- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-08-04
- Bylos Nr.
- I3-3454-816/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04297-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jovita Einikienė (pirm.)
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija
- Pareiškėjas
- "Baltic krantas"
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Baltic krantas“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Bankroteka“, skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja BUAB „Baltic krantas“ kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. S-151(7-121/2019, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 69-80 ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (28.19) FR0682-14.
Skunde nurodo, kad mokesčių administratoriai ir Komisija nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog iki tiriamojo laikotarpio bendrovė savo veiklą vykdė labai trumpą laiką (tiriamas 2010–2013 m. laikotarpis buvo bendrovės veiklos pradžia). VMI bendrovės pelningumą apskaičiavo nuo 2010 m. pradžios, nors bendrovė savo veiklą pradėjo vykdyti tik nuo 2010 m., o visas tyrimas atliktas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo mėnesio.
Teigia, kad VMI, lygindama šalies bendrą pelningumą su bendrovės pelningumu, vadovavosi Lietuvos Respublikos statistikos departamento pateiktais duomenimis, kuriuose atsispindi ir bendrovės, kurios savo veiklą vysto ilgą laiko tarpą ir turi ilgametį įdirbį, todėl tokios įmonės gali pardavinėti transporto priemones su didesniu antkainiu ir gauti didesnį pelną. Pareiškėjos teigimu, siekiant nustatyti tą pačią veiklą vykdančių šalies bendrovių pelningumo vidurkį, VMI turėjo lyginti pirmųjų trijų metų veiklos laikotarpius.
Pareiškėjos manymu, sprendimuose aprašytas mažas bendrovės pelningumo vertinimas yra normali verslo praktika, nes bendrovė verslo pradžiai skolinosi pinigų apyvartinėms lėšoms, kurias naudojo reklamai, nuolaidoms kompensuoti, prekybai, investicijoms ir panašiai. Pažymi, jog vėliau buvo grąžinta ženkli paskolos suma kreditoriui. Visa tai lėmė mažą bendrovės pelningumą, tačiau vėliau pelningumas pradėjo didėti. Pareiškėja nurodo, kad 2010 m. bendrovė turėjo 49 849 Lt nuostolį, 2011 m. – 28 778 Lt nuostolį, 2012 m. – 21 071 nuostolį, o 2013 m. bendrovė jau gavo pelną, kuris siekė 123 217 Lt. Pareiškėja dėl aukščiau išvardytų priežasčių mano, kad VMI sprendime išdėstyta pozicija ir vertinimas dėl bendrovės veiklos neatitikimo įprastam verslo standartui yra subjektyvus ir nepagrįstas.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, Mokesčių administratoriai ir Komisija neatsižvelgė ir objektyviai nevertino bendrovės pateiktų argumentų bei įrodymų dėl liudytojų (transporto priemonių pirkėjų) parodymų. Sprendime VMI tvirtina, jog, apklausus pirkėjus, šie nurodė, jog mokėjo daugiau nei nurodyta bendrovės dokumentuose, tačiau mano, kad VMI neakcentavo ir nenagrinėjo aplinkybių, jog galimai didesnes sumas pirkėjai sumokėjo ne bendrovei, o kitiems asmenims. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratorius tik iš dalies vertino pirkėjų paaiškinimus, ir tik ta apimtimi bei kriterijais, kurie akivaizdžiai naudingi patikrinimą atlikusiems ir sprendimą priėmusiems subjektams. VMI vertino ir atsižvelgė tik į pirkėjų nurodytas sumas, kurios nėra tikslios ir visiškai nevertino pirkėjų nurodytų aplinkybių, kam tos sumos buvo sumokėtos. Dauguma pirkėjų, atsakydami kam sumokėjo pinigus, įvardijo konkrečius asmenis ar įmonę, kurie nėra susiję su bendrove, tačiau VMI, priimdama sprendimą, į tai neatsižvelgė ir šiuo klausimu nepasisakė. Mano, kad toks dalinis liudytojų parodymų vertinimas yra neteisingas ir neteisėtas.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad daugiau nei pusė asmenų nurodė, o kai kurie net tiksliai įvardijo duomenis tų asmenų, iš kurių įsigijo transporto priemones ir sumokėjo grynais ar bankiniu pavedimu. Pažymi, jog nei vienas fizinis ir juridinis asmuo, išskyrus G. Z., nėra ir nebuvo bendrovės darbuotojai. Pareiškėja mano, kad Inspekcija, žinodama apie asmenų gautas ir galimai neapskaitytas pajamas, nesiėmė priemonių šių asmenų ir sandorių patikrinti bei užfiksuoti tikrąjį pajamų gavėją, o VMI į šias aplinkybes neatsižvelgė ir nepasisakė, nurodydama, pasak pareiškėjo, jog nustatinėti tikrąjį pajamų gavėją nėra teisinga ir tikslinga. Tokiu būdu VMI, nepanaikindama Inspekcijos sprendimo, sudarė galimybes tikriesiems pajamų gavėjams – fiziniams ir juridiniams asmenims, - išvengti mokestinės prievolės. Vienas iš liudytojų – G. Z., raštu patvirtino, jog jis asmeniškai gavo pirkėjo nurodytą sumą, o likusią dalį įnešė į bendrovės kasą, tačiau ir minėtu atveju, VMI sprendime nurodė, kad už tokį sandorį privalu susimokėti bendrovei.
Mano, jog formaliai Bendrovės apskaitos dokumentuose yra pirkėjo duomenys ir bendrovės atstovo parašas, tačiau, vadovaujantis pirkėjų paaiškinimais, pirkėjų interesus atstovavo tarpininkai. Mano, kad nagrinėjamu atveju reikėtų vadovautis turinio viršenybe ir atitinkamas apmokestinimo taisykles taikyti realiai pinigus gavusiems asmenims. Nesutinka su VMI sprendime nurodyta išvada, jog bendrovės pozicija dėl sandoriuose dalyvavusių tarpininkų yra nepagrįsta, nes dėl aktualių 23 transporto priemonių pardavimo matyti, jog šiuose apskaitos dokumentuose atvaizduota, kad ūkinę operaciją bendrovės vardu atliko bendrovės vadovas. Pažymi, jog iš dalies liudytojų parodymų matyti, jog dėl gautų dalies pajamų už parduotas transporto priemones, pasikeitė ne bendrovės, o atskirų fizinių asmenų ir bendrovės UAB „Rokjus“ turto ir kapitalo struktūra.
Pareiškėjos teigimu, Mokesčių administratoriai ir Komisija nesilaikė atsakomybės neišvengiamumo, teisėtumo ir teisingumo principų, taip pat, betarpiškumo principo, nes skundžiamas sprendimas priimtas neįvertinus ir objektyviai neištyrus visų įrodymų bei aplinkybių.
Pareiškėja nurodo, kad Inspekcija neteisingai didesnį bendrovės pajamų procentą apskaičiavo remdamasi tik 12 asmenų dėl 12 transporto priemonių apklausos duomenimis, neišsamių autotransporto priemonių paaiškinimų pagrindu mokesčių administratoriaus nustatytas išvestinis 169,75 proc. didesnis bendrovės gautų pajamų rodiklis yra netikslus, todėl nepagrįstai pritaikytas kitoms 135 transporto priemonėms, apskaičiuojant jų pardavimo kainą.
Pareiškėja teigia, kad VMI patvirtino, jog apklausus pirkėjus dėl 164 transporto priemonių įsigijimo aplinkybių, abejonių sukėlė tik 23 transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandoriai. Tad abejotinų sandorių skaičius sudaro vos 12 procentų, tačiau dėl likusių 135 transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandorių aplinkybių nebuvo aiškinamasi. Todėl nepagrįstai mokesčių administratorius visa apimtimi likusių sandorių pritaikė išvestinį bendrovės pajamų 169,75 procentą. Pareiškėja mano, kad minėtas jos pajamų apskaičiavimo metodas prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio nuostatai, jog įvertinimo metodai turi atitikti protingumo ir kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
Pareiškėja nesutinka su atsakovės nuostata, kad bendrovė vykdė transporto priemonių remontą ir įsigijo reikiamas detales, transporto priemonės buvo draustos, todėl apskaičiuojant galimas bendrovės pajamas už 147 transporto priemones, buvo pagrindas vadovautis UAB „Pajūrio autorika“ pateiktomis vidutinėmis transporto priemonių rinkos kainomis, nes Inspekcija nenustatė, ar tos 147 transporto priemonės buvo suremontuotos, pagerintos bendrovės ar pirkėjų tarpininkų sąskaita, kas ir kiek realiai gavo pajamų už transporto priemones ir panašiai.
Pareiškėja paaiškina, kad svarbus aspektas yra tas, jog UAB „Pajūrio autorika“ pateiktos rinkos kainos yra didmeninės ir mažmeninės prekybos, naujų, suremontuotų, galinčių dalyvauti eisme transporto priemonių kainų vidurkis. Ji importuoja ir pardavinėja transporto priemones, kurios turi defektų, yra sugadintos, negali dalyvauti eisme, todėl jos parduodamų transporto priemonių kainų lyginimas su UAB „Pajūrio autorika“ pateiktomis kainomis, yra neadekvatus, nepagrįstas ir neteisingas. Pažymi dar ir tai, kad į UAB „Pajūrio autorika“ pateiktas sumas yra įskaičiuoti visi mokesčiai už transporto priemones, kaip už naujas, tačiau bendrovė parduodavo tokios būklės transporto priemones, kurių reali vertė rinkoje ženkliai mažesnė, todėl bendrovės transporto priemonių kainos turėjo būti gretinamos su defektus turinčių transporto priemonių kainomis, kurios yra parduodamos Lietuvos rinkoje (t. 1, b. l. 12-15).
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad bendrovė, vykdydama naudotų transporto priemonių pardavimo ekonominę veiklą, buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ir nedeklaravo tikrinamuoju laikotarpiu visų gautų pajamų.
Atsakovė atsiliepime dėsto patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika ir konstatuoja, jog Inspekcija surinko pakankamą kiekį informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti ir pagrįstai šios informacijos pagrindu apskaičiavo bendrovės mokestines prievoles, taikydama mokesčių administratoriaus įvertinimą.
Atkreipia dėmesį, kad Inspekcija koregavo ne visų bendrovės 2012 – 2013 m. Lietuvoje parduotų 882 transporto priemonių pardavimo pajamas, o tik 305, kurios buvo parduotos Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos šalių fiziniams asmenims. Pažymi, kad patikrinimo metu MAĮ 70 straipsnis netaikytas sandoriams su juridiniais asmenimis ir trečiųjų šalių pirkėjais.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad bendrovė į mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus duomenis, todėl jos buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindi tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio. Tikrinamuoju laikotarpiu bendrovė, pardavusi naudotus automobilius, išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodė mažesnes pardavimo kainas, apskaitoje apskaitė mažesnes pajamas, tuo iškreipė savo veiklos tikrąją ekonominę esmę ir į mokesčių deklaracijas įrašė nepatikimus, prieštaringus duomenis apie gautas pajamas. Tokiu būdu, bendrovė, siekdama išvengti mokesčių, sumažino tikrąją mokesčio bazę.
Atsakovė remiasi LVAT praktika ir teigia, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Esant tokiai situacijai, bendrovei, kuri nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, kilo MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Be to, apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali sąlygoti priimtino mokesčių mokėtojui sprendimo.
Nurodo, kad iš pateiktų bendrovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų dėl aktualių 23 automobilių ir motociklų pardavimo matyti, kad bendrovė naudotas transporto priemones pardavė paaiškinimus pateikusiems pirkėjams, šiuose apskaitos dokumentuose atvaizduota, kad ūkinę operaciją bendrovės vardu atliko tuometinis bendrovės vadovas L. J.. Dėl šių aplinkybių neatsižvelgiama ir į bendrovės papildomai pateiktą G. Z. paaiškinimą.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad patikrinimo metu surinkti įrodymai patvirtina, kad transporto priemonės, kurias apmokestino mokesčių administratorius, buvo remontuojamos, techniškai tvarkingos ir neturėjo rimtų defektų, dėl kurių galėtų ženkliai sumažėti jų pardavimo kaina.
Atkreipia dėmesį, kad mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmus reglamentuojantys teisės aktai nenustato, kad vieninteliu galimu įrodymu, konstatuojant ūkinės operacijos turinio neatitikimą apskaitos dokumente nurodytam turiniui, gali būti ūkinės operacijos dalyvio paaiškinimas, taip pat paminėtuose norminiuose aktuose nėra numatyta, koks paaiškinimų skaičius yra privalomas ar pakankamas, sprendžiant apie padarytus pažeidimus ir jų mąstą (į apskaitą neįtrauktų parduotų prekių ir jų pardavimo pajamų sumą). Taip pat paaiškinimai nėra vienintelė mokesčių administratoriaus įrodinėjimo priemonė tam tikroms aplinkybėms pagrįsti, šis įrodymas gali būti atmestas ir kaip nepagrįstas, jeigu jis nėra paremtas (patvirtintas) kita byloje esančia informacija. Ginčo situacijoje inspekcija rėmėsi surinktos informacijos ir duomenų visuma. Šiuo atveju paaiškinimai vertinami kaip sudėtinė faktinė duomenų dalis, bylojanti ne bendrovės naudai papildomų mokesčių apskaičiavimo aspektu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
2020-07-21 teisme apklaustas liudytojas L. J., kuris parodė, kad nuo 2010 buvo bendrovės direktorius. Bendrovė atveždavo iš Amerikos daužtus, po eismo įvykių, skenduolius automobilius ir juos parduodavo. Automobilius parduodavo už tą kainą, kuri yra nurodyta pardavimo dokumentuose. Į pardavimo kainą įskaičiuodavo automobilio pirkimo kainą, atvežimo kainą, taip pat kitas patirtas išlaidas, užsidėdavo savo maržą, atlyginimų darbuotojams ir mokesčių sąnaudas. Kai kuriuos automobilius parduodavo ir pats, taip pat bendrovė regionuose turėjo vadybininkus. Atskiro el. pašto skirto pardavimo skelbimams neturėjo. Automobilius buvo privaloma drausti. Nurodė, kad pareiškėjos atstovo nurodyti asmenys bendrovėje nedirbo, G. Z. buvo vadybininkas, Latvijoje įmonės neturėjo, UAB ,,Rokijus“ nežino. Bendrovės remontuotus automobilius parduodavo trečiosioms šalims. Po remonto kaina padidėdavo. Automobilius parduodavo didmenine kaina. Dalį automobilių remontuodavo ir parduodavo trečiosioms šalims. Turto vertinimas buvo būtinas pardavimo kainai pagrįsti. Paaiškino, kad būdavo atvejų kai už automobilį buvo paliekamas avansas, tuomet būsimas pirkėjas jį susitvarkydavo ir tik tada buvo sudaromas pirkimo sandoris. Todėl atrodė, kad techninė apžiūra buvo praeita praėjus mažam laiko tarpui.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl mokesčių administratorių sprendimų, kuriais pareiškėjai buvo apskaičiuoti papildomi mokesčiai (konstatavus, kad į apskaitą prekės buvo įtrauktos ne tikrąja jų verte, atitinkamai nurodant mažesnes pardavimo pajamas), ir Komisijos sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas VMI sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 24 d. sprendimą ir grąžino 2021 m. gegužės 5 d. nutartimi (apeliacinės bylos Nr. A-1920-442/2021) iš naujo nagrinėti administracinę bylą pirmosios instancijos teisme.
Taigi ginčijamuose sprendimuose prieita išvados, jog pareiškėja 305 transporto priemones pardavė Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos šalių fiziniams asmenims brangiau nei yra įrašyta pareiškėjos pirkėjams išrašytose PVM sąskaitose faktūrose ir dėl to buhalterinėje apskaitoje apskaitė mažesnes pajamas. Tokiu būdu pareiškėjas siekė susimažinti tikrąjį mokėtiną mokestinės prievolės dydį. Atsakovė tikrąjį ūkinės operacijos turinį nustatė taip: 147 transporto priemonėms pagal vidutinę rinkos kainą, gautą iš UAB „Pajūrio autorika“, 135 transporto priemonėms pagal 12 fizinių asmenų neatitikimo tarp apskaitytos ir pirkėjų nurodytos sumos apskaičiuotą žemiausią 169,75 proc. vidurkį; 23 transporto priemonėms pagal pirkėjų nurodytą kainą jų pateiktuose paaiškinimuose. Remiantis šiais duomenimis nustatyta, jog pareiškėja ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad 78,51 proc. žemiau rinkos kainos transporto priemonių vidutinę pardavimo kainą.
Mokestinio patikrinimo metu atsakovas remdamasis Statistikos departamento duomenimis nustatė, jog Lietuvoje sektoriuje G45 „Variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas“ 2012 m. bendrasis pelningumas sudarė 15,70 proc., grynasis pelningumas - 1,60 proc.; 2013 m. bendrasis pelningumas sudarė 16 proc., grynasis pelningumas - 2,10 proc. Pagal pareiškėjos duomenis nustatyta, kad pareiškėjos 2012 m. bendrasis pelningumas sudarė 13,45 proc., 2012 m. taikytas antkainis - 6,61 proc., grynasis pelningumas 0,11 proc., 2013 m. bendrasis pelningumas sudarė 14,97 proc., 2013 m. taikytas antkainis sausio – rugsėjo mėn. – 9,84 proc., grynasis pelningumas neapskaičiuotas.
Pareiškėja skunde teigia, jog VMI lygindama šalies bendrą pelningumą su pareiškėjos pelningumu, vadovavosi Lietuvos Respublikos statistikos departamento pateiktais duomenimis, kuriuose atsispindi ir bendrovės, kurios veiklą vysto ilgą laiko tarpą ir turi ilgametį įdirbį, todėl tokios įmonės gali pardavinėti transporto priemones su didesniu antkainiu ir gauti didesnį pelną.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, jog Statistikos departamento generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. DĮ-226 patvirtintame Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje nustatyta, kad klasifikatoriaus kodu G (sekcija) 45 (skyrius) žymima ūkinė veikla – „Variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas“, o G (sekcija) 45 (skyrius) 1 (grupė) žymima šios ūkinės veiklos grupė – „Variklinių transporto priemonių pardavimas“; taigi klasifikatoriaus kodu G451 žymima ūkinė veikla kartu su kitomis ūkinėmis veiklomis, priskirtina ekonominei veiklai, žymimai klasifikatoriaus kodu G45. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja verčiasi variklinių transporto priemonių pardavimu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi oficialiais Statistikos departamento duomenimis. Pažymėtina, kad Statistikos departamentas teikia duomenis apie visų rinkoje veikiančių konkrečioje srityje įmonių bendrojo pelningumo rodiklius. Pareiškėjos skunde nurodomi teiginiai, jog jos pelningumas yra didesnis nei vien pagal šias veiklas nustatytas, iš esmės nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, jog įmonės finansiniai rodikliai 2012 ir 2013 metais buvo prasti, apskaitomas mažas antkainis, įmonei trūko apyvartinių lėšų. Įmonė apyvartinių lėšų trūkumui padengti ginčo laikotarpiu skolinosi iš savo akcininko M. R.. Pagal apskaitos dokumentus 2012 m. gruodžio 31 d. įmonės skola akcininkui sudarė 2 365 019 Lt, per 2013 m. įmonė grąžino 2 300 000 Lt.
Pareiškėja skunde neginčydama fizinių asmenų pateiktų paaiškinimų, kad už transporto priemones jie mokėjo daugiau nei nurodyta pareiškėjos PVM sąskaitose faktūrose, teigia, jog kaina padidėjo dėl to, kad pirkėjai mokėjo ne tik pareiškėjai, bet ir kitiems asmenims (tarpininkams). Todėl teigia, kad tam tikrą pinigų sumą jie mokėjo ne pareiškėjai, o kitiems asmenims. Pirkėjas Nr. 3 paaiškinimuose nurodė, jog transporto priemonę įsigijo iš savo pažįstamo asmens, kurio duomenis atsisakė atskleisti; Pirkėjas Nr. 4 transporto priemonę įsigijo iš fizinio asmens R. V.; Pirkėjas Nr. 6 transporto priemonę įsigijo iš fizinio asmens vardu R., Marijampolėje; Pirkėjas Nr. 7 transporto priemonę įsigijo iš fizinio asmens V. G.; Pirkėjas Nr. 10 transporto priemonę įsigijo iš fizinio asmens, kuriam pinigus pervedė į banko sąskaitą; Pirkėjas Nr. 11 transporto priemonę įsigijo iš fizinio asmens R. Š. arba jo įmonės UAB „Rokjus“, Pirkėjas Nr. 12 transporto priemonę įsigijo iš fizinio asmens vardu T.
Teismas pažymi, jog bendrąja prasme atsiskleidusiu tarpininku laikomas toks asmuo, kuris paslaugas ar prekes parduoda tiesiogiai savo atstovaujamojo vardu: t. y. pirkėjui nurodo tikrąjį prekių / paslaugų teikėją. Taigi, atsiskleidęs tarpininkas savo vardu teikia tik tarpininkavimo paslaugą, už kurią gauna komisinius ir už šią paslaugą atstovaujamam asmeniui išrašo PVM sąskaitą-faktūrą. Kitas svarbus bruožas vertinant tarpininkavimo fakto buvimą – komerciniai ryšiai su prekių ar paslaugų pirkėjais siekiant sudaryti pardavėjo vardu sandorius. Nesant objektyvių įrodymų, kad atsiskleidę tarpininkai realiai teikė paslaugas pareiškėjai (pareiškėja nepateikė rašytinių įrodomų (atsiskleidusių tarpininkų už jų suteiktą paslaugą pareiškėjai išrašytų sąskaitų faktūrų ar kitų įrodymų apie tokio pobūdžio ryšių su kitais asmenimis turėjimą, kad pareiškėja už šią paslaugą savo tarpininkams mokėjo ar sutarčių su šiais asmenimis dėl tarpininkavimo paslaugų), nėra pagrindo patvirtinti tarpininkavimo fakto. Tad nebuvo pagrindo atsakovui ar Komisijai konstatuoti komercinio atstovavimo (CK 2.152 str.).
Dėl pareiškėjos nurodytų pirkėjų paaiškinimų pažymėtina, jog jų paaiškinimai nepatvirtina, jog ūkinėse operacijose dalyvavo atsiskleidę tarpininkai. Pažymėtina, kad pareiškėjos darbuotojas G. Z. paaiškinimuose nurodė, jog jis savo lėšomis suremontavo iš JAV atgabentą UAB „Baltic krantas“ vardu motociklą ir pardavė už didesnę kainą nei ketino parduoti pareiškėja. Nors iš bylos medžiagos matyti, jog nėra jokių duomenų, kad šis darbuotojas būtų atlikęs paaiškinime nurodytus veiksmus, be to, apskaitos dokumentuose nurodyta, kad ūkinę operaciją pareiškėjos vardu atliko tuometinis vadovas L. J. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja naudotas importuotas transporto priemones remontavo iš savo lėšų, automobilių remontui įsigijo detales iš Lietuvos įmonių UAB „Autoromedis“, UAB „Klarksonas“, UAB „Igsida“, UAB „Evelkas“, UAB „Serva ir Ko“ bei iš Vokietijos įmonių Custum Chrome Euope Gmbh, Parts Europe Gmbh (Inspekcijos patikrinimo akto 1–3 psl.). Dėl to, pareiškėjos teiginiai, kad ūkinėse operacijose dalyvavo tarpininkai, kurių dalies ji pati negali nurodyti, yra atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl 135 transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandorių aplinkybių pareiškėja skunde nurodo, jog mokesčių administratorius dėl šių sandorių visa apimtimi neišsiaiškino aplinkybių, t. y. pagal 12 asmenų apklausos duomenis 135 sandoriams pritaikė išvestinį pareiškėjos pajamų 169,75 procentą. Teigia, kad kadangi pareiškėja iš anksčiau minėtų pirkėjų negavo „tarpininkavimo mokesčio“ tai įmonei turėtų būti skaičiuojamas pajamų padidėjimas 117,88 procentu.
Teismas pažymi, kad ne tik 12 asmenų paaiškinimų duomenimis buvo nustatytas pajamų procentas, tačiau buvo atsižvelgta ir į tai, kad UAB „Pajūrio autorika“ pateiktose transporto priemonių vidutinėmis rinkos kainomis išvadose, pareiškėjos apskaitos dokumentuose nurodytos kainos yra ženkliai mažesnės už vidutines rinkos kainas, apskaitomas mažas antkainis. Be to, nepasitvirtino teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjos nurodytos aplinkybės apie atsiskleidusius tarpininkus.
Pareiškėja kvestionuoja mokesčių administratoriaus naudotus duomenis iš VšĮ „Emprekis“, pagal kuriuos buvo parengtos UAB ,,Pajūrio autorika“ išvados. Teigia, jog ji transporto priemones pardavė netvarkingas (remontuotinas).
Teismas pažymi, jog pareiškėja savo lėšomis suremontavusi transporto priemones turėtų siekti jas parduoti kuo brangiau, kad jos ekonomiškai atsipirktų. Priešingu atveju įmonė patirtų nuostolius, o tai niekaip neatitiktų ekonominės logikos ir privataus juridinio asmens pagrindinio veiklos tikslo – pelno siekimo. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos skunde nurodomus argumentus, kad ji pardavė remontuotinas (su defektais) transporto priemones ir dėl to jos pardavimo kainų negalima lyginti su VšĮ „Emprekis“ duomenimis. Byloje nėra jokių pateiktų detalių duomenų, kokia transporto priemonė buvo parduota remontuotina (su defektais), kokio pobūdžio remonto reikėjo ir pan. Tai, kad transporto priemonė parduota remontuotina, turi pagrįsti pareiškėja. Šiuo atveju pareiškėjos teiginiai, kad remonto išlaidas patirdavo tarpininkai, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.
Be to, LVAT 2019 m. liepos 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1811-575/2019 iš esmės panašioje situacijoje vertindamas, ar mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, jog pardavimo dokumentuose nurodydamas mažesnes sumas, nei gavo faktiškai, pareiškėjas sumažino automobilių pardavimo pajamas, rėmėsi mokesčių administratoriaus panaudota informacija iš VšĮ „Emprekis“ informacinės sistemos, siekiant nustatyti parduotų transporto priemonių vertę. Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apskaičiuojant mokestinės prievolės dydį buvo vertinama plataus pobūdžio informacija, kompleksiškai išanalizavus mokesčių administratoriaus pasirinktus informacijos šaltinius. Pavieniai argumentai nepaneigia išvadų, padarytų visapusiškai, išsamiai ir kompleksiškai išanalizavus įvairių šaltinių duomenis, įvertinus taip pat ir pareiškėjo nurodytus aspektus.
Pareiškėja skunde nurodo, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu, apskaičiuodamas mokestinę prievolę pasirinko netinkamus ir netikslius šaltinius, vertino ne visus gautus asmenų paaiškinimus. Apibendrinant anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytus argumentus, pažymėtina, kad Taisyklėse yra reglamentuoti veiksmai, kuriuos atlieka mokesčių administratorius, norėdamas mokestinę prievolę nustatyti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą: pirma, mokesčių administratorius konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte (6.1 punktas). Antra, mokesčių administratorius parenka informacijos, duomenų šaltinį (-ius), reikalingą (-us) įvertinimui atlikti. Mokesčių administratorius turi parinkti tuos informacijos ir duomenų šaltinius, kurie leistų nustatyti kuo teisingesnį mokestinės prievolės dydį. Įvertinimui atlikti gali būti naudojamas vienas ar keli informacijos, duomenų šaltiniai (6.2 punktas). Galiausiai atlieka vertinimą. Mokesčių administratorius įvertinimą turi atlikti, pasirinkdamas vertinimo būdą, t. y. atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir, prireikus, parinkdamas vertinimo metodus. Mokesčių administratorius turi pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Mokesčių administratoriaus pasirinkimas priklauso nuo to, kokie duomenys, informacijos šaltiniai turimi ir kuriais naudojantis atliktas vertinimas leistų pasiekti kuo realesnį rezultatą. Siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus (6.3 p.). Taisyklėse taip pat numatyti galimi informacijos šaltiniai, kuriais gali naudotis mokesčių administratorius (28 punktas), t. y. jis, norėdamas atlikti įvertinimą ir apskaičiuoti mokesčius, privalo surinkti pakankamą kiekį informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti ir pagrįsti. Taisyklių 29 punkte yra nustatyti šaltiniai, iš kurių gauta informacija mokesčių administratoriaus pareigūnas turi teisę naudotis atlikdamas įvertinimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad mokesčių administratoriui suteikta diskrecijos teisė spręsti, kokia informacija jis gali pasinaudoti, tiek siekdamas įvertinti, ar mokėtojo veikloje nėra aplinkybių, numatytų Taisyklių 4 punkte, tiek siekdamas atlikti kaip įmanoma tikslesnius ir objektyvesnius mokestinės bazės nustatymo skaičiavimus. Ginčo atveju siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, informacija buvo paimta iš keleto šaltinių (UAB ,,Pajūrio autorika“ duomenys, Lietuvos Respublikos draudikų biuro duomenys, Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ duomenys, Lietuvos Respublikos statistiko departamento duomenys ir kt.). Ši surinkta informacija liudija, jog dalies parduodamų automobilių techninė būklė buvo pakankamai gera (važiuojantys, tinkami dalyvauti eisme) ir negalėjo itin lemti to, jog transporto priemonės buvo parduodamos gerokai žemesnėmis nei rinkos kainomis ir nuostolingai, kas prieštarauja įprastinei verslo logikai ir tikslams, kurių įprastai yra siekiama vykdant vienokią ar kitokią veiklą – iš vykdomos veiklos gauti pelno, pajamų. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus panaudoti informacijos šaltiniai yra pakankamai objektyvūs, todėl tinkami pareiškėjos mokestinių prievolių dydžiui nustatyti. Pabrėžtina, kad pareiškėja, netinkamai vykdydama pareigas apskaičiuoti mokesčius ir slėpdama tikrąsias pajamas, sąmoningai prisiima riziką, jog tikroji mokestinė vertė nebus nustatyta. Pažymėtina, jog atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, kuris savo praktikoje yra konstatavęs, jog MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (LVAT 2007-06-05 nutartis adm. byloje Nr. A-11-603/2007; 2012-12-12 nutartis adm. byloje Nr. A-438-2491/2011).
Žemesnės instancijos teismas
Nustačius, jog pareiškėja netinkamai tvarkė apskaitą, t. y. į ją neįtraukė visų pardavimo pajamų, ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.
Pareiškėjos pateiktas 2020-05-29 bendro pobūdžio atsakymas iš Lietuvos draudikų asociacijos apie tai, kad transporto priemonių techninė būklė ir jų valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas nėra susiję dalykai, galėtų būti reikšmingas šioje byloje, jei pareiškėjas susietų šį atsakymą su konkretaus mokestinio ginčo aplinkybėmis, pateiktų konkrečių transporto priemonių duomenis ir paskaičiavimus. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius perskaičiuodamas dalies transporto priemonių pardavimo kainą rėmėsi ne vien privalomojo civilinės atsakomybės draudimo duomenimis. Pareiškėjas turi įrodyti, kuo jo pateikiamas bendro pobūdžio atsakymas reikšmingas konkrečiame ginče, susiejant su mokestinio patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Kaip nustatyta, bendrovė pati naudotas transporto priemones remontavo iš savų lėšų. Tik apdraustos civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės gali dalyvauti eisme. Be to, ir automobilių techninė apžiūra buvo atlikta iki pardavimo arba neužilgo po transporto priemonių pardavimo, pripažįstant jas techniškai tvarkingomis. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius apie neva remontuotinų transporto priemonių pardavimą ir tai, kad kiti asmenys jas remontuodavo, dėl ko pardavimo vertė buvo mažesnė nei tikroji jų vertė. Pareiškėja taip pat pateikė UAB „Pajūrio autorika“ 2020-06-02 raštą, kuriame nurodyta, jog bendrovės transporto priemonių įvertinimai ir nustatytos vidutinės rinkos kainos yra aktualios tik tam mėnesiui ir skirtos išimtinai muitinės procedūroms, taip pat skiriasi tikrosios vertės ir rinkos kainos sąvokos. Kaip nustatyta, pareiškėja į buhalterinę apskaitą įtraukė tik dalį transporto priemonių pardavimo kainos, t. y. į ją neįtraukė visų pardavimo pajamų, ši aplinkybė buvo pakankamas pagrindas, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taikyti ekonominių modelių metodą. Pažymėtina ir tai, kad mokesčių administratorius diferencijavo apskaičiavimą priklausomai nuo situacijos: 147 transporto priemonių pardavimo kaina buvo paskaičiuota pagal vidutinę rinkos kainą iš UAB „Pajūrio autorika“ duomenų, 135 transporto priemonių pardavimo kaina buvo paskaičiuota pagal 12 fizinių asmenų neatitikimo tarp apskaitytos ir pirkėjų nurodytos sumos apskaičiuotą žemiausią 169,75 proc. vidurkį, 23 transporto priemonių pardavimo kaina buvo paskaičiuota pagal pirkėjų nurodytą kainą jų pateiktuose paaiškinimuose. Pareiškėjas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus taikyto metodo mokesčių perskaičiavimui teisingumą, turėjo galimybę pateikti savo iniciatyva atliktą individualų specialistų paskaičiavimą (-us) pagal kiekvieną transporto priemonę. Vien bendro pobūdžio atsakymas į užklausą nėra tinkamas ir pakankamas pagrindas paneigti ekonominių modelių metodo naudojimą ir jo pagrindu atliktų išsamių skaičiavimų.
Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko faktinius duomenis, kuriais grindžia pareiškėjai apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Šiuo atveju pareiškėjos paaiškinimai dėl neteisingai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių nepagrįsti faktiniais duomenimis (įrodymais) ir nėra pakankami paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų. Pareiškėjas, teigiantis priešingai, privalo ir pagrįsti savo teiginius. Vien nustatytų faktinių aplinkybių neigimas nėra tinkamas įrodinėjimo pareigos įvykdymas. Teisminio nagrinėjimo metu iš esmės pareiškėja jokių reikšmingai naujų įrodymų, kurie nebūtų tirti mokesčių administratoriaus, nepateikė. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas, su įmone susijęs asmuo (buvęs direktorius), vienareikšmiai nepatvirtino jos nurodomų aplinkybių. Jo parodymai vertintini kaip nepatikimi ir prieštaringi, kuriais vien remiantis negalima nustatyti atitinkamų faktinių aplinkybių. Nors liudytojas nurodė, kad į automobilių pardavimo kainą įskaičiuodavo jų pirkimo kainą, atvežimo išlaidas, kitas patirtas išlaidas, užsidėdavo antkainį, atlyginimų darbuotojams ir mokesčių sąnaudas, tačiau racionaliai jokių paaiškinimų, paskaičiavimų dėl konkrečių automobilių pardavimo kainos neatitikties tikrajai vertei taip ir nepateikė. Liudytojas parodė, kad pareiškėjos atstovo nurodyti asmenys įmonėje nedirbo, jis jų nepažįsta, o G. Z. buvo vadybininkas. Tokie liudytojo parodymai niekaip nepatvirtina pareiškėjo nurodomų aplinkybių apie tarpininkavimą ir pan. Pareiškėjos pateiktas statistikos departamento atsakymas dėl prekybos lengvaisiais automobiliais klasifikacijos reikšmingas bendrojo pelningumo nustatymui, tačiau šioje byloje, kaip nustatyta, šis rodiklis buvo viso labo vada mokestiniam tyrimui pradėti, tačiau mokesčiai papildomai pareiškėjai priskaičiuoti už konkrečias parduotas transporto priemones, nustačius, kad būtent jų pardavimo kaina neatitiko tikrosios pardavimo kainos. Pareiškėjos pateiktas turtą ir verslą vertinančių įmonių asociacijos 2020-06-09 raštas apie sąvoką „įprasti verslo standartai“, kai kurių finansinių rodiklių turinį nėra susietas su konkrečiu mokestiniu tyrimu, jo padarytomis išvadomis, o pateikta bendro pobūdžio informacija niekaip nei patvirtina, nei paneigia byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių.
Pareiškėja nepaneigė, jog PVM ir/ar PM mokesčiai ir su jais susijusios sumos būtų apskaičiuotos neteisingai. Iš pareiškėjos negauta duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją, pagrįstą administracinėje byloje surinktais įrodymais, ar bent suabejoti dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo. Dėl kitų skundžiamų sprendimų dalių savarankiškų skundo argumentų pareiškėja nepateikė, todėl teismas skundą nagrinėja pareikšto skundo ribose.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas), nesant pagrindo keisti ar panaikinti skundžiamų mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjos BUAB „Baltic krantas“ skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.