- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-22
- Bylos Nr.
- 2-2316/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- L. Ž.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės L. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „INTERIOR AVENUE“ ieškinį atsakovei L. Ž. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „INTERIOR AVENUE“ nurodė, kad atsakovė yra vienintelė bankrutuojančios įmonės akcininkė, o nuo 2007 m. kovo 20 d. buvo ir jos vadove. Laikotarpiu nuo 2007 m. kovo mėn. iki 2010 m. kovo mėn. įmonė atsakovei, kaip atskaitingam asmeniui, išmokėjo 341 606,98 Lt, tačiau dokumentai, pateikti pagrįsti šios sumos panaudojimą, pagrindžia tik 308 843,22 Lt tinkamą panaudojimą. Skirtumas tarp šių sumų – 32 763,76 Lt – laikytinas atsakovės įmonei padarytais nuostoliais, kurių atlyginimas priteistinas iš atsakovės.
Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumą atitinkančios vertės atsakovės turto areštą. Savo prašymą grindė tuo, kad prašomi atlyginti nuostoliai yra dideli, o atsakovė yra fizinis asmuo, be to, ji elgiasi nesąžiningai, nes vengia bendrauti, neatlygina nuostolių ir neužtikrina jų atlyginimo. Tai leidžia įtarti, kad atsakovė gali bandyti nuslėpti ar perleisti savo turtą, iš kurio galėtų būti išieškomas nuostolių atlyginimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 11 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino ir areštavo atsakovės 32 763,76 Lt vertės nekonkretizuotą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – ir pinigines lėšas.
Teismas pažymėjo, kad, taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne ieškovo reikalavimo pagrįstumas, o tai, ar yra grėsmė, jog galbūt ieškovui palankus teismo sprendimas nebus įvykdytas. Teismo nuomone, ieškinio suma atsakovei, kaip fiziniam asmeniui, laikytina pakankamai didele ir tai gali padidinti būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Patenkinus ieškinį, nurodyta suma būtų priteista iš atsakovės, tačiau jai perleidus turtą ar jo atžvilgiu sudarius apsunkinimo sandorius, įvykdyti sprendimą būtų sudėtinga ar negalima.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantė L. Ž. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Apeliantės nuomone, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė teisingumo, proporcingumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Šiuo atveju buvo ginami tik ieškovo interesai, tačiau neatsižvelgta, kaip taikomos priemonės paveiks apeliantės interesus. Apeliantė pažymėjo, kad ji yra keturių nepilnamečių vaikų motina, niekur nedirba ir tegauna motinystės pašalpą, kuri yra vienas pagrindinių šeimos pragyvenimo šaltinių. Be to, apeliantė su vyru yra paėmę 281 596 EUR dydžio būsto paskolą. Dėl šių priežasčių, areštavus apeliantės banko sąskaitą, jos šeimos finansinė būklė pasunkėtų, kiltų didelių sunkumų vykdant kitus finansinius įsipareigojimus. Apeliantė taip pat akcentuoja, kad pats ieškinys yra nepagrįstas, nes ji įmonei yra paskolinusi 365 000 Lt, žalos įmonei nepadarė ir nėra skolinga. Šiuo metu vyksta ginčas dėl apeliantės įtraukimo į įmonės kreditorių sąrašą. Ieškinį turintys pagrįsti dokumentai neatspindi realios įmonės finansinės atskaitomybės, nes šiuos dokumentus bankroto administratorius pateikinėja tendencingai.
Ieškovas BUAB „INTERIOR AVENUE“ prašo palikti skundžiamą nutartį nepakeistą. Ieškovas pažymi, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio pagrįstumas nėra tiriamas. Pačios apeliantės argumentai leidžia spręsti, kad jos finansinė padėtis nėra gera. Teismo parinktas areštuotino turto eiliškumas užtikrina ekonomiškumo ir proporcingumo principą, taip pat šalių interesų pusiausvyrą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinėje byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Nagrinėjant šį klausimą, taikytinos procesinės teisės normos, galiojusios skundžiamos nutarties priėmimo metu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 3 str. 8 d.).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje yra įtvirtintas teisinės valstybės siekis. Teisinėje valstybėje teisingumas suinteresuoto asmens atžvilgiu yra pasiekiamas, kai jis gauna tai, dėl ko kreipėsi į teismą, t. y. įvykdžius teismo sprendimą. Taigi pagal Konstituciją taip pat turi būti siekiama užtikrinti teismų sprendimų įvykdymą.
Teismų sprendimų įvykdomumą civiliniame procese užtikrina laikinosios apsaugos priemonės. Laikinosios apsaugos priemonės yra teisiniai ribojimai, teismo taikomi atsakovui ar jo turtui, kuriais siekiama užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teismas turi teisę bet kurioje civilinio proceso stadijoje imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 3 d.). Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama garantuoti realų ir tinkamą būsimo procesinio teismo sprendimo byloje įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susiję su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, todėl CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17, 146 str.).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad byloje reiškiant piniginį reikalavimą, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo rezultatas gali būti piniginės sumos priteisimas iš atsakovo. Tokio sprendimo įvykdymas gali būti užtikrinamas neleidžiant atsakovui sumažinti turimo turto masės daugiau, nei jo reikia ieškinio reikalavimams patenkinti (CPK 145 str. 2 d.). Priešingas veiksmas – atsakovo turto masės padidėjimas ne sumažina, bet padidina tikimybę, jog galimas ieškovui palankus teismo sprendimas bus tinkamai įvykdytas, todėl negali būti taikomos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios didintų teismo sprendimo įvykdymo galimybę (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-167/2008).
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad didelė pareikšto ieškinio suma yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės turtą. Didelė ieškinio suma savaime nei padidina, nei sumažina būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybes. Todėl vien šis argumentas nėra pagrindas areštuoti atsakovo turtą.
Tačiau, kaip matyti iš ieškovo pareiškimo (b. l. 5), atsakovė vengia bendradarbiauti, neperduoda bankroto administratoriui trūkstamo materialaus turto. Atsakovės nenoras bendradarbiauti su bankroto administratoriumi iš esmės patvirtintas ir atskirajame skunde. Šios aplinkybės rodo, kad galimai patenkinus ieškinį, priteistos sumos ieškojimas gali būti apsunkintas. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliantės atskirajame skunde nurodyti motyvai, kad jos pajamos nedidelės ir gali nelikti lėšų pragyvenimui, nepagrįsti, kadangi išieškojimą iš asmens gaunamų pajamų riboja CPK 736 – 739 str.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.