Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Eglės Kiaurakytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jarūnės Sedalienės,

atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei S. B.

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jo atstovas prašo skundą patenkinti visiškai skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytų argumentų pagrindu.

Cituodamas Įstatymo 124 straipsnio 1 dalies, 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 113 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, atsakovas nurodo, kad dėl to, jog nuo 2025 m. gegužės 23 d. pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paskelbtas negaliojančiu, 2025m. gegužės 29 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo. Sulaikymu pareiškėjai buvo sutrukdyta išvykti savarankiškai, nustatant protingą terminą.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėja neatitiko Įstatymo 125 straipsnio nuostatų, todėl jos atžvilgiu sprendimas dėl grąžinimo negalėjo būti priimtas, tuo pačiu negalėjo būti nustatytas terminas išvykti. Įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje išvykimo terminas yra numatytas tik priėmus sprendimą dėl grąžinimo Įstatymo 127 straipsnio 2 dalis nenumato išvykimo termino, priėmus sprendimą dėl išsiuntimo, jis turi būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas.

Nesutinka su pareiškėjos argumentu kad pareiškėjos situacija nebuvo individualizuota ir teigia, kad vykdant pareiškėjos sulaikymą, buvo įvertinti pareiškėjos šeiminiai ryšiai, atliktas patikrinimas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) dėl pareiškėjos socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių, pareiškėja supažindinta su priimtais sprendimais, kuriais remiantis buvo nustatyti duomenys apie pareiškėjos sutuoktinio pilietybę, gyvenamąją vietą, ekonominius ryšius, taip pat duomenys apie sutuoktinių vaikus, jų ugdymo įstaigas.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėja neįrodė visų privalomų sąlygų Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti, o nesant būtinų neturtinės žalos atlyginimo sąlygų, neturtinė žala negali būti priteisiama.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėja sulaikyta ne ilgiau kaip 48 val., teisėtumo ir pagrįstumo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Nustatyta, kad vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 22 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakyti pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi, konstatavus, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 22 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai panaikinti leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) laikinai gyventi, galiojantį iki 2025 m. liepos 27 d., konstatavus, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamento 2025 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos iki 2027 m. lapkričio 22 d. – 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius).

Vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktais ir 114 straipsnio 1 dalimi, Sprendimu pareiškėja sulaikyta ne ilgiau kaip 48 val.

Migracijos departamento 2025 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų Švenčionyse 2025 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjai paskirta alternatyvi sulaikymui priemonė – įpareigojimas elektroninių ryšių priemonėmis kiekvieną trečiadienį nuo 8.00 iki 17.00 val. pranešti Valstybės sienos apsaugos tarnybai apie savo buvimo vietą. Alternatyviosios sulaikymui priemonės terminas nustatytas iki 2025 m. rugpjūčio 28 d., bet ne ilgiau, kol bus galutinai išnagrinėta pareiškėjos teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (paskutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4927-662/2016).

Pareiškėja nėra prieglobsčio prašytoja, todėl jai taikomi užsieniečio sulaikymo pagrindai, įtvirtinti Įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti sulaikytas, kai neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, o Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 7 punkte pažymėta, kad užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti sulaikytas, kai užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai.

Pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį, kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas yra būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo).

Įstatymo 113 straipsnio 5 dalyje yra išvardintos aplinkybės, kurios vertinamos sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, be kita ko: 2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena); 3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika; 4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; 7) užsienietis, apgyvendintas VSAT, pažeidė laikino išvykimo iš VSAT tvarką; 10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu arba sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą užsienietis nebendradarbiauja su kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojais ar darbuotojais.

Įstatymo 114 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėsaugos institucijos pareigūno rašytiniu sprendimu užsienietis gali būti sulaikomas ne ilgiau kaip 48 valandoms.<...>.

Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis, teismas sprendžia dėl šio straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvaus sulaikymui kriterijų taikymo: ar nustatyta užsieniečio tapatybė, ar jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, VSAT ir Migracijos departamentui, nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, ir kita. Aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2018, 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1307-815/2022; 2025 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1415-1047/2025).

Užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai (Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nagrinėjamu atveju vertintina, jog duomenų, sudarančių prielaidas išvadai, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, buvo pakankamai, Migracijos departamento 2025 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

Kadangi nuo 2025 m. gegužės 23 d. pareiškėja įgijo neteisėto migranto statusą Lietuvos Respublikoje, esant nustatytai aplinkybei, jog pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, darytina išvada, jog buvo Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktuose ir 2 dalyje nustatyti pareiškėjos sulaikymo pagrindai. Įrodymais nepaneigta, jog pareiškėja nebuvo sulaikyta nepilnamečių vaikų akivaizdoje, jos atžvilgiu nebuvo spec. priemonės, o pareiškėjos nepilnamečiai vaikai nebuvo palikti saugioje aplinkoje – tėvo priežiūroje.

Įvertinus visas nurodytas teisines bei faktines aplinkybes, darytina išvada, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinimui pagrindo nėra.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad nukentėję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Šios trys valstybės ir (ar) savivaldybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti.

Kalbant apie tariamą pareiškėjos patirtą turtinę žalą pažymėtina tai, kad nagrinėjamu atveju viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas reikia analizuoti iš pradžių patikrinant atsakovės galbūt neteisėtų veiksmų sąlygą, vėliau – sąlygas, susijusias su žalos realumu ir priežastiniu ryšiu tarp įvardytų veiksmų bei nurodomos žalos. Tik tuo atveju, jeigu šios sąlygos būtų įvykdytos, toliau reikėtų nagrinėti dėl to pareiškėjos naudai priteistinos kompensacijos dydį. Pažymėtina, kad pateikti įrodymų dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio ir įrodyti esant priežastinį neteisėtų savivaldybės ar (ir) valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis.

Toks reguliavimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina tai, kad administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės deliktinės atsakomybės pagrindas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010; 2008 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-116/2008).

Taigi ginčijamo administracinio akto panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas savaime konstatuoti, kad visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio.

Konstatavus, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, VSAT pareigūnų veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio 1 dalies prasme nekonstatuotinas.

Nenustačius vienos iš esminių atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, teisinio pagrindo viešajai civilinei atsakomybei kilti nėra.

Kadangi skundas netenkintas, pareiškėja neįgijo teisės gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisi bylinėjimosi išlaidas netenkintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, 134 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos E. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.