Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. S. ir atsakovo S. A. M. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. nutarties, kuria nutarta įpareigoti ieškovą užtikrinti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą, civilinėje byloje Nr. 2-172-661/2010 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui S. A. M. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas S. A. M. sumokėjo į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 366 969,18 Lt.

1. Teismas nepasisakė dėl visų atsakovo prašyme išdėstytų motyvų ir argumentų (prašymo 2.8 p.), nevertino 2008 m. rugsėjo 1 d. kreditavimo sutarties specialiosios dalies (CPK 263 str. 1 d.), todėl neteisingai išsprendė prašymą dėl 250 000 Lt nuostolių atlyginimo užtikrinimo.

2. Dėl ieškovo veiksmų, suvaržančių atsakovo teisę laisvai valdyti, naudoti ir disponuoti 366 969, 18 Lt dydžio piniginėmis lėšomis, atsakovas patiria žymius nuostolius, nes 366 969, 18 Lt dydžio gautos kredito sumos negali panaudoti pagal nustatytą paskirtį, t.y. buto su automobilio stovėjimo vieta įsigijimui. Tokiu būdu atsakovas yra priverstas pažeisti savo sutartinius įsipareigojimus dėl kredito sumos dalies panaudojimo bei visą ginčo nagrinėjimo teisme laikotarpį mokėti kreditą išdavusiai institucijai palūkanas nuo kredito sumos dalies, kuria disponuoti neturi teisės. Negalėdamas laisvai disponuoti 366 969,18 Lt dydžio piniginėmis lėšomis, investuoti jų, sudarant komercinius sandorius, atsakovas negali iš šio turto gauti jokių pajamų, todėl galimi atsakovo nuostoliai apima ne vien tik palūkanų už suteiktą kreditą bankui mokėjimą. Atsakovas patiria itin didelius turtinius praradimus, sudarančius ne mažiau kaip 1/2 dalį suteikto kredito sumos, t.y. 250 000 Lt, kas laikytina galimais atsakovo nuostoliais.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai atmestini.

Pagal CPK 147 straipsnio pirmosios dalies nuostatą teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Nustatydamas galimybę pareikalauti iš asmens, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kurio iniciatyva šios priemonės jau pritaikytos, užtikrinti galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo nuostolių atlyginimą, įstatymų leidėjas garantuoja ieškovo ir atsakovo interesų ir procesinių poveikio priemonių pusiausvyrą, šalių lygiateisiškumą, prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumą ir protingumą bei šių priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. CPK 147 straipsnyje nurodytos teismo taikomos priemonės paskirtis plačiąja prasme - užtikrinti atsakovo galimybę ir pirmumo teisę reikalauti padengti dėl ieškovo iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patirtus nuostolius iš ieškovo įmokėtos sumos.

Paprastai teismas nustato atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.), ir atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą.

Ieškovas A. S. atskirajame skunde teigia, kad, skaičiuodamas nuostolių dydį, atsakovas teismui nurodė netikslius tarpbankinių palūkanų dydžius, palūkanų norma yra mažesnė, nei nurodė atsakovas.

Iš tiesų, kaip matyti iš Lietuvos banko duomenų apie VILIBID ir VILIBOR (www.lb.lt), atsakovo prašymo pateikimo dieną 1 metų VILIBOR palūkanų norma buvo mažesnė, t.y. 3,80 proc., o skundžiamos nutarties priėmimo dieną – 3,37 proc. Tačiau, mažėjant palūkanų normoms, bankai paprastai taikė kiek didesnę maržą suteikiamoms paskoloms. Atsižvelgiant į tai, kad, užtikrinant atsakovo nuostolių atlyginimą, nėra būtina nustatyti tikslią galimų nuostolių sumą, kad VILIBOR palūkanų normos mažėjimas nesąlygojo žymaus bendros palūkanų normos mažėjimo, ieškovo argumentai dėl atsakovo nurodytų netikslių tarpbankinių palūkanų dydžio nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingą teismo nutartį.

Ieškovas atskirajame skunde taip pat teigia, kad jis, turėdamas didelės vertės turtą Vilniaus mieste, teismui atmetus ieškinį sugebės atlyginti atsakovui nuostolius. Tačiau su tokiu apelianto teiginiu negalima sutikti.

Kaip matyti iš į bylą atsakovo atstovo pateikto VĮ Registrų centro 2010 m. liepos 14 d. išrašo apie A. S. priklausantį nekilnojamąjį turtą, A. S. vardu nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo turto nėra, visas turimas turtas buvo perleistas kitiems asmenims. Į bylą nėra pateikti duomenys apie A. S. ir jo sutuoktinei jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, registruotą sutuoktinės vardu. Be to, ieškovas pats atskirajame skunde teigia, kad jis turi įsipareigojimų bankui. Tad pagal bylos duomenis nėra pagrindo teigti, kad ieškovo turtinė padėtis yra gera ir kad jis sugebės atlyginti nuostolius atsakovui.

Nors ieškovas teigia, kad, įpareigojus jį įnešti tam tikrą pinigų sumą į teismo specialiąją sąskaitą, yra papildomai didinama jo pretenzijos suma atsakovui, kad jis turės tikslinti ieškinį, tačiau šios nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino 2008 m. rugsėjo 1 d. kreditavimo sutarties specialiosios dalies, kad 366 969,18 Lt dydžio gautos kredito sumos jis negali panaudoti pagal nustatytą paskirtį, t.y. buto su automobilio stovėjimo vieta įsigijimui, taip pat kad patiria nuostolius, nes turi mokėti palūkanas nuo kredito sumos dalies, kuria disponuoti jis neturi teisės, o iš šio turto negali gauti pajamų, jo nuostoliai sudaro 250 000 Lt.

Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nutarties (b.l. 18-20), būtent atsakovo prašymu (b.l. 13-15) teismas leido parduoti konkretų jam ir jo sutuoktinei priklausantį turtą, įpareigojant sutarties sąlygose numatyti, kad 366 969,18 Lt sumos dalis iš visos turto kainos privalo būti pervesta į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą (b.l. 18-20). Atsakovui į teismo specialiąją sąskaitą pervedus 366 969,18 Lt sumą, Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 18 d. nutartimi (b.l. 22-23) panaikino 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, esant galiojančiai teismo nutarčiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pats atsakovas pasirinko jo teises ir interesus atitinkančią, t.y. mažiausiai varžančią ieškinio užtikrinimo priemonę: vietoj turto arešto prašė įpareigoti jį įmokėti atitinkamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą. Nors atsakovas ir negali disponuoti 366 969,18 Lt dydžio piniginių lėšų suma, atsižvelgiant į tai, jog jis pats savo pasirinkimu realizavo CPK 146 straipsnio 2 dalyje numatytą teisę ir įmokėjo į teismo specialiąją sąskaitą atitinkamą pinigų sumą, o ne įsigijo butą su automobilio stovėjimo vieta, kaip tai numato kreditavimo sutartis (taip teigia pats atsakovas), taip pat atsižvelgiant į tai, kad kreditavimo sutartis buvo pasirašyta 2008 m. rugsėjo 1 d., o kredito paėmimo terminas - 2008 m. rugsėjo 30 d. (imtinai) (b.l. 34), kai tuo tarpu ieškinys buvo pareikštas tik 2009 m. rugpjūtį (b.l. 1), o laikinosios apsaugos priemonės taikytos dar vėliau, šios atsakovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad būtent dėl užstato įmokėjimo, atsakovas galimai patirs tokius nuostolius. Tuo labiau, kad 366 969,18 Lt gauta ne kaip banko suteiktas kreditas, o kaip pirkėjų atsiskaitymas už įsigytą nekilnojamąjį turtą.

Nors atsakovas teigia, kad jis patiria turtinius praradimus, sudarančius ne mažiau kaip 1/2 dalį suteikto kredito sumos, tačiau vien tai, kad jis asmeniškai prisiėmė įsipareigojimus bankui bei turi mokėti įmokas, tarp jų ir palūkanas už gautą kreditą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad kreditas, kurio mokėjimo terminas yra 2033 m. rugpjūčio 31 d., ar jo dalis gali būti pripažįstami atsakovo nuostoliais, kurių atlyginimą turi užtikrinanti ieškovas.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė užtikrinti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl taikyto suvaržymo disponuoti 366 969,18 Lt suma, atlyginimą 67 302,14 Lt sumai, kurią iš esmės sudaro atsakovo patiriami nuostoliai palūkanų pavidalu. Ši suma užtikrina atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl užstato įmokėjimo, kuriuo buvo pakeistos ieškovo prašymo pagrindu taikytos laikinosios apsaugos priemonės šioje byloje, atlyginimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskiruosiuose skunduose nurodytais motyvais, taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties dalies negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.