- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-02
- Bylos Nr.
- 1A-769-300-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-73-1-00958-2013-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
- Nuteistasis
- I. L.
- Advokatai
- Algimantas Pileckis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. L. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo I. L. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį ir nuteista laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi I. L. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-04-15 nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė, ir I. L. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2014 m. kovo 2 d.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. L. nuteista už tai, kad įsibraudama į patalpą ir panaudodama peilį pasikėsino įvykdyti plėšimą, o būtent, ji 2013 m. rugsėjo 26 d., apie 9.00 val., nukentėjusiajai N. M. prisistačiusi policijos pareigūne ir taip apgaule įsibraudama į patalpą, N. M. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), įrėmusi nukentėjusiajai N. M. į krūtinę peilį ir taip grasindama tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, reikalaudama atiduoti 50 Lt vertės piniginę ir joje buvusius 1000 Lt, pasikėsino pagrobti svetimą, N. M. priklausantį 1050 Lt vertės turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jos valios, kadangi nukentėjusioji N. M., gindamasi nuo užpuolimo, ją išstūmė iš buto į laiptinę.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji I. L. prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nuosprendį, ir jai paskirtą bausmę, sušvelninti, pridedant mažesnę neatliktos bausmės dalį ir sumažinti galutinę bausmę, o į bausmės atlikimo laiką įskaičiuoti suėmime išbūtą laiką nuo 2014-03-02 iki 2014-05-07 ir iki skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė įstatymą, todėl jis yra keistinas. Grįsdama skundo reikalavimą nurodo, kad teismas, skirdamas jai bausmę, nepagrįstai pripažino jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir tuo pagrindu skyrė griežtesnę bausmę, kad ji neva buvo apsvaigusi nuo psichiką veikiančių medžiagų ir tai turėję įtakos jos veiksmams (BK 60 str. l d. 9 p.), kadangi teismas neatsižvelgė į tai, kad jai tuos vaistus paskyrė gydantys gydytojai ir ji juos turėjo vartoti, nes jos sveikata buvo bloga. Teigia, kad ji nežinojo apie tų vaistų šalutinį poveikį, todėl mano, kad ši jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė iš nuosprendžio šalintina ir bausmė jai švelnintina. Taip pat nurodo, kad teismas, nepakankamai atsižvelgęs į esmines, galėjusias turėti reikšmės bausmės paskyrimui, aplinkybes, nuteisė ją aiškiai per griežta laisvės atėmimo bausme, neteisingai nurodė, kad ji nusikalstamą veiką padarė dėl susiformavusios neigiamos asmenybės orientacijos, kad yra netekėjusi ir gaunanti išmoką už vaiką. Teigia, kad tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ji yra ne netekėjusi, o išsituokusi. Todėl ji dėl šeimos iširimo kartais prigėrusi stipriai veikiančių vaistų nebesuprasdavo ką daranti, neatsimindavo to, ką yra padariusi. Nurodo, kad, nors byloje ir buvo atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė, jos išvada nuteistajai kelia abejones, nes teismo psichiatrinės ekspertizės buvo paskirtos keliose bylose, kuriose buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir visos jos buvo atliktos vienu metu ir išvados beveik niekuo nesiskiria. Mano, kad ekspertai pakankamai neištyrė jos psichinės būklės. Apeliantės teigimu, viena gydytoja ekspertė jai sakė, kad dėl vaistų poveikio ji iš tikrųjų negalėjo suprasti savo veiksmų, bet ekspertizės akte įrašyta priešingai. Be to, nurodo ir tai, kad praėjus trims dienoms po įvykio ji atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje, buvo komos būsenos ir ligoninėje buvo reanimuota. Mano, kad tai rodo, kad jos psichinė būsena įvykio metu galėjo būti pakitusi. Nurodo ir tai, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė faktinėms aplinkybėms prieštaraujantį duomenį, kad ji neva nebuvo registruota darbo biržos įskaitoje. Teigia, kad ji buvo registruota darbo biržos įskaitoje, ieškojo darbo, bet jo negalėjo gauti. Be to, nurodo ir tai, kad ji pripažino, kad galėjo padaryti nuosprendyje nurodytus veiksmus, nors jų dėl vaistų poveikio ir neatsimena, tačiau ir labai gailėjosi, ir dabar gailisi dėl to, ką padarė. Nukentėjusios atsiprašė, ji jai atleido, civilinio ieškinio ir jokių pretenzijų nereiškė. Nuteistosios nuomone, teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, kad ji turi 5 m. dukrą, su kuria ją sieja labai stiprūs socialiniai ryšiai ir ji nori ją auginti pati. Be to, nurodo ir tai, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, kad jos sveikata silpna, kad lankydavosi pas psichiatrą, gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, vartojo stiprius raminamuosius vaistus ir kartais dėl jų poveikio neatsimindavo, ką padariusi, kad jai nuolat reikia gydytis, kad jai nustatytos dvi nepagydomos ligos. Apeliantė teigia, kad ji nori gydytis, jai reikalingi vaistai, kurių laisvės atėmimo vietose jai niekas nepaskirs, nes gydytojas jai pasakė, kad tinkamą gydymą ji gali gauti tik būdama laisvėje. Taip pat nurodo, kad ji yra jauno amžiaus, vieniša motina, ir pažada, kad elgsis tinkamai ir daugiau jokių nusikaltimų nedarys, o atlikusi bausmę už šį ir kitus nusikaltimus, augins dukrą, gyvens dorai ir sąžiningai. Be kita ko, nurodo ir tai, kad teismas neteisingai į jai skirtos bausmės atlikimo laiką neįskaičiavo laiko nuo 2014-03-02 iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos 2014-05-07.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistosios gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai I. L. pripažino kalta ir nuteisė pagal jai inkriminuotą nusikalstamą veiką bei paskyrė teisingą bausmę.
Nuteistoji pateiktu apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jai skirtą bausmę. Todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Apeliantė skunde nurodo, kad apylinkės teismas be pagrindo pripažino jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad ji neva buvo apsvaigusi nuo psichiką veikiančių medžiagų ir tai turėjo įtakos jos veiksmams (BK 60 str. l d. 9 p.), ir tuo pagrindu skyrė jai griežtesnę bausmę. Su tokiu teiginiu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų, kaip asmens, vartojusio šias medžiagas, būsena, nustatoma pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje jis nustatomas remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-644/2005, 2K-613/2011, 2K-405/2012 ir kt.). Tai, kad nuteistoji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigusi nuo psichiką veikiančių medžiagų, be pačios nuteistosios parodymų (2 t., 77 b. l.) pagrindžia ir byloje esantys nukentėjusiosios N. M. parodymai, kai ji nurodė, kad kaltininkė nusikaltimo darymo metu elgėsi neadekvačiai, ji buvo apsvaigusi (2 t., 82 b. l.). Ir nors apeliantė skunde nurodo, kad jai psichiką veikiančius vaistus buvo paskyrę gydantys gydytojai ir ji juos turėjo vartoti, nes jos sveikata buvo bloga, o ji apie tų vaistų šalutinį poveikį nežinojo, tačiau pažymima tai, kad gydytojų paskirtų vaistų vartojimas jų terapinėmis dozėmis, nesukelia jokių atminties „netekimų“ ir netrikdo asmens gebėjimo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (1 t., 84–88 b. l.). Įvertinus šias aplinkybes akivaizdu, kad daug didesnis, nei gydytojų paskirta, vaistų vartojimas susilpnino I. L. normalią elgseną ir suteikė jai papildomos motyvacijos siekti nusikalstamų tikslų. Taigi pirmosios instancijos teismas nors ir išsamiai neargumentavo, tačiau remdamasis byloje ištirtais ir, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertintais įrodymais, pagrįstai nustatė esant I. L. baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad ji nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigusi nuo psichiką veikiančių medžiagų ir tai turėjo įtakos jos veiksmams.
Nepagrįstai apeliantė skunde nurodo, kad teismo išvados, kad ji nusikalstamą veiką padarė dėl susiformavusios neigiamos asmenybės orientacijos, kad yra netekėjusi, kad ji neva nebuvo registruota darbo biržos įskaitoje, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Byloje esanti medžiaga tvirtina, kad nuteistoji, būdama jauno amžiaus – gim. (duomenys neskelbtini), teista jau keturis kartus, nusikalto teistumui neišnykus. Vadinasi, apylinkės teismo išvada dėl apeliantės asmenybės pagrįsta. Taip pat byloje esanti medžiaga tvirtina, kad apeliantė iki patalpinimo į pataisos namus pagal ankstesnį nuosprendį buvo registruota darbo biržoje, tačiau po darbo paieškos nutraukimo dėl teismo nuosprendžio vėliau darbo paieškos neatnaujino. O nuteistosios socialinė padėtis, t. y. tai, kad ji yra išsituokusi, o ne netekėjusi, įtakos jai skirtam bausmės dydžiui neturi.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti Teismo psichiatrijos ekspertizės aktu, kurį atliko dvi teismo psichiatrijos erkspertės, remiantis vien tuo argumentu, kad teismo psichiatrinės ekspertizės buvo paskirtos keliose bylose vienu metu. Todėl tokie apeliantės teiginiai, nepateikiant jokių objektyvių tai pagrindžiančių duomenų, laikytini deklaratyviais ir yra atmetami.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta ir kitą nuteistosios teiginį, kad ji nepamena įvykių aplinkybių dėl ligos, kadangi tai paneigia 2013 m. lapkričio 6–gruodžio 17 d. teismo psichiatrinės-psichologinė ekspertizės aktas, kuriame konstatuota, kad I. L. jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenos, dėl psichikos būklės ji galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, šiuo metu lėtiniu psichikos sutrikimu neserga, ir jai diagnozuoti mišrūs asmenybės sutrikimai, dėl kurių ji gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (1 t., 84–88 b. l.). O tai, kad nuteistoji savo noru ir iniciatyva vartojo daugiau, nei buvo gydytojų paskirta, vaistų, kurie lėmė jos apsvaigimą nuo psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų nusikaltimo padarymo metu, nešalina apeliantės pakaltinamumo ir kaltės. Ši nuostata reiškia, jog fiziologinis apsvaigimas nepašalina kaltininko baudžiamosios atsakomybės už apsvaigimo būsenoje padarytą veiką. Baudžiamoji atsakomybė tokiu atveju grindžiama tuo, kad asmuo, suprasdamas, jog dėl psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo gali stipriai apsvaigti, prarasti kontrolę savo veiksmams ir dėl to padaryti nusikalstamą veiką, savo noru vartoja psichotropines ar kitą psichiką veikiančias medžiagas ir priveda save prie tokios būsenos, kai jo psichika ima iškreiptai atspindėti tai, kas vyksta aplink, ir jis praranda savo veiksmų kontrolę.
Kitos nuteistosios skunde nurodytos aplinkybės, kad jos labai prasta sveikata, kad jai nuolat reikia gydytis, jog jai nustatytos dvi nepagydomos ligos, o tinkamą gydymą ji gali gauti tik būdama laisvėje, taip pat atmestinos kaip nepagrįstos. Pažymima, kad byloje nėra jokių duomenų, kad I. L. sveikatos būklė neleistų jos laikyti laisvės atėmimo vietose, o ir įstatymai numato kalinčiųjų asmenų teisę gauti tokios pat kokybės ir lygio gydymą, koks užtikrinamas nekalinamiems asmenims, bei, esant būtinumui, gydymą specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose.
Taip pat nepagrįstai apeliantė skundo nurodo ir tai, kad teismas neteisingai į jai skirtos bausmės atlikimo laiką neįskaičiavo laiko nuo 2014 m. kovo 2 d. iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos 2014 m. gegužės 7 d. Byloje esantys duomenys tvirtina, kad šioje byloje I. L. laikinajame sulaikyme ir suėmime buvo nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2014 m. kovo 2 d. (1 t., 68, 148, 180 b. l.), o šis laikotarpis skundžiamu nuosprendžiu ir buvo įskaitytas į nuteistajai skirtą bausmę. Taigi laikotarpiai, kada nuteistoji buvo kardomajame kalinime kitose bylose, į nuteistajai skundžiamu sprendimu paskirtą bausmę neįkaitytini pagrįstai, nes jie įskaitytini tose bylose, kuriose ir buvo skirti.
Ir nors apeliantė skunde nurodo, kad ji atsiprašė nukentėjusiosios, ši jai atleido, civilinio ieškinio ir jokių pretenzijų nereiškė, kad ji turi 5 metų dukrą, su kuria ją sieja labai stiprūs socialiniai ryšiai, ir ji nori ją auginti pati, jog yra jauno amžiaus, vieniša motina, ir pažada, kad elgsis tinkamai ir daugiau nedarys jokių nusikaltimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad ši ir kitos nuteistosios skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima švelninti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia tai, kad nuteistajai ankstesniais nuosprendžiais jau buvo taikytos bausmės, kurios nebuvo susijusios su realiu laisvės atėmimu, tačiau tai jai teigiamos įtakos nepadarė, nuteistoji ir toliau pažeidinėjo visuomenėje priimtas taisykles, teisės ir moralės normas, o paskutinį nusikaltimą, kuris priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 d.), įvykdė būdama teista už tyčinių nusikaltimų padarymą, teistumui neišnykus, BK 27 straipsnio 1 dalies prasme – recidyvistė, o tai itin neigiamai apibūdina apeliantės asmenybę ir rodo, kad ankstesniais nuosprendžiais jai skirtos bausmės nepasiekė joms keliamų tikslų. O tai, kad nuteistoji savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį ir negali pradėti visaverčio gyvenimo, priklauso nuo jos pačios elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių.
Taigi, apylinkės teismas įvertino visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, tarp jų ir tas, kurias nuteistoji nurodo ir apeliaciniame skunde, ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantei už nusikaltimo padarymą skirtina laisvės atėmimo bausmė. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad apeliantės asmenybės ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nuteistoji, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Kolegijos vertinimu, nuteistajai apylinkės teismo skirta bausmė visiškai atitinka tiek jos padarytą nusikalstamą veiką, tiek jos asmenybę, tiek bausme siekiamus tikslus. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistajai apylinkės teismo nuosprendžiu skirta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, kuri dar buvo sumažinta vienu trečdaliu, yra mažesnė nei jos padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Be to, jai skirta bausmė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio nuostatomis, dar buvo bendrinama su ankstesniu nusprendžiu paskirta ir neatlikta bausme. Dėl to nuteistajai paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ar dar labiau ją švelninti nėra teisinio pagrindo. O tai, jog nuteistoji vis dėlto mano, kad jai turėjo būti skirta švelnesnė, nei skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda ir pagrindo mažinti jai pirmosios instancijos teismo skirto bausmės dydžio. Kartu pastebėtina, kad vien tik nuteistojo asmens pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.
Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės paskyrimo klausimą vertino visas aplinkybes, į kurias privaloma atsižvelgti (BK 54 straipsnio 2 dalis). Todėl skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad kitos rūšies bausmės, nei terminuotas laisvės atėmimas, paskyrimas, nepakeis I. L. teisei priešingo elgesio, ir konstatuoja, kad I. L. paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė yra ne per griežtos, atitinka protingumo, teisingumo, proporcingumo principus.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2014 m. gegužės 7 d. nuosprendį, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistosios I. L. apeliacinį skundą atmesti.