Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-11-08 · Civilinė byla Nr. 2-1283/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-08
Bylos Nr.
2-1283/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Konstantinas Gurinas, Algirdas Gailiūnas
Atsakovas
A. D., A. N.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1283/2012Procesinio sprendimo kategorija: 110.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. D. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo bei papildyta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-411-124/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žaliavų prekyba“ ieškinį atsakovams A. N. ir A. D. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Žaliavų prekyba“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. N. ir A. D. 1 458 242,42 Lt, o iš atsakovo A. N. – 302 521,92 Lt žalai atlyginti.

2011 m. rugsėjo 23 d. teisme buvo gautas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo A. N. turtui.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, areštuodamas atsakovo A. N. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises.

2012 m. sausio 20 d. teismo posėdžio metu buvo pateiktas ieškovo BUAB „Žaliavų prekyba“ prašymas, kuris vėliau patikslintas , pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant atsakovų A. N. ir A. D. turtą neviršijant 1 458 242,42 Lt sumos bei areštuojant A. N. turtą 302 521,92 Lt sumai.

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. vasario 23 d. nutartimi pakeitė laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartimi ir areštavo solidariai atsakovų A. N. ir A. D. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir turtines teises 1 458 242,42 Lt sumai. Ta pačia nutartimi teismas areštavo atsakovo A. N. turtą už 302 521,92 Lt.

Šalies argumentai

Atsakovas A. D. pateikė Šiaulių apygardos teismui prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo ir laikinųjų apsaugos priemonių apimties pakeitimo bei prašė pareikalauti iš ieškovo BUAB „Žaliavų prekyba“ įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą ne mažesnę kaip 300 000 Lt sumą, pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, leidžiant laisvai disponuoti nedidelėmis darbo užmokesčio pajamomis šeimos poreikiams tenkinti. Nurodė, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių patiria didelių nepatogumų, jaučia didelį psichologinį spaudimą darbe, nes darbdaviai, sužinoję apie jo atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones, ėmė elgtis įtariai, pradėjo nebepasitikėti, atsakovas bijo netekti darbo kaip vienintelio pajamų šaltinio. Įtampa, baimė ir nepasitikėjimas atsirado ir šeimos santykiuose, bijo, kad gali iširti šeima. Dėl šių priežasčių atsakovas nebeužmiega, sutriko jo širdies veikla ir nervinė sistema. Neatmeta galimybės, kad dėl nuostolių (žalos) atlyginimo bus priverstas kreiptis į teismą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. kovo 28 d. nutartimi atmetė atsakovo A. D. prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, o taip pat papildė Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartį, leidžiant atsakovui A. D. iš areštuotų lėšų panaudoti 800 Lt sumą kiekvieną mėnesį būtinųjų pragyvenimo poreikių tenkinimui.

Teismas sutiko su atsakovo A. D. argumentu, kad piniginių lėšų areštas trukdo patenkinti jo ir jo šeimos poreikius, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog antstolio T. U. areštuotoje banko sąskaitoje yra piniginių lėšų. Be to, teismui nepateikta įrodymų, kad, būtent į šią sąskaitą yra pervedamas A. D. darbo užmokestis, įrodymai apie gaunamo darbo užmokesčio dydį, duomenys apie šeimos sudėtį, apie žmonos gaunamas pajamas ir kiti šeimos finansinę padėtį įrodantys dokumentai. Kita vertus, nors atsakovas ir nepateikė teismui auksčiau minėtų įrodymų, tačiau teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (LR CK 1.5 str.) pripažino, kad tiek A. D., tiek jo šeimos poreikiams tenkinti reikalingos lėšos, todėl papildė 2012 m. vasario 23 d. nutartį ir leido A. D. iš areštuotų lėšų panaudoti 800 Lt sumą kiekvieną mėnesį būtinųjų pragyvenimo poreikių tenkinimui.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas A. D., nurodydamas aplinkybes apie jo pablogėjusią sveikatą, nepatogumus darbe, jokių tai įrodančių dokumentų teismui nepateikė, todėl laikytina, kad jis šių aplinkybių neįrodė. Tuo tarpu vien ta aplinkybė, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės suvaržo atsakovo teises, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti proporcingumo principo pažeidimą, kadangi bet kokia laikinoji apsaugos priemonė sukelia tokio pobūdžio teisines pasekmes. Teismas sprendė, kad byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neturėtų esmingai pažeisti atsakovo interesų, nes jos pirmiausia pritaikytos atsakovo kilnojamam ir nekilnojamam turtui, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – piniginėms lėšoms ir turtinėms teisėms.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sutiko su atsakovo atstovo teiginiais, kad ieškovas disponuoja didelės vertės lėšomis, todėl konstatavo, kad šios aplinkybės įrodo, jog nėra realaus pagrindo įpareigoti ieškovą užtikrinti atsakovo nuostolių atsiradimą dėl ieškovo turtinės padėties, o taip pat konstatavo esant nepateikta duomenų, kad ieškovas galėtų vengti atlyginti nuostolius, jeigu jie būtų priteisti. Pažymėjo, kad atsakovas, prašydamas užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą, nurodė, jog jų dydis turėtų būti 300 000 Lt, tačiau visiškai nemotyvavo kuo vadovaudamasis jis įvardijo būtent tokį būsimų nuostolių dydį. Be to, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, A. D. neskundė ir tokiu būdu su ja sutiko.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas A. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: pareikalauti, kad BUAB „Žaliavų prekyba“ ne vėliau kaip per 10 darbo dienų, skaičiuojant nuo teismo nutarties priėmimo, įmokėtų į depozitinę teismo sąskaitą ne mažesnę nei 300 000 Lt sumą; pakeisti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, leidžiant atsakovui A. D. laisvai disponuoti banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), esančia Danske Bank A/S Lietuvos filiale, į kurią pervedamas atsakovo darbo užmokestis. Nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas visiškai neįvertino atsakovo prašyme išdėstytų motyvų, kad ieškovas nesąžiningai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, nors FNTT išvadoje vienareikšmiškai konstatuota, kad A. D. piniginių lėšų iš UAB „Žaliavų prekyba“ nepasisavino ir jokie įtarimai ar kaltinimas teismui perduotoje baudžiamojoje byloje atsakovui nepareikšti.

2. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, areštuoti du žemės sklypai, kuriuos atsakovas planavo pardavinėti, nes gaunamos pajamos iš darbinės veiklos nebeužtikrina išaugusių šeimos poreikių. Tokiu būdu pažeidžiami ne tik atsakovo, bet ir jo šeimos narių teisėti interesai.

3. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jaučiamos ne tik finansinės, bet ir moralinės pasekmės dėl pablogėjusios sveikatos, gyvenimo kokybės, įtampos ir nepasitikėjimo šeimoje ir darbovietėje, o kaip tokias aplinkybes įrodyti, apeliantas neįsivaizduoja, nors neatmeta galimybės, kad dėl šių nuostolių (žalos) atlyginimo bus priverstas kreiptis į teismą.

4. Viskas, ko apeliantas siekia, - garantuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą procese, o 300 000 Lt suma adekvati galimai atsirasti žalai (tiek materialinei, tiek nematerialinei) ir teismas galėtų motyvuotai sumažinti šią sumą, tačiau ne visiškai atmesti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo.

5. Atsakovas yra sudaręs vartojimo kredito sutartis, o apribojus teisę laisvai disponuoti darbo užmokesčiu, apeliantas negalės mokėti eilinių įmokų, dėl ko sutartys gali būti nutrauktos ir pradėtos teisminės procedūros.

6. Teismo sprendimas leisti panaudoti 800 Lt sumą gaunamo darbo užmokesčio yra tiesiog nesusipratimas, akivaizdžiai netenkinantis elementarių atsakovo, vieno išlaikančio keturių asmenų šeimą, poreikių. Juo labiau, kad daugiau ne pusė minėtos sumos turi būti skirta įmokoms pagal vartojimo kredito sutartis, jau nekalbant apie komunalines paslaugas, išlaidas maistui, rūbams, vaikų darželiai ir pan. Atsakovo nuomone, minimalus biudžetas jo šeimos narių poreikiams tenkinti turėtų būti ne mažesnis kaip 2400 Lt.

Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Atskirasis skundas netenkinamas.

Siekiant taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutą (CPK 146 str.), būtina nustatyti dvi privalomas sąlygas, t. y. kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui gali realiai atsirasti nuostoliai, į kurių atlyginimą atsakovas turėtų teisę ir kurie pagrindžiami objektyviais duomenimis, ir kad nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Nesant bent vienos iš minėtų sąlygų, atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimas netaikytinas.

Atskirajame skunde atsakovas nurodo, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo areštuoti du jam priklausantys žemės sklypai, kuriuos jis planavo parduoti. Tačiau pažymėtina, kad teikdamas prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo (4, 5 b. l.) A. D. šių aplinkybių apskritai nenurodė, todėl jos nenagrinėtinos (CPK 306 str. 2 d., 338 str.). Savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo atsakovas A. D. kildina iš patiriamos neturtinės žalos, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d., 6.263 str. 2 d.), o teisinis apelianto nurodomos žalos atlyginimo galimumo iš ieškovo pagrindas nagrinėjamu atveju apskritai nenurodomas. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo metu atsakovas neįrodė dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galinčių kilti atlygintinų nuostolių fakto ir tuo labiau jų dydžio, o tai, ar minėtų nuostolių atlyginimas galėtų būti apsunkintas nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.

Apeliantas nurodo, kad baudžiamojoje byloje jam jokie įtarimai pasisavinus pinigus nepareikšti, tačiau pažymėtina, kad tai konkrečiu atveju galėtų būti susiję su preliminariu ieškinio pagrįstumo vertinimu, kurį teismas atlieka spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 144 str. 1 d.), o ne nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Tuo tarpu Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nutarties, kuria A. D. atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovas neskundė, o apeliacinės instancijos teismas šiuo metu gali vertinti tik apskųstos Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliantas taip pat nurodo, kad areštuotų piniginių lėšų dalies, kurias jam leista naudoti skundžiama nutartimi (800 Lt per mėnesį) nepakanka minimaliems šeimos poreikiams tenkinti. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad pats apeliantas, teikdamas prašymą pirmosios instancijos teismui, jokio konkretaus lėšų dydžio, skirtino minimalių atsakovo šeimos poreikių tenkinimui iš viso nenurodė. Be to, sprendžiant klausimą apie leistinų naudoti piniginių lėšų dydį, esminės reikšmės konkrečiu atveju turi atsakovo gaunamo darbo užmokesčio (pervedamo į sąskaitą, kurioje esančios piniginės lėšos yra areštuotos) dydis, duomenų apie kurį nepateikta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, nors tai akcentuota jau skundžiamoje nutartyje. Tokiu būdu teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė atsakovo kas mėnesį galimų naudoti banko sąskaitoje esančių piniginių lėšų dydį, šiuo metu nėra pagrindo. Kita vertus, atsakovas A. D., surinkęs skundžiamoje Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartyje nurodomus duomenis apie banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) (30 b. l.) esančias pinigines lėšas, į minėtą sąskaitą pervedamo darbo užmokesčio dydį, turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą, prašydamas pakeisti areštuotų piniginių lėšų, kuriomis Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartimi atsakovui leista naudotis kas mėnesį, dydį (CPK 147 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjai Algirdas GailiūnasKonstantinas GurinasKazys Kailiūnas