Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovei J. S. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Kauno AVPK Žaliakalnio PK operatyvaus valdymo grupės laikino sulaikymo kameroje 2015-01-02.

Teismas pabrėžia, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau- CK) 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant 3 būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo laikomas ilgiau negu 5 valandas laikino sulaikymo kameroje, esančioje Žaliakalnio policijos komisariato Operatyvaus valdymo padalinyje.

2010-06-30 Lietuvos policijos Generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Instrukcijos 39.2 p. nustato, kad įtariamas nusikalstamos veikos padarymo asmuo iki bus patalpintas į areštinę laikino sulaikymo kameroje gali būti laikomas iki 5 valandų. Iš įvykių registro (b.l. 13-17) duomenų matyti, kad pareiškėjas į laikino sulaikymo kamerą pristatytas iš nusikaltimo vietos 2015-01-02 3 val. 15 min.. Išleistas iš laikino sulaikymo kameros 2015-01-02 8 val. 15 min. ir perduotas tyrėjos R. K. žinion. Teismo posėdžio metu ši pareigūnė buvo apklausta liudytoja ir parodė, kad iš laikino sulaikymo kameros pareiškėją pasiėmė apie 8 val. ir tarnybiniame kabinete atliko procesinius veiksmus. Liudytoja taip pat parodė, kad pareiškėjas nebuvo apsišlapinęs kelnių, jokių nusiskundimų neturėjo, ji pavaišino pareiškėją kava ir saldainiais. Apie 12 val. pareiškėją perdavė operatyviniam darbuotojui A. M. , kuris teisme taip pat patvirtino, jog pareiškėjas iš laikino sulaikymo kameros buvo paimtas tik prasidėjus darbo dienai. Liudytojas M.B. (Žaliakalnio PK operatyvinis budėtojas) teismo posėdžio metu parodė, kad pareiškėjas iš laikino sulaikymo kameros buvo paleistas apie 8 val. 15 min. ir apie tai padaryta atžyma įvykių registre. Liudytojas taip pat parodė, kad iš laikino sulaikymo kameros asmenys į tualetą palydimi, o maitinimas jiems nenumatytas. Liudytojas tiksliai neprisiminė, tačiau parodė, jog pareiškėjui galėjo būti kviečiama greitoji medicinos pagalba. Įtariamojo laikino sulaikymo protokolo (b.l. 20) duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pagal Baudžiamojo proceso kodekso normas buvo sulaikytas 2015-01-02 12 val.. Areštinės pažymos (b.l. 18) duomenys įrodo, kad į Kauno AVPK Areštinę pareiškėjas buvo patalpintas 2015-01-02 14 val. 15 min.. Tai patvirtina ir Žurnalų kopijų duomenys (b.l. 22-26). 2015-01-19 Kauno apylinkės teismo nuosprendžio (b.l. 29-34) duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2015-01-02 apie 3 val. Kauno mieste padarė nusikaltimą ir į bausmės laiką įskaitytas terminas, išbūtas sulaikyme nuo 2015-01-02. Tai duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėjas laikino sulaikymo kameroje nebuvo laikomas ilgiau negu leidžia paminėtas teisės aktas (Instrukcija). Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad nuo 8 val. 15 min. iki 12 val. pareiškėjas nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka sulaikytas ir jo atžvilgiu jokios procesinės prievartos priemonės nebuvo taikomos. Pareiškėjas, būdamas laisvas, turėjo realią galimybę pasinaudoti tualetu, pavalgyti ir t.t.. Pareiškėjas prieš tai buvo nuteistas net 17 kartų (b.l. 29-34) ir objektyviai savo procesines teises turėjo žinoti ir galėjo jomis naudotis. Liudytojai patvirtino, jog į tualetą asmenis palydi, pareiškėjo neįžeidinėjo. Pats pareiškėjas jokių skundų administracijai dėl savo teisių pažeidimo nepateikė (b.l. 65, 66). Dėl paminėtų aplinkybių šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 ). Be to, 2010-06-30 Lietuvos policijos Generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Instrukcijos normos nenumato atsakovui pareigos maitinti asmenis, esančius laikino sulaikymo kamerose ne ilgiau kaip 5 valandas.

Teismas pabrėžia, kad 2010-06-30 Lietuvos policijos Generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtinta Instrukcija nedetalizuoja laikino sulaikymo kameros įrengimo. Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimuose, patvirtintuose Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010-03-31 įsakymu Nr. 5-V-263, nustatyti policijos komisariatų laikino sulaikymo patalpoms taikomi reikalavimai. Reikalavimų 32 p. laikino sulaikymo kameroms nėra numatytas ventiliacijos, tualeto, vandens tiekimo sistemos, gulto įrengimas, patalynės išdavimas. Toks reglamentavimas iš esmės pagrįstas, nes šios patalpos skirtoms asmenims laikyti ne ilgiau kaip 5 valandas. Dėl šių aplinkybių atmestini pareiškėjo argumentai dėl laikino sulaikymo kameros įrengimo kaip nepagrįsti (ABTĮ 57 str.).

Greitosios medicinos pagalbos stoties pateikti duomenys (b.l. 60-62) patvirtina, kad 2015-01-02 apie 00 val. 34 min. buvo gautas iškvietimas į Islandijos pl. 209, Kaunas dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimų. Medikai konstatavo, kad jokių traumos požymių nėra, pareiškėjas nuskausminamųjų vaistų atsisakė, tačiau reikalavo raminančiųjų preparatų: relanium ir pan.. Kauno AVPK Kauno miesto Santakos PK pateiktų dokumentų duomenys (b.l. 64-82) patvirtina aplinkybę, kad minėtame komisariate buvo pradėtas tyrimas dėl 2015-01-01 įvykio, kai apie 20 val. 15 min. buvo sulaikytas pareiškėjas įtariant jį nusikalstamos veikos padarymu. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai apie prastą jo sveikatos būklę, negalėjimą sėdėti, stuburo traumą ir pan..

Taigi, administracinėje byloje nėra jokių įrodymų apie neteisėtus pareigūnų veiksmus, netinkamas sulaikymo sąlygas ir jų tiesioginį poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant sulaikymo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Be to, vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas nesiskundė dėl sveikatos būklės ar policijos pareigūnų veiksmų, o iš medicinos darbuotojų, būdamas neblaivus, reikalavo raminančiojo poveikio preparatų, kurie savo sudėtyje turi narkotinių (psichotropinių) medžiagų.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nenustatyta, kad laikino sulaikymo kameroje ir vėliau Žaliakalnio PK patalpose pareiškėjas būtų laikomas pažeidžiant galiojantį teisinį reglamentavimą ir jam kokiu nors būdu sąmoningai bloginamos sąlygos. Taigi, konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs laikomas kankinančiomis - t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. sąlygomis. Kadangi nenustatyti neteisėti veiksmai, neįrodyta neturtinė žala, todėl pareiškėjo skundas pilnoje apimtyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.