Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Olego Šibkovo ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, R. G. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti už gyvenamosios vietos ribų bei paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 15 MGL (564,90 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant įmoką sumokėti per dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu civilinių ieškovų Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civiliniai ieškiniai tenkinti visiškai, jiems iš R. G. atitinkamai priteista 1823,16 Eur ir 66,68 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 21 d. apie 18.30 val., ties namu (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą pakabinama spyna sudavė A. A. Ž. į galvą, o šiam nugriuvus – tyčia ne mažiau kaip du kartus spyrė jam į galvą, padarydamas nukentėjusiajam A. A. Ž. odos nubrozdinimą kairio smilkinio srityje, muštinę žaizdą dešinio momens srityje, atvirą įspaustinį dešinio momenkaulio lūžį, lengvą galvos sukrėtimą, kas sukėlė nukentėjusiajam A. A. Ž. sunkų sveikatos sutrikdymą.Be to, jis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, tyčia vieną kartą sudavė pakabinama spyna A. Ž. į galvą, padarydamas nukentėjusiajam A. Ž. muštinę žaizdą viršugalvio srityje, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį panaikinti, išteisinti jį dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Skunde nurodoma, kad teismas rėmėsi tik liudytojų parodymais, kurie buvo apklausti praėjus beveik metams po įvykio ir kuriuos nurodė nukentėjusysis A. Ž. tik 2013 m. sausio 21 d. papildomos apklausos metu, kai buvo baigtas ikiteisminis tyrimas dėl apelianto sužalojimo, kurioje kaltinamieji buvo A. A. Ž. ir A. Ž.. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis A. A. Ž. savo pareiškime, pirminėje apklausoje bei tolesnėje apklausoje nurodė, jog kitų žmonių šalia nebuvo, įvykį matė V. L. bei kaimynas R. B.. Kitų liudytojų ar asmenų, galėjusių matyti įvykį, taip pat nenurodė ir A. Ž.. Pirminiame pareiškime kaip įvykį mačiusį asmenį A. Ž. nurodė tik savo draugę V. L.. Mano, kad jeigu žmonės būtų sustoję ant kelio ir filmavę įvykį ar būtų žiūrėję iš priešais sklypo per tvorą, tai nukentėjusieji juos iš karto turėjo pamatyti ir turėjo nurodyti ikiteisminio tyrimo pareigūnui apie tokių asmenų buvimą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, kaip ir neatsižvelgė, dėl ko nebuvo išsiaiškinti visi įvykio aplinkybes galėję matyti asmenys iš karto po pareiškimo pateikimo policijai. Apelianto manymu, remiantis apklaustų liudytojų parodymais, darytina išvada, kad su jais ne tik buvo suderinta, jog jie sutinka teisme paliudyti neva matyto įvykio aplinkybes, bet ir suderinti visi parodymai, kuriuos jie turėjo pasakyti. Nuketėjusysis A. A. Ž. viso ikiteisminio tyrimo metu nurodė skirtingas jo galvos sužalojimo vietas – tai smogta ir pataikyta į viršugalvį, tai į pakaušį, o ekspertizėje nurodyta, kad į dešinės pusės maumens sritį, todėl neaišku, kokiais duomenimis remdamiesi ir kuo vadovaudamiesi (kuria bylos medžiaga) specialistai teikė išvadą.Skunde teigiama, kad iš bylos medžiagos matyti, jog spyną, kuria buvo sužaloti nukentėjusieji, pristatė A. Ž. po įvykio praėjus 5 dienoms. Nebuvo išsiaiškinta, kodėl spyna nebuvo pateikta iš karto parašius pareiškimą. Pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo nustatė, kad minėta spyna yra ta spyna, kurią turėjo apeliantas. Apylinkės teismas taip pat nepagrįstai atsisakė įvertinti kaip įrodymą pateiktą patikrinimo aktą, kad pateikta spyna neatitinka diametro. Tačiau teismas, netikėdamas pateiktu patikrinimo aktu, galėjo ir turėjo skirti prokurorui nurodymą, kad būtų atliktas diametro išmatavimas, arba skirti ekspertizę, kad būtų pašalintos visos abejonės, jog būtent teismui pateikta spyna yra ta spyna, kuria buvo sužaloti nukentėjusieji. Taip pat byloje nebuvo atlikta ekspertizė, ar būtent su šia spyna buvo padaryti sužalojimai tiek vienam, tiek kitam nukentėjusiajam. Pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonės, kodėl vienam iš nukentėjusiųjų sudavus smūgį spyna buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, o kitam nukentėjusiam nebuvo jokio sužalojimo, nors į galvą suduota ta pačia spyna. Be to, pabrėžiama, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantui minėta spyna atpažinti nebuvo pateikta.Skunde nurodoma, kad teismas nevertino aplinkybės, kad garso įrašas buvo padarytas 2012 m. spalio 30 d., iki atsirandant liudytojams šioje byloje. Tvirtinama, kad iš šio pokalbio turinio galima daryti išvadą, jog jeigu apeliantas būtų sužalojęs A. A. Ž., tai jis ir būtų patvirtinęs, jog apeliantas jį sužalojo trenkdamas spyna, po to spardydamas, taip pat kad jis pradėjo muštynes, o A. A. Ž. garso įraše tik patvirtino, kad apeliantas jam spyrė, tačiau kad sudavė spyna į galvą ar kitaip sunkiai sužalojo, jis nenurodė.Skunde teigiama, kad liudytojų parodymai nėra nuoseklūs. Apklausti specialistai teismo posėdžio metu patvirtino, jog teikdami išvadą negalėjo remtis liudytojų parodymais ir atkurti visų įvykio aplinkybių, nes visų liudytojų parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Visų pirma jie matė skirtingą skaičių spyrių. Antra, nors matė spyrius, tačiau nei vienas iš apklaustų liudytojų negalėjo įvardinti, į kurias vietas buvo spirta. Be to, duodami parodymus liudytojai skirtingai nurodė, kokia poza nuketėjusysis A. A. Ž. buvo ant žemės (klūpsčias, gulėjo, buvo ant keturių ir t.t.), dėl ko buvo netiksliai nustatyta, ar negalėjo pats A. A. Ž. susižaloti pargriuvęs, bei kokioje padėtyje ir kur stovėjo A. A. Ž., kai apeliantas su juo bendravo. Taip pat liudytojai skirtingai nurodė R. B. buvimo vietą bei jo sugrįžimo į įvykio vietą momentą, kas pirmiau atbėgo – A. Ž. ar R. B.. Mano, kad apylinkės teismas negalėjo remtis liudytojų parodymais, keliančiais pagrįstų abejonių. Šios abejonės pirmosios instancijos teisme nebuvo panaikintos. Be to, nei vienas nenurodė, jog apeliantas taip pat buvo sužalotas, nors jam iš tikrųjų buvo padaryti sužalojimai, kuriuos patvirtina specialisto išvada. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nebuvo pasisakyta, kaip nukritęs ir praradęs sąmonę nuketėjusysis A. A. Ž. matė, kaip apeliantas jį apspardė. Nebuvo išsiaiškintos ir tos aplinkybės, kurias visi liudytojai bei pats nukentėjusysis nurodė skirtingai – ar V. L. padėjo atsikelti A. A. Ž., ar jis pats atsikėlė. Taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė apie tai, koks turėjo būti smūgis, jog jį būtų galima išgirsti už 30-40 metrų, ar trenkiant į galvą su spyna galėjo būti girdimas duslus smūgis. Teismas neišsiaiškino, kaip liudytojas R. B., būdamas nusisukęs ir eidamas gatve, matė, kaip apeliantas nukentėjusiajam A. A. Ž. trenkė į galvą spyna. Neišaiškinta ir kita aplinkybė, kodėl nei vienas iš įvykį mačiusių liudytojų nepuolė ginti nukentėjusiojo.Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo vadovavosi ir liudytojo S. S. parodymais, kurį, kaip matyti iš bylos medžiagos, paprašė liudyti E. V., kurios parodymų teismas nevertino. Nebuvo išsiaiškinta, kur dingo neva filmuota medžiaga ir kodėl jos nebuvo prašoma pateikti ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Taip pat teismas be teisinio pagrindo nesivadovavo ir byloje pateiktais oficialiais dokumentais, kad parduotuvė tuo metu nedirbo ir veiklos nevykdė, kad įmonė veiklą pradėjo vykdyti jau po įvykio. Šiems neaiškumams pašalinti teisme turėjo būti apklausta įmonės savininkė, kuri patvirtintų arba paneigtų dėl parduotuvės darbo laiko ir jos veiklos vykdymo, ir ar galėjo S. S. įsigyti prekių neveikiančioje parduotuvėje, ar dirbo tuo metu kokia nors pardavėja, kuri galėjo aptarnauti liudytoją su drauge.Teismas be jokio teisinio pagrindo atsisakė užklausti Marių ligoninę, ar liudytoja E. G. nesigydė šioje gydymo įstaigoje įvykio dieną. Užklausus minėtą gydymo įstaigą, būtų pašalintas dar vienas neaiškumas byloje, o šios aplinkybės buvo svarbios, nes jei liudytoja tuo metu gydėsi, tai kaip ji galėjo matyti įvykio aplinkybes ir duoti paaiškinimus.Skunde nurodoma, kad be pagrindo atmesti B. B., V. B. ir J. B. parodymai, kadangi šie parodymai pateikti praėjus nedaug laiko po įvykio ir vėliau tik patikslinti, bet įvykio aplinkybės išliko tos pačios ir jos nebuvo keičiamos. Be to, tai, kad jie galėjo matyti įvykio aplinkybes, patvirtina ir J. G. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad gerai matoma apelianto sodo sklypo dalis, kurioje, anot liudytojų, ir prasidėjo konfliktas. Visų aplinkybių liudytojai negalėjo tiksliai nurodyti, kadangi nežiūrėjo nuolatos, nepertraukiamai, be to, įvykis vėliau persikėlė į kitą vietą. Atkreipiamas dėmesys, kad jie vieninteliai nurodė, jog nėjo skirti konfliktuojančių pusių dėl savo sveikatos. Taip pat šie liudytojai matė apeliantui padarytus sužalojimus ir juos patvirtino, kai kiti nematė, jog apelianto atžvilgiu buvo vartojamas smurtas, nors neva ir stebėjo, ir matė visą įvykį.Skunde tvirtinama, kad apylinkės teismas be pagrindo nesivadovavo teismo medicinos specialisto A. Garmaus išvada ir jo duotais paaiškinimais teisme. Pažymima, kad A. Garmus vienintelis iš specialistų, nuodugniai išstudijavęs spyną ir nustatęs, kad sudavus šia spyna nebūtų 1,5 cm įspaustinio lūžio ir galvos smegenų sukrėtimo, bet būtų ir galvos smegenų funkcinis pažeidimas, kuris nukentėjusiajam A. A. Ž. nebuvo nustatytas. Taip pat be pagrindo teismas atmetė, kad sužalojimai vis dėlto galėjo atsirasti atsitrenkus į elektros dėžutę, bei tai kad jei žmonės stovėjo veidu vienas į kitą, tai dešine ranka neįmanoma suduoti tokio smūgio į dešinę galvos pusę. Akcentuojama, kad specialisto išvadą teisme patvirtino ir specialistas neurologas R. Š., kuris taip pat pateikė savo išvadą ir nurodė, jog neįmanoma atlikti tokio smūgio, kuris buvo suduotas A. A. Ž., be to, smogiant su tokia spyna būtų įlūžęs blokas, suplėšytų audinius, būtų sudraskytos smegenys, žmogus griūtų ir neatsikeltų. Jis taip pat nurodė, kad būtent padaryta žaizda atitinka tai, jog nukentėjusysis pirma krito ir atsitrenkė į stulpą, kėlėsi ir keldamasis atsitrenkė į kampuotą elektros dėžutę. Teismas neįvertino, kad nukentėjusiajam buvo padaryta operacija ir buvo atliktas pjūvis, po kurio turėjo atsirasti žaizda (randas), kurį kiti ekspertai vertino kaip pasekmes, atsiradusias po įvykio, o ne chirurgines pasekmes. Šios specialistų išvados ir apklausos patvirtina, kodėl vienam iš asmenų suduodant ta pačia spyna atsirado sunkus sveikatos sutrikdymas, o kitam – nežymus sveikatos sutrikdymas.Apelianto teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai nustatė, kad jo parodymai nebuvo nuoseklūs ir tai buvo tik jo gynybinė pozicija. Pabrėžiama, kad apelianto parodymai buvo nuoseklūs, įvykio aplinkybes jis iš karto pateikė nuvykęs į policiją, tas pačias aplinkybes pateikė ir per apklausas, tačiau teismas jas vertino netinkamai, nesigilindamas į visas įvykio aplinkybes ir įrodymus. Nurodoma, kad jo parodymų esmė buvo visada ta pati, įvykio aplinkybės nesikeitė, tik buvo tikslinamos detalės, tačiau teismas to nevertino. Patyrus šoką dėl sužalojimo, apeliantas nurodė įvykio esmę ir kaip įvyko pats įvykis, vėliau prisiminus įvykio aplinkybes paaiškėjo naujų detalių, kurios buvo tikslinamos ikiteisminio tyrimo metu, tačiau pats nukentėjusiųjų susižalojimo (sužalojimo) faktas niekada nebuvo keičiamas, kaip ir apelianto sužalojimo faktas ir aplinkybės.Nesutinkant su teismo išvada, kad apelianto veiksmuose nebuvo būtinosios ginties sąlygų, skunde atkreipiamas dėmesys, kad apeliantui buvo padaryta daugybinių sužalojimų, kurie teismo medicinos specialistų įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teigiama, kad veiksmai, kuriais apeliantui padaryti sužalojimai – nosies lūžis, poodinės kraujosruvos vokuose, smilkinyje, daugybiniai kojų ir rankų sumušimai, smaugimas, laikytini, kad jam grėsė realus pavojus. Teismas netinkamai vertino įvykio aplinkybes ir netinkamai aiškino BK 28 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį dėl teisės į būtinąją gintį.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nukentėjusysis A. Ž. ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino R. G. kaltu padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.Aukštesniojo teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tų liudytojų parodymais, kurių parodymai viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs ir vieni kitus papildė, ir atmetė tų liudytojų parodymus, kurių parodymai buvo prieštaringi tarpusavyje, nesutapo ir su paties nuteistojo R. G. parodymais. Nukentėjusysis A. A. Ž. pareiškime ir pirminėje apklausoje nurodė, kad R. G. jam sudavė metaline spyna į galvą, dėl ko jis prarado sąmonę ir nukrito, atsipeikėjęs bandė atsikelti ir staiga pajuto dar vieną stiprų smūgį į veidą. Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu. Nukentėjusiojo A. Ž., liudytojų R. B., E. G. bei Z. G. parodymai dėl kaltinamojo R. G. spyrių A. A. Ž. skaičiaus skiriasi tik nežymiai, nesutapimai dėl tikslaus smūgių skaičiaus nelaikytini esminiais, kadangi, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, paprastai konflikto stebėtojai suduotų smūgių neskaičiuoja, konfliktinė situacija ir muštynės jų dalyviams ir stebėtojams sukelia stresą, asmenys nenumato galimybės, kad galimai reikės detaliai ir smulkiai įsidėmėti ir atpasakoti visas įvykio detales. Nors dalis liudytojų nurodė nematę, ar R. G., suduodamas smūgį, turėjo ką nors rankose, tačiau pats nuteistasis R. G. nurodė, kad jis grumtynių metu turėjo rankose spyną, ja vėliau sudavė ir nukentėjusiajam A. Ž. į ranką. Tą aplinkybę, kad įvykio metu R. G. rankose buvo spyna patvirtino liudytojo R. B. parodymai. Liudytojas R. B. nurodė, kad „Tada R. G. per jį užsimojo ir sudavė A. Ž. per galvą, o šis užlaužė R. G. ranką ir atėmė spyną. Tai buvo pakabinama spyna. A. Ž. bėgo per veidą kraujas”. Taigi daroma išvada, kad liudytojo R. B. parodymai atitiko R. G. parodymams dėl įrankio (spynos) turėjimo ir jos naudojimo įvykio metu, kuomet buvo sužaloti A. A. Ž., A. Ž.. Be to, liudytojas R. B. nurodė, kad daiktinis įrodymas byloje – spyna yra panaši į tą, kurią atėmė A. Ž. iš R. G., matė, kad spyna didelė, pakaba kaip pirštas storio, tačiau jis pats rankose tos spynos nelaikė. Tai ne jo spyna, nežino, kodėl R. G. tvirtina priešingai, nėra prašęs pas R. G. virinti spynos. Esant šioms aplinkybėms pagrįstai daroma išvada, kad A. Ž. atėmė iš R. G. spyną, kuria nuteistasis R. G. smurtavo, o vėliau ją A. Ž. pateikė tyrimui. Todėl yra pagrindas tvirtinti, kad su ja ir buvo sužaloti nukentėjusieji. Tai, kad nukentėjusysis A. A. Ž. savo pareiškime, pirminėje apklausoje ir tolesnėje apklausoje nurodė, jog kitų žmonių šalia nebuvo, įvykį matė V. L. ir kaimynas R. B., kitų liudytojų ar asmenų, galėjusių matyti įvykį, taip pat nenurodė ir A. Ž., savaime nepatvirtina, kad tokių liudytojų nebuvo. Asmenys, dalyvaujantys konfliktinėje situacijoje, ne visuomet gali pamatyti visus situaciją stebėjusius asmenis, tačiau jie ikiteisminio tyrimo eigoje gali paaiškėti, ir tai nesudaro jokio pagrindo abejoti tokių asmenų parodymais. Apelianto manymu, su liudytojais ne tik buvo suderinta, jog jie sutinka teisme paliudyti neva matyto įvykio aplinkybes, bet ir suderinti visi parodymai, kuriuos jie turėjo pasakyti, tačiau aukštesnysis teismas tokią apelianto versiją laiko niekuo nepagrįsta prielaida. Liudytojų, kurių parodymais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, suinteresuotumas šioje baudžiamojoje byloje nenustatytas, liudytojai buvo įspėti dėl melagingų parodymų davimo, todėl teismas neturi pagrindo vadovautis vien nuteistojo abejonėmis, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nebuvo atlikta ekspertizė, ar būtent su pateikta spyna buvo padaryti sužalojimai tiek vienam, tiek kitam nukentėjusiajam. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog su minėta spyna buvo smūgiuota nukentėjusiesiems, jokių abejonių nekyla. Šioje byloje buvo svarbu nustatyti, ar R. G. atliko kaltinime nurodytus veiksmus, sukėlusius nukentėjusiesiems sveikatos sutrikdymą, tačiau įrankio (spynos) savybės nėra lemiamos, kadangi nukentėjusieji neabejotinai buvo sužaloti, ir dėl to jokių klausimų nekyla. Apeliantui kyla abejonių, kodėl vienam nukentėjusiajam sudavus smūgį spyna buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, o kitam nukentėjusiam nebuvo jokio sužalojimo, nors į galvą suduota ta pačia spyna. Tačiau akivaizdu, kad sveikatos sutrikdymo mastas iš esmės priklauso ne nuo to, kokio diametro yra spyna, o kokiu stiprumu ja buvo suduota. Skunde nurodoma, kad iš 2012 m. spalio 30 d. pokalbio įrašo turinio galima daryti išvadą, jog jeigu apeliantas būtų sužalojęs A. A. Ž., tai jis ir būtų patvirtinęs, jog apeliantas jį sužalojo trenkdamas spyna, po to spardydamas, taip pat kad jis pradėjo muštynes, o A. A. Ž. garso įraše tik patvirtino, kad apeliantas jam spyrė, tačiau kad sudavė spyna per galvą ar kitaip sunkiai sužalojo, jis nenurodė. Aukštesniojo teismo nuomone, garso įrašas tik patvirtina įvykus konfliktą tarp R. G. ir A. A. Ž., kad pas R. G. atėjo A. A. Ž., tačiau tolesnės konflikto eigos nustatyti neįmanoma. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad garso įrašas patvirtina, jog R. G. vis dėlto spyrė gulinčiam nukentėjusiajam, kas patvirtina nukentėjusiųjų, liudytojų R. B., E. G., Z. G., S. S. parodymus ir paneigia nuteistojo R. G. parodymus, kad jis jokio smurto, išskyrus smūgius spyna į ranką, prieš nukentėjusįjį nevartojo.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo vadovavosi ir liudytojo S. S. parodymais. Tačiau aukštesnysis teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių šio liudytojo parodymai galėtų būti nepatikimi. Vien ta aplinkybė, kad parduotuvė, kurioje liudytojas teigė apsipirkęs, oficialiai tuo metu nedirbo, nedaro šio liudytojo parodymų abejotinais, kadangi ši aplinkybė (kad jis iš tiesų parduotuvėje įsigijo prekių) nepaneigta, be to, ji neturi tiesioginės įtakos liudytojo parodymams dėl nagrinėjamo įvykio. Apelianto manymu, turėjo būti apklausta įmonės savininkė, kuri patvirtintų arba paneigtų dėl parduotuvės darbo laiko ir jos veiklos vykdymo. Visgi net ir nustačius, kad S. S. minėtoje parduotuvėje neapsipirkinėjo, tai neturėtų įtakos vertinant jo parodymus dėl po to vykusių įvykių. Liudytojas S. S. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad su kaltinamuoju bei nukentėjusiaisiais nėra pažįstamas, to neginčijo ir nuteistasis R. G., taigi nėra jokio pagrindo manyti, kad šis liudytojas yra suinteresuotas bylos baigtimi ir tikslingai siekia apkalbėti nuteistąjį nebūtos nusikalstamos veikos padarymu, be to, šio liudytojo parodymai sutampa ir su kitų įvykį mačiusių liudytojų parodymais. Apeliantas taip pat teigia, kad nebuvo išsiaiškinta, kur dingo neva filmuota medžiaga, ir kodėl jos nebuvo prašoma pateikti ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Tačiau teismas vertina tuos įrodymus, kurie yra pateikti byloje, ir dėl asmens kaltės sprendimą priima tik įvertinęs šių įrodymų visetą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui pakako įrodymų, patvirtinančių R. G. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, todėl teismas neturėjo pagrindo aiškintis, nei ar tokia filmuota medžiaga apskritai egzistavo, nei kur ji yra.Apeliantas skunde nurodė, kad teismas be jokio teisinio pagrindo atsisakė užklausti Marių ligoninę, ar liudytoja E. G. nesigydė šioje gydymo įstaigoje įvykio dieną. Liudytoja E. G. teismo posėdžio metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad matė, kaip R. G. staigiu rankos mostu užsimojo viena ranka ir iš viršaus trenkė A. A. Ž. į galvą, pataikė į viršugalvį, nuo šio smūgio A. A. Ž. nukrito ant žemės, R. B. nuskubėjo prie jų ir šaukė R. G. baigti, nes šis spardė A. A. Ž.. Prieš tai A. A. Ž. niekaip nepuolė R. G.. Jai matant R. G. įspyrė gulinčiam A. A. Ž. ne mažiau kaip du kartus į galvą. Tuo pat momentu pastebėjo nuo Pušyno gatvės prie jų atbėgusį A. A. Ž. sūnų A. Ž., kuris stūmė R. G. nuo tėvo. A. Ž. jokių smūgių R. G. nesudavė, tik laikė jį sugriebęs už drabužių. Taip stovėdami jie šūkavo vienas ant kito, A. Ž. šaukė R. G., ką jis padarė tėvui, už ką sumušė. Netrukus, kol jie taip stovėjo vienas priešais kitą, R. G. staiga užsimojęs viena ranka smogė iš viršaus A. Ž. į viršugalvį. A. Ž. prieš tai R. G. niekaip negrasino, jokių daiktų rankose neturėjo. Kad būtų sužalotas R. G., nematė, jam smūgių niekas nesudavė (t. 1, b. l. 141, 142). Apelianto prašymu siekiant nustatyti, ar liudytoja E. G. galėjo matyti įvykį, dėl kurio R. G. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pateikė paklausimą VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Marių sektoriui dėl informacijos apie liudytoją E. G. ir gavo atsakymą, kuriame nurodoma, kad 2012 m. balandžio 21 d. ši pacientė hospitalizuota klinikoje nebuvo. Taigi daroma išvada, kad ji galėjo matyti analizuojamo įvykio aplinkybes ir duoti paaiškinimus, todėl teismas pagrįstai vadovavosi šiais liudytojos parodymais, paneigiančias R. G. nurodomas įvykio aplinkybes.Skunde nurodoma, kad be pagrindo atmesti B. B., V. B. ir J. B. parodymai, kadangi šie parodymai pateikti praėjus nedaug laiko po įvykio ir vėliau tik patikslinti, bet įvykio aplinkybės išliko tos pačios ir jos nebuvo keičiamos. Tačiau pirmosios instancijos teismas pateikė išsamią šių liudytojų parodymų analizę, sugretino juos su kitų liudytojų parodymais ir nustatęs esminių neatitikimų jais nesivadovavo pagrįstai. Liudytojas B. B. apklausiamas teisme nurodė, kad A. A. Ž. ištraukė R. G. per vartus, tačiau kaip ištraukė – pasakyti negalėjo. Ištraukus, ant vejos šalia važiuojamosios dalies vyko susistumdymas, įsimaišė A. Ž., kuris taip pat susistumdė su R. G. ir kartu su juo nugriuvo, o A. A. Ž. nugriuvo link elektros stulpo. Nurodė, kad jokių smūgių nematė. Liudytoja V. B. apklausiama teisme nurodė, kad prie R. G. sodo sklypo vartų pamatė du vyriškius, kurie abu puolė R. G., sakė, kad jį reikia užmušti, abu ištempė R. G. iš kiemo ir pargriovė ant žemės. Liudytoja J. B. apklausiama teisme nurodė, kad A. A. Ž. įsiveržė į R. G. sodo sklypą apie 5-6 metrus, matė, kad šis smūgiavo 5-6 kartus. Akivaizdu, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog detaliai atkurti konflikto eigos iš šių liudytojų parodymų nėra galimybės, kadangi jie yra prieštaringi tarpusavyje, nesutampa ir su paties nuteistojo R. G. parodymais.Skunde tvirtinama, kad apylinkės teismas be pagrindo nesivadovavo teismo medicinos specialisto A. A. Garmaus išvada ir jo duotais paaiškinimais teisme. Aukštesniojo teismo nuomone nesivadovauti šio specialisto išvada buvo pakankamas pagrindas, kadangi ji prieštarauja byloje pateiktoms kitų specialistų išvadoms Nr. GI-128/12(02) ir Nr. pG101/13(02). Netikėti ekspertų išvada Nr. EKG 67(185)/15 (01) teismas neturėjo pagrindo, ekspertizės išvadą patvirtino byloje apklausti ekspertai Januš Rybalko bei Viačeslav Kolomiec, kurie paaiškino tyrimo metodologiją, sužalojimų mechanizmą. Ekspertas Viačeslav Kolomiec nurodė, kad skirtingi sužalojimai A. A. Ž. ir A. Ž. galėjo gautis dėl skirtingų kūnų išsidėstymų tarpusavyje. Duomenų, kad R. G. dėl peties traumos negalėjo suduoti nukentėjusiajam, nenustatė. Specialistė Sigita Bielevičienė teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad su A. A. Garmaus išvada nesutinka, kadangi A. A. Ž. padarytas įspaustinis lūžis negalėjo atsirasti atsitrenkiant į stulpą ar į dėžutę todėl, kad tokie sužalojimai atsitrenkiant nepadaromi, ne tokia sužalojimo jėga. Specialistas A. A. Garmus teismo posėdžio metu nurodė, kad sudavus šia spyna, nebūtų 1,5 cm įspaustinio lūžio ir galvos smegenų sukrėtimo, bet būtų ir galvos smegenų funkcinis pažeidimas, t. y. kitokie sužalojimai. Tačiau aukštesnysis teismas, net ir neturėdamas specialiųjų žinių, gali padaryti išvadą, jog tokie specialisto parodymai neatitinka realybės, kadangi ne bet koks, o tik pakankamai stiprus sudavimas spyna galėtų sukelti smegenų funkcinį pažeidimą. Specialistas A. A. Garmus taip pat nurodė, kad A. A. Ž. sužalojimas galėjo atsirasti atsitrenkus į elektros dėžutę, tačiau tokią išvadą jis padarė dėžutės net nematęs ir ją pagrindęs vien faktu, kad elektros dėžutės yra standartinės, o pas jį namuose yra tokia pati. Tokie bendro pobūdžio specialisto A. A. Garmaus teiginiai, pagrįsti ne faktais, o prielaidomis ir numanymais, kelia pagrįstų abejonių šio specialisto patikimumu. Negana to, jo pateikta išvada iš esmės skiriasi nuo kitų byloje esančių anksčiau minėtų specialisto išvadų, į ką taip pat atkreipė dėmesį ir baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nustatė, kad R. G. parodymai nebuvo nuoseklūs ir tai buvo tik jo gynybinė pozicija, kadangi parodymai buvo nuoseklūs, įvykio aplinkybes jis iš karto pateikė nuvykęs į policiją, tas pačias aplinkybes pateikė ir per apklausas. Nors aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vis smulkesnis įvykio aplinkybių detalizavimas vėlesnėse apklausose, rodomas noras dėstyti aplinkybes pritaikant jas prie kaltinamojo keliamos versijos, kelia abejonių parodymų patikimumu, tačiau lemiamas veiksnys nesivadovauti nuteistojo R. G. parodymais yra tai, kad jie prieštarauja anksčiau aptartiems nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymams. Vien tai, kad nuteistasis viso proceso metu esmines aplinkybes dėl nukentėjusiųjų susižalojimo ir jo paties sužalojimo nurodė nuosekliai, savaime jo parodymų nedaro patikimais, kadangi šių jo parodymų nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga – priešingai, jo parodymai buvo paneigti. Apelianto teigimu, veiksmai, kuriais jam padaryti sužalojimai – nosies lūžis, poodinės kraujosruvos vokuose, smilkinyje, daugybiniai kojų ir rankų sumušimai, smaugimas, laikytini, kad jam grėsė realus pavojus, todėl teismas netinkamai vertino įvykio aplinkybes ir netinkamai aiškino BK 28 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį dėl teisės į būtinąją gintį.BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju R. G. smurtą naudojo ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, o tęsdamas konfliktą, prasidėjusį tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo A. A. Ž.. Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžiu (nuosprendis įsiteisėjęs) išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-21-311/2015, kurioje A. Ž. buvo kaltinamas šioje byloje nagrinėjamo konflikto metu nesunkiai sutrikdęs R. G. sveikatą. Byloje konstatuota, kad A. A. Ž. ir A. Ž. veiksmuose nebuvo nustatyta vieninga tyčia užpulti R. G., todėl A. Ž. buvo išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis A. Ž. nuteistojo R. G. atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų smurtinių veiksmų, todėl teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinosios ginties sąlygų – pavojingo kėsinimosi. Pažymėtina ir tai, kad A. A. Ž. nusikalstamos veikos padarymu apskritai netgi nebuvo kaltinamas ir baudžiamasis procesas dėl R. G. sveikatos sutrikdymo jo atžvilgiu nevyko.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, kurioje ne kartą nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja, kadangi tiek liudytojų parodymai, tiek rašytinė bylos medžiaga yra detaliai aptarta ir išanalizuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.Byloje neginčytinai nustačius, jog R. G. 2012 m. balandžio 21 d. apie 18.30 val., ties namu Bulvaro g. 19, SB „Lepšiškiai“, Lepšiškių k., Lapių sen., Kauno r., tyčia vieną kartą pakabinama spyna sudavė A. A. Ž. į galvą, o šiam nugriuvus – tyčia ne mažiau kaip du kartus spyrė jam į galvą, padarydamas nukentėjusiajam A. A. Ž. odos nubrozdinimą kairio smilkinio srityje, muštinę žaizdą dešinio momens srityje, atvirą įspaustinį dešinio momenkaulio lūžį, lengvą galvos sukrėtimą, kas sukėlė nukentėjusiajam A. A. Ž. sunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat tyčia vieną kartą sudavė pakabinama spyna A. Ž. į galvą, padarydamas nukentėjusiajam A. Ž. muštinę žaizdą viršugalvio srityje, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, jo veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuota teisingai.Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, įvertino reikšmingų aplinkybių visumą ir pagrįstai R. G. skyrė bausmę – laisvės atėmimą, bausmės dydį parinkdamas sankcijos ribose, artimą vidurkiui, ir bausmės vykdymą, vadovaudamasis BK 75 straipsniu, atidėdamas. Apeliaciniame skunde bausmės švelninimo klausimas nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimo motyvų detaliau neanalizuoja.Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas R. G. pritaikytas tinkamai. Apeliantui paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų. Esant šioms aplinkybėms konstatuojama, kad teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.Nėra įstatyminio pagrindo tenkinti nuteistojo R. G. apeliacinio skundo ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį panaikinti bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Todėl nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis paliekamas galioti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.