Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-08-20 · Byla Nr. N-575-542-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-08-20
Bylos Nr.
N-575-542-12
Teisminio proceso Nr.
4-05-3-00376-2010-7
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Kategorijos
  • 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N575-542/2012Teisminio proceso Nr. 4-05-3-00376-2010-7Procesinio sprendimo kategorija 45.4.7. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugpjūčio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutarties A. T. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 17 d. nutartimi Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Analizės ir administracinės veiklos grupės (toliau – ir Institucija) vyresniojo tyrėjo 2010 m. gruodžio 8 d. nutarimą (toliau – ir Institucijos Nutarimas), kuriuo A. T. (toliau – ir A. T.) pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124² straipsnio 1 dalį paskirta 400 Lt (keturių šimtų litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 mėnesiams, paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, jog administracinis teisės pažeidimo protokolas A. T. buvo surašytas už tai, kad jis, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 161 punktą, 2010 m. gruodžio 1 d., apie 8 val. 00 min., vairuodamas automobilį „Toyota Picnic“, Utenoje, Kauno – Maironio – Rinkos gatvių sankryžoje, sukdamas į kairę, nedavė kelio automobiliui, važiavusiam lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi į dešinę, priversdamas jį staigiai stabdyti ir keisti važiavimo kryptį, tuo sukeldamas pavojingą situaciją. Nurodė, jog teismui pateiktos nuotraukos, kuriose užfiksuota teisės pažeidimo įvykio vieta, patvirtina, kad tiek A. T., tiek policijos pareigūno A. S. vairuojamas automobilis į sankryžą išvažiavo iš šalutinių kelių, kurie yra kelio ženklo Nr. 203 „Duoti kelią“ galiojimo zonoje, todėl, A. T., vadovaudamasis KET 161 punkto reikalavimais, privalėjo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms kertamu pagrindiniu keliu, t. y. Kauno gatve, o sukdamas į kairę, jis privalėjo praleisti ir iš priešpriešinio šalutinio kelio – Maironio gatvės – į dešinę sukančią transporto priemonę. Sprendė, kad administracinis teisės pažeidimo protokolas, liudytojų A. S. ir N. Š. parodymai bei kiti byloje esantys įrodymai patvirtina A. T. kaltę, pažeidus KET 161 punkto reikalavimus. Akcentavo, jog minėtų liudytojų parodymai patvirtina aplinkybes, kad 2010 m. gruodžio 1 d., apie 8 val., tarnybinis policijos automobilis, šalutine Maironio gatve artėjo prie sankirtos su pagrindiniu keliu esančia Kauno gatve ir rodė dešiniojo posūkio signalą, be to, šie liudytojai nurodė, kad priešpriešiniu lygiareikšmiu keliu esančia Rinkos aikšte sankirtos su Kauno gatve link važiavo A. T. vairuojamas automobilis, rodydamas kairiojo posūkio signalą, o A. S. pristabdžius automobilį ir įsitikinus, jog Kauno gatve iš kairės pusės nėra važiuojančių transporto priemonių ir pradėjus dešiniojo posūkio manevrą, A. T. vairuojamas automobilis taip pat toliau judėjo, darydamas kairiojo posūkio į Kauno gatvę manevrą, dėl ko policijos tarnybinį automobilį vairavęs pareigūnas buvo priverstas staiga mažinti savo vairuojamo automobilio greitį ir keisti jo judėjimo kryptį – privažiuoti arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Pažymėjo, jog nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą minėtų liudytojų parodymus vertinti kaip neteisingus ar neobjektyvius, jie neprieštarauja tarpusavyje, atitinka A. S. tarnybiniame pranešime nurodytiems duomenims apie teisės pažeidimo aplinkybes, administracinio teisės pažeidimo protokolo duomenims, kitiems įrodymams, todėl jais vadovavosi. Taip pat nurodė, jog nesiremia A. T. paaiškinimais, kad policijos pareigūnas A. S., vairavęs tarnybinį automobilį ir sukdamas į dešinę, jo nepristabdė, o dešiniojo posūkio manevrą pradėjo, neatsižvelgęs į tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo jau buvo pradėjęs kairiojo posūkio manevrą, nes jo duotų paaiškinimų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, be to, jie prieštarauja administracinio teisės pažeidimo protokolo duomenims, liudytojų A. S. ir N. Š. parodymams. Pažymėjo, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu A. T. realizavo savo teisę teikti tiek paaiškinimus apie administracinio teisės pažeidimo padarymo, jo tyrimo ir bylos nagrinėjimo aplinkybes, tiek ir teisę teikti papildomus įrodymus, todėl prielaidų teigti, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos metu buvo pažeistos jo teisės, nėra. Pridūrė, jog minimalaus dydžio sankcijoje numatytos administracinės nuobaudos A. T. paskirtos pagrįstai.

II.

A. T., nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartimi, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 43 – 46), kuriuo prašo jo apeliacinį skundą patenkinti bei skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir Institucijos Nutarimą panaikinti, bei bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog tuo metu, kai policijos pareigūnai rašė administracinio teisės pažeidimo protokolą jis jautęs jų spaudimą ir sutikęs, kad nedavė jiems kelio, tačiau dėl jo vairavimo niekam pavojus nebuvo iškilęs, priešingai – policijos pareigūnas, vairuodamas automobilį prieš sankryžą su pagrindiniu keliu ir ketindamas sukti į dešinę, turėjo pristabdyti savo vairuojamą automobilį ar net sustoti, kad įsitikintų, ar bus saugu atlikti manevrą. Mano, jog jeigu policijos pareigūnas taip būtų pasielgęs, nebūtų kilęs joks KET pažeidimas. Taip pat pažymi, jog teismas neteisingai nurodo aplinkybes, kad privažiavęs gatvių sankirtą jis praleido pėsčiuosius, nes pėsčiuosius jis praleido sustojęs apie 3 metrus iki gatvių sankirtos, o prieš kertamos važiuojamosios dalies kraštą sustojo dar kartą praleisti transporto priemonių, kurios važiavo pagrindiniu keliu Kauno gatve. Tikina, jog teismas neteisingai nurodo ir tai, kad skubėdamas asmeniniais tikslais jis prisipažino padaręs pažeidimą, nes jis skubėjo darbo reikalais, kadangi turėjo skubiai atvežti ligonį į gydymo įstaigą, kurioje jis dirba. Pažymi, jog pareigūnai jo, važiuojančio link sankirtos, kaip nurodoma teismo nutartyje, negalėjo matyti, kadangi jis ilgai stovėjo prieš kertamos važiuojamosios dalies kraštą ir praleidinėjo transporto priemones, važiuojančias pagrindiniu keliu. Be to, tai, kad, kaip pažymima nutartyje, A. S. pristabdžius automobilį ir įsitikinus, jog Kauno gatve iš kairės pusės nėra važiuojančių transporto priemonių ir pradėjus dešinės posūkio manevrą, A. T. vairuojamas automobilis taip pat toliau judėjo, darydamas kairiojo posūkio į Kauno gatvę manevrą neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes jo automobilis jau judėjo Kauno gatve ir išvažinėjo iš sankryžos važiuojamųjų dalių sankirtos. Daro išvadą, jog pareigūnų automobilį vairavęs A. S. jo automobilio nematė, o jei matė, tuomet savo veiksmais pažeidė KET 133 ir 134 punktų reikalavimus. Taip pat mano, jog teismas neįvertino vairuotojo A. S. veiksmų, t. y. to, kad jis, būdamas pareigūnu ir važiuodamas sankryžoje, kurioje yra ribotas matomumas, nesugebėjo įvardinti kelio ženklo Nr. 203 pavadinimo, bei išvardinti ženklo „Duoti kelią“ reikalavimų. Be to, iš teismo padarytos išvados, kad vairuotojas A. S. buvo priverstas staigiai mažinti savo vairuojamo automobilio greitį, neaišku, kokiu greičiu jis norėjo atlikti manevrą, ar tas greitis buvo saugus ir ar vairuotojas nenusižengė KET 133 punkto reikalavimui. Mano, jog jokiais įrodymais nepagrįstas liudytojų teiginys, kad jei A. S. būtų nepristabdęs automobilio, A. T. vairuojamas automobilis būtų atsitrenkęs į policijos tarnybinį automobilį. Taip pat nurodo manąs, jog teismas buvo šališkas, nes vertindamas įrodymus rėmėsi tik policijos pareigūnų neteisingais ir neobjektyviais parodymais ir jų pačių surašyto administracinio teisės protokolo duomenimis, o jo paaiškinimus atmetė. Priduria, jog pažeidimui, už kurį jis patrauktas atsakomybėn, nustatyti būtina konstatuoti tyčią, o šiuo atveju jo veiksmuose tyčios nebuvo. Pažymi, kad elgėsi atsargiai, o net ir atsitrenkus į policijos automobilį jis būtų jį tik apgadinęs, už ką yra skiriama švelnesnė nuobauda, t. y. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

A. T. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 124² straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą.

ATPK 124² straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, jog transporto priemonių vairavimas, vienu metu ar paeiliui padarant KET pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui, taip pat KET pažeidimas, sukėlęs pavojingą situaciją, tai yra privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti, – užtraukia baudą vairuotojams nuo keturių šimtų iki aštuonių šimtų litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trijų iki šešių mėnesių.

Apeliantas savo kaltę ginčija, teigdamas, jog jo vairavimas nesukėlė pavojingos situacijos, o dėl susiklosčiusios situacijos kaltas yra kitas eismo dalyvis – pats policijos pareigūnas, vairavęs tarnybinį automobilį prieš sankryžą su pagrindiniu keliu ir ketindamas sukti į dešinę, turėjęs pristabdyti savo vairuojamą automobilį ar net sustoti, kad įsitikintų, ar bus saugu atlikti manevrą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su tokiais A. T. teiginiais nesutinka. Pirmiausia pažymėtina, jog apeliantas iš karto po įvykio pripažino padaręs jam inkriminuotą veiką bei nurodė besigailintis dėl protokole nurodyto pažeidimo padarymo. Vėliau savo poziciją jis pakeitė, neigdamas savo kaltę padarius pažeidimą, o savo pirminį pripažinimą grįsdamas iš esmės tuo, jog skubėjo, o surašydami administracinio teisės pažeidimo protokolą, policijos pareigūnai neatskleidė jam to fakto, kad už minėto pažeidimo padarymą gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie A. T. paaiškinimai vertintini kritiškai, kaip gynybinė taktika, sukurta siekiant išvengti administracinės atsakomybės, nes neįtikinama, kad įsitikinimą savo teisumu, net ir darant prielaidą, kad policijos pareigūnai neišaiškino jam to, kad už minėtą veiką baudžiama ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu, gali lemti nuobaudos dydis.

Antra, sutiktina su tuo, jog byloje surinkti duomenys visiškai patvirtina, kad būtent dėl A. T. veiksmų – KET 161 punkto, įtvirtinančio, jog sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti ir lenkiančioms transporto priemonėms, pažeidimo – kilo pavojinga situacija, privertusi kitą eismo dalyvį, t. y. pareigūno A. S. vairuotą tarnybinį automobilį staigiai pakeisti eismo kryptį. Taigi, būtent A. T. veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis, ATPK 124² straipsnio 1 dalies dispozicijoje įvardytomis, pasekmėmis. Tuo tarpu A. T. tyčia padarant minėtąjį pažeidimą pasireiškė tuo, jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, A. S. pristabdžius automobilį ir įsitikinus, kad Kauno gatve iš kairės pusės nėra važiuojančių transporto priemonių ir pradėjus dešiniojo posūkio manevrą, A. T. vairuojamas automobilis taip pat toliau judėjo, darydamas kairiojo posūkio į Kauno gatvę manevrą. Todėl akivaizdu, jog A. T. matė policijos ekipažą, galėjo įvertinti situaciją, tačiau to nepadarė ir tyčiniais veiksmais pažeidė KET 161 punktą, o subjektyvūs jo paaiškinimai apie tai, jog jis pagalvojęs, kad policijos pareigūnų automobilis prieš sankryžą turėtų irgi sustoti ar bent jau pristabdyti, teisėjų kolegijos nuomone, tyčios apelianto veiksmuose nepaneigia.

Akcentuotina, jog byloje esant prieštaringų įrodymų teismas pagrįstai rėmėsi vienais įrodymais ir nurodė motyvus, kodėl kitus įrodymus atmetė kaip nepatikimus. Nagrinėjamoje byloje teismas neturėjo jokio pagrindo nesiremti policijos pareigūnų teisme duotais parodymais, pareigūno A. S. tarnybiniu pranešimu, administracinio teisės pažeidimo protokolu. Pažymėtina, jog šie duomenys buvo objektyvūs, neprieštaringi, o pareigūnai betarpiškai, eidami tarnybines pareigas, stebėjo kaip pareiškėjas vairuoja automobilį, be to, nebuvo nustatytas joks jų suinteresuotumas bylos baigtimi, priešingai – pareigūnai pabrėžė, jog su A. T. buvo susitikę ir jį žino tik iš ginčijamo įvykio. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad apelianto veiksmai teisingai įvertinti kaip pavojingas vairavimas ir teisingai kvalifikuoti pagal ATPK 124² straipsnio 1 dalį, administracinėn atsakomybėn jis patrauktas pagrįstai.

Teismas pagrįstai pripažino, kad yra pakankamas pagrindas asmeniui skirti minimalią ATPK 124² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą baudą ir padarė argumentuotą išvadą. Esant tokiai situacijai, apygardos administracinio teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. T. apeliacinio skundo netenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius