Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Algirdui Paulauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo BUAB „Dalsta“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

pareiškėjas BUAB „Dalsta“ (toliau – ir pareiškėjas arba Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7) prašydamas panaikinti 2013 m. liepos 24 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė arba Inspekcija) viršininko sprendimą Nr. (23.17-08)-320-52991 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamu Sprendimu, Inspekcija nusprendė išieškoti į biudžetą iš BUAB „Dalsta“ sąskaitos 257577 Lt sumą nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir delspinigių bei nutraukti įmonei pinigų išdavimą ir pervedimą iš jos sąskaitos/-ų. Mokestinė prievolė (PVM nepriemoka) buvo priskaičiuota, kadangi BUAB „Dalsta“ bankroto administratorius bankroto procese po sprendimo likviduoti įmonę pardavinėjo BUAB „Dalsta“ priklausantį nekilnojamąjį turtą – butus, esančius Utenoje, nepriskaičiuodamas ir nesumokėdamas PVM. Su šiuo Inspekcijos viršininko 2013 m. liepos 24 d. sprendimu pareiškėjas nesutinka, mano, kad PVM mokestinė prievolė nustatyta nepagrįstai, nes nurodo, jog 2012 m. vasario 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas nutarė pripažinti BUAB „Dalsta“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 2 punktas numato, kad „likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius šio įstatymo nustatyta tvarka organizuoja turto pardavimą ir jį parduoda“. Bankrutuojančios įmonės turimo turto realizavimas įmonės bankroto procese pagal Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 2 punktą yra tik įmonės turimo turto likučių išpardavimas, kad įmonė galėtų padengti kreditorinius reikalavimus. Šio įmonės turto pardavimas nėra įmonės prekių pardavimas komercinės veiklos metu ir nėra ūkinės komercinės (ekonominės) veiklos vykdymas. Sutinkamai su Įmonių bankroto įstatymo 1 str. 3 d., Įmonių bankroto įstatymas turi prioritetą prieš kitus teisės aktus, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius mokestines prievoles, kurie turto pardavimą gali vertinti kitaip nei įmonių bankroto įstatymas. Be to, pažymi ir tai, jog BUAB „Dalsta“ kreditorių komitetas 2012 m. liepos 24 d. posėdyje nurodė parduoti įmonės ilgalaikį turtą, t.y. „pardavinėti butus pavieniui, organizuojant laisvą pardavimą 3 mėn. su galimybe pratęsti pardavimą tomis pačiomis sąlygomis dar 3 mėn. gavus komiteto pirmininko (t.y. Swedbank) pritarimą. Kaina: 80% nuo nepriklausomo vertintojo Korporacijos Matininkai 2012.03.15 nustatytos vertės.“. Pareiškėjas paaiškino, kad BUAB „Dalsta“ nevykdė ūkinės komercinės veiklos įmonės bankroto proceso metu, parduodama jai priklausantį turtą. Skundžiamą sprendimą priėmusiai Inspekcijai tai buvo žinoma, nes Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija yra kreditorius bankroto procese. Todėl, BUAB „Dalsta“ vykdomas bankrutuojančios įmonės turto realizavimas bankroto procese negalėjo būti kvalifikuojamas kaip ūkinės komercinės veiklos vykdymas ir tuo pagrindu parduotas turtas negalėjo būti apmokestintas PVM.

Be to, pareiškėjas nurodo, kad jo turtas buvo pripažintas tinkamu naudoti ir tapo įmonės ilgalaikiu nekilnojamuoju turtu daugiau kaip 24 mėnesius iki turto pardavimo ir buvo parduotas ne kaip naujas pastatas ar pastato dalis. Todėl, vadovaujantis PVM įstatymo 32 str. 1 d. ir 2010 m. birželio 16 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimu „Dėl bankrutuojančių (bankrutavusių) bendrovių iš varžytinių parduodamo turto apmokestinimo PVM“ reg. Nr. (18.3-31-2)-R-5989, PVM mokestis nuo parduotų butų iš viso neturėjo būti skaičiuojamas.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, mokestinė prievolė jam buvo nustatyta nepagrįstai ir neteisėtai, todėl ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas.

Pareiškėjas nurodo ir tai, jog skundžiamu Sprendimu Inspekcija taip pat nutarė nutraukti įmonei pinigų išdavimą ir pervedimą iš jos sąskaitos. Tačiau ir tai, pasak pareiškėjo, yra neteisėta, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 3 p., 14 str. 1 d. 1 p.⁵, 31 str. 1 p. bankrutuojančios įmonės turtu disponuoja tik įmonės bankroto administratorius. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ar lėšų. Kreditorius - Valstybinė mokesčių inspekcija yra antros eilės kreditorius, einantis po darbuotojų. Skundžiamu sprendimu, Inspekcija, iš esmės pažeisdama imperatyvias Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, perėmė bankrutuojančios įmonės turtą, apeidama kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilę, siekdama patenkinti savo reikalavimą įkaito turėtojo ir darbuotojų sąskaita. Sutinkamai su Įmonių bankroto įstatymo 23 str. 6 p., tik teismas kreditorių susirinkimo siūlymu gali spręsti dėl „apribojimų disponuoti Įmonės turtu nustatymo”. Taigi, nė vienas bankrutuojančios įmonės kreditorius savo vienašaliu sprendimu negali apriboti disponavimo bankrutuojančios įmonės turtu įmonės bankroto administratoriui ir negali perimti bankrutuojančios įmonės turto valdymo. Net jeigu įmonė ir vykdytų ūkinę komercinę veiklą, ko ji nevykdo, ir turėtų sumokėti PVM mokestį nuo parduotų objektų, Valstybinė mokesčių inspekcija neturėtų teisės priimti sprendimo išieškoti į biudžetą mokestinės nepriemokos iš bankrutuojančios įmonės ir apriboti bankrutuojančios įmonės teisės disponuoti lėšomis.

Todėl, pasak pareiškėjo, skundžiamu Sprendimu, apribojant disponavimą bankrutuojančios įmonės lėšomis mokesčių administratoriaus nustatytos prievolės dydžiui, imperatyvios Įmonių bankroto įstatymo nuostatos buvo pažeistos iš esmės.

Pareiškėjo nuomone, aukščiau išdėstyti argumentai patvirtina, kad skundžiamas Sprendimas, kuriuo nustatyta mokestinė prievolė, yra neteisėtas, nepagrįstas, prieštaraujantis imperatyvioms, aukštesnę galią turinčioms Įmonių bankroto įstatymo normoms, todėl naikintinas visa apimtimi.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime (b. l. 84–86) į pareiškėjo skundą, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog 2012 m. gegužės 16 d. Inspekcija raštu Nr. (23.1-08)-RNA-21585 informavo Bendrovės bankroto administratorių, kad bankrutuojančios UAB „Dalsta“ 815947,65 Lt mokestinė nepriemoka perleista VĮ Turto bankas. Mokesčių mokėtojo 2013 m. rugpjūčio 28 d. balanso duomenimis bankrutuojanti UAB „Dalsta“ turi 1708029,49 Lt mokestinį įsiskolinimą valstybės biudžetui (tame skaičiuje ir 815947,65 Lt mokestinė nepriemoka perleista VĮ Turto bankas). Po 2011 m. rugsėjo 10 d. įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, UAB „Dalsta“ pagal pateiktas PVM deklaracijas pridėtinės vertės mokesčio nepriemoka sudaro: už 2012 m. gruodžio mėn. 122454,00 Lt; už 2013 m. sausio mėn. 272559,00 Lt; už 2013 m. kovo mėn. - 121571,00 Lt; už 2013 m. balandžio mėn. - 163340,00 Lt; už 2013 m. gegužės mėn. 78839,00 Lt; už 2013 m. birželio mėn. - 40133,00 Lt; už 2013 m. liepos mėn. - 81435,00 Lt.

Paaiškino, kad remiantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punktu, teismų praktika, bankrutuojančios įmonės statusas nesuteikia jokių privilegijų ar galimybių išvengti mokesčių mokėjimo, todėl, pareiškėjas, vykdydamas ekonominę veiklą ir iš jos atsiradusius einamuosius mokesčius, šiuo atveju PVM, turėjo sumokėti į valstybės biudžetą. Atsakovė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodo, jog einamieji mokesčiai po bankroto bylos iškėlimo privalo būti mokami, o vienas iš šios prievolės įvykdymo būdų - mokesčio įskaitymas (CK 6.130 str. 1 d.). Pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio, reglamentuojančio mokesčių permokos įskaitymą ir grąžinimą, 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti.

Teismo posėdyje atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais motyvais ir prašė jį atmesti.

Pareiškėjas, jos atstovė posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuoti tinkamai (b. l. 125–128). Byloje yra pateiktas pareiškėjo BUAB „Dalsta“ atstovės advokatės prašymas bylą nagrinėti bylą pareiškėjui nedalyvaujant (b. l. 126–127). Administracinė byla išnagrinėta pareiškėjui ir jo atstovei nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

2011 m. gruodžio 27 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5866-661/11 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinį reikalavimą 815947,65 Lt sumoje (b. l. 19–23). 2012 m. vasario 27 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2676-661/2012 pripažino UAB „Dalsta“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kreditorinius reikalavimus, patvirtintus 2011 m. gruodžio 27 d. nutartimi paliko nepakeistus (b. l. 13). Nutartis yra įsiteisėjusi.

BUAB „Dalsta“ kreditorių komitetas 2012 m. liepos 24 d. posėdyje nurodė parduoti įmonės ilgalaikį turtą, t.y. butus pavieniui, organizuojant laisvą pardavimą 3 mėn. su galimybe pratęsti pardavimą tomis pačiomis sąlygomis dar 3 mėn. gavus komiteto pirmininko (t.y. Swedbank) pritarimą (b. l. 14–18).

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų (b. l.24–66) ir BUAB „Dalsta“ sudarytos butų pirkimo-pardavimo ataskaitos (b. l. 67) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-12-13 iki 2013-07-23 pardavė 20 butų iš daugiabučio namo adresu (duomenys neskelbtini), priklaususių jam nuosavybės teise už bendrą 2639200 Lt sumą.

2013 m. liepos 24 d. Inspekcijos viršininkas sprendimu Nr. (23.17-08)-320-52991 nusprendė išieškoti iš BUAB „Dalsta“ į valstybės biudžetą 257577,00 Lt PVM mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš pareiškėjo sąskaitų (b. l. 8–9).

Byloje spręstinas ginčas dėl 2013 m. liepos 24 d. Inspekcijos viršininko sprendimo Nr. (23.17-08)-320-52991 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjo BUAB „Dalsta“ reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ, Žin., 2004, Nr. 63-2243).

Be MAĮ, nagrinėjamu atveju aktualios yra ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir IBĮ) bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatos, kadangi pareiškėjas yra bankrutuojanti įmonė ir ginčo objektas yra PVM nepriemoka.

IBĮ 10 str. 7 d. 5 punkte nustatyta, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonė turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą, jeigu jos veiklos rezultatas mažina balanse rodomus nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Visi atsiskaitymai, susiję su ūkine komercine veikla, vykdomi per vieną atsiskaitymams, susijusiems su ūkine komercine veikla, skirtą įmonės sąskaitą (toliau – įmonės komercinė sąskaita), iš kurios negali būti vykdomi atsiskaitymai su kreditoriais šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, mokesčiai mokami ir gali būti išieškomi iš lėšų, esančių įmonės komercinėje sąskaitoje, įstatymų nustatyta tvarka.

PVMĮ 3 str. 1 d. nurodyta, kad Lietuvos Respublikos PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. To paties įstatymo 2 str. 22 punkte, prekė įvardinta kaip bet koks daiktas (įskaitant numizmatinės paskirties pinigus), taip pat elektros energija, dujos, šilumos, vėsumos ir kitų rūšių energija. Preke nelaikoma kompiuterinė laikmena, jeigu jos turinį sudaro nestandartinė programinė įranga – nemasiniam naudojimui sukurta programinė įranga, kurios vartotojai negalėtų savarankiškai naudoti po įdiegimo ir riboto apmokymo, reikalingo standartinėms operacijoms ar funkcijoms atlikti.

Sistemiškai analizuojant šias teisės normas, darytina išvada, jog įmonei, kuriai iškelta bankroto byla, neuždrausta verstis ūkine ekonomine veikla, tačiau ją galima vykdyti tik tuomet jei tai mažina kreditorių patiriamus nuostolius. Be to, jei iš tokios veiklos atsiranda mokesčiai, kitos įmokos, jie mokami įstatymų nustatyta tvarka.

Kaip aukščiau buvo minėta, pareiškėjas, jau po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, t.y. laikotarpiu nuo 2012-12-13 iki 2013-07-23 pardavė 20 daugiabučio namo butų adresu Fk, priklaususių jam nuosavybės teise už bendrą 2639200 Lt sumą. Iš byloje esančių pareiškėjo pateiktų PVM deklaracijų (b. l. 87–92), nustatyta, jog už 2012 m. gruodžio mėn. pareiškėjui susidaro 122454,00 Lt PVM sumą mokėtina į biudžetą, už 2013 m. sausio mėn. – 272559,00 Lt; už 2013 m. kovo mėn. – 121571,00 Lt; už 2013 m. balandžio mėn. – 163340,00 Lt; už 2013 m. gegužės mėn. – 78839,00 Lt; už 2013 m. birželio mėn. – 40133,00 Lt; už 2013 m. liepos mėn. – 81435,00 Lt.

Teismo vertinimu pareiškėjo parduodamos prekės, šiuo atveju nekilnojamas turtas – butai, patenka į PVMĮ 3 str. 1 d. nurodytą apmokestinamų prekių sąvoką, nes pareiškėjas, parduodamas butus, gavo atlygį už juos, pardavimo sandoriai buvo atlikti Lietuvos valstybės teritorijoje, pareiškėjas, parduodamas butus, vykdė ekonominę veiklą. Atmestinas pareiškėjo skundo argumentas, kad jis, parduodamas butus, ekonominės veiklos nevykdė, o tik realizavo bankroto proceso metu įmonės turto likučius. PVMĮ 2 str. 8 punkte nustatyta, jog ekonominė veikla – tai veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno), išskyrus: 1) darbo veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 7 dalyje; 2) valstybės ir savivaldybių veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 38 dalyje, net jeigu už tokią veiklą mokami mokesčiai ar rinkliavos. Vadinasi, bet kokia veikla, kuria tik siekiama gauti pajamų, laikytina ekonominė veikla PVMĮ prasme. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjas gavęs pajamų iš minėtų pirkimo-pardavimo sandorių, turi sumokėti ir mokesčius įprastine tvarka kaip ir kiti civilinių santykių dalyviai. Jokių išimčių ar privilegijų bankrutuojančiai įmonei mokesčių sumokėjimo prasme įstatyme nėra numatyta.

Teismas kritiškai vertina ir pareiškėjo skundo argumentą, jog VMI, būdama antros eilės kreditorius ir einantis po darbuotojų, ginčijamu sprendimu pažeidė imperatyvias ĮBĮ nuostatas, perėmė bankrutuojančios įmonės turtą, apeidama kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilę, siekdama patenkinti savo reikalavimą įkaito turėtojo ir darbuotojų sąskaita. Inspekcija vykdo MAĮ jai pavestas funkcijas, t.y. yra atsakinga už mokesčių surinkimą į valstybės biudžetą. Todėl, VMI, reikalaudama iš pareiškėjo sumokėti PVM nepriemoką ir ginčijamu sprendimu taikydama pareiškėjui mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą (nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš sąskaitų), veikė kaip mokesčių administratorius, o ne kaip pareiškėjo antros eilės kreditorius. Tokie VMI veiksmai, nurodyti MAĮ 33 str. 8 p., 15 p., 95 str. 1 d. 3 p., 102 str. laikytini teisėtais ir pagrįstais, kadangi pareiškėjas vengė įvykdyti PVM prievolę gražiuoju.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, Įmonių bankroto įstatymo, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatomis, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad 2013 m. liepos 24 d. Inspekcijos viršininko sprendimas Nr. (23.17-08)-320-52991 yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Teismas nenustatė Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo BUAB „Dalsta“ skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo BUAB „Dalsta“ skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.