Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-12-14 · Byla Nr. Ik-477-815/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-12-14
Bylos Nr.
Ik-477-815/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02486-2010-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ernestas Spruogis, Ina Kirkutienė, Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
L. V.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Kategorijos
  • 1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-477-815/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02486-2010-6Procesinio sprendimo kategorija 1.3; 6.3.1; 15.2; 15.2.3.2; 59; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjui – L. V., atsakovės – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei – šios institucijos Pensijų skyriaus vyriausiajai specialistei Daliai Cirtautienei, atsakovų – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Lietuvos valstybės atstovei – šios institucijos N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjo pavaduotojai Zitai Sadauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – L. V. skundą atsakovams – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas – L. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3), skundo patikslinimu (b. l. 17) ir patikslintu skundu (b. l. 52–76) (toliau šiame sprendime skundo, skundo patikslinimo ir patikslinto skundo prasme vartojama skundo sąvoka) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1.1. panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, ir Fondo valdyba) 2010 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4557 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (6.5)I-4557);

1.2. panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus (toliau – ir N. Vilnios pensijų skyrius) 2010 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (17.5.4)17-5-2359 „Dėl senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (17.5.4)17-5-2359);

1.3. panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2010 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 17-17-615 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo L. V.“ (toliau – ir sprendimas Nr. 17-17-615);

1.4. įpareigoti Fondo valdybą mokėti visą senatvės pensiją;

1.5. priteisti iš N. Vilnios pensijų skyriaus nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės socialinės draudimo pensijos dalį iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos;

1.6. priteisti iš N. Vilnios pensijų skyriaus neturtinę žalą – 1 000 Lt;

1.7. priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Fondo valdybos, neturtinę žalą – 1 000 Lt;

1.8. priteisti iš N. Vilnios pensijų skyriaus išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

1.9. kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostata, jog „Valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams (toliau šiame straipsnyje – pensijų gavėjai), kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams bei teisinės valstybės principui; ar Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostata, jog „Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams bei teisinės valstybės principui;

1.10. sustabdyti šią administracinę bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio l dalies 4 punkto pagrindu.

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėjas, kaip dirbantis pensininkas, atitinkantis teisės aktuose nustatytas sąlygas, įgijo teisę gauti įstatyme nustatytą senatvės pensiją ir pagrįstai tikisi, kad ši teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Pareiškėjo, kaip dirbančio pensininko, senatvės pensija yra teisėtai paskirta, tačiau N. Vilnios pensijų skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, sumažino pareiškėjo, kaip dirbančio pensininko, valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, tuo buvo pažeisti pareiškėjo teisės ir interesai, nes buvo nusavinta jo senatvės pensijos dalis, kuri negrąžinama. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui, kaip dirbančiam senatvės pensininkui, N. Vilnios pensijų skyrius moka sumažintą senatvės pensiją (sausio mėn. – 743,93 Lt, vasario mėn. – 751,84 Lt, kovo mėn.–liepos mėn. – 753,56 Lt, rugpjūčio mėn. – 754,47 Lt), tuo tarpu 2009 m. kiekvieną mėnesį pareiškėjas gaudavo visą senatvės pensiją – 1 719,75 Lt.

2.2. Pareiškėjo nuomone, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis ir 16 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 29, 23, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, be to, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, Europos socialinei chartijai, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, Lisabonos sutarčiai.

2.2.1. Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečiams teisę į socialinę apsaugą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones, tad privalo būti ne tik įstatyme nustatytos šiame straipsnyje nurodytos pensijų ir socialinės paramos rūšys, bet ir užtikrintas tinkamas žmogaus teisės gauti pensiją ar socialinę paramą įgyvendinimas bei teisinis gynimas. Konstitucijos 52 straipsnis suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą.

2.2.2. Asmuo, kuris atitinka įstatyme nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę, kuri turi būti saugoma ir ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Teisė reikalauti pensinio aprūpinimo išmokų kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginami šios teisės turtiniai aspektai.

2.2.3. Konstitucijoje įtvirtinta pusiausvyra tarp asmens ir visuomenės interesų, todėl senatvės pensijų mažinimas neatitinka konstitucinio proporcingumo principo, pažeidžia visų asmenų lygybės principą (Konstitucijos 29, 48 straipsniai). Pareiškėjas, kaip dirbantis pensininkas, ypač diskriminuojamas, nes jam senatvės pensija sumažinta neproporcingai bendrame pensijų mažinimo fone – net 70 proc., o taip neturėtų būti.

2.3. Teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų; nustatyto teisinio reguliavimo pakeitimai, kuriais bloginamas dirbančio pensininko pensinis aprūpinimas, galimi tik tada, kai valstybėje susidaro ypatinga situacija ir kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai, tai gali būti daroma tik įstatymu ir nepažeidžiant Konstitucijos. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Senatvės pensijų mažinimas, nenumačius kompensavimo mechanizmo, ignoruojant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, pažeidė teisinės valstybės principus, svarbiausius jos elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, kurių neužtikrinus nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Be to, nebuvo atlikta išsami ir objektyvi ekonomikos analizė, ar tikrai valstybės funkcijoms vykdyti ir vešiesiems interesams tenkinti, taip pat pensijoms mokėti objektyviai trūksta lėšų.

2.4. Valstybės valdžią Lietuvoje įgyvendina Seimas, kurio veiksmai (neveikimas) pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Pareiškėjas, dirbantis pensininkas, negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos senatvės pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu valstybė nebūtų nustačiusi neteisėto, diskriminacinio teisinio reguliavimo, t. y. valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms – neišmokėtai senatvės pensijos daliai. Taigi, yra teisinis pagrindas Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

2.5. Neteisėtai mažindama senatvės pensiją, valstybė sukėlė pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą. Patirtą žalą pareiškėjas kildina iš N. Vilnios pensijų skyriaus nepagrįstų sprendimų sumažinti senatvės pensiją Nr. 17-17-615 ir Nr. (17.5.4)17-5-2359 bei veiksmų, neteisėtai neišmokant senatvės pensijos dalies, taip pat iš Fondo valdybos sprendimo Nr. (6.5)I-4557.

Vienašališkai priėmus sprendimą nuo 2010 m. sausio 1 d. nemokėti dalį senatvės pensijos, buvo pažeminti pareiškėjo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, garbė ir orumas, pareiškėjas jaučiasi nereikalingas savo valstybėje, patiria dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, ši dvasinė skriauda nėra vienkartinio pobūdžio ar momentinė, be to, pablogėjo pareiškėjo sveikatos būklė, neturint piniginių lėšų sumažėjo bendravimo galimybės, pareiškėjas turėjo apriboti šeimos poreikius, negali užtikrinti šeimai normalių gyvenimo sąlygų.

II

Atsakovė – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 22–24, 103–105) nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia tokiais argumentais.

1. Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas inter alia asmenims, gaunantiems senatvės pensijas, kurios viršija ribinį pensijos dydį (650 Lt). Ribinį pensijos dydį viršijančių pensijų perskaičiavimo tvarka nustatyta Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsniuose. Pensijų gavėjams, turintiems draudžiamųjų pajamų, pensijų mokėjimo tvarka nustatyta 8 straipsnyje.

2. 2009 m. gruodžio mėn. pareiškėjo senatvės pensijos dydis buvo 1 698,07 Lt, nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjo senatvės pensijos dydis, perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas, yra 1 495,04 Lt. Įgijus papildomą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nuo 2010 m. vasario 6 d. pareiškėjui iš naujo paskirta senatvės pensija, kurios dydis yra 1 719,75 Lt. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, senatvės pensija sumažinta iki 1 514,39 Lt.

Pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis pareiškėjas nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, t. y. 2010 m. sausio 1 d. turi draudžiamųjų pajamų, todėl jam teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 2010 m. sausio mėn. išmokėta 743,93 Lt dydžio senatvės pensijos dalis, vasario mėn. – 751,84 Lt dydžio pensijos dalis, kovo mėn.–liepos mėn. – 753,56 Lt dydžio pensijos dalis, atsižvelgiant į praėjusį mėnesį turėtas 2 125 Lt dydžio draudžiamąsias pajamas ir pagal jas nustatytą koeficientą, rugpjūčio mėn. išmokėta 754,47 Lt dydžio senatvės pensijos dalis, atsižvelgiant į liepos mėn. turėtas 2 118,94 Lt dydžio draudžiamąsias pajamas ir pagal jas nustatytą koeficientą.

3. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, suteikta Konstituciniam Teismui. Įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime išaiškino tam tikras savo ankstesnių nutarimų nuostatas, tačiau Laikinojo įstatymo (ar jo dalies) atitikties Konstitucijai nenagrinėjo, todėl šis Laikinasis įstatymas yra galiojantis ir privalomas vykdyti.

Motyvuojamoji dalis

4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Remiantis Civilinio kodekso 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdant įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuose įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas). Pareiškėjui pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuota teisingai, todėl N. Vilnios skyriaus darbuotojų veiksmai laikytini teisėtais, t. y. nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo; jeigu veiksmai teisėti, jie objektyviai negali būti prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindas. Nekonstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda.

5. Galimybė išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatyta. Lietuvos Respublikoje įstatymų leidėjo valdžią įgyvendina Seimas, įstatymų leidybos nėra pagrindo laikyti viešuoju administravimu. Civilinis kodeksas taip pat nenumato galimybės atlyginti žalą, kurios padarymas pasireiškė tuo, kad valdžios institucija (Seimas) priėmė įstatymą. Galiojantys įstatymai specialiose normose valstybės atsakomybės už įstatymų leidėjo padarytą žalą, jeigu tokia asmeniui būtų nustatyta dėl priimto įstatymo taikymo, nenumato, o Laikinąjį įstatymą taikiusios institucijos – N. Vilnios skyriaus veiksmai, vykdant tinkamai paskelbtą galiojantį įstatymą, kurį ši institucija, vykdydama viešojo administravimo funkcijas, privalėjo vykdyti, buvo teisėti. Taigi, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

6. Dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 4 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams bei teisinės valstybės principui, Fondo valdyba prašė spręsti teismo nuožiūra.

III

Atsakovas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 29–30, 96–98) nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

1. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarime Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai).

L. V. pirmą kartą senatvės pensija paskirta 2006 m. vasario 13 d. sprendime nuo 2006 m. vasario 6 d., po to pareiškėjas kreipėsi tris kartus dėl pensijos skyrimo iš naujo, įgijus papildomą, ne mažesnį kaip vienerių metų, valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, dirbant pagal sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Paskutinį kartą, atlikus pensijos skyrimą iš naujo pagal pareiškėjo 2010 m. vasario 3 d. prašymą, 2010 m. vasario 9 d. sprendime Nr. 17-17-615 nuo 2010 m. vasario 6 d. tęsiamas 1 719,75 Lt senatvės pensijos mokėjimas, taikant Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius.

2. Laikinajame įstatyme nustatyta perskaičiuoti senatvės pensijas, viršijančias šiame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį, ir mokėti jas atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas, be kita ko, asmenims, gaunantiems senatvės pensijas, kurios viršija ribinį pensijos dydį (650 Lt). Ribinį pensijos dydį viršijančių pensijų perskaičiavimo tvarka nustatyta Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsniuose. Pensijų gavėjams, turintiems draudžiamųjų pajamų, pensijų mokėjimo tvarka nustatyta Laikinojo įstatymo 8 straipsnyje. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, perskaičiuotų senatvės pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. (t. y. Laikinojo įstatymo įsigaliojimo) turi draudžiamųjų pajamų, todėl jam teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, mokama sumažinta pensija, atsižvelgiant į turimas draudžiamąsias pajamas.

3. N. Vilnios pensijų skyrius, atsakydamas į pareiškėjo 2010 m. gegužės 13 d. prašymą, 2010 m. gegužės 27 d. rašte (o ne sprendime) Nr. (17.5.4)17-5-2359 išaiškino, kaip taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos pareiškėjo paskirtai senatvės pensijai.

4. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai suteikta Konstituciniam Teismui, kuris Laikinojo įstatymo atitikties Konstitucijai nenagrinėjo, todėl Laikinasis įstatymas yra galiojantis ir jį privaloma vykdyti.

5. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas). Kadangi N. Vilnios pensijų skyriaus darbuotojų veiksmai teisėti, t. y. nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo, todėl nesant visų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti iš N. Vilnios pensijų skyriaus neturtinę žalą – 1 000 Lt bei išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, yra nepagrįstas.

IV

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-3333-815/2010 (dabar – Nr. I-477-815/2012) (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02486-2010-6) (b. l. 115–122) nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) (Žin., 2009, Nr. 152-6820) ta apimtimi, kurioje numatomas jau paskirtų senatvės pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 bei 2 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820) ta apimtimi, kurioje numatomas jau paskirtų senatvės pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 bei 2 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir administracinę bylą Nr. I-3333-815/2010 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02486-2010-6) sustabdyti, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės minėtą prašymą.

Rezoliucinė dalis

Žemesnės instancijos teismas

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 46/2010-47/2010-48/2010-49/2010-51/2010-52/2010-70/2010-77/2010-82/2010-83/2010-84/2010-85/2010-86/2010-87/2010-94/2010-100/2010-101/2010-109/2010-114/2010-123/2010-124/2010-128/2010-129/2010-133/2010-134/2010-142/2010-143/2010-1/2011-2/2011-5/2011-8/2011-16/2011-21/2011-23/2011-25/2011-29/2011-32/2011-37/2011-39/2011 ir priėmė 2012 m. vasario 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (b. l. 140–171), kuris oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas inter alia nutarė:

2.1. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai.

2.2. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

2.3. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 8 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

2.4. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

2.5. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

2.6. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek įstatymu nėra nustatyti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų esminiai kompensavimo elementai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2.7. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6777) tiek, kiek joje nustatyta, kad apskaičiuota senatvės pensijos dalies suma asmeniui išmokama 2008–2012 m., neprieštarauja Konstitucijai.

2.8. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarime Nr. 144 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo 6.3 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 158-7166) tiek, kiek jame nustatyta, kad apskaičiuotos senatvės pensijos dalies sumos išmokėjimas iš 2010 m. nukeltas į 2012 m., neprieštarauja Konstitucijai.

2.9. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarime Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 146 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 158-7169) tiek, kiek jame nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įgyvendinamos Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, neprieštaravo Konstitucijai.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 3 d. nutartyje (b. l. 174–176) atnaujino administracinę bylą Nr. I-477-815/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02486-2010-6).

V

1. Teismo posėdyje pareiškėjas – L. V., remdamasis skunde pateiktais argumentais, prašė skundą tenkinti.

2. Teismo posėdyje atsakovo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė – šios institucijos Pensijų skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Cirtautienė (2011 m. lapkričio 22 d. įgaliojimas atstovauti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Nr. 23-33 (b. l. 183)), remdamasi atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktais argumentais, prašė skundo netenkinti.

3. Teismo posėdyje atsakovų – VSDFV Vilniaus skyriaus ir Lietuvos valstybės atstovė – šios institucijos N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjos pavaduotoja Zita Sadauskienė (2012 m. rugpjūčio 3 d. įgaliojimas Nr. Įg-56 (b. l. 184)), remdamasi atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat pateikė 2012 m. lapkričio 28 d. pažymą Nr. 11-16-3298 „Apie L. V. 2010-01-01–2011-12-31 išmokas“ (b. l. 185–186).

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1.1. Pareiškėjui – L. V. pirmą kartą senatvės pensija paskirta N. Vilnios pensijų skyriaus 2006 m. vasario 13 d. sprendime Nr. 149 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo L. V.“ (toliau – ir sprendimas Nr. 149) (b. l. 34) nuo 2006 m. vasario 6 d. iki gyvos galvos (senatvės pensijos dydis – 986,61 Lt). Pareiškėjui pensija buvos skiriama iš naujo, jam pateikus dokumentus dėl įgyto papildomo, ne mažesnio kaip vienerių metų, valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, dirbant pagal sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu (2008 m. kovo 4 d. sprendimas Nr. 298 (b. l. 36), 2009 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. 17-17-1015 (b. l. 38), 2010 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. 17-17-615 (b. l. 4, 41, 82, 99)).

1.2. N. Vilnios pensijų skyrius 2010 m. vasario 9 d. sprendime Nr. 17-17-615 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo L. V.“ (b. l. 4, 41, 82, 99) skyrė pareiškėjui 1 719,75 Lt dydžio per mėnesį valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2010 m. vasario 6 d. iki gyvos galvos bei nusprendė, kad pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos dydis 2010 m. vasario mėn. yra 753,56 Lt.

1.3. Pareiškėjas 2010 m. gegužės 13 d. pateikė N. Vilnios pensijų skyriui prašymą (b. l. 43), kuriame prašė pateikti pažymą, kodėl nuo 2010 m. vasario 6 d. jam nustatyta 1 719,75 Lt dydžio pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio mėn. mokama sumažinta iki 753,56 Lt pensija.

1.4. VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyrius 2010 m. gegužės 27 d. sprendime Nr. (17.5.4)17-5-2359 „Dėl senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo“ (b. l. 5–6, 44–45, 83–84, 100–101), be kita ko, nurodė pareiškėjui:

1.4.1. Iki 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjo paskirtos pensijos dydis buvo 1 698,07 Lt, kurį sudarė pagrindinė pensijos dalis – 396 Lt, papildoma pensijos dalis – 1 118,47 Lt, priedas už stažo metus – 183,60 Lt.

1.4.2. Nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą pensijos dydis yra 1 514,39 Lt, kuris dirbantiems pensininkams yra mažintas dėl draudžiamųjų pajamų: pagrindinė pensijos dalis – 432 Lt, papildoma pensijos dalis – 887,99 Lt, priedas už stažo metus – 194,40 Lt.

1.4.3. Nuo 2010 m. sausio 1 d. turintiems draudžiamųjų pajamų mokama perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą pensijos dalis, apskaičiuota atsižvelgiant į asmens praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Mokėtina pensijos dalis nustatoma taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pagal šią formulę apskaičiuotas pareiškėjo senatvės pensijos dydis, įvertinus draudžiamųjų pajamų sumą, sudaro 753,56 Lt.

Sprendime Nr. (17.5.4)17-5-2359 taip pat nurodyta jo apskundimo tvarka.

1.5. Pareiškėjas pateikė Fondo valdybai 2010 m. liepos 2 d. pareiškimą (b. l. 7–8, 25–26), kuriame prašė sustabdyti Laikinojo įstatymo vykdymą bei grąžinti neišmokėtą pensijos dalį – po 760,83 Lt už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d.

1.6. Fondo valdyba, atsakydama į pareiškėjo 2010 m. liepos 2 pareiškimą, 2010 m. liepos 30 d. sprendime Nr. (6.5)I-4557 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo“ (b. l. 9, 27, 85), be kita ko, nurodė: nuo 2010 m. sausio 1 d. pensijos perskaičiuojamos pagal Laikinąjį įstatymą; pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jos dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad šis įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai; Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, kurį parėškėjas nurodo pareiškime, išaiškino tam tikras savo ankstesnių nutarimų nuostatas, tačiau nepasisakė dėl Laikinojo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai, taigi, Laikinasis įstatymas yra galiojantis, jo vykdymas VSDFV teritoriniams skyriams yra privalomas, todėl pareiškėjui negali būti mokama nesumažinta pagal Laikinąjį įstatymą pensija.

Sprendime Nr. (6.5)I-4557 taip pat nurodyta jo apskundimo tvarka.

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo – L. V. skundą sprendžiama, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. liepos 30 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4557 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo“ (b. l. 9, 27, 85), VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2010 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. (17.5.4)17-5-2359 „Dėl senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo“ (b. l. 5–6, 44–45, 83–84, 100–101) bei VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2010 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. 17-17-615 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo L. V.“ (b. l. 4, 41, 82, 99) yra teisėti ir pagrįsti. Pabrėžtina, kad pareiškėjas abejoja šių skundžiamų sprendimų teisėtumu tik ta apimtimi, kurioje jam buvo sumažintas apskaičiuotos valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime (b. l. 140–171), be kita ko, nutarė pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 8 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Vadinasi, pareiškėjui – L. V. negalima buvo mažinti valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas (tačiau pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas – galima), o todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. liepos 30 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4557 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo“ (b. l. 9, 27, 85), VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2010 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. (17.5.4)17-5-2359 „Dėl senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo“ (b. l. 5–6, 44–45, 83–84, 100–101) bei VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2010 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. 17-17-615 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo L. V.“ (b. l. 4, 41, 82, 99) ta apimtimi, kurioje buvo sumažintas apskaičiuotos valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, yra neteisėti, nepagrįsti, todėl naikintini.

3. Pareiškėjo – L. V. reikalavimas įpareigoti Fondo valdybą mokėti visą senatvės pensiją yra atmetamas kaip nepagrįstas, nes jau ji yra pareiškėjui mokama.

4. Pareiškėjo – L. V. reikalavimas priteisti iš Vilniaus skyriaus N. Vilnios pensijų skyriaus nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės socialinės draudimo pensijos dalį iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos tenkinamas: iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, pareiškėjui – L. V. priteisiama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (laikotarpis, kai buvo realiai sumažinta pensijos dalis) neišmokėta valstybinės socialinės draudimo senatvės pensijos dalis (b. l. 185–186): 36 525,22 Lt – 20 983,11 Lt = 15 542,11 Lt. Atsakovas šiuo atveju yra Vilniaus skyrius, nes jis nustato ir išmoka senatvės pensiją, todėl pensijos santykiai susiklosto būtent su šiuo asmeniu. Ypač pabrėžtina, kad valstybės ir socialinio draudimo biudžetai yra atskiri.

5. Pareiškėjas – L. V. prašo priteisti iš N. Vilnios pensijų skyriaus neturtinę žalą – 1 000 Lt, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Fondo valdybos, neturtinę žalą – 1 000 Lt. Šį reikalavimą pareiškėjas teismo posėdyje patikslino, nurodydamas, kad jis reikalauja 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

Teismas pabrėžia, kad, nors Konstitucinis Teismas pripažino atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas prieštaraujančias Konstitucijos tam tikroms nuostatoms, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius įgyvendino prieštaraujančias Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas – priešingai jie elgtis neturėjo teisinių galimybių. Be to, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos fakto, ją grindė bendrais teiginiais, o pablogėjusi materialinė šeimos padėtis apskritai nesietina su neturtine žala. Pareiškėjo teismo posėdyje išreikštas teiginys, kad dėl neteisėto įstatymo nuostatų turėjo palikti darbą, neatitinka tikrovės: nuo š. m. pradžios pareiškėjui mokama nesumažinta senatvės pensija, o jis darbą paliko tik nuo 2012 m. gegužės 1 d. (b. l. 181–182). Todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra atmetamas kaip nepagrįstas.

6. Pareiškėjas – L. V. prašo priteisti iš N. Vilnios pensijų skyriaus išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Tačiau pagal šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. L. V. savo turėtų išlaidų nepagrindė, todėl teismas šiame sprendime išlaidų atlyginimo klausimo nesprendžia, o išaiškina pareiškėjui, kad jis turi teisę prašymą dėl išlaidų atlyginimo, nepaduotą teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 ir 129 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo – L. V. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4557 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2010 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (17.5.4)17-5-2359 „Dėl senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo“ bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2010 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 17-17-615 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo L. V.“ ta apimtimi, kurioje L. V. buvo sumažintas apskaičiuotos valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškėjui – L. V., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės socialinės draudimo senatvės pensijos dalį – 15 542,11 Lt (penkiolika tūkstančių penkis šimtus keturiasdešimt du litus ir vienuolika centų).

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Ina KirkutienėErnestas SpruogisDonatas Vansevičius