- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-22
- Bylos Nr.
- 1A-225-315-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Kisielius (pirm.), Laureta Ulbienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Kaltinamasis
- V.
- Advokatai
- Romualdas Mikliušas
- Kategorijos
Teisėjas A. Pažarskis Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.5.2.; 2.1.7.;
2011 m. vasario 22 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. išteisintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2003 m. kovo mėn.- 2004 m. vasario mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. K., susitaręs su juo daryti sunkų nusikaltimą, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą - 93382,20 Lt valstybės biudžeto lėšų (PVM), o būtent:
jis, turėdamas tikslą apgaule įgyti UAB „G." valdomas valstybės biudžetui priklausančias lėšas (PVM), veikdamas pagal iš anksto su A. K. aptartą planą, per E. K. iš S. J. neatlygintinai, nemokant pridėtinės vertės mokesčio įsigijo jo parašytą darbą-„Mažmeninės prekybos naftos produktais frančizės įsigijimo rekomendacijos", jį bei UAB „G." duomenis perdavė A. K., kuris į jo kontroliuojamos, jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdančios, specialiai nusikalstamoms veikoms daryti įsteigtos UAB „I." PVM sąskaitos- faktūros LEB serijos, Nr. (duomenys neskelbtini) blanką įrašė melagingus duomenis, kad UAB „I." tariamai parduoda, o UAB „G." tariamai perka minėtas mažmeninės prekybos naftos produktais frančizės įsigijimo rekomendacijas už 612172,20 Lt, iš jų 93382,20 Lt PVM, bei pagamino netikrą 2003-03-05 konsultacinių paslaugų sutartį Nr.P2/03-200, netikrą 2003-12-12 atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktą pagal sutartį Nr.P2/03-2003, kuriuose nurodė melagingus duomenis apie tariamą UAB „I." prekių pardavimą UAB „G.". Tęsdamas nusikalstamą veiką A. K. nurodė formaliam UAB „I." direktoriui V. J. atlikti rankraštinius įrašus ir pasirašyti mažmeninės prekybos naftos produktais frančizės įsigijimo rekomendacijose, pasirašyti netikroje 2003-03-05 konsultacinių paslaugų sutartyje Nr.P2/03-200, pats juose uždėjo UAB „I." antspaudo atspaudus, nurodė formaliam UAB „I." direktoriui R. A. pasirašyti bei uždėti UAB „I." antspaudo atspaudą netikrame 2003-12-12 atliktų darbų priėmimo-perdavimo akte, pasirašyti suklastotoje 2003-12-12 UAB „I." PVM sąskaitoje-faktūroje LEB serijos, Nr.(duomenys neskelbtini). V. J. ir R. A. savo parašais, kaip UAB „I." direktoriams bei įmonės „I." antspaudo atspaudais patvirtinus minėtus suklastotus ir netikrus dokumentus, A. K. juos perdavė V. P.. V. P., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, prisistatydamas kaip UAB „I." atstovas, siekdamas apgaule įgyti UAB „G." valdomas valstybės biudžetui priklausančias lėšas (PVM), pateikdamas minėtus suklastotus ir netikrus dokumentus, kuriuose buvo neteisėtai išskirtos mokėtino PVM sumos, apgaule įtikino UAB „G." direktorių V. J. UAB „G." vardu nupirkti jo (V. P.) kartu su minėtais suklastotais ir netikrais dokumentais pateiktas mažmeninės prekybos naftos produktais frančizės įsigijimo rekomendacijas ir sumokėti kainą bei PVM. UAB „G." direktorius V. J. V. P. panaudotos apgaulės įtakoje, manydamas, kad minėtas mažmeninės prekybos naftos produktais frančizės įsigijimo rekomendacijas parduoda UAB „I." bei, kad ši įmonė turi teisę už minėtą prekę gauti PVM, minėtas rekomendacijas UAB „G." vardu nupirko ir suorganizavo, kad pagal pateiktus suklastotus ir netikrus dokumentus, išrašant 2004-01-22 kasos išlaidų orderį Nr.19 iš įmonės kasos būtų sumokėta 513000 Lt grynais, kuriuos V. J. 2004-01-22 Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje perdavė tiesiogiai V. P., o 2004-01-22 mokėjimo pavedimu Nr.83, 2004-02-18 mokėjimo pavedimu Nr.232, 2004-02-24 mokėjimo pavedimu Nr.280 į UAB „I." bankinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Snoras", būtų pervesta 99172,20 Lt, iš viso UAB „I." sumokant 612172,20 Lt, tame tarpe 93382,20 Lt PVM. Tęsdamas nusikalstamą veiką dalį pinigų, pervestų į UAB „I." bankinę sąskaitą A. K. pervedė į šios įmonės mikroprocesorinės kortelės einamąją sąskaitą, o kitus pradžioje pervedė į jokios ūkinės finansinės veiklos nevykdančių UAB „L.", UAB „T." bankines sąskaitas, o po to į šių įmonių mikroprocesorinių kortelių einamąsias sąskaitas, iš kurių A. K. nurodymu UAB „I." formalus direktorius R. A. 2004-01-23 - 2004-02-24 laikotarpiu šiuos pinigus bankomatuose, esančiuose Ozo g. 25, Vilniuje, A.Vivulskio g. 7, Vilniuje, nuėmė grynais ir patalpose, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ar kitoje tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje Vilniaus mieste, perdavė A. K.. Tokiu būdu, V. P. kartu su A. K., veikdamas bendrininku grupe, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą- UAB „G." valdomas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui priklausančias lėšas- 93382,20 Lt PVM.
Šalies argumentai
Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo prašo pripažinti V. P. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., ir skirti jam bausmę – laisvės atėmimą 1 metams, ją atliekant pataisos namuose, visiškai tenkinti pareikštą civilinį ieškinį. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (LR BPK 329 str. 2 p.). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. K. parodė, kad už jo lėšas buvo įsteigta UAB „I.“, kurio direktoriais pradžioje buvo V. J., o vėliau R. A.. V. J. jokių funkcijų nevykdė, tik atvažiuodavo ir pasirašydavo jo užpildytas PVM sąskaitas-faktūras, kartais paimdavo pinigus iš bankomato ar banko ir atiduodavo jam. Vėliau nesutarus su V. J., jis paprašė R. A. perrašyti UAB „I.“ savo vardu ir tapti šios įmonės direktoriumi. Tiek V. J., tiek R. A. įmonėje jokios veiklos nevykdė, jie tik A. K. prašymu pasirašinėdavo dokumentus. Minėtos ir kitų įmonių vardu buvo išrašinėjamos fiktyvios PVM sąskaitos-faktūros daugeliui įmonių, tarp jų ir UAB „G.“. Fiktyvių sąskaitų išrašymas UAB „G.“ buvo derinamas su V., kurio pavardės nepamena.
Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei teisminio nagrinėjimo metu įtariamasis V. J. parodė, kad 2003 m. jis susipažino su A. K., kuris pasisiūlė jį įdarbinti direktoriumi, tačiau pasakė, kad reikės įsteigti įmonę. Jis sutiko Su A. K. pasiūlymu ir 2003 m. pradžioje jis įsteigė UAB „I.". Steigimo išlaidas kompensavo A. K.. Įsteigus įmonę, jis nuvyko į VMI, kur UAB „I." vardu įsigijo PVM sąskaitų- faktūrų, kasos pajamų orderių blankų. Visus šiuos blankus jis perdavė A. K.. Pas A. K. buvo visi UAB „I." buhalteriniai apskaitos dokumentai. Po įsteigimo jis jokio darbo šioje įmonėje nedirbo, tik pasirašinėjo įvairiuose A. K. pateiktuose buhalteriniuose dokumentuose- PVM sąskaitose- faktūrose bei kasos pajamų orderiuose. Realiai jokių paslaugų ar prekių jis neįsigijo ir nepardavė bei paslaugų nesuteikė. Apie tai, kad šiuose dokumentuose nebuvo realiai atliekamos paslaugos ir suteikiamos prekės, jis suprato tik praėjus tam tikram laikui. Tuo laikotarpiu taip pat A. K. prašymu jis vykdavo į banką „Snoras", kur čekių knygele iš UAB „I." bankinės sąskaitos nuimdavo pinigus, kuriuos atiduodavo A. K.. Pastarasis taip pat turėjo UAB „I." bankines korteles ir pats galėjo nuiminėti pinigus nuo sąskaitos. 2003-03-05 konsultacinių paslaugų sutartis Nr.P2/03-2003, sudaryta tarp UAB „G." ir UAB „I.", UAB „I." mažmeninės prekybos naftos produktais frančizės įsigijimo rekomendacijos, 2003-12-12 atliktų darbų priėmimo- perdavimo aktas pagal sutartį Nr. P2/03-2003, UAB „I." 2003-12-12 PVM sąskaita-faktūra serija LEB Nr. (duomenys neskelbtini), išrašyta UAB „G.", UAB „I." 2004-01-22 kasos pajamų orderio kvitas serija LAE Nr. 5654505, UAB „G." 2004-01-22 kasos išlaidų orderis Nr. 19, UAB „G." 2004-01-22 mokėjimo nurodymas Nr. 83, UAB „G." 2004-02-18 mokėjimo nurodymas Nr. 232, UAB „G." 2004-02-24 mokėjimo nurodymas Nr. 280 jam ankščiau nėra matyti. 2003-03-05 konsultacinių paslaugų sutartį Nr. P2/03-2003, sudarytą tarp UAB „G." ir UAB „I." jam pasirašyti nurodė A. K.. Pasirašęs šiuos dokumentus pastaruosius jis atidavė A. K.. UAB „G." jis nežino, jos pavadinimą girdi pirmą kartą.
Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei teisminio nagrinėjimo metu įtariamasis R. A. parodė, kad UAB „I." direktoriumi jis buvo įdarbintas maždaug nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2004 m. birželio mėn. Jis UAB „I." faktiškai nieko nedirbo, tik formaliai buvo įdarbintas įmonės direktoriumi: A. K. nurodymu pasirašinėjo jau atspausdintuose UAB „I." PVM sąskaitose-faktūrose, kasos pajamų orderiuose, jų kvituose, kituose jam pateiktuose dokumentuose, UAB „I." dokumentų jis niekada neruošdavo, nespausdindavo. Pasirašydamas dokumentus jis suvokė, kad juos klastoja, nes praktiškai įmonė nevykdė jokios veiklos. Kur buvo laikoma UAB „I." kasa jis nežino, visus pinigus valdė A. K.. Be sąskaitų pasirašinėjimo jis dar A. K. nurodymu iš UAB „I." ir kitų veiklos nevykdančių įmonių bankinių sąskaitų išgrynindavo pinigus, pervestus už fiktyvias paslaugas ar pardavimus iš įmonių užsakovių. Vieną kartą Juodus pinigus" A. K. nurodymu jis yra perdavęs V. P.. UAB „I." PVM sąskaitą- faktūrą serija LEB Nr. (duomenys neskelbtini) atspausdintą jam padavė ir nurodė pasirašyti A. K.. Pagal šią PVM sąskaitą- faktūrą jis realiai jokių paslaugų ar prekių UAB „G." nesuteikė. 2003-12-12 atliktų darbų priėmimo- perdavimo akte pagal sutartį Nr. P2/03-2003, UAB „I." 2003-12-12 PVM sąskaitoje- faktūroje serija LEB Nr. (duomenys neskelbtini), išrašytoje UAB „G.", UAB „I." 2004-01-22 kasos pajamų orderio kvite serija LAE Nr. 5654505 yra jo parašai, kasos pajamų orderio kvite yra jo ranka atlikti rankraštiniai įrašai „R. A.", atliktų darbų priėmimo- perdavimo akte UAB „I." antspaudo atspaudą turbūt uždėjo jis, nes tas antspaudas būdavo pas jį. Šiuose dokumentuose jis pasirašė A. K. nurodymu. Nieko konkretaus apie šių dokumentų turinį paaiškinti negali. Jis tikrai žino, kad šiuose dokumentuose nurodytų prekių- paslaugų UAB „I." įmonei „G." neteikė, įmonė „I." ir jis pats nėra gavęs pinigų, nurodytų 2004-01-22 kasos pajamų orderio kvite serija LAE Nr. 5654505. Visus įmonės pinigus valdė A. K.. UAB „G." pavadinimą jis girdi pirmą kartą, apie jos veiklą, atstovus nieko nežino, nėra su jais bendravęs. Išklausęs pateiktus telefoninius pokalbius jis patvirtino, kad pokalbiai vyksta su A. K. apie pagal fiktyvius sandorius pervestų pinigų išgryninimą, tariasi susitikti su A. K., kad perduotų pastarajam išgrynintus pinigus, kalba apie UAB „I." sąskaitoje atliktus pinigų pervedimus į mikroprocesorinės kortelės sąskaitą, iš kurios tie pinigai būdavo nuimami grynais, apie jo išgrynintų pinigų perdavimą V. P., apie susitikimus su V. P., kurių metu A. K. nurodymu jis V. P. perduodavo pinigus. Taip pat pokalbiai vyksta ir su V. P. apie pinigų perdavimą pastarajam, apie susitikimus su V. P., kurių metu jis A. K. nurodymu V. P. perduodavo pinigus bei dokumentus.
Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas V. J. parodė, kad jis yra UAB „G." direktorius. Konsultacinių paslaugų sutartį Nr. P2/03-2003 tarp UAB „G." ir UAB „I." jam pateikė V. P.. Po sutarties pasirašymo UAB „G." nuolat perdavinėjo V. P. reikalingus duomenis. Tai, kad V. P. atstovauja UAB „I.", jam jokių įtarimų nesukėlė, kadangi V. P. prisistatė šios įmonės teisininku. 2003 m. lapkričio mėn. V. P. pateikė jam atliktas „Mažmeninės prekybos naftos produktais frančizės įsigijimo rekomendacijas". Jis susitarė su V. P., kad pastarasis pateiks šios paslaugos įsigijimo dokumentus, o UAB „G." apmokės už šias rekomendacijas bei kitas suteiktas paslaugas. 2003 m. gruodžio mėn. V. P. pateikė jam UAB „I." PVM sąskaitą- faktūrą serija LEB Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „G." 2004-01-22 į UAB „I." pervedė 49 000 Lt, 2004-02-24- 25 172,20 Lt, 2004-02-18- 25 000 Lt, o kitą dalį grynaisiais, t.y. 513 000 Lt sumokėjo UAB „I." pagal kasos pajamų orderį serija LAE Nr. 5654505. Grynuosius pinigus jis padavė asmeniškai V. P., kuris jam ir pateikė UAB „I." kasos pajamų orderį. Jeigu būtų įtaręs, jog PVM už rekomendacijų pardavimą sumokėtas nebus, nebūtų sudaręs sandorio su V. P. atstovaujama įmone.
R. A. asmens kratos metu be kitų daiktų buvo paimta AB banko „Snoras" mikroprocesinė kortelė Nr. 6440070810008307361, išduota UAB „T." vardu, kuri buvo naudota išgryninant pinigus, pervestus iš UAB „G."; AB banko „Snoras" mikroprocesinė kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), išduota UAB „I." vardu, kuri buvo naudota išgryninant pinigus, pervestus iš UAB „G.". Kratos R. A. automobilyje „Mercedes Benz", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) metu buvo paimta AB banko „Snoras" mikroprocesinė kortelė Nr.(duomenys neskelbtini), išduota UAB „L." vardu, kuri buvo naudota išgryninant pinigus, pervestus iš UAB „G.".
Tauragės apskrities VMI patikrinimo akte Nr. 2-6-4 konstatuota, kad pirminėje paslaugų grandinėje PVM nebuvo deklaruotas ir sumokėtas, o pagal 2003-12-12 kasos pajamų orderį serija LAE Nr. 5654505 gauti 513 000 Lt neužpajamuoti ir UAB „I." išimtuose apskaitos dokumentuose minėto kasos pajamų orderio nėra.
Prokuroro teigimu, teismas abejones A. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais grindžia iš esmės viena aplinkybe- A. K. ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje apklausoje minėjo ne tik UAB „I.", bet ir kitas įmones- UAB „A.", UAB „L.", UAB „T.", UAB „E.". Kadangi byloje nėra jokių duomenų apie šių įmonių sandorius su UAB „G.", teismas kritiškai vertino ir kitas A. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui papasakotas aplinkybes. Šias išvadas teismas padarė įrodymus vertindamas atsietus vienas nuo kito, o kai kurių, turinčių esminę reikšmę priimant sprendimą dėl V. P. kaltės, neįvertinęs visiškai, dėl to neišsamiai išanalizavo V. P. inkriminuojamo nusikaltimo padarymo mechanizmą. Teismas A. K. parodymuose nurodytas aplinkybes turėjo vertinti gretindamas su kitais teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytais faktais: iš banko sąskaitų išklotinių, R. A. parodymų, kratos protokoluose užfiksuotų duomenų, kuriuos teismas pripažino neturinčiais įrodomosios reikšmės, matyti, kad dalį UAB „G." į UAB „I." pervestų pinigų iš karto išgrynino R. A., o kita dalis, siekiant užmaskuoti nusikalstamos veiklos pėdsakus, buvo pervesta į kitų A. K. valdomų įmonių-UAB „L." ir UAB „T." banko sąskaitas, iš kurių vėliau pinigus išgrynino tas pats R. A.. Taigi galima teigti, kad A. K., ikiteisminio tyrimo teisėjui pasakodamas ne tik apie fiktyvią UAB „I." veiklą, bet ir UAB „L.", UAB „T." vardu atliekamus sandorius, teisingai papasakojo apie jam žinomas šiai nusikalstamai veikai ištirti reikšmingas aplinkybes ir jo parodymai laikytini objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais kaltinimą V. P.. Ta aplinkybė, kad tolesnio baudžiamojo proceso metu A. K. pakeitė parodymus, nepagrindžia galimybės ankstesnius A. K. parodymus vertinti kaip neteisingus, kadangi esant BPK 189 straipsnio 3 dalyje numatytam pagrindui jį apklausė ikiteisminio tyrimo teisėjas.
Tuo tarpu skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai V. P. parodymus vertino kaip nuoseklius ir atitinkančius byloje nustatytas aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu V. P. negalėjo paaiškinti sandorių tarp UAB „G." ir UAB „I." aplinkybių, nurodė, kad R. A. nepažįsta visiškai, o V. J. pažįsta, bet neprisimena, kokiomis aplinkybėmis yra su pastaruoju bendravęs. Akivaizdu, kad išsamius parodymus V. P. davė tik susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, žinodamas jį kaltinančius duomenis bei juos interpretuodamas savo naudai, dėl ko jo parodymai negali būti laikomi nuosekliais ir objektyviais.
Teismas, kritiškai vertindamas telefoninių pokalbių tarp V. P. ir A. K., tarp A. K. ir R. A. bei tarp V. P. ir R. A. metu nurodytas aplinkybes, jas vertino atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų: nors minėti asmenys konspiracijos sumetimais telefonu kalbėjo užmaskuotai ir neminėjo konkrečių piniginių sumų, tačiau teismas, vertindamas šiuos pokalbius, turėjo atsižvelgti į tai, kad daugumos telefoninių pokalbių iniciatorius buvo A. P., kuris A. K. skambindavo iš karto po to, kai UAB „G." į UAB „I." banko sąskaitą pervesdavo pinigus; iš kalbančių asmenų tono matyti, jog V. P. duodavo valdingus nurodymus A. K., kad pastarasis kuo greičiau išgrynintų UAB „G." pervestus pinigus ir pastaruosius perduotų jam- V. P.; nors pokalbių fiksavimo metu buvo gryninamos ir kitų įmonių į UAB „I." banko sąskaitą pervesti pinigai, tačiau su kitomis įmonėmis V. P. nebuvo niekaip susijęs ir neturėjo jokio pagrindo kalbėti apie kitų įmonių piniginių lėšų išgryninimą. Teismas privalėjo įvertinti minėtas aplinkybes bei išvadas daryti jas sugretinęs su kitais įrodymais, tame tarpe ir A. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis V. P. ir jo gynėjas prašė prokuroro skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas atmestinas.
LR BPK 20 str. 2 d. ir 5 d. yra įtvirtintos nuostatos, jog tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, ir juos įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr.40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtas, kai priimtas, surašytas prisilaikant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, o pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, veikos sudėties, asmens kaltumo ir kitų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ir teisingai įvertintais įrodymais. 3.1.8 punkte yra išaiškinta, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes ( Teismų praktika, 2003, Nr.19). Lietuvos Konstitucijos 31 str. 1 d. bei Baudžiamojo proceso kodekso 44 str. 6 d., kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka. Baudžiamajame procese yra laikomasi principo, jog visos abejonės, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai.
Nagrinėjamoje byloje V. P. atžvilgiu pareikštas kaltinimas dėl veikimo bendrininkų grupe kartu su A. K., susitarus su juo daryti sunkų nusikaltimą, įgijimo didelės vertės svetimą turtą - 93382,20 Lt valstybės biudžeto lėšų (PVM), o būtent – UAB „G." valdomas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui priklausančias lėšas – 93382,20 Lt PVM.
Teisiamajame posėdyje V. P. neprisipažino padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodė, kad pinigų, sumokėtų už mažmeninės prekybos naftos produktais frančizės įsigijimo rekomendacijas nepasiliko, jis minėtus pinigus iškart perdavė A. K.. Taip pat nurodė, kad nežinojo, jog A. K. nevykdo veiklos, nekilo abejonių, kad jo įmonių veikla gali būti fiktyvi. Šių išteisintojo parodymų nepaneigia byloje surinkti įrodymai. Be to, A. K. teisme parodė, kad jo vadovaujamose įmonės turėjo ir legalios veiklos. Šis jo teiginys nėra paneigta byloje surinkta medžiaga.
Prokuroras apeliaciniame skunde priešingas išvadas daro remdamasis liudytojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Teisminio nagrinėjimo metu A. K. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai buvo netikslūs, jis norėjo greičiau būti paleistas į laisvę. Be to, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, tyrimo metu A. K. duoti parodymai yra neinformatyvūs. Kaip matyti, juose užsimenama apie asmenį, vardu V., kuris UAB „G.“ atstovams perduodavo A. K. įmonės „A.“, UAB „I.“, UAB „L.“, UAB „T.“, UAB „E.“ fiktyvias PVM sąskaitas faktūras, tačiau baudžiamojoje byloje nesurinkta jokių duomenų, kad UAB „G.“ būtų turėjusi kokių nors kontaktų su minėtomis įmonėmis, išskyrus UAB „I.“. Vėlesnių apklausų metu A. K. nurodė skirtingas aplinkybes ir neigė, kad V. P. jis mokėjo kokius nors pinigus, išskyrus už V. P. įmonės „B.“ teikiamas jo įmonėms buhalterines apskaitos paslaugas. Tokius parodymus A. K. davė ir bylą nagrinėjant teisme, kur parodė, kad V. P. pinigų už rekomendacijų pardavimą UAB „G.“ jis nemokėjo, o vienintelės piniginės lėšos V. P. buvo mokamos už jo įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymą. Prokuroras teigdamas, kad V. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kartu remiasi ir liudytojų R. A. bei V. J. parodymais, duotais nagrinėjant baudžiamąją bylą. Kolegija vertindama šių liudytojų parodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad nei R. A., nei V. J. nenurodė aplinkybių, kurios turėtų reikšmės V. P. kaltinime. Kaip matyti, V. J. parodė, kad V. P. jis nepažįsta, UAB „I.“ buvo jo įmonė, tačiau realiai ją valdė A. K., kuris viską tvarkydavo, o jis tik atvažiuodavo į ofisą pasirašyti dokumentus. V. J. parodė, kad nieko nežino apie frančizės įsigijimo rekomendacijas. R. A. savo ruožtu parodė, kad dirbo UAB „I.“ direktoriumi, tačiau įmonei realiai vadovavo A. K., kurio pateiktus dokumentus jis pasirašinėjo bei jo nurodymu nuimdavo nuo sąskaitų pinigus. Jis parodė, kad nežino UAB „G.“, V. P. kažkada perdavęs pinigų už buhalterinės apskaitos vedimą. Minėtų liudytojų parodymai patvirtina vieni kitus ir nėra paneigti byloje surinkta medžiaga.
Liudytojai A. J., R. J. ir D. P. taip pat nenurodė esminių kaltinimui reikšmingų aplinkybių ir parodė, kad UAB „G.“ pirko minėtas rekomendacijas, patvirtino atsiskaitymo už jas faktą bei tai, kad minėtomis rekomendacijomis UAB „G.“ realiai pasinaudojo ir turėjo naudos. Minėtų liudytojų parodymus iš dalies patvirtino liudytojais apklausti E. K. ir S. J.. Jie patvirtino, kad V. P. domėjosi naftos produktų prekybos frančizės rekomendacijomis, jas S. J. ir parengė. Apie galimą PVM grobstymą minėti liudytojai nieko nežinojo ir negalėjo parodyti.
Kolegija taip pat pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas šioje byloje UAB „G.“ direktoriaus V. J. atžvilgiu. Manytina, kad nutraukus ikiteisminį tyrimą V. J., kaltinimas V. P. dėl to paties sandorio, kuris iš esmės buvo pripažintas teisėtu, nėra logiškas. Be to, kaip teisingai nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, kaltinimas ydingas dar ir dėl to, kad kitas kaltinime nurodytas veikos bendrininkas A. K. nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino telefoninių pokalbių tarp V. P. ir A. K., tarp A. K. ir R. A. bei tarp V. P. ir R. A. metu nurodytas aplinkybes, jas vertino atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų: teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad daugumos telefoninių pokalbių iniciatorius buvo A. P., kuris A. K. skambindavo iš karto po to, kai UAB „G." į UAB „I." banko sąskaitą pervesdavo pinigus; iš kalbančių asmenų tono matyti, jog V. P. duodavo valdingus nurodymus A. K., kad pastarasis kuo greičiau išgrynintų UAB „G." pervestus pinigus ir pastaruosius perduotų jam – V. P.; nors pokalbių fiksavimo metu buvo gryninamos ir kitų įmonių į UAB „I." banko sąskaitą pervesti pinigai, tačiau su kitomis įmonėmis V. P. nebuvo niekaip susijęs ir neturėjo jokio pagrindo kalbėti apie kitų įmonių piniginių lėšų išgryninimą.
Kolegija pažymi, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina V. P. pareikšto kaltinimo. V. P. negalėjo nurodyti, kad išklausytuose garso įrašuose užfiksuoti jo pokalbiai. Analizuojant telefoninių pokalbių turinį matyti, kad pokalbiuose tarp A. K., R. A. ir V. P. yra kalbama užuominomis, neminint konkrečių veiksmų ir piniginių sumų, todėl suprasti, apie ką konkrečiai kalbama, nėra objektyvios galimybės. Prie telefoninių įrašų pridedamos finansinių operacijų išklotinės, iš kurių matyti, kad pokalbių metu buvo nuiminėjami pinigai nuo UAB „G.“ bankinių sąskaitų, taip pat UAB „I.“ bei gryninamos kitų įmonių lėšos nepatvirtina V. P. kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu. Vertinant išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad minėtais rašytiniais įrodymais pagrindžiama V. P. kaltė, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs V. P. bei liudytojų duotus parodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti kategorišką išvadą, kad V. P. sukčiavo ir apgaule kartu su A. K. įgijo didelės vertės svetimą turtą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. P. neįrodyta kad jis dalyvavo nusikalstamojoje veikoje, turinčioje nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., požymių, ir jį pagrįstai išteisino.
Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Naikinti ar keisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 20 d. nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.