Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2012-02-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-62-380-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-02
Bylos Nr.
1A-62-380-2012
Teisminio proceso Nr.
1-68-1-00186-2011-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aurelija Sadauskaitė (pirm.), Savinijus Katauskas, Linas Pauliukėnas
Nuteistasis
T. N.
Advokatai
Antanas Jonušas
Pranešėja A. Sadauskaitė Baudž. byla Nr. 1A-62-380/2012Teisėjas V. Vainius Proceso Nr. 1-68-1-00186-2011-5
Procesinio sprendimo kategorija (S) 1.1.7.2.7.; 1.1.8.3.; 1.2.14.1.2.2.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. vasario 2 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teisėjų Lino Pauliukėno, Savinijaus Katausko,sekretoriaujant Giedrei Pajauskienei,dalyvaujant prokurorui Remigijui Bėtkiui,nuteistajam T. N., nuteistojo gynėjui advokatui Antanui Jonušui,asmeniui atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės V. E.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo T. N. nuteistas pagal Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 67 str. 3 d. T. N. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Ford Escort“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) saugomą jo žinioje (dokumentai saugomi Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariate – kvito Nr. (duomenys neskelbtini), apskaitos žurnalo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)).

Tuo pačiu nuosprendžiu baudžiamoji byla, kurioje V. E. kaltinama padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d. nutraukta, vadovaujantis BK 38 str. 1 d., kaltinamajai susitaikius su nukentėjusiąja. V. E. nuo baudžiamosios atsakomybės atleista. Jos atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. N. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su V. E. pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, t.y. 2011-03-22, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), T. N. veikdamas kartu su V. E., nepritaikytu spynai raktu atrakinus kambario, priklausančio D. J. B. duris, įsibrovė į kambarį, kur iš rūbų spintos lentynos pagrobė D. J. B. priklausančius 1500 Lt.

Šalies argumentai

Nuteistasis T. N. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011-09-27 nuosprendį perkvalifikuoti jo veiką pagal BK 178 str. 1 d., taikyti BK 75 str. ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Teigia, kad teismo jo atžvilgiu priimtas nuosprendis yra nevisiškai teisėtas, kadangi nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, grindžiamos prieštaringais įrodymais, kurie vertinami klaidingai. Buvo pažeista jo teisė į gynybą, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, todėl nuosprendis turi būti panaikintas. Nuosprendyje klaidingai aprašytos tikrosios įvykio aplinkybės, nes į nukentėjusiosios D. J. B. kambarį buvo ne įsibrauta pavogti pinigų, o paimti rūsio rakto. V. E. ir D. J. B. gyvena viename bute, naudojasi bendru rūsiu, tik nukentėjusioji savo kambarį yra užsirakinusi atskira spyna. Tą dieną kai jis padėjo parinkti V. E. raktą nuo motinos kambario, nukentėjusioji buvo išvykusi, o rūsio raktas likęs kambaryje. V. E. patikino, kad motina nesupyks, jeigu jie atrakins kambario duris. V. E. pati atnešė raktus, o jis tik raktą pritaikė ir ji pati įėjo į kambarį, pasiėmė rūsio raktą. Tik vėliau V. E. prisiminė, kad motina spintoje laiko pinigus ir nusprendė pasiimti. Sakė, kad motina nesupyks, kad pinigus pasiskolins, o vėliau juos grąžins. V. E. pati nuėjo į motinos kambarį ir paėmė pinigus. Jis tame kambaryje nebuvo ir pinigų neėmė. Todėl jo veiksmai turėtų būti kvalifikuoti pagal BK 178 str. 1 d. Nukentėjusioji nepagrįstai įgijo teisę į 3000 Lt žalos atlyginimą, nes teismas patvirtino V. E. ir D. J. B. susitarimą dėl 1500 Lt žalos atlyginimo, ir dar solidariai priteisė iš jo su V. E. dar 1500 Lt. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas tokią griežtą bausmę neįvertino jo amžiaus, prisipažinimo, vaidmens nusikaltimo padaryme, todėl mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Siekiant išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei išsamiai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklausti asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. E. ir nuteistasis T. N..

Apygardos teisme V. E. parodė, kad dėl pinigų vagystės ji su savo mama susitaikė. Pinigus paėmė iš mamos kambario, kuris buvo užrakintas. Paprašė T. N., kad atrakintų kambarį, nes norėjo paimti rūsio raktą. T. N. pritaikęs raktą atrakino duris. Ji T. N. pasakė, kad spintoje yra pinigai, jis pasiūlė juos paimti, bet pats pinigų nematė ir neėmė. Ji iš spintos paėmė mamos pinigus ir padavė T. N.. Tik gavęs pinigus, T. N. pasiūlė pirkti automobilį.

Pirmosios instancijos teisme V. E. pagal pareikštą kaltinimą savo kaltę prisipažino visiškai, ir parodė, kad ieškodama raktų mamos užrakintame kambaryje, rado pinigus, kuriuos pavogė (1 t., b. l. 74).

Ikiteisminio tyrimo metu V. E. parodė, kad gyveno mamos bute kartu su T. N.. Mama buvo išvažiavusi pas gimines į (duomenys neskelbtini). Iš pradžių gyveno iš santaupų, o vėliau, kai jos baigėsi, nusprendė parsinešti iš rūsio bulvių. T. N. virtuvės spintelės stalčiuje rastu raktu atrakino mamos kambarį, kuriame rado rūsio raktą. Ieškodama rūsio raktą, pamatė spintoje padėtus pinigus, kuriuos matė ir T. N.. Vakare T. N. pasiūlė paimti mamos pinigus ir nusipirkti automobilį, vėliau pinigus grąžinti. Kartu su T. N. paėmė spintoje buvusius pinigus, t.y. 1500 Lt, 7 kupiūros po 200 Lt ir viena 100 Lt kupiūra. Dėl savo poelgio V. E. labai gailisi (1 t., b. l. 94-96). Įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta, kad V. E. įvykio vietoje parodė, duris, kurias T. N. atrakino pritaikęs raktą. Atidarius minėto kambario duris, parodė spintą, kurioje buvo padėta atvirutė su pinigais. Minėto buto virtuvėje parodė spintelės stalčių, kuriame buvo padėtas raktas, kuriuo 2011-03-22 T. N. atrakino kambario, iš kurio pagrobė pinigus, duris (1 t., b. l. 97-104).

Apygardos teisme T. N. parodė, kad savo kaltę pripažįsta iš dalies. Neprisipažįsta, kad kartu paėmė pinigus, nes pinigų jis nepaėmė. Teigia, kad parodymus pirmosios instancijos teisme davė teisingus.

Pirmosios instancijos teisme T. N. pagal pareikštą kaltinimą savo kaltę prisipažino visiškai ir parodė, kad virtuvės spintelės stalčiuje rastu raktu atrakino kambario duris. V. E. žinojo kur padėti pinigai. Pinigų ieškojo spintoje kartu, už juos nusipirko automobilį (1 t., b. l. 174).

Ikiteisminio tyrimo metu V. N. parodė, kad gyveno pas V. E. mamą, D. J. B., kuri tuo metu buvo išvykusi. Kai pritrūko maisto, jie nusprendė jo paieškoti rūsyje. Rakto nuo rūsio neturėjo. V. E. sakė, kad raktas nuo rūsio yra D. J. B. užrakintame kambaryje. Pritaikęs paprastą raktą, kurį rado virtuvės spintelės stalčiuje, atrakino spyną ir atidarė kambario duris. Kambaryje rado rūsio raktą, beieškant rūsio rakto V. E. spintoje rado pinigus, tačiau jų nelietė. Vakare jis sugalvojo, kad reikėtų nusipirkti automobilį ir pasiūlė V. E. paimti spintoje esančius D. J. B. pinigus, o vėliau juos grąžinti. Nuėjo kartu su V. E. į kambarį, kurį buvo atrakinęs pritaikytu raktu ir iš spintos paėmė atviruke buvusius pinigus. V. E. paskaičiavo, kad ten buvo 1500 Lt, t.y. 7 kupiūros po 200 Lt ir viena 100 Lt kupiūra. (1 t., b. l. 56-58).

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiosios kambaryje nebuvo ir pinigų neėmė, tačiau nakrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu jis savo kaltę pripažino, o apeliacinės instancijos teisme patvirtino ankstesnius savo parodymus, tik neigė iš spintos paėmęs pinigus. V. E. savo kaltę pripažino. Nors ji apeliacinės instancijos teisme bandydama palengvinti nuteistojo padėtį, pasakė, kad T. N. pinigų nematė ir nežinojo kieno tai pinigai, tačiau atsakydama į klausimus pripažino, kad pinigus pasiūlė paimti T. N.. Be to V. E. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Todėl nėra jokio pagrindo netikėti V. E. ir T. N. ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kurių jie iš esmės nepaneigė ir apeliacinės instancijos teisme. Iš šių parodymų nustatyta, kad nukentėjusiosios D. J. B. kambarys buvo užrakintas, nukentėjusioji rakto nepaliko ir neleido T. N. ir V. E. nekliudomai patekti į šią patalpą. T. N. atrakino kambario duris, pritaikęs raktą. Abu D. J. B. kambaryje ieškojo rūsio raktų ir V. E. spintoje rado pinigus, bet jų nepaėmė. Vakare T. N. pasiūlė V. E. paimti spintoje esančius D. J. B. pinigus ir nusipirkti automobilį. Nors pinigus iš spintos paėmė V. E., tačiau to ji nebūtų padariusi be T. N. atliktų veiksmų. Nukentėjusiosios pinigai negalėjo būti pavogti, neįsibrovus į patalpą.

Įsibrovimu laikomas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į bet kokią tiek gyvenamąją, tiek negyvenamąją patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Nusikaltimo kvalifikavimui svarbu tai, kad kaltininkas, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, į patalpas patenka be savininko ar kito teisėto turto valdytojo valios arba prieš jo valią. Iš bylos duomenų matyti, kad D. J. B. kambarys buvo užrakintas. Rakto nuo kambario V. E. neturėjo, D. J. B. jai nebuvo palikusi, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad D. J. B. nebuvo davusi leidimo įeiti į jos kambarį. Apygardos teisme T. N. patvirtino, jog į D. J. B. kambarį įsibrovė neturėdami leidimo į jį patekti. Todėl T. N. ir V. E. pateko į D. J. B. kambarį prieš jos valią. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo T. N. veiką kaip vagystę įsibrovus į patalpą. Įsibrovimas į patalpą veikos subjektyviosios pusės aspektu yra tada, kai kaltininkas į patalpą patenka, turėdamas tikslą padaryti vagystę. Nors apeliantas teigia, kad į kambarį jis įsibrovė norėdamas paimti rūsio raktą ir tik vėliau nusprendė paimti spintoje D. J. B. laikomus pinigus, todėl jo veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 178 str. 1 d., tačiau šis teiginys yra nepagrįstas, nes jie ir antrą kartą patekdami į kambarį neturėjo nei leidimo, nei jokio tam teisėto pagrindo. Nuteistojo ir V. E. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme patvirtina, kad vakare T. N. pasiūlė V. E. paimti spintoje esančius D. J. B. pinigus, už kuriuos galėtų nusipirkti automobilį. Tada jie įsibrovė į D. J. B. kambarį, kurį T. N. buvo atrakinęs pritaikytu raktu ir iš spintos paėmė pinigus. Taigi įsibraunat į D. J. B. kambarį, jie turėjo tikslą pagrobti svetimą turtą, t.y. 1500 Lt. Vienas iš įsibrovimo būdų yra panaudojant parinktus ar padirbtus raktus, kurie leidžia kaltininkui pačiam nekliudomai patekti į patalpas. Tokie T. N. veiksmai atitinka BK 178 str. 2 d. kvalifikuojantį požymį, t.y. svetimo turto pagrobimą įsibrovus į patalpą. Nustatyta, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, suvokdamas, jog įėjo į svetimą kambarį, neturėdamas savininkės leidimo, neteisėtai pasisavino jame buvusį turtą. Šiais savo veiksmais nuteistasis padarė materialinę žalą nukentėjusiajai. Todėl nuteistojo T. N. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d. kaip svetimo turto vagystė, padaryta įsibraunat į patalpą – kambarį.

Pažymėtina, kad veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kuris iš bendrininkų paėmė iš kambario pinigus, kiekvienam iš bendrininkų atlikus bent dalį nusikalstamos veikos, reglamentuotos BK 178 str. 2 d., sudėties požymius atitinkančių veiksmų, jų veika kvalifikuojama pagal tą straipsnį. Kadangi nustatyta, kad T. N. atrakino kambarį pritaikytu raktu, T. N. ir V. E. įsibrovė į kambarį neturėdami D. J. B. leidimo į jį patekti, žinojo, kad paimti 1500 Lt yra D. J. B. pinigai, įsigijo už juos automobilį, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad T. N. atliko BK 178 str. 2 d. požymius atitinkančią nusikalstamą veiką.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai T. N. pripažino kaltu pagal BK 178 str. 2 d.

Nuteistojo T. N. apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos bausmės paskyrimo yra nepagrįsti. BK 56 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ Nr. 40 3.1.13 punkte išaiškino teismams, jog teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam T. N. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba skiriant švelnesnės rūšies bausmę, šioje byloje nenustatė. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl jo asmenybės apibūdinimo pirmosios instancijos teismas jau buvo įvertinęs skirdamas bausmę, todėl dar kartą tais pačiais pagrindais švelninti bausmę nėra pagrindo. Jokių naujų, teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės skiriamos bausmės rūšiai ir dydžiui, apeliaciniame skunde nenurodyta, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Nuteistasis T. N. nors ir turi gyvenamąją vietą, dirba pagal patentą, bet buvo teistas už panašių nusikaltimų padarymą. Tokiu savo elgesiu T. N. demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti priešingus teisei veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismas, už naują nusikaltimą parinkdamas jam griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį - laisvės atėmimą, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

Pagal BK 75 str. 1 d. asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi bausmės vykdymo atidėjimo taikymui yra būtina visų šių sąlygų visuma. Kaip matosi iš byloje esančios medžiagos, T. N. nusikalsta nebe pirmą kartą, tai rodo, kad jis išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio nedaro, nes skundžiamu nuosprendžiu teisiamas jau ketvirtą kartą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau aptartų duomenų visumą, daro išvadą, jog šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo manyti, kad T. N. bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus jos atlikimo. Todėl ir nėra pagrindo jam taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

Paskirdamas nuteistajam T. N. už tyčinį nusikaltimą žymiai švelnesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę, Klaipėdos rajono apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltę, tikslus ir motyvus, padarytos turtinės žalos dydį, į nuteistojo asmenybę, į jo atsakomybę švelninančią aplinkybę, jog jis prisipažino ir gailisi padaręs nusikaltimą (BK 59 str. 1 d. 2 p.), į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.), bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas reikšmingas bylos aplinkybes.

Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. N. bausmę už BK 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendyje pateikti išsamūs bausmės individualizavimo motyvai, todėl baudžiamojo proceso įstatymas šiuo požiūriu taip pat nepažeistas. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad paskirta bausmė apeliantui T. N. yra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad T. N. nusikalstamą veiką padarė veikdamas kartu su V. E.. Nors ji atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, bet ne nuo turtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 str. 3 d. ir 6.279 str. 1 d. nustatyta, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai iš T. N. ir V. E. solidariai priteisė 1500 Lt žalos atlyginimo D. J. B.. Pirmosios instancijos teismas patvirtino sutartį tarp V. E. ir nukentėjusiosios D. J. B. dėl žalos atlyginimo, kad V. E. savo noru atlygins padarytą turtinę žalą 1500 Lt D. J. B. per 3 mėn. Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusioji įgijo teisę į 3000 Lt žalos atlyginimą yra nepagrįstas, nes žalos dydis yra 1500 Lt ir ši žala turi būti atlyginama solidariai. Skiriasi tik T. N. ir V. E. pareiga dėl žalos atlyginimo. V. E. nustatytas terminas per kurį ji savo noru turi atlyginti turtinę žalą, o T. N. toks terminas nėra nustatytas. Pažymėtina, kad solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį (CK 6.9 str. 1 d.). Taigi, V. E. atlyginusi D. J. B. padarytą žalą, įgis teisę iš T. N. reikalauti atlyginti už jį sumokėtą žalos dalį ir atvirkščiai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo T. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Aurelija SadauskaitėTeisėjai Linas PauliukėnasSavinijus Katauskas