Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2020-04-16 · Administracinė byla Nr. I1-2857-362/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-04-16Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-04-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-04-16
Bylos Nr.
I1-2857-362/2020
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00080-2020-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Arvydas Martinavičius (pirm.)
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-2857-362/2020Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00080-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.1; 20.5.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 16 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Arvydas Martinavičius,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,dalyvaujant pareiškėjui A. B.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. B. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas A. B. nurodė, kad nuo 2018 m. gruodžio 10 d. d. iki 2019 m. lapkričio 26 d. jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Nors jam yra nustatytas 50 procentų nedarbingumo lygis, jam nebuvo sudarytos tinkamos laikymo sąlygos izoliatoriuje. Jis nuolat būdavo atvežamas etapu, tačiau atvykus ir išvykstant jam reikėjo pačiam nešti daiktus ir patalynę laiptais, niekas jam nepadėjo. Į dušą taip pat reikėjo eiti per visą pastatą, kilti laiptais. Kameroje kriauklė buvo aukštai, tad jis negalėjo plauti kojų. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra ant stogo, tad sunku į juos nueiti, juose nėra kur atsisėsti, pailsėti. Kamerose neretai jis buvo paskiriamas gulėti į antrą aukštą, o kaip užlipti ant lovos, priemonių nėra. Tai jam sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, žalojo sveikatą. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad jis yra neįgalus, tačiau viską turėjo daryti pats, nors vaikščioja tik su ramentu. Pasivaikščioti jis galėjo tik 10-15 minučių, nes vėliau jau turėjo prašytis nutraukti pasivaikščiojimą, kadangi nebuvo kur atsisėsti pailsėti. Kamerose kartais reikėjo gulėti antrame aukšte, ten jį paskirdavo kameros gyventojai. . Nors ne kartą kreipėsi žodžiu dėl pagalbos, jos nesulaukdavo. Raštu skundų ar prašymų neteikė. Dėl to jis patyrė emocinius išgyvenimus, sveikatos pažeidimus. Prašo priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, mano, kad tai adekvati suma.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Jokie teisės aktai nenumato specialaus tarymo izoliatoriaus patalpų pritaikymo neįgaliems asmenims, duomenų, jog pareiškėjas būtų taikęs kokius prašymus, nėra, esant tokiems prašymams, jie būtų tinkamai išspręsti. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti teisės aktų numatyta tvarka, pareiškėjas gali judėti savarankiškai, tad jis dalyvavo ir užimtumo programose, galėjo pasivaikščioti, buvo išvedamas į dušą. Kriauklės kamerose įrengtos standartiniame aukštyje, kiekvienoje kameroje yra išduodamos vonelės skalbimui, tad kojas galima nusiplauti ir jose. Miego vietos nėra skirstomos.

Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo A. B. skundas atmestinas.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam kaip neįgaliam nebuvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2020-02-07 pažymos Nr. 60-4905 „Dėl A. B.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2018-12-12 iki 209-11-26. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 21,29,49,22,56,45,42,94,105 kalinamas 311 dienų. Pažymėtina, jog kamerose Nr. 49,45,94 ir 105 jis buvo 297 dienas, tad laikyti, jog pareiškėjas dažnai buvo keliamas iš kameros į kamerą, negalima. Pažymėtina, jog pats pareiškėjas nurodė, jog į lovos antrą aukštą jis būdavo perkeliamas kameroje esančių asmenų, o ne Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų iniciatyva.

Teismui pateikta 2020-02-19 Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus pažyma Nr. 60-6296, kurioje nurodoma, jog pareiškėjas A. B. dalyvavo užimtumo programose, į užimtumo patalpas nueidavo(nulipdavo, užlipdavo laiptais) pats.

Teismui pateikta 2020-02-20 Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus pažyma Nr. 61-584, kurioje nurodoma, jog pareiškėjas A. B. nuo 2018-12-10 iki 2019-11-26 su skundais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių nesikreipė. Šią aplinkybę pareiškėjas patvirtino ir teismo posėdžio metu.

Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog jau pirminės gydytojų apžiūros metu 2018-12-13 nustatyta, jog pareiškėjui nustatytas 55 procentų darbingumo lygis, nuo 2018-12-12 iki 2019-11-26 yra 48 įrašai kortelėje, susiję su pareiškėju, iš jų 26 įrašai dėl to, jog pareiškėjas grįžo į ŠTI arba galima jį konvojuoti, kitais atvejais jis kreipdavosi į gydytojus, tačiau nusiskundimų dėl to, jog jam kaip neįgaliam neužtikrinamos kokios tai sąlygos, ir dėl to pablogėjo sveikata, nepateikė. Septynis kartus į gydytojus buvo kreiptasi, ruošiant dokumentus dėl nedarbingumo nustatymo, keturis kartus kreipiantis skundų neturėjo, 2019 m. gegužės mėn. jam buvo išduotas vienas alkūninis ramentas.

Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo jo kaip neįgaliojo poreikių neužtikrinimas.

Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 8 punktas numato, kad neįgalusis – tai asmuo, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis. Teismui yra pateikta Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių II teritorinio skyriaus Išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų Nr. DPS-1166, iš kurios matyti, kad A. B. nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, tad jis yra neįgalusis. Šio įstatymo 11 straipsnis numato, jog reikalavimai dėl neįgaliesiems fiziškai tinkamos aplinkos visose gyvenimo srityse įgyvendinami atliekant teritorijų planavimą ir statinių projektavimą bei viešosios paskirties pastatų, būsto ir jo aplinkos, viešojo transporto objektų, skirtų keleiviams aptarnauti, ir jų infrastruktūros, informacinės aplinkos pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams. Šiaulių tardymo izoliatorius nepriskirtinas nei būstui, nei viešosios paskirties statiniams, tad ši įstatymo norma jam netaikytina. Be to, Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi.

Taip pat pažymėtina, jog nei Suėmimo vykdymo įstatymas, nei Bausmių vykdymo kodeksas, nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės ar Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ jokių specialių reikalavimų tardymo izoliatoriaus įrengimui, susijusių su aplinkos pritaikymu neįgaliesiems, nėra numatyta, tad pažeidimu, susijusių su patekimu į dušą, pasivaikščiojimo kiemelius, į kameras po etapo ar vykstant etapu iš tardymo izoliatoriaus nenustatyta, kaip nenustatyta ir pažeidimų, susijusių su kameros įrengimu ar buvimu kameroje, miegant joje ar valgant.

Pažymėtina, jog pats suėmimo vykdymas ar bausmės atlikimas tardymo izoliatoriuje turi būtų vykdomi, laikantis humaniškumo principų, tad, jei asmuo turi specialių poreikių, šie poreikiai pagal galimybes turi būti užtikrinami, tačiau tokiu atveju pirmiausia pats asmuo turi tinkamai ir aiškiai informuoti apie tokių poreikių buvimą ir pagrįsti jų reikalingumą. Iš pateiktos medžiagos matyti, jog specialūs poreikiai pareiškėjui nustatyti nebuvo, nėra pateikta jokių gydytojų ar kitų specialistų rekomendacijų dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pats pareiškėjas jokių rašytinių skundų ar prašymų pateisęs nėra, takiu atveju atsakovui neatsiranda pareiga imtis papildomų priemonių pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje užtikrinimui. Iš esančios byloje Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių II teritorinio skyriaus Išvados dėl darbo pobūdžio ir sąlygų Nr. DPS-1166 matyti, jog pareiškėjas gali kelti iki 15 kg svorį, negali dirbti darbą, susijusį su nuolatiniu sėdėjimu, stovėjimu ar vaikščiojimu, tad nenuolatinis sėdėjimas, vaikščiojimas ar stovėjimas yra galimi.

Kaip jau nurodyta, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje nėra nustatyta neteisėtų pareiškėjo veiksmų, susijusių su pareiškėjo kaip neįgalaus asmens poreikių užtikrinimu.

Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.

Teisėjas Arvydas Martinavičius