Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. B. ir G. N. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 str. 2 d., 129 str. 1 d., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. - laisvės atėmimu 3 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. – laisvės atėmimu 8 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. ir 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė T. B. paskirta – laisvės atėmimas 8 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

G. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., 129 str. 1 d., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. - laisvės atėmimu 2 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. – laisvės atėmimu 7 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. ir 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė G. N. paskirta – laisvės atėmimas 7 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš T. B. ir G. N. solidariai priteista 9250 Lt nukentėjusiajai A. K.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R. Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. B. ir G. N. nuteisti už tai, kad 2005 m. liepos 11 d., nuo 22 val. iki 22 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), skverelyje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrai, nesant susitarimo tyčia nužudyti, turėdami tikslą susigrąžinti pinigus iš A. K., savavaldžiavimo būdu panaudodami fizinę prievartą, T. B. ranka sudavus smūgius A. K. į veidą, vėliau rankomis ir spardant kojomis suduodant ne mažiau 24 smūgių į galvą, kaklo sritį, krūtinę, juosmenį, kojas, rankas, o G. N. 2 kartus spyrus A. K. į krūtinę ir parverčiant jį veidu žemyn ant suolo briaunos, taip bendrais veiksmais tyčia suduodami ne mažiau 2 smūgių nukentėjusiajam A. K. į veidą ir tokiu būdu padarydami apatinio žandikaulio dvipusius lūžius, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruvomis ir muštinėmis žaizdomis lūpų gleivinėse, kraujosruvomis veido minkštuose audiniuose, dėl ko nuo veido sumušimo, lydimo apatinio žandikaulio lūžiais, kurie komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu į burnos ertmę – aspiracija krauju, tyčia nužudė A. K. , tokiais savo veiksmais padarydami nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., 129 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. B. prašo panaikinti arba pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 22 d, nuosprendį, paskiriant jam švelnesnę bausmę. Mano, jog nuosprendis jo atžvilgiu neteisėtas, nepagrįstas ir neteisingas. Nurodo, kad objektyviai ir visapusiškai neištirtos A. K. mirties aplinkybės, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, išvados grindžiamos prieštaringais įrodymais ir prielaidomis, todėl netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o paskirta bausmė neatitinka jo padarytos nusikalstamos veikos. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti pakeistas, o jo padaryta nusikalstama veika perkvalifikuota, paskiriant švelnesnę bausmę.

Skunde neigia savo kaltę, pabrėžia nesiekęs A. K. mirties ir nenumanęs, kad nuo suduotų smūgių pastarasis gali mirti. Teigia smūgius sudavęs ne savavaldžiaudamas atgaunant skolą, o pasikarščiavęs dėl įžūlaus ir netaktiško nukentėjusiojo elgesio. Apelianto įsitikinimu, teismui nepavyko visapusiškai ir objektyvai ištirti A. K. sužalojimo aplinkybių, t. y. kuo jam buvo padaryti mirtini sužalojimai, kuris iš kaltininkų – apeliantas ar nuteistasis G. N. – tuos sužalojimus padarė, koks buvo nukentėjusiojo mirtį sukėlusių sužalojimų padarymo eiliškumas. Pažymi, kad teismas nepagrįstai patikėjo G. N. ir nuteisė jį tik dėl tų veiksmų, kuriuos padaręs jis prisipažino tik paskutinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje ir teisme. Tuo tarpu dėl kitų A. K. sužalojimų teismas kaltu pripažino jį, nors tokios išvados ir nepagrindžia objektyvūs įrodymai. Atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendyje nenurodyta, kurie jo suduoti smūgiai turi priežastinį ryšį su A. K. mirtimi, kuo, t. y. koja, ranka ar, kaip G. N., parversdamas nukentėjusįjį ant suolo, juos sudavė. Teigia, kad teismas nuosprendyje šiuos prieštaravimus bando paneigti pakankamai prieštaringais teismo medicinos specialisto parodymais. Apelianto manymu, minėti specialisto parodymai nepateikia atsakymo, kas sudavė A. K. mirtinus smūgius. Nurodo, jog teismas nuosprendyje išdėstytas išvadas iš esmės grindžia trijų liudytojų, t.y. V. G. , A. V. ir B. V. parodymais, nors jie, apelianto manymu, prieštarauja teismo nustatytiems jo ir nuteistojo G. N. veiksmams. Be to, atkreipia dėmesį, jog liudytoja V. G. matė tik konflikto pabaigą.

Teigia, jog teismo išvados apie jo netiesioginę tyčią nužudyti grindžiamos tik specialisto išvadose konstatuotais daugybiniais sužalojimais nukentėjusiojo kūne, tuo tarpu daugiau jokių įrodymų nesurinkta. Pažymi, kad teismas vien tik iš smūgių skaičiaus ir sužalojimų vietos padarė išvadą, kad jis nusikaltimo padarymo metu suvokė arba privalėjo suvokti, jog nuo sužalojimų A. K. mirs. Tokią teismo išvadą apeliantas vadina nepagrįsta, nurodo, jog nesurinkta įrodymų, patvirtinančių jį sudavus inkriminuotą smūgių skaičių, taip pat nenustatyta, į kurias vietas šie smūgiai buvo suduoti, neįrodyta ir tai, jog jis siekė pataikyti į gyvybiškai svarbiais nukentėjusiojo kūno vietas. Tvirtina, jog teismas aiškiai atkūrė įvykio metu susidariusią situaciją, iš dalies ją teisingai įvertindamas, nurodant jį neturėjus tiesioginio tikslo atimti gyvybę. Pabrėžia nematęs jokios grėsmės dėl A. K. gyvybės ar sveikatos, juo labiau, kad medicinos darbuotojas J. J. , įvykio vietoje apžiūrėjęs nukentėjusįjį, leido pastarajam eiti namo, kur lovoje jis, užspringęs krauju, mirė. Apelianto manymu, šios aplinkybės rodo jį iš tiesų nesuvokus, kad jo smūgiai gali sukelti tokias negrįžtamas pasekmes. Pabrėžia, kad jo elgesys nei prieš konfliktą, nei po jo nepatvirtina buvus netiesioginę tyčią.

Neneigia, jog suduodamas smūgius A. K. jis suvokė galintis pastarąjį sužaloti, tačiau mano, kad atsakyti jis turi tik už kilusias pasekmes.

Skunde atkreipia dėmesį, jog Šiaulių apygardos teismas 2006 m. sausio 23 d. nuosprendyje, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 27 p. beveik analogiškoje situacijoje konstatavo, jog nustačius, kad kaltinamojo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį, veiksmuose dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė, kaltinamojo veika kvalifikuotina pagal nusikaltimų sutaptį (Lietuvos Respublikos BK 132 str. 1 d. ir 135 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, mano, kad teismas, nustatęs, jog vieną mirtiną smūgį sudavė jis, jo įvykdytą nusikalstamą veiką turėjo perkvalifikuoti į neatsargų nužudymą ir skirti švelnesnę bausmę.

Skunde atkreipia dėmesį, jog bylos teisminio nagrinėjimo metu iš G. N. parodymų paaiškėjo nauja aplinkybė, t.y. tai, kad G. A. K. dar įvykio dieną buvo sutikęs mieste ir jau tuomet reikalavo grąžinti pinigus. Pabrėžia, kad teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė ir jos nevertino, nors, apelianto teigimu, ji gali būti svarbi vertinant G. N. veiksmų priežastis.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog teismas nepakankamai ištyrė bei įvertino tą aplinkybę, kad jis (apeliantas) nukentėjusiajam suduoti smūgius galėjo tik kaire ranka, kadangi dešinė yra sužalota ir dėl to nevaldoma. Taip pat atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjant teisme jam ir G. N. iš esmės buvo pakeisti kaltinimai, t.y. jo veiksmai perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., o ikiteisminiame tyrime savavaldžiavimu įtartam G. N. teisme pareikšti kaltinimai pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. Tai padaryta nesant naujų įrodymų, be to, ir naujai pateiktame kaltinime, anot apelianto, jam nepagrįstai inkriminuoti visi smurtiniai veiksmai, kurių padarymu neprisipažino G. N., nenurodyta kokiu būdu jis (apeliantas) sudavė mirtiną smūgį A. K. . Pažymi, jog nekonkretus ir dėl sakinių konstrukcijos sunkiai suvokiamas kaltinimas iš esmės suvaržė jo teisę į gynybą.

Apeliantas nurodo, jog teismas klaidingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Pabrėžiama, jog byloje yra duomenų apie tai, kad Telšių rajono prokuratūra atlieka ikiteisminį tyrimą dėl A. K. apžiūrėjusio ir medicininės pagalbos nesuteikusio felčerio J. J. pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo. Šis tyrimas nebaigtas, teisiškai neįvertinti mediko veiksmai, nenustatyta, ar medicininės pagalbos nesuteikimas neįtakojo A. K. mirties. Pažymi, kad tyrimo išvados būtų reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą. Tuo tarpu teismas, nesulaukęs minėto tyrimo išvadų ir patenkinęs nukentėjusiosios A. K. ieškinį, įpareigojant jį ir nuteistąjį G. N. solidariai atlyginti padarytą žalą, netiesiogiai pasisakė ir dėl J. J. veiksmų, nors jie šioje byloje nebuvo tiriami. Atsižvelgiant į tai, mano, kad teismas turėjo taikyti Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 2 d. nuostatas ir civilinio ieškinio dydžio klausimą perduoti spręsti civilinio proceso tvarka.

Skunde pažymima, kad, skiriant bausmę, nepakankamai įvertinta tai, kad iki nusikaltimo padarymo jis išlaikė šeimą – mažametį vaiką ir jį prižiūrinčią žmoną, kuri šiuo metu pragyvena tik iš valstybės skiriamos pašalpos. Nurodo, jog nusikaltimą padarė pirmą kartą, todėl teismas neturėjo pagrindo laikyti jį pavojingu visuomenei ir skirti griežtą laisvės atėmimo bausmę.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. N. prašo sušvelninti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę. Nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad jis nukentėjusiajam sudavė tik du smūgius, nuo kurių pastarasis tikrai negalėjo mirti. Apelianto įsitikinimu, jo smūgiai galėjo tik nesunkiai sutrikdyti sveikatą. Nepripažįsta savo kaltės dėl A. K. mirties ir mano, jog būtent T. B. smūgiai sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Gailisi dėl savo veiksmų, prašo kiek galima labiau sušvelninti paskirtą bausmę, nurodo, jog, anksčiau išėjęs į laisvę, galėtų atlyginti nukentėjusiajai priteistą žalą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistieji T. B., G. N. bei jų gynėjai prašė patenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus, o prokuroras prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų T. B. ir G. N. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 22 d. nuosprendis naikinamas, o byla perduodama prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2005 m. gruodžio 9 d. G. N. buvo pareikštas įtarimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. (t. 1, b. l. 134) ir apklaustas įtariamuoju (t. 1, b. l . 135). T. B. buvo pareikštas įtarimas padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. ir 129 str. 2 d. 9 p., dėl kurių jis buvo apklaustas įtariamuoju (t. 1, b. l. 187; 189). Kaltinamajame akte nurodytos aukščiau paminėtos nusikalstamos veikos ir 2006 m. sausio 13 d. Šiaulių apygardos teismas priėmė nutartį perduoti bylą nagrinėti teisme: G. N. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., T. B. – pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. bei 129 str. 2 d. 9 p. (t. 2, b. l. 37-40; 42-43).

Nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje po pertraukos 2006 m. balandžio 3 d. prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinimą: G. N. veiksmus kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. ir 129 str. 1 d. Šį kaltinimą teismas priėmė, kopijas įteikė kaltinamiesiems, jų gynėjams, nukentėjusiajai bei paskyrė pertrauką pasirengti gynybai, o po to apklausė kaltinamuosius pagal pakeistą kaltinimą (t. 1, b. l. 128 -129; 130; 142-143). Abu kaltinamieji buvo pripažinti kaltais ir nuteisti pagal pakeistą kaltinimą: G. N. – už sunkesnę nusikalstamą veiką, o T. B. – už lengvesnę.

Apeliantas T. B., nesutikdamas su nuosprendžiu ir prašydamas jo veiksmus perkvalifikuoti į neatsargų nužudymą, skunde pabrėžia, jog kaltinimas yra nekonkretus ir dėl sakinių konstrukcijos sunkiai suvokiamas, todėl iš esmės buvo suvaržyta jo teisė į gynybą.

Kolegija, sutikdama su apelianto T. B. teiginiu apie kaltinimo nekonkretumą, konstatuoja, jog kaltinamasis aktas, o vėliau ir teisme pakeistas kaltinimas, surašyti iš esmės pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 219 str. 3 p. nuostatas, kaltinamajame akte privalu nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą: nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes.

Tiek kaltinamasis aktas, tiek pakeistas kaltinimas yra prieštaringi, abiejų nuteistųjų veiksmai supainioti, neaišku, kuris iš jų sudavė mirtinus smūgius, nusikalstama veika aprašyta prieštaringai ir neaiškiai.

Iš pateikto kaltinimo (t. 2, b. l. 128 -129) matyti, kad G. N. su T. B. kaltinami, jog abu savavaldžiavo panaudodami fizinę prievartą ir nužudė žmogų: iš pradžių teigiama, kad jie bendrininkų grupe, nesant susitarimo tyčia nužudyti, o turint tikslą susigrąžinti pinigus savavaldžiavimo būdu, panaudodami fizinę prievartą, nukentėjusiajam A. K. bendrais veiksmais reikalaudami sugrąžinti pinigus, G. N. tyčia spyrė nukentėjusiajam ne mažiau kaip du kartus į krūtinę bei parvertė veidu žemyn ant suoliuko briaunos ir padarė žandikaulio lūžį, o T. B. tyčia sudavė A. K. rankomis, ir spyrė ne mažiau kaip 24 smūgius į galvą, kaklo sritį, krūtinę, veidą bei kitas kūno vietas ir padarė žandikaulio lūžį, bendrais veiksmais tyčia suduodami ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam į veidą, padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą. A. K. mirė nuo veido sumušimo, lydimo apatinio žandikaulio lūžių, besikomplikavusių ūmiu išoriniu bei vidiniu nukraujavimu, aspiracija krauju.

Iš pradžių teigiama, kad T. B. su G. N. veikė bendrininkų grupe, tačiau susitarimo tyčia nužudyti neturėjo, toliau, jog bendrais veiksmais tyčia sudavė ne mažiau dviejų smūgių nukentėjusiajam į veidą ir padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą ir, atsiradus sunkiems padariniams, A. K. mirė. Iš tokio kaltinimo turinio neaišku, kaip, kokiu būdu apeliantai nužudė A. K. veikdami bendrininkų grupe, jei tarp jų nebuvo susitarimo nužudyti, tačiau tuo pačiu veikė bendrai. Be to, inkriminuota, kad G. N. tyčia spyrė nukentėjusiajam ne mažiau kaip du kartus į krūtinę bei parvertė veidu žemyn ant suoliuko briaunos ir padarė žandikaulio lūžį, o T. B. tyčia sudavė rankomis ir spyrė ne mažiau kaip 24 smūgius į galvą, veidą ir kitas kūno vietas, o abu bendrais veiksmais tyčia sudavė ne mažiau du smūgius A. K. į veidą ir padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Iš tokio kaltinimo neaišku, kaip, kokiu būdu prie A. K. nužudymo prisidėjo G. N. , nes jis kaltinamas tik spyręs nukentėjusiajam į krūtinę bei parvertęs jį veidu žemyn ant suoliuko briaunos. Jam neinkriminuota, kada, kokiu būdu jis sudavė nukentėjusiajam smūgius į veidą.

Esant tokiam neaiškiam, netiksliam ir prieštaringam kaltinimui abu apeliantai nežinojo, nuo kokio kaltinimo gintis ir taip buvo suvaržyta jų teisė į gynybą.

Kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju esant tokia ydingam kaltinimui, buvo pažeista T. B. ir G. N. teisė žinoti, kuo jie yra kaltinami ir nebuvo užtikrinta tinkama teisė pasirengti gynybai. Šias teises jiems garantuoja Lietuvos Respublikos BPK 22 str. 3 d. bei 44 str. 7 d.

Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies ,,a“ punkte įtvirtina kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau EŽTT) byloje Pelissier ir Sassi prieš Prancūziją nurodė, kad reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, kadangi nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra oficialiai pranešta apie pateikiamo jam kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą. Šiuo konkrečiu atveju nebuvo paisoma Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies ,,a“ punkte įtvirtinto reikalavimo, jog kaltinamasis turi teisę būti išsamiai informuotas tiek apie veikas, kurias jis įtariamas padaręs ir kuriomis grindžiamas kaltinimas, tiek ir apie šių veikų teisinį vertinimą.

EŽTT byloje Sipavičius prie Lietuvą pasisakė, kad kaltinamasis aktas turi būti surašytas išsamiai ir tiksliai. Tai taikytina tiek faktinių aplinkybių išdėstymui, tiek jų teisiniam vertinimui.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. kiekvienam asmeniui garantuoja jo teisę į teisingą teismą. Sudėtinė asmens teisės į teisingą teismą dalis yra asmens teisė į gynybą. Kadangi buvo pažeistos apeliantų teisės į gynybą, todėl apeliacinės instancijos teismas negali įgyvendinti Konstitucijoje įtvirtino teisingumo vykdymo funkcijos. Konstitucinis teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatuoja, jog ,,baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims, o jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas“.

Esant ydingam kaltinamajam aktui apeliacinės instancijos teismas negalės priimti šioje byloje aiškaus ir visiems suprantamo sprendimo.

Kadangi nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla dėl įstatymo reikalavimų neatitinkančio kaltinamo akto surašymo grąžinama prokurorui, kolegija negali atsakyti į T. B. ir G. N. apeliacinių skundų argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, baudžiamojo įstatymo pritaikymu ir bausmės dydžio nustatymu.

Taip pat neatsakoma į apeliantų skundų motyvus, susijusius su jų suduotų smūgių skaičiumi, nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmu ir specialisto išvada dėl A. K. mirties priežasties. Be to T. B., nesutikdamas su liudytojų V. G., A. V. , B. V. parodymais ir tvirtindamas, kad jie prieštarauja teismo nustatytiems jo ir G. N. veiksmams, nekonkretizuoja, kuo pasireiškia šie prieštaravimai, todėl kolegija neapsisako ir dėl šių skundų motyvų.

Kolegija taip pat negali pasisakyti dėl T. B. tyčios turinio suduodant smūgius A. K., kadangi, kaip ankščiau jau buvo paminėta, kaltinamasis aktas yra ydingas.

T. B. skunde akcentuoja, jog Šiaulių apygardos teismas 2006 m. sausio 23 d. nuosprendyje, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 27 punktu, beveik analogiškoje situacijoje kaltininko veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 132 str. 1 d. ir 135 str. 1 d., todėl jo veiksmus prašo perkvalifikuoti į neatsargų nužudymą.

Kolegija pažymi, kad Šiaulių apygardos teismas neformuoja teismų praktikos, todėl remtis minėta nutartimi nėra jokio pagrindo.

Be to, T. B. pabrėžia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad G. N. nukentėjusįjį buvo sutikęs mieste dar įvykio dieną, tačiau duomenų apie tai byloje nėra.

Atsakant į T. B. skundo argumentus dėl kaltinimo pakeitimo teisme, kolegija pažymi, jog apie tai jau buvo pasisakyta rašant apie kaltinamojo akto neatitikimą Lietuvos Respublikos BPK 219 str. nuostatoms.

Šiuo metu taip pat negalima atsakyti į T. B. skundo teiginį dėl felčerio J. J. pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo ir ar tai neįtakojo A. K. mirties, kadangi kolegija negali vertinti surinktų įrodymų. Tuo pačiu nesprendžiamas ir priteisto civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas.

Kadangi byla perduodama prokurorui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 127 str. 9 d., kardomosios priemonės - suėmimo terminas T. B. ir G. N. pratęsiamas trims mėnesiams.

Rezoliucinė dalis

n u taria:

panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 22 d. nuosprendį, kuriuo pripažinti kaltais ir nuteisti T. B. ir G. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., 129 str. 1 d. ir bylą perduoti prokurorui tinkamo kaltinamojo akto surašymui.

Kardomosios priemonės – suėmimo terminą T. B. ir G. N. pratęsti trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2006 m. spalio 11 d.