- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-13
- Bylos Nr.
- 2A-2131-221/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-00487-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“
- Atsakovas
- D. D.
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-700-878/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui D. D. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu (b. l. 2–5), prašydama priteisti iš atsakovo 8 183,74 Lt skolą, 4 391,11 Lt palūkanas, 8 856,87 Lt delspinigius, 2 840,13 Lt palūkanų delspinigius, 1 793,20 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 9,5 procentų sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2007 m. kovo 22 d. „Swedbank“, AB ir D. D. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 07-027484-VA, pagal kurią „Swedbank“, AB atsakovui suteikė sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas. Tačiau atsakovas netinkamai vykdė minėtą sutartį, todėl „Swedbank“, AB pastarąją nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovui dėl atitinkamų palūkanų, delspinigių ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo. 2008 m. birželio 18 d. „Swedbank“, AB ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08-20-15, pagal kurią „Swedbank“, AB perleido visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu UAB „Gelvora“.
Atsakovas teismo nustatytu terminu atsiliepimo nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Prienų rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 17 d. priėmė sprendimą už akių (b. l. 35–39), kuriuo ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 8 183,74 Lt negrąžintą kreditą, 1 463,70 Lt palūkanas, 1 473,07 Lt delspinigius, 263,47 Lt palūkanų delspinigius, 9,5 procentų dydžio sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (8 183,74 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. gegužės 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 341,58 Lt žyminį mokestį. Likusią ieškinio dalį atmetė.
Atlikęs formalų ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti iš dalies. Teismas nustatė, kad 8 183,74 Lt skolos suma pagrįsta ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl priteistina. Teismas ieškovės prašymą dėl palūkanų už pradelstą laikotarpį priteisimo tenkintino iš dalies, motyvuodamas tuo, kad nutraukus vartojimo kredito sutartį kreditas nebuvo grąžintas, tačiau ieškinys pateiktas praėjus šešeriems metams, palūkanos skaičiuotos už 1 898 pradelstas dienas. Byloje nėra duomenų, kodėl ieškovė daugiau nei šešerius metus delsė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos ir išieškoti skolą, todėl teismas laikė, kad ieškovė nesilaikė pareigos stengtis išvengti nuostolių arba įmanomai neleisti jiems padidėti, pati savo nerūpestingumu, aplaidumu sudarė sąlygas žalai padidėti, todėl išieškomų nuostolių (palūkanų) dydį atitinkamai sumažino. Pažymėjo, kad beveik šešerius metus skaičiuojamos 9,5 procentų dydžio metinės palūkanos praranda mokėjimo funkciją, o per tokį ilgą laiką susikaupus didelei palūkanų sumai mokėjimo funkcija transformuojasi į kreditoriaus pasipelnymą – taip įgyvendinama kreditoriaus teisė į mokėjimo palūkanas prieštarauja šios subjektinės teisės paskirčiai, geriems verslo papročiams ir visuomenės moralės principams, pagal kuriuos pelnymasis iš skolininko nemokumo yra tradiciškai smerkiami. Todėl palūkanas sumažino. Spręsdamas delspinigių pagrįstumo ir jų dydžio priteisimo klausimą, teismas nurodė, kad atsakovas yra vartotojas, kuris kredito sutartį sudarė prisijungimo būdu pagal standartines sutarties sąlygas, pagal kurias jis yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas arba apskritai atsisakyti sutarties, todėl turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, vartotojui sudarant sutartį nėra išaiškinamos visos sąlygos, todėl jis negali visapusiškai įvertinti riziką ir sutarties neįvykdymo pasekmes. Teismas nustatė, kad ieškovė 0,1 procento dydžio delspinigius ir palūkanų delspinigius atsakovui skaičiuoja nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d., tai yra už 1 807 dienas. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė šešerius metus delsdama kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, nesilaikė pareigos stengtis išvengti nuostolių arba įmanomai neleisti jiems padidėti, pati savo nerūpestingumu, aplaidumu sudarė sąlygas žalai padidėti, išieškomų delspinigių dydį atitinkamai sumažino. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kuriais būtų pagrįstos 1 793,20 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidos, todėl šį ieškovės reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 178 straipsnis). Atsakovas laiku negrąžino suteikto kredito, todėl teismas sprendė, kad jis privalo mokėti vartojimo kredito sutartyje nustatyto dydžio palūkanas iki visos kredito sumos grąžinimo dienos, todėl ieškovei iš atsakovo priteisė sutartines 9,5 procentų dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė ieškovei iš atsakovo 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Ieškinį tenkinus iš dalies, teismas bylinėjimosi išlaidas ieškovei priteisė proporcingai teismo tenkintų reikalavimų daliai.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu (b. l. 41–43) prašo teismo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimo už akių dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti 2 927,41 Lt palūkanas ir papildomai priteisti iš atsakovo 2 927,41 Lt palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantė nesutinka su skundžiamo sprendimo už akių dalimi, kuria atmestas prašymas priteisti 2 927,41 Lt palūkanas bei mano, kad pirmosios instancijos teismas palūkanų nepriteisė neteisėtai ir nepagrįstai, todėl ši sprendimo dalis naikintina. Skolininkui pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas. Apeliantės manymu, vartojimo kredito sutartyje numatytos 9,5 procentų sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams.
Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. kovo 22 d. „Swedbank“, AB ir atsakovas D. D. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 07-027484-VA, pagal kurią bankas atsakovui suteikė 10 000 Lt dydžio paskolą (b. l. 27–28). Atsakovui netinkamai vykdant vartojimo kredito sutartį, bankas 2008 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. K-SR-7304 įspėjo atsakovą iki 2008 m. rugsėjo 6 d. įvykdyti įsipareigojimus bankui bei informavo, kad vienašališkai nutrauks sutartį, jeigu iki nustatytos dienos įsiskolinimas nebus padengtas (b. l. 29). 2008 m. birželio 18 d. „Swedbank“, AB ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08-20-15, pagal kurią „Swedbank“, AB perleido visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu UAB „Gelvora“ (b. l. 15–26).
Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su teismo sprendimo už akių dalimi, kuria teismas sumažino ieškovės prašomas priteisti 4 391,11 Lt palūkanas iki 1 463,70 Lt, dėl kitos teismo sprendimo už akių dalies ginčo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl šios teismo sprendimo už akių dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 straipsnis).
Vartojimo kredito sutartimi šalys buvo susitarę dėl 9,5 procentų dydžio metinių palūkanų normos. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti sutartines palūkanas 4 391,11 Lt, kurios nurodytos reikalavimo perleidimo sutartyje ir paskaičiuotos nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2013 m. gruodžio 10 (b. l. 8).
Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl 4 391,11 Lt palūkanų priteisimo sumažino, motyvuodamas tuo, kad ieškovė, daugiau nei šešerius metus delsdama kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos ir išieškoti skolą, nesilaikė pareigos stengtis išvengti nuostolių arba įmanomai neleisti jiems padidėti, savo nerūpestingumu, aplaidumu sudarė sąlygas žalai padidėti.
Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).
Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl pelno palūkanų, kaip mokesčio už pinigų skolinimą, skaičiavimo. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Kreditoriaus apsauga nuo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku nėra ribojama tik palūkanomis.
Byloje nustatyta, kad reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo kreditorius ieškovei perleido 2008 m. birželio 18 d. (b. l. 15–26). UAB Gelvora” 2009 m. vasario 11 d. pranešimu dėl reikalavimo perleidimo atsakovą ragino per tris dienas nuo pranešimo gavimo dienos sumokėti 8 183,74 Lt skolą, 300,84 Lt palūkanas, 84,23 Lt delspinigius, 20,66 Lt skolos išieškojimo išlaidas, iš viso 8 589,47 Lt (b. l. 30). Ieškovė į teismą ieškiniu kreipėsi tik 2014 m. gegužės 7 d. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovės neatsakingas, nerūpestingas elgesys ilgą laiką nesikreipiant į teismą, lėmė daug didesnes palūkanas. Be to, būtina atsižvelgti ir į tai, kad atsakovas yra vartotojas, jis priėmė paslaugų tiekėjo siūlomas sutarties sąlygas ir neturėjo galimybės dėl jų derėtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Kasacinis teismas konstatuodamas būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Pagal civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo ir pusiausvyros principą vieno asmens teisė negali būti ginama ignoruojant ar paminant kito asmens teisėtą interesą. Teismas, vykdymas teisingumą, privalo siekti šalių teisių ir teisėtų interesų protingos pusiausvyros ir, atsižvelgdamas tiek į teisės ir teisės principų, tiek į moralės reikalavimus, ginti tą šalį, kurios teisės ir teisėti interesai turi prioritetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. vartotojų teisių apsaugos vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika Nr. 30).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantė neteikė papildomų duomenų dėl patirtų didesnių nuostolių, gana ilgą laikė nesikreipė dėl skolos išsiieškojimo, remdamasis įstatymo nuostatomis bei bendraisiais teisės principais, kasacinio teismo formuojama praktika, siekiant nepažeisti šalių interesų pusiausvyros bei vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.15 straipsnis), sprendžia, kad priteistinų palūkanų suma sumažinta pagrįstai ir apeliacinio skundo argumentais priimto sprendimo už akių keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.