Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-4231-244/2016

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-01-21
Bylos Nr.: eI-4231-244/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04689-2015-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas: įmonės „ISG Iceland Seafood GmbH“
Atsakovas: Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Klaipėdos teritorinei muitinei

Kategorijos

1.10.8.2Skolos muitinei atsiradimas
3.21Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. eI-4231-244/2016(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04689-2015-8)Procesinio sprendimo kategorija 1.10.8.2; 3.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui E. V., atsakovo atstovui D. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos įmonės „ISG Iceland Seafood GmbH“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos teritorinė muitinė atliko pareiškėjos įmonės „ISG Iceland Seafood GmbH“ supaprastintą mokestinį patikrinimą ir 2014-12-02 supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 4SM320043S suklasifikavo pareiškėjos importuotą prekę (sušaldytą plekšniažuvės filė) 0304 83 90 29 TARIC kodu, taikė 15 proc. importo muito tarifą ir atitinkamai perskaičiavo importo mokesčius (įregistravo mokestinę nepriemoką – 509 662 Lt muito, 107 030 Lt importo PVM, 25 388 Lt PVM delspinigių ir 61 669 Lt baudos).

Išnagrinėjęs pareiškėjos skundus, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-06-09 sprendimu Nr. 1A-252 patvirtino minėtą supaprastinto patikrinimo ataskaitą, o Mokestinių ginčų komisija patvirtino minėtą Muitinės departamento sprendimą.

Šalies argumentai

Pareiškėja įmonė „ISG Iceland Seafood GmbH“ skunde prašo teismo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-09-07 sprendimą Nr. S-159 (7-154/2015); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-06-09 sprendimą Nr. 1A-252; 3) panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės 2014-12-02 supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 4SM320043S; 4) teismui nusprendus, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamų sprendimų, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 141 str. 1 d. 1 ir 2 punktais, atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos mokėjimo.

Pareiškėja įmonė „ISG Iceland Seafood GmbH“ skunde paaiškino, kad teisės aktų nustatyta tvarka skundė Vokietijos muitinės sprendimą, tačiau dėl praleisto apskundimo termino Vokietijos muitinė pareiškėjos skundo iš esmės nenagrinėjo. Be to, Vokietijos muitinės sprendimu pareiškėjai nebuvo įregistruota skola muitinei, o tik formaliai nurodyta, kad sprendimas priimamas remiantis Bendrijos muitinės kodekso (toliau – BMK) 8 str., todėl tiek Klaipėdos teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas turėjo ir privalėjo nustatyti, ar Vokietijos muitinės 2013-10-14 sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodytos BMK 8 str. taikymo sąlygos. Taigi ginčą nagrinėjusios institucijos nesistengė išnagrinėti visų bylos aplinkybių. Europos Sąjungos teisės aktuose nėra įtvirtinto draudimo, kad vienos valstybės narės muitinė, atlikdama mokestinį patikrinimą arba nagrinėdama mokestinį ginčą, iš esmės susijusį su kitos valstybės narės muitinės priimtu sprendimu, negali vertinti pastarojo sprendimo turinio. Skola muitinei buvo įregistruota ne Vokietijos muitinės sprendimu, kurį Lietuvos muitinė privalėjo vykdyti, bet Klaipėdos teritorinės muitinės 2014-12-02 supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja, gavusi Vokietijos muitinės leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Leidimas) vykdyti jos prašyme nurodytos apimties perdirbimo operacijas, neturėjo ir negalėjo kvestionuoti priimto sprendimo teisėtumo bei neturėjo pareigos vykdyti kitokių, nei Leidime nurodytų, perdirbimo operacijų. Kai pareiškėja 2012-05-30 kreipėsi dėl Leidimo galiojimo pratęsimo, jai nebuvo pateikta jokių pastabų, kad atliekamų perdirbimo operacijų nepakanka norint taikyti tarifinę kvotą Nr. 092778. Vokietijos muitinė, tikrindama paraišką pratęsti Leidimo galiojimą, privalėjo patikrinti kartu su paraiška pateiktus dokumentus bei pareikalauti, esant abejonių dėl perdirbimo operacijų pakankamumo, kitų dokumentų, reikalingų tarifinei kvotai taikyti. Tačiau Vokietijos muitinė priėmė pareiškėjos pateiktą paraišką ir pratęsė Leidimo galiojimo terminą, todėl pareiškėja buvo įsitikinusi, kad Vokietijos muitinė išsamiai patikrino visas privalomas Leidimo išdavimo sąlygas ir kad gavusi Leidimą be jokių papildomų apribojimų gali vykdyti galutinio vartojimo muitinės procedūras. Skirtingai, nei teigia Mokestinių ginčų komisija, Leidimo 9 langelyje aiškiai ir vienareikšmiškai nurodyta, kad pareiškėja turi atlikti tik plekšniažuvės filė glazūravimo, pakavimo bei glazūravimo su druska perdirbimo operacijas, ir tai yra laikoma, kad Leidime nurodytos sąlygos yra įvykdytos. Taigi, atlikusi Leidime nurodytas perdirbimo operacijas, pareiškėja neturėjo jokio objektyvaus pagrindo abejoti, kad jos nėra pakankamos ir nesuteikia teisės taikyti galutinio vartojimo muitinės procedūrą. Leidimas galėjo būti panaikintas tik esant BMK 8 str. įtvirtintoms sąlygoms, tačiau Vokietijos muitinės 2013-10-14 sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) BMK 8 str. taikymo sąlygos nenurodytos. Vokietijos muitinei pareiškėja pateikė teisingą ir išsamią informaciją. Nustačius šią reikšmingą aplinkybę, Vokietijos muitinės nurodymas įregistruoti skolą muitinei turėjo būti atmestas kaip neatitinkantis BMK 8 str. reikalavimų. Vokietijos muitinė net dvejus metus (nuo 2011-11-18 iki 2013-10-14) leido pareiškėjai deklaruoti ir importuoti prekes su lengvatiniu muito tarifu ir tik po to, kai pareiškėja kreipėsi dėl Leidimo pratęsimo, Vokietijos muitinė nusprendė, kad Leidimas atšaukiamas nuo pat jo išdavimo dienos.

Pareiškėja mano, kad yra įvykdžiusi visas palankiam režimui, neapmokestinimui arba atleidimui nuo muito sąlygas, nes Vokietijos muitinė, įvertinusi pareiškėjos pateiktų duomenų apie ketinamą vykdyti perdirbimo operacijas teisingumą, išdavė Leidimą ir jo 9 langelyje aiškiai nurodė, kad pareiškėja turi atlikti tik plekšniažuvės filė glazūravimo, pakavimo bei glazūravimo su druska perdirbimo operacijas, apie jokį blokų skaldymą, kaip teigia Mokestinių ginčų komisija, Leidimo 9 langelyje nekalbama. Vokietijos muitinė, išduodama Leidimą, išsamiai nepatikrino palankaus muitų tarifų režimo taikymo sąlygų, todėl atsakomybę už savo aplaidžius veiksmus turėtų prisiimti pati Vokietijos muitinė. Pareiškėja laikėsi visų Leidime nurodytų atleisti nuo muito sąlygų ir jos veiksmuose nėra akivaizdaus aplaidumo požymių, o tai yra pagrindas taikyti BMK 212a str. nuostatas. Pareiškėja nesutinka su Mokestinių ginčų komisijos ir Muitinės departamento išvada, kad pareiškėja, deklaruodama prekes įforminti galutinio vartojimo muitinės procedūrą, turėjo taikyti Vokietijos elektroninės muitinės tarifų sistemos (EZT) 119 ir 062 skyrių nuostatas, kadangi plekšniažuvės filė įforminti galutinio vartojimo muitinės procedūrą buvo deklaruojama ne Vokietijoje, bet Lietuvoje, todėl šiuo atveju buvo taikoma Lietuvoje naudojama elektroninė muitų tarifų sistema (LITAR). Pareiškėjos veiksmuose nebuvo nustatyta neteisėtos veikos, apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių, todėl importo skolos atsiradimą iš esmės lėmė pačios Vokietijos muitinės nerūpestingi veiksmai, kai nebuvo tinkamai patikrinti 2011-11-14 pareiškėjos prašyme nurodyti duomenys. Yra visos sąlygos taikyti BMK 220 str. 2 dalies (b) punkto bei 236 str. 1 d. nuostatas, nes: 1) Vokietijos muitinė padarė klaidą; 2) pareiškėja negalėjo nustatyti šios klaidos; 3) pareiškėja laikėsi visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su muitinės deklaracijos pateikimu; 4) pareiškėja elgėsi sąžiningai. Joks teisės aktas nenustato, kad delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po deklaracijos įforminimo. Priešingai, MAĮ nuostatos (96 str. 1 d. 2 p., 97 str. 2 d.) nustato, kad delspinigiai skaičiuojami po tos dienos, kai mokestis turi būti sumokėtas į biudžetą. Įvertinus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-06-24 nutarimu Nr. 748 patvirtintų Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių 6, 7 p. nuostatas matyti, kad reikalavimo turėti mokėjimo atidėjimą ir būsimai mokestinei nepriemokai nėra, todėl Mokestinių ginčų komisijos išvada, kad delspinigiai pagrįstai buvo skaičiuojami nuo kitos dienos po deklaracijos įforminimo, yra nepagrįsta, nes, pateikus muitinei garantiją, mokestis turi būti sumokėtas iki kito mėnesio 16 dienos, o ne kitą dieną po deklaracijos įforminimo. Todėl šiuo atveju delspinigiai už kiekvieną kalendorinę dieną galėjo būti skaičiuojami tik po kito mėnesio 16 d. Pareiškėja Muitinės departamentui dar 2015-01-05 pateikė įrodymus, kad buvo sumokėta 124 109 Eur (428 522 Lt), todėl Mokestinių ginčų komisijos išvada, kad ginčo atveju nėra pateikta duomenų apie muito sumokėjimą, yra visiškai nepagrįsta ir klaidinanti. Muitinės departamentas neginčijo aplinkybės, kad importo muito mokestis sumokėtas. Mokestinių ginčų komisija, spręsdama atleidimo nuo delspinigių klausimą, nepateikė jokių argumentų dėl pareiškėjos apdairumo ir rūpestingumo, nenurodė, ką jai reikėjo daryti, kad būtų suabejota Vokietijos muitinės išduotu Leidimu. Prekių importo metu pareiškėja, taikydama visas jai objektyviai įmanomas priemones, negalėjo nustatyti, kad Vokietijos muitinė nerūpestingai atliko savo pareigas. Pareiškėja tiksliai vykdė visas Leidime nurodytas sąlygas ir buvo sąžininga, deramai apdairi ir dėmesinga, taigi ji nėra kalta dėl padaryto pažeidimo. Nei Vokietijos muitinės 2014-01-27 rašte Nr. Z1010 B - 6/06 - B 28, nei skundžiamoje ataskaitoje nėra nustatyta, kad pareiškėjai būtų žinomos aplinkybės dėl perdirbimo operacijų nepakankamumo. Laikytina, kad dėl Vokietijos muitinės neteisėtų veiksmų (neveikimo) atsirado skola muitinei, o tai yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos mokėjimo ir pagal MAĮ 141 str. 1 d. 2 punktą. Be to, BMK apskritai nenustatyta galimybė skolininkui skirti baudą už importo muito nesumokėjimą. Teisė muitinei skirti piniginę baudą už muitų teisės aktų nesilaikymą įtvirtinta tik 2013-10-09 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 42 str. 2 d. a punkte, tačiau šio reglamento nuostatos įsigalios tik 2016 m. gegužės 1 d. Taigi Klaipėdos teritorinė muitinė be jokio teisinio pagrindo paskyrė pareiškėjai piniginę baudą.

Atsiliepimas

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjos skundo argumentai dėl Lietuvos muitinės pareigos kvestionuoti Vokietijos muitinės priimtą sprendimą prieštarauja BMK nuostatoms (250 str., 243 str. 1 d.). Vokietijos muitinės sprendimas priimtas remiantis BMK 8 straipsnio nuostatomis, tik Vokietijos muitinė ir Vokietijos teisminės institucijos yra kompetentingos vertinti, ar Vokietijos muitinės priimtas sprendimas atitinka BMK 8 straipsnio taikymo sąlygas. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu Vokietijos muitinės sprendimu, turėjo teisę šį sprendimą ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Iš Vokietijos muitinės pateiktos informacijos matyti, kad šia teise pareiškėja nepasinaudojo. Pareiškėjos pateikti Hamburgo miesto teritorinės muitinės 2014-09-24 raštas bei pareiškėjos 2014-10-20 raštas Nr. Adl/Ki/D14/1015-14 įrodo, kad pareiškėja skundą pateikė praleidusi nustatytą terminą, kai Lietuvos muitinė pradėjo supaprastintą mokestinį patikrinimą. Šio ginčo metu pareiškėja bando inicijuoti Vokietijos muitinės atliktų veiksmų bei jos padarytų išvadų pagrįstumo ir teisėtumo vertinimą. Pareiškėjos skundo argumentai, jog ji importuotą sušaldytą plekšniažuvės filė perdirbo pagal Leidime nurodytas sąlygas ir jos veiksmuose nebuvo akivaizdaus aplaidumo požymių, yra nepagrįsti ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pareiškėja importuotą prekę perdirbo nesilaikydama Leidime nustatytų sąlygų. Jos atliekama apdorojimo procedūra turėjo būti suderinta su Vokietijos elektroninės muitų tarifų sistemos (EZT) 119 ir 062 skyriais. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad neprivalėjo laikytis minėtų sąlygų, kadangi privalėjo atlikti tokį Leidime nurodytą importuotų prekių perdirbimą (pvz., sušaldytų blokų skaldymas), kuris suteiktų joms tarifinę kvotą. Lietuvos muitinė nėra kompetentinga vertinti Vokietijos muitinės veiksmų, todėl nagrinėjamu atveju Vokietijos muitinės klaida nenustatyta, be to, pareiškėja pati nesilaikė Leidime nurodytų sąlygų, ji neatliko tokių perdirbimo operacijų (pvz., žuvies blokų skaldymas), kurios importuotoms prekėms suteiktų teisę į tarifinę kvotą. Taigi, faktinės bylos aplinkybės neatitinka BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkto ir 236 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sąlygų. Priešingai, nei nurodo pareiškėja, tiek Muitinės departamentas, tiek Mokestinių ginčų komisija konstatavo, kad pareiškėja neturėjo teisės į papildomai apskaičiuotų mokesčių mokėjimo atidėjimą, nes muitinio įforminimo metu pateiktos garantijos (užstato) suma suteikė teisę į mokesčių mokėjimo atidėjimą tik muitinio įforminimo metu deklaruotai mokesčių sumai, todėl pareiškėjai delspinigiai pagrįstai apskaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po muitinio įforminimo dienos (MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 97 straipsnio 2 dalis). Mokestinių ginčų komisija skundžiamame sprendime taip pat pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos, kadangi Vokietijos muitinės veiksmai negali būti vertinti kaip klaida, nulėmusi neteisėtus pareiškėjos veiksmus. Be to, ne vien tik Vokietijos muitinės priimtas sprendimas pakeisti Leidimą, bet ir pačios pareiškėjos atlikti veiksmai lėmė skolos muitinei atsiradimą. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad BMK apskritai nėra nustatyta galimybė skolininkui skirti baudą už importo muito nesumokėjimą. Nagrinėjamu atveju bauda pareiškėjai skirta vadovaujantis MAĮ 139 straipsniu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-09-07 sprendimo Nr. S-159(7-154/2015), Muitinės departamento 2015-06-09 sprendimo Nr. 1A-252 ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2014-12-02 sprendimo Nr. 4SM320043S teisėtumo ir pagrįstumo.

Vokietijos muitinė 2014-01-27 raštu Nr. Z1010B-6/06B28 informavo Lietuvos muitinę apie 2013-10-14 priimtą sprendimą Nr. ZT0217-5/10-ZF-4204 pakeisti pareiškėjai išduotą leidimą DE/4600/FV/0158. Klaipėdos teritorinė muitinė atliko supaprastintą mokestinį patikrinimą ir 2014-12-02 supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 4SM320043S nusprendė klasifikuoti pareiškėjos importuotą prekę (sušaldytą plekšniažuvės filė), deklaruotą importo deklaracijoje Nr. (duomenys neskelbtini), TARIC kodu 0304 29 99 69, o prekes, deklaruotas importo deklaracijose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), – TARIC kodu 0304 83 9029, taikyti 15 procentų importo muito tarifą ir atitinkamai perskaičiuoti importo mokesčius (mokestinė nepriemoka – 509 662 Lt muito, 107 030 Lt importo PVM, 25 388 Lt PVM delspinigių ir 61 669 Lt bauda). Patikrinimo metu Klaipėdos teritorinė muitinė įvertino Vokietijos muitinės pateiktą informaciją ir nustatė, kad pareiškėja, perdirbdama importuotas prekes, nesilaikė Leidime nurodytų sąlygų. Muitinės departamentas 2015-06-09 sprendimu Nr. 1A-252 patvirtino minėtą supaprastinto patikrinimo ataskaitą, o Mokestinių ginčų komisija patvirtino minėtą Muitinės departamento sprendimą.

Pareiškėja teigia, kad ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos netinkamai vertino ginčo aplinkybes, turėjo ir privalėjo nustatyti, ar Vokietijos muitinės 2013-10-14 sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodytos 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 8 straipsnio taikymo sąlygos. Taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas BMK 212a straipsnis, nes pareiškėja neslėpė nuo Vokietijos muitinės konkrečių perdirbimo operacijų ir jos veiksmuose nėra akivaizdaus aplaidumo požymių. Pareiškėjos manymu, deklaruodama prekes Lietuvos Respublikoje, ji neprivalėjo taikyti Vokietijos elektroninės muitinės tarifų sistemos (EZT) 119 ir 062 skyrių nuostatų, o importo skolos atsiradimą lėmė pačios Vokietijos muitinės klaidos (BMK 220 straipsnio 2 dalies b punktas bei 239 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pareiškėja taip pat nesutinka su apskaičiuotų delspinigių dydžiu, t. y. delspinigių skaičiavimo pradžios momentu, nes, jos nuomone, nebuvo atsižvelgta į teisę atidėti mokėjimą ir delspinigiai turėjo būti skaičiuojami ne nuo muitinio įforminimo datos, o nuo kito mėnesio 16 dienos. Remdamasi taip pačiais argumentais, kad nagrinėjamu atveju Vokietijos muitinė yra kalta dėl atsiradusios importo skolos muitinei, mano, jog yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyti pagrindai atleisti ją nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos.

Atsakovė teigia, kad pareiškėjos argumentai dėl BMK 8 straipsnio taikymo ir Lietuvos muitinės pareigos kvestionuoti Vokietijos muitinės priimtą sprendimą prieštarauja BMK nuostatoms.

Pagal BMK 250 straipsnį, jeigu muitinės procedūra taikoma keliose valstybėse narėse, vienos valstybės narės muitinės sprendimai, panaudotos priemonės arba pripažintos identifikavimo priemonės ir išduoti dokumentai kitose valstybėse narėse sukelia tokias pačias teisines pasekmes kaip ir kiekvienos iš tų valstybių narių muitinių priimti sprendimai, panaudotos priemonės ir išduoti leidimai; išvados, padarytos vienos valstybės narės muitinės atliekamo tikrinimo metu, kitose valstybėse narėse turi tokią pačią įrodomąją galią kaip ir kiekvienos iš tų valstybės narių muitinių padarytos išvados.

Pagal BMK 243 straipsnio 1 dalį, asmuo turi teisę skųsti muitinės priimtą sprendimą, tačiau skundas privalo būti pateiktas toje valstybėje narėje, kurioje buvo priimtas atitinkamas sprendimas.

Vokietijos muitinės sprendimas priimtas remiantis BMK 8 straipsnio nuostatomis, kuris leidžia panaikinti asmeniui palankų sprendimą, todėl atsakovė pagrįstai teigia, kad tik Vokietijos muitinė ir Vokietijos teisminės institucijos yra kompetentingos vertinti, ar Vokietijos muitinės priimtas sprendimas atitinka BMK 8 straipsnio taikymo sąlygas. Taigi, nei Klaipėdos teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas neturėjo teisinio pagrindo kvestionuoti Vokietijos muitinės priimto sprendimo pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju Vokietijos muitinės veiksmai negali būti vertinti kaip klaida, nulėmusi neteisėtus pareiškėjos veiksmus. Mokestinių ginčų komisija pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad Vokietijos muitinės priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nustatyta tvarka panaikintas. Pareiškėjos pateikti dokumentai (Hamburgo miesto teritorinės muitinės 2014-09-24 raštas bei pareiškėjos 2014-10-20 raštas Nr. Adl/Ki/D 14/1015-14) taip pat neįrodo, kad Vokietijos muitinės priimtas sprendimas yra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėja skundą pateikė praleidusi nustatytą terminą, kai Lietuvos muitinė pradėjo supaprastintą mokestinį patikrinimą.

Pareiškėja nurodo, kad importo skola muitinei atsirado dėl Vokietijos muitinės padarytos klaidos, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkto ir 236 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pagal Teisingumo Teismo formuojamą praktiką (1991-06-27 sprendimo byloje C-348/89 19 punktas, 1989-07-12 sprendimo byloje Nr. 161/88 15 ir 16 punktai, 2005-03-03 sprendimo byloje Nr. C-499/03 46 punktas ir kt.), BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkto ir 236 straipsnio 1 dalies nuostatos taikytinos tik įgyvendinus visus kartu reikalavimus, t. y.: 1) muitai neįtraukiami į apskaitą dėl pačios muitinės padarytos klaidos; 2) yra pagrindo manyti, kad apmokestinamasis asmuo negalėjo nustatyti šios klaidos; 3) apmokestinamasis asmuo turėjo laikytis visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su muitinės deklaracijos pateikimu; 4) apmokestinamasis asmuo turėjo elgtis sąžiningai. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Lietuvos muitinė nėra kompetentinga vertinti Vokietijos muitinės priimtų sprendimų teisėtumo, tą gali daryti tik kompetentinga Vokietijos institucija.

Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad Vokietijos muitinės sprendimas yra neteisėtas, be to, atsakovė pagrįstai teigia, kad pareiškėja pati nesilaikė nurodytų sąlygų, ji neatliko tokių perdirbimo operacijų (pvz., žuvies blokų skaldymas), kurios importuotoms prekėms suteiktų teisę į tarifinę kvotą, t. y. pareiškėja nesilaikė visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su muitinės deklaracijos pateikimu. Muitinės departamentas ir Mokestinių ginčų komisija pagrįstai nustatė, kad ginčijamas atvejis neatitinka reikalavimų, kurie keliami BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkto ir 236 straipsnio 1 dalies taikymui, taigi, faktinės bylos aplinkybės neatitinka Teisingumo Teismo formuojamos praktikos, kai galėtų būti taikytinos BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkto ir 236 straipsnio 1 dalies nuostatos. Taigi pareiškėjos skundo argumentai, kad ji importuotą sušaldytą plekšniažuvės filė perdirbo pagal Leidime nurodytas sąlygas ir jos veiksmuose nebuvo akivaizdaus aplaidumo požymių, todėl taikytinas BMK 212a straipsnis, yra nepagrįsti ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Tiek muitinė, tiek Mokestinių ginčų komisija skundžiamuose sprendimuose nurodė, kad pareiškėja perdirbo importuotas prekes nesilaikydama Leidime nustatytų sąlygų, t. y. ji nesilaikė 2009 m. spalio 26 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1062/2009, nustatančiame Bendrijos autonomines tarifines kvotas tam tikriems žuvininkystės produktams ir nustatančiame tų kvotų valdymą 2010–2012 m. bei panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 824/2007 (toliau – Reglamentas Nr. 1062/2009) bei 2012 m. gruodžio 3 d. Tarybos reglamente (ES) Nr. 1220/2012 dėl priemonių, susijusių su prekyba, kuriomis siekiama 2013 2015 m. užtikrinti tam tikrų žuvininkystės produktų tiekimą Sąjungos perdirbėjams, kuriuo iš dalies keičiami Reglamentai (EB) Nr. 104/2000 ir (ES) Nr. 1344/2011 (toliau – Reglamentas Nr. 1220/2012), nustatytų sąlygų. Šių reglamentų prieduose nustatyta, kad importuojamai plekšniažuvei (Limanda aspera, Lepidopseita bilineata, Pleuromctes ąuadrituberculatus, Limanda ferruginea, Lepidopsetia polyxystra), sušaldytai filė ir kitai mėsai, skirtai perdirbti, suteikiama kvota lengvatiniam muito tarifui (O proc.) ir nustatytos 2 sąlygos norintiems pasinaudoti šia kvota: 1) žuvis turi būti skirta perdirbti (nurodytos operacijos, kurių atlikimas nesuteikia lengvatos; pastaba – TM062); 2) galutinio vartojimo muitinės priežiūra, kaip tai nustatyta 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 291–300 straipsniuose (pastaba – EU001). Šių sąlygų taikymo privalomumas buvo nurodytas Leidime, t. y. pareiškėjos atliekama apdorojimo procedūra turėjo būti suderinta su Vokietijos elektroninės muitų tarifų sistemos (EZT) 119 ir 062 skyriais. Pažymėtina, kad Reglamentai yra tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse ir jų reikalavimai yra įtraukti tiek į Vokietijos elektroninę muitų tarifų sistemą, tiek į Lietuvos Respublikoje naudojamą Lietuvos Respublikos integruotą tarifą (LITAR). Taigi, pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad ji neprivalėjo laikytis minėtų sąlygų. Atsakovė pagrįstai teigia, kad pareiškėja privalėjo atlikti tokį Leidime nurodytą importuotų prekių perdirbimą (pvz., sušaldytų blokų skaldymas), kuris suteiktų joms tarifinę kvotą.

Pareiškėja skunde nurodo, kad tiek Muitinės departamentas, tiek Mokestinių ginčų komisija pripažino, kad pareiškėja turėjo teisę į mokesčių mokėjimo atidėjimą, todėl delspinigiai turėjo būti skaičiuojami nuo kito mėnesio 16 dienos. Priešingai, nei nurodo pareiškėja, tiek Muitinės departamentas, tiek Mokestinių ginčų komisija savo skundžiamuose sprendimuose konstatavo, kad pareiškėja neturėjo teisės į papildomai apskaičiuotų mokesčių mokėjimo atidėjimą, nes muitinio įforminimo metu pateiktos garantijos (užstato) suma suteikė teisę į mokesčių mokėjimo atidėjimą tik muitinio įforminimo metu deklaruotai mokesčių sumai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai delspinigiai pagrįstai apskaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po muitinio įforminimo dienos, iki Klaipėdos teritorinės muitinės 2014-12-02 supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 4SM320043S priėmimo dienos, kaip tai nustato MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 97 straipsnio 2 dalis.

Teismas daro išvadą, kad Mokestinių ginčų komisija pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos, vadovaudamasi MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais.

Vokietijos muitinės veiksmai negali būti vertinami kaip klaida, turėjusi įtakos neteisėtiems pareiškėjos veiksmams. Mokestinių ginčų komisija pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad Vokietijos muitinės priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nustatyta tvarka panaikintas. Be to, pačios pareiškėjos atlikti veiksmai (netinkamas importuotos prekės perdirbimas) lėmė skolos muitinei atsiradimą. Taigi, pagrįstai atsisakyta atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos.

Pareiškėja teigia, kad BMK nenustatyta galimybė skolininkui skirti baudą už importo muito nesumokėjimą. Teismas atmeta šį pareiškėjos argumentą, nes nagrinėjamu atveju bauda jai skirta pagal MAĮ 139 straipsnį.

Skundžiami sprendimai yra pagrįsti remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei tinkamai pritaikius teisės aktus, todėl naikinti jų teisinio pagrindo nėra. Taigi teismas, remdamasis ištirtų rašytinių įrodymų visuma, daro išvadą, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjos „ISG Iceland Seafood GmbH“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska