Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės,

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei T. L. D. bei jos atstovui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės T. L. D. ir jos atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 18 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje M. R. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, nutraukta.

T. L. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2018 m. birželio 30 d., apie 13.00 val., adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė kumščiu nukentėjusiajai T. L. D. į veido sritį, po to ji griuvo ant žemės, taip padarydamas nukentėjusiajai T. L. D. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje, kairiojo dilbio priekiniame paviršiuje, kairiame rieše, kairiame delne, poodines kraujosruvas kairės akies voko vidiniame kampe, kairėje alkūnėje, krūtinės kairėje, kairiojo klubo srityje, dešinės šlaunies užpakaliniame paviršiuje bei sukėlė Takotsubo kardiomiopatiją.

2. Šiaulių apylinkės teismas, M. R. veikoje nustatęs baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys), 2020 m. birželio 18 d. nutartimi bylą M. R. nutraukė.

II. Apeliacinių skundų bei atsiliepimo į juos argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė J. Steponavičiūtė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

3.1. Skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai pritaikęs BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, nepagrįstai baudžiamąją bylą M. R. atžvilgiu nutraukė, motyvuodamas tuo, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, nutartyje išdėstytos teismo išvados neatitinka nustatytų bylos aplinkybių, be to, šiuo atveju teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 254 straipsnio 4 dalies normas.

3.2. Prokurorės vertinimu, teismas, pripažinęs M. R. parodymus kaip jo pasirinktą gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o liudytojo L. G. parodymus pripažinęs kaip nepatikimus dėl šio artimos draugystės su kaltinamuoju M. R., prieštaraudamas pats sau, nutartyje rėmėsi išskirtinai M. R. ir L. G. parodymais, vertindamas M. R. veiksmus, kaip būtinąją gintį, nors M. R. ir L. G. nurodytas aplinkybes paneigia teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei teismo medicinos specialisto T. Š. paaiškinimai, jog poodinė kraujosruva kairės akies voko vidiniame kampe T. L. D. galėjo būti padaryta tiesiai smūgiuojant nukentėjusiajai į kairę akį bei, neatmetama galimybė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas pirštu, „špygos“ nykščiu. Tai, kad T. L. D. M. R. smūgiavo kumščiu ar sugniaužto kumščio „špyga“, patvirtino ir pati nukentėjusioji bei mažametė liudytoja E. M. R., stebėjusi šį įvykį. Be to, M. R. darytame garso įraše girdėti, kaip tiek nukentėjusioji T. L. D., tiek liudytoja E. M. R. tvirtina, jog T. L. D. M. R. sudavė tiesioginį smūgį į veidą. Garso įraše girdisi, kaip T. L. D. klausia M. R., kokią jis turėjo teisę kumščiu duoti jai į galvą, o šis jos atsiprašo už tokį savo poelgį, tvirtindamas, jog jis neturėjo tokios teisės. M. R. ir L. G. nurodyti veiksmai, kad M. R. iš netikėtumo automatiškai sukosi ir kliudė arba galėjo kliudyti T. L. D. pečiu ar alkūne ir taip ją stumtelėti, turėtų būti vertinami ne kaip tyčiniai, o atlikti dėl neatsargumo. Kadangi būtinosios ginties sąlygomis galima veikti tik tyčia, todėl būtinosios ginties institutas M. R. atžvilgiu, jei teismas ir rėmėsi M. R. bei L. G. parodymais, negali būti taikomas.

3.3. Prokurorė taip pat nurodo, kad teismas, vadovaudamasis BPK 254 straipsnio 4 dalimi ir nutraukdamas baudžiamąją bylą nutartimi, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes šiais pagrindais baudžiamoji byla gali būti nutraukta tik tuomet, kai nagrinėjimo teisme metu nustatomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, o šiuo atveju, kuomet buvo praeitos visos teisiamojo posėdžio stadijos, kai vadovaujantis rungimosi principu nagrinėjimo teisme dalyviai pasinaudojo visomis galimybėmis ginti savo teises ir teisėtus interesus, byla galėjo būti nutraukta tik nuosprendžiu, kuris turėjo būti priimamas po baigiamųjų kalbų ir kaltinamojo paskutinio žodžio. Šiuo atveju yra užkertamas kelias apeliacinės instancijos teismui priimti nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje, nes tokia procesinė galimybė baudžiamajame įstatyme nėra numatyta – apeliacinės instancijos teismas gali tik panaikinti šią nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

4. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė bei jos atstovas advokatas R. Dobrovolskis prašo: panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – M. R. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam skirti sankcijoje numatytą bausmę pagal BK bendros dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismo nuožiūra; priteisti iš M. R. T. L. D. prašomą neturtinės žalos atlyginimą; priteisti T. L. D. iš M. R. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės patirtas būtinas proceso išlaidas – 500 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti.

4.1. Skunde apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, t. y. nevertino įrodymų visumos, neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos duomenų ir aplinkybių, savo sprendimą grindė prielaidomis. Tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

4.2. Pasak apeliantų, teismas pagrįstai M. R. parodymus vertino kaip jo pasirinktą gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, pagrįstai nesirėmė liudytojo L. G. parodymais, nes pastarasis dėl artimos draugystės su kaltinamuoju negali būti laikomas nešališku liudytoju, tačiau, prieštaraudamas pats sau, teismas nepagrįstai pripažino, kad T. L. D. įvykio metu netikėtai ranka bakstelėjo, kepštelėjo M. R. pilvo apačioje, ties lytiniais organais, ir šis pajuto skausmą. Šią išvadą teismas pagrindė liudytojo L. G. parodymais, kuriuos buvo atmetęs, įvertinęs kaip šališkus ir nepatikimus. Pažymi, kad teismo nutartyje pagrįstais ir patikimais pripažintuose tiek nukentėjusiosios T. L. D., tiek įvykį tiesiogiai mačiusios mažametės liudytojos E. M. R. parodymuose nėra jokių duomenų apie tai, kad kaltininkas M. R., prieš suduodamas smūgį nukentėjusiajai į veidą, būtų patyręs bent kokį kontaktą su nukentėjusiąja. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai teigė, kad atvykęs M. R. stovėjo šalia jos, norėjo kažką parodyti, baksnojo į telefoną, kai ji pamatė rankos krumplius ir „atsijungė“, nes griuvo visu svoriu, jai buvo sutrenkta galva. Iš esmės analogiškas aplinkybes T. L. D. nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu bei suvesta į akistatą su M. R.. Tai, kad T. L. D. vyrui (M. R.) nesudavė, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja apklausta E. M. R.. Be to, iš M. R. pateikto garso įrašo apžiūros protokolo matyti, kad atvykus policijos pareigūnams pastarasis prisipažino pastūmęs nukentėjusiąją. Taigi nepagrįstai remdamasis nepatikimais kaltinamojo ir liudytojo L. G. parodymais apie išgalvotus ir realiai nebuvusius įvykius, teismas padarė tiesos neatitinkančias ir nepagrįstas išvadas apie tai, kad nukentėjusioji T. L. D. įvykio ir pokalbio su M. R. metu ranka sudavė šiam į pilvo apačią lytinių organų srityje, ir, kad tyčia smurtavęs prieš nukentėjusiąją M. R. turėjo teisę į būtinąją gintį. Taip teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 28 straipsnio nuostatas.

4.3. Tai, kad teismas savo išvadas dėl būtinosios ginties sąlygų grindė prielaidomis, apeliantų vertinimu, patvirtina ir teismo teiginiai bei frazės: „Teismo nuomone, suduoto smūgio dislokacija – jautri lytinių organų sritis, į kurią sudavus ir palyginus nestiprų smūgį gali būti sukeltas stiprus fizinis skausmas, šie T. L. D. veiksmai vertintini, kaip tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis į kūno neliečiamumą, kuris pripažintinas realiu (egzistuojančiu ne tik M. R. sąmonėje, tačiau ir objektyviai), ir akivaizdžiu (prasidėjusiu, vykstančiu). Teismo vertinimu, M. R. T. L. D. suduotą smūgį galėjo paveikti netikėtumo faktorius – tokio elgesio iš nukentėjusiosios nesitikėjo“ ; „M. R. galėjo būti sukeltas fizinis skausmas“.

4.4. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad M. R. negalėjo nurodyti, į kurią kūno vietą (pilvą ar lytinius organus) ir kaip (prisiliesdama, suduodama, spausdama, griebdama) nukentėjusioji neva atliko pavojingus veiksmus. Kartu pažymima, kad liudytojas L. G. parodė, jog nukentėjusioji „delnu sugriebė kaltinamajam už pilvo apačios“, o teisme apklaustas kaltinamojo brolis liudytojas D. J. parodė, kad jam iš brolio pasakojimų žinoma, jog T. L. D. griebė broliui už „klyno“ ir šie susistumdė. Tokia tarpusavyje neatitinkančių ir prieštaringų aplinkybių visuma, nepatvirtina teismo išvados, kad T. L. D. ranka sudavė M. R. į pilvo apačią lytinių organų srityje.

4.5. Apeliantų teigimu, puolimo veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu atliko atvykęs pats M. R., kuris reikalavo, kad T. L. D. tuoj pat išsikraustytų iš dalinai jam priklausančio gyvenamojo namo. Vertinant teismo pripažintas faktines aplinkybes, jog nukentėjusioji T. L. D. įvykio ir pokalbio metu ranka sudavė („kepštelėjo“, „bakstelėjo“) M. R. į pilvo apačią, ir dėl to jis refleksyviai susilenkė, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad kaltinamasis tinkamai įgyvendino teisę į būtinąją gintį. Remiantis tokiomis, nors ir klaidingomis, faktinėmis aplinkybėmis, būtų akivaizdu, kad T. L. D. nestipriai, neskaudžiai ir švelniai (žodžio „kepštelėjo“ reikšmė (https://www.lietuviuzodynas.lt/zodynos/Kepsteleti)

vieną kartą sudavė šalia buvusiam M. R., ir po to jokių veiksmų neatliko. Paties kaltininko nukentėjusiosios „krepštelėjimu“ įvardinti veiksmai leidžia suprasti, kad T. L. D. pasielgė nevalingai, be akivaizdaus pagrindo tęsti neva pavojingus veiksmus M. R. atžvilgiu. Jokių kitų veiksmų, įžeidžiančių žodžių ar grasinimų M. R. atžvilgiu nukentėjusioji neišsakė ir neatliko. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad M. R. neteisingai įvertinti nukentėjusiosios veiksmai kaip pavojingas kėsinimasis akivaizdžiai buvo pasibaigę, nebesitęsė ir gynybos nereikalavo. Tokie faktai ir išvados šalina įstatymu apibrėžtą teisę į būtinąją gintį, ir bet kokius baudžiamuoju įstatymu draudžiamus besiginančio asmens veiksmus įpareigoja vertinti kaip neteisėtus.

4.6. Skunde apeliantai atkreipia dėmesį, kad teismas padarė išvadą, jog po neva nukentėjusiosios neteisėtų veiksmų M. R. nevalingai susilenkė dėl smūgio dislokacijos į jautrią lytinių organų sritį, o tai reiškia, kad tam, jog atliktų teismo pripažintus savo neteisėtus veiksmus – tyčinį smūgį ranka nukentėjusiajai į veidą, M. R. akivaizdžiai turėjo atsitiesti, pakelti ranką, sugniaužti kumštį („špygą“) ir su ja smogti pakankama jėga, dėl kurios nukentėjusioji nugriuvo. Mano, kad tokia privalomų veiksmų, valios ir sąmonės pastangų visuma, taip pat reikalingas nors ir trumpas, bet visgi tam tiktas laiko tarpas, yra pagrindas kaltininko M. R. veiksmus vertinti ne kaip impulsyvius, nesąmoningus, bet, kaip teisėje pripažįstama, iš anksto apgalvotus, valingus ir pavojingus ne tik pagal veikos pobūdį, bet ir norą taip veikti siekiant neigiamų ir draudžiamų pasekmių kitam. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad M. R. pagal savo elgesį ir veiksmų pobūdį atliko ne gynybos, o puolimo prieš nukentėjusiąją veiksmus, kai bet koks galimas ar įsivaizduojamas pavojingas kėsinimasis jo atžvilgiu buvo pasibaigęs. Tai patvirtina ir kaltininko prisipažinimas, užfiksuotas jo pateiktame tyrimo metu garso įraše, kuomet į nukentėjusiosios T. L. D. klausimą, kokią teisę jis turėjo kumščiu duoti jai į galvą, M. R., girdint policijos pareigūnams, atsakė: „taip, neturėjau teisės, atsiprašau, neturėjau“. Nukentėjusiosios ir jos atstovo teigimu, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji sudavė smūgį M. R.. Taigi teismas nepagrįstai M. R. veiksmus vertino ne kaip puolimą, o kaip gynybą.

4.7. Nukentėjusiosios ir jos atstovo teigimu, nukentėjusioji T. L. D. dėl įvykio metu ir po jo sukeltų pasekmių sveikatai patyrė fizinį skausmą, įprasto gyvenimo būdo nepatogumus ir diskomfortą. T. L. D. dėl kaltininko tyčinių veiksmų buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir daug sužalojimų įvairiose kūno vietose: odos nubrozdinimai kairėje alkūnėje, kairiojo dilbio priekiniame paviršiuje, kairiame rieše, kairiame delne, poodinės kraujosruvos kairės akies voko vidiniame kampe, kairėje alkūnėje, krūtinės kairėje, kairiojo klubo srityje, dešinės šlaunies užpakaliniame paviršiuje. Be to, kaip pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas, dėl įvykio nukentėjusiajai kilo Takotsubo kardiomiopatija, t. y. stresais ir emocijomis paremta liga. Esant tokioms aplinkybėms prašo atsižvelgti į kaltininko M. R. kaltės formą (tyčia), jo pakankamą turtinę padėtį pareikštam reikalavimui įgyvendinti, kitas reikšmingas aplinkybes, įvertinti tai, kad nukentėjusiajai dėl įvykio atsirado liekamieji reiškiniai (liga), taip pat vadovautis teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, teisingumo bei protingumo kriterijais, ir tenkinti nukentėjusiosios T. L. D. civilinį ieškinį – priteisti jai iš M. R. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Patenkinus nukentėjusiosios bei jos atstovo apeliacinį skundą visiškai ar iš dalies, prašo priteisti nukentėjusiajai jos turėtas advokato atstovavimo išlaidas.

5. Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės J. Steponavičiūtės ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės T. L. D. ir jos atstovo advokato R. Dobrovolskio apeliacinius skundus M. R., kuriam byla nutraukta, gynėjas advokatas R. Bučys prašo apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad nesutinka su nukentėjusiosios atstovo advokato R. Dobrovolskio skundo argumentais ir motyvais, nes skunde advokatas nepateikė jokių duomenų, kad Šiaulių apylinkės teismas tikrai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus. Iš dalies sutinka su prokurorės vertinimu, kad po nukentėjusiosios T. L. D. kepštelėjimo M. R. į lytinių organų sritį, šis iš netikėtumo nevalingai – pasisukdamas korpusu – pečiu, alkūne ar rankomis, kuriose laikė telefoną, galėjo kliudyti nukentėjusiąją ir tokie jo veiksmai vertintini ne kaip tyčiniai, o atlikti nesant jo tyčios. Taip pat nurodo nesutinkantis su teismo nuomone, kad M. R. būtinosios ginties pasekoje pargriovė T. L. D. ant žemės, nes būtinosios ginties sąlygomis galima veikti tik tyčia, taigi būtinosios ginties institutas nutraukiant bylą neturėjo būti taikomas. Mano, kad ši byla turėjo būti užbaigta išteisinamuoju nuosprendžiu, nes M. R. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių, tačiau kartu teigia, jog nutraukdamas bylą vadovaujantis BK 28 straipsniu, teismas iš esmės išsprendė bylą teisingai, t. y. nekaltai neapkaltino M. R., tokia bylos baigtis yra logiška ir pagrįsta.

6. Apygardos teismo posėdyje prokurorė J. Steponavičiūtė prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nukentėjusioji T. L. D. ir jos atstovas advokatas R. Dobrovolskis prašė nukentėjusiosios ir jos atstovo apeliacinį skundą tenkinti. M. R., kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjas advokatas R. Bučys prašė apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Prokurorės J. Steponavičiūtės apeliacinis skundas tenkintinas visiškai, nukentėjusiosios T. L. D. ir jos atstovo advokato R. Dobrovolskio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

8. BPK 254 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nagrinėjimo teisme metu, kai nustatomos šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–7 punktuose numatytos aplinkybės, byla nutraukiama teismo nutartimi. Kai yra šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė, baudžiamoji byla nutraukiama teismo nutartimi tik tuo atveju, jeigu kaltinamasis nereikalauja tęsti baudžiamojo proceso.

9. Pirmosios instancijos teismas, M. R. veikoje nustatęs baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas – būtinąją gintį (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas, BK 28 straipsnio 1, 2 dalys), vadovaudamasis BPK 254 straipsnio 4 dalimi, bylą M. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukė. BPK 318 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacine tvarka gali būti skundžiamos pirmosios instancijos teismo ar teisėjo nutartys nutraukti baudžiamąją bylą ir nutartys, priimtos išnagrinėjus bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. BPK 326 straipsnio nuostatos nustato apeliacinės instancijos teismo sprendimų rūšis priklausomai nuo to, ar apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama dėl nuosprendžio ar nutarties. BPK 326 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje dėl apskųstos nutarties apeliacinės instancijos teismas priima nutartį: 1) atmesti apeliacinį skundą; 2) panaikinti nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; 3) pakeisti nutartį; 4) perduoti bylą prokurorui, jeigu paaiškėja šio Kodekso 403 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas pagrindas; 5) panaikinti nutartį ir priimti naują sprendimą. Nors BPK 326 straipsnio 5 punkte nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nutartį, gali priimti naują sprendimą, tačiau konkrečiai nenurodyta, kad šio sprendimo procesinė forma gali būti nuosprendis. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju baudžiamojo proceso įstatymas apeliacinės instancijos teismui suteikia teisę patikrinus pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą priimti tik nutartį, o ne apkaltinamąjį nuosprendį, kaip apeliaciniame skunde prašo nukentėjusioji ir jos atstovas, skundžiama pirmosios instancijos nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

10. Atsižvelgiant į tai, kad byla perduodama iš naujo nagrinėti apylinkės teismui, dėl kitų prokurorės ir nukentėjusiosios bei jos atstovo apeliacinių skundų argumentų nebepasisakoma – jie turės būti vertinami bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taip pat nesprendžiamas klausimas ir dėl nukentėjusiosios T. L. D. turėtų išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti priteisimo – šis klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 18 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams.