygio už nuomos paslaugas sumažinimo, nes iš UAB „Terminal LT“ paklausimo VMI matyti, jog dėl Bendrovės teisės išrašyti kreditinę PVM sąskaitą faktūrą UAB „Terminal LT“ į VMI kreipėsi dar prieš išrašant kreditinę PVM sąskaitą faktūrą. Tai patvirtina, kad UAB „Terminal LT“, su Bendrove sutarusi dėl atlygio už nuomą sumažinimo ir jį įtvirtinusi (patvirtinusi) pasirašydama Nuomos sutarties pakeitimą, jau žinojo, kad Bendrovė sumažintą gautiną atlygį turės įforminti kreditiniu dokumentu. Ši aplinkybė patvirtina ir tai, kad šalys derybų metu viena kitai aiškiai atskleidė savo tikruosius ketinimus dėl savo teisių ir pareigų, kurias jos ketino įgyti sudarydamos Nuomos sutarties pakeitimą, o konkrečiai – buvo aišku, kad Bendrovė, sutikdama negauti dalies atlygio pagal Nuomos sutartį, neketina atsisakyti susigrąžinti PVM nuo sumos, kuria yra sumažinama jos gautino už nuomą atlygio suma. Tačiau UAB „Terminal LT“ ėmė vengti PVM prievolių, susijusių su atlygio sumažinimu. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad patenkinus VMI skundą, valstybė pasiliktų didesnę PVM sumą, nei ta, kurią gavo Bendrovė, o tai pažeistų PVM sistemos principus. Atsižvelgęs į tai, kad Bendrovė negaus pradinės Nuomos sutartyje sutartos atlygio už nuomos paslaugas sumos, kadangi Bendrovės gautinas atlygio dydis yra pakeistas, pareiškėjas teigė, jog sumokėtas PVM nuo sumos, kuri viršija gautą atlygį, yra Bendrovei grąžintina suma, o Vilniaus AVMI sprendimas apskaičiuoti Bendrovei mokestinę nepriemoką yra neteisėtas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į atsakovo skundą (el. byla, b. l. 41) nurodė, kad sutinka su VMI skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi (el. byla, b. l. 62–66) administracinę bylą nutraukė.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 159 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog apskųsti MGK sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir MGK, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Taigi, teismas padarė išvadą, kad centriniam mokesčių administratoriui inicijuoti teisminį ginčą yra leista tik vieninteliu atveju – kai kyla ginčas dėl procesinės ar materialinės teisės normos taikymo, t. y. kai skirtingai teisės normą aiškina bei pritaiko centrinis mokesčių administratorius ir MGK. Todėl, teismo vertinimu, įstatymu suteikta teisė inicijuoti teisminį ginčą tik minėtu vieninteliu atveju suponuoja išvadą, kad centriniam mokesčių administratoriui nėra suteikta teisė inicijuoti teisminius ginčus kitais pagrindais, pvz., dėl skirtingo MGK atlikto įrodymų ir faktinių bylos aplinkybių įvertinimo ir kt. Atsižvelgęs į tai, teismas atkreipė dėmesį, kad iš bylos medžiagos matyti, jog byloje yra sprendžiamas mokestinis ginčas, kuris susijęs su materialinės teisės normos – PVMĮ 83 straipsnio 1 dalies – nuostatų taikymu, t. y. su pareiga (teise) išrašyti kreditinį dokumentą, kai po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis. Nagrinėjamu atveju VMI savo sprendime konstatavo, jog pareiškėjas, atsižvelgdamas į Nuomos sutarties pakeitimą, vadovaudamasis MAĮ 83 straipsnio 1 dalimi, negalėjo išrašyti kreditinės PVM sąskaitos faktūros, kadangi minėtu pakeitimu buvo sumažinta tik UAB „Terminal LT“ skola, o ne pakeista tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteiktos nuolaidos ar pakeistas pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis. Tuo tarpu atsakovo ginčijamame MGK sprendime, be kita ko, nurodoma, kad Nuomos sutarties pakeitimu šalims sutarus dėl mažesnės nesumokėtos mokėtinos sumos pagal Nuomos sutartį, Nuomininko mokėtinas ir atitinkamai pareiškėjo gautinas atlygis už suteiktas paslaugas pasikeitė, t. y. sumažėjo, o tai atitinka PVMĮ 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą esminę sąlygą, kuriai esant privalo būti išrašytas kreditinis dokumentas, todėl Bendrovė teisėtai ir pagrįstai išrašė kreditinį dokumentą bei šio dokumento pagrindu deklaravo mažesnę suteiktų nuomos paslaugų apmokestinamąją vertę ir atitinkamai grąžintiną PVM. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės nesutapo faktinių bylos aplinkybių ikiteisminio nagrinėjimo institucijose vertinimas, t. y. išsiskyrė VMI ir MGK nuomonės dėl pareiškėjo su Nuomininku sudaryto Nuomos sutarties pakeitimo turinio vertinimo (pasikeitė ar ne pareiškėjo gautinas atlygis už suteiktas paslaugas) bei šio sutarties pakeitimo įtakos išrašant kreditinę PVM sąskaitą faktūrą. Todėl teismas padarė išvadą, jog byloje keliamas faktinių bylos aplinkybių interpretavimo klausimas, o tai nėra laikoma skirtinga įstatymų ar kito teisės akto nuostatų interpretacija, kas suteiktų centriniam mokesčių administratoriui teisę skųsti MGK sprendimą, vadovaujantis MAĮ 159 straipsnio 2 dalimi. Taigi, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad VMI neturėjo teisės skųsti MGK 2015 m. rugsėjo 2 d. spendimą Nr. S-157(7-142/2015) teismui, todėl administracinė byla nutrauktina, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p.).
III.
Atsakovas VMI, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (el. byla, b. l. 69–73), prašydamas minėtą nutartį panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovas mano, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai nutraukė administracinę bylą, kadangi tarp VMI (centrinio mokesčių administratoriaus) ir MGK nėra ginčo dėl jokių faktinių ginčo aplinkybių, t. y. tiek VMI, tiek MGK rėmėsi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir tomis pačiomis teisės normomis bei teismų praktika, tačiau VMI ir MGK išvados priešingos, vadinasi, centrinis mokesčių administratorius ir MGK skirtingai taiko PVMĮ 83 straipsnio nuostatas. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir VMI skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į atskirąjį skundą (el. byla, b. l. 79, 80) nurodė, kad sutinka su VMI skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutarties, kuria teismas, konstatavęs, kad byloje iš esmės nesutapo faktinių bylos aplinkybių ikiteisminio nagrinėjimo institucijose vertinimas, t. y. išsiskyrė VMI ir MGK nuomonės dėl faktinių bylos aplinkybių interpretavimo, o tai nėra laikoma skirtinga įstatymų ar kito teisės akto nuostatų interpretacija, todėl centrinis mokesčių administratorius, vadovaujantis MAĮ 159 straipsnio 2 dalimi, neturi teisės skųsti MGK sprendimą, administracinę bylą nutraukė, teisėtumas ir pagrįstumas.
Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis riboja centrinio mokesčių administratoriaus teisę skųsti teismui MGK sprendimus: apskųsti MGK sprendimą dėl mokestinio ginčo centrinis mokesčių administratorius turi teisę tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir MGK, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Atsižvelgiant į šios teisės normos turinį, darytina išvada, kad centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti MGK sprendimo vien skirtingo faktinių aplinkybių vertinimo pagrindu. Tam, kad vadovaujantis MAĮ 159 straipsniu centrinis mokesčių administratorius įgytų teisę apskųsti MGK sprendimą, mokestiniame ginče centrinio mokesčių administratoriaus ir MGK pozicijos turi išsiskirti būtent dėl tam tikrų teisės aktų aiškinimo, jų turinio suvokimo, o ne dėl faktinių bylos aplinkybių, įrodymų vertinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-616/2009).
Nagrinėjamu atveju centrinis mokesčių administratorius – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos – ginčijo teismui Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. S-157(7-142/2015), kuriuo MGK panaikino VMI 2015 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 69-72. Pastaruoju VMI sprendimu buvo patvirtintas Vilniaus AVMI 2015 m. kovo 23 d. sprendimas Nr. (4.65)-FR0682-167, kuriuo buvo patvirtintas 2015 m. sausio 20 d. patikrinimo aktas Nr. (4.65)-FR0680-24 ir Bendrovei papildomai apskaičiuota 1 031 184 Lt (298 651,53 Eur) PVM, 475 Lt (138 Eur) PVM delspinigių bei skirta 103 118 Lt (29 865 Eur) PVM bauda, mokesčių administratoriui konstatavus, jog Bendrovė pagal PVMĮ 83 straipsnio 1 dalį negalėjo išrašyti UAB „Terminal LT“ kreditinių PVM sąskaitų faktūrų ir pagal PVMĮ 83 straipsnio 2 dalį – įtraukti jas į savo buhalterinę apskaitą, nes Nuomos sutarties pakeitimo 1 dalies 1.1 punktu šalys pakeitė ne nuomos kainą, o sumažino UAB „Terminal LT“ skolą, tuo tarpu PVMĮ 83 straipsnio nustatytos sąlygos neapima atleidimo nuo skolos atvejų. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas susijęs su PVMĮ 83 straipsnio nuostatų taikymu. Tačiau, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nesutapo faktinių bylos aplinkybių ikiteisminio nagrinėjimo institucijose vertinimas (interpretavimas), kadangi išsiskyrė VMI ir MGK nuomonės dėl pareiškėjo su Nuomininku sudaryto Nuomos sutarties pakeitimo turinio vertinimo (pasikeitė ar ne pareiškėjo gautinas atlygis už suteiktas paslaugas) bei šio sutarties pakeitimo įtakos išrašant kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, o tai nėra laikoma skirtinga įstatymų ar kito teisės akto nuostatų interpretacija, kas suteiktų centriniam mokesčių administratoriui teisę skųsti MGK sprendimą, vadovaujantis MAĮ 159 straipsnio 2 dalimi.
Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal PVMĮ 83 straipsnio 1 dalį kreditinis dokumentas privalo būti išrašytas, jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje VMI (centrinio mokesčių administratoriaus) ir MGK pozicijos iš esmės išsiskyrė būtent dėl PVMĮ 83 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo, jų turinio suvokimo, o ne dėl faktinių bylos aplinkybių, įrodymų vertinimo, kadangi, kaip teisingai nurodė atsakovas, tiek VMI, tiek MGK rėmėsi tomis pačiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir tomis pačiomis teisės normomis, tačiau skirtingai vertino, ar Nuomos sutarties pakeitimo 1 dalies 1.1 punktu šalys pakeitė nuomos kainą, ar tik sumažino UAB „Terminal LT“ skolą, ir atitinkamai ar dėl šių aplinkybių yra pagrindas taikyti PVMĮ 83 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. ar nagrinėjama situacija patenka į minėtos teisės normos taikymo sritį. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad centrinis mokesčių administratorius ir MGK skirtingai aiškino bei taikė teisės normas, kvalifikuodami byloje susiklosčiusius teisinius santykius. Tuo tarpu, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ginčas dėl teisinių santykių kvalifikavimo negali būti laikomas ginču dėl faktinių aplinkybių (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-849/2010). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėtu atveju atsakovas į teismą kreipėsi ne dėl faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimo, o dėl skirtingo minėtų teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo, esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Todėl MAĮ 159 straipsnio 2 dalies sąlyga nagrinėjamu atveju tenkinama.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas skundą pirmosios instancijos teismui dėl MGK 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. S-157(7-142/2015) panaikinimo padavė teisėtai, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai administracinę bylą nutraukė. Remiantis šiomis aplinkybėmis, atsakovo atskirasis skundas tenkinamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis panaikinama, perduodant pirmosios instancijos teismui administracinę bylą nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.