Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-03-05 · Administracinė byla Nr. A-403-233-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-03-05
Bylos Nr.
A-403-233-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gudynas (pirm.), Sigita Rudėnaitė, Algirdas Taminskas (pran.)
Pareiškėjas
A. J. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybę, Lietuvos
Kategorijos
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A6-233/2007Procesinio sprendimo kategorija 15.2(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. kovo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

sekretoriaujant Kristinai Bielinienei,dalyvaujant pareiškėjui A. J. V.,

atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujančios Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Emai Butėnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti 50000 litų neturtinės žalos bei 132000 litų turtinės žalos. A. J. V. savo reikalavimus grindė tuo, kad 1994 metais buvusi Miškų ūkio ministerija savavališku potvarkiu panaikino miško chemijos darbus. Dėl minėtų veiksmų pareiškėjas prarado darbą bei pragyvenimo šaltinį. Pareiškėjas kreipėsi į įvairias institucijas (Seimą, Vyriausybę, Prezidentūrą), tačiau jo reikalavimai nebuvo išgirsti. Neturtinę žalą pareiškėjas siejo su tuo, kad jis, kaip buvęs darbo pirmūnas, dėl paminėtų Miškų ūkio ministerijos veiksmų ilgus metus buvo laikomas tinginiu ir veltėdžiu, o turtinę žalą jis siejo su, jo nuomone, 11 metų trukusia priverstine pravaikšta. Pareiškėjas nurodė, kad anksčiau specializuotų teismų nebuvo, todėl jis skundėsi kitoms institucijoms. Atsižvelgdamas į tai, prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Atsiliepimas

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Miškų ūkio ministerija, vadovaudamasi tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybinių įmonių įstatymo nuostatomis, atsižvelgdama į tai, kad Valstybinis Kauno miško chemijos ūkis tapo nemokus bei siekdama užtikrinti miško sakintojų užimtumą ir išsaugoti svarbų krašto ūkiui sakinimo verslą, 1993 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 42 priėmė sprendimą likviduoti Valstybinį Kauno miško chemijos ūkį ir minėto ūkio padalinius perduoti Jurbarko, Šilutės, Kazlų Rūdos, Panevėžio, Prienų, Veisiejų, Jurbarko miškų urėdijoms. Minėto įsakymo 8 punkte miškų urėdijos, perimančios Valstybinio Kauno miško chemijos ūkio padalinius, buvo įpareigotos įdarbinti perimamų padalinių darbuotojus (paliekant jiems tą patį darbo užmokestį, gautą dirbant Valstybiniame Kauno miško chemijos ūkyje). Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis, likvidavus Valstybinį Kauno miško chemijos ūkį, tapo bedarbiu. Pagal 1990 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 227-k A. J. V. savo prašymu buvo atleistas iš pareigų Valstybiniame Kauno miško chemijos ūkyje, o Miškų ūkio ministerija priėmė sprendimą likviduoti Valstybinį Kauno miško chemijos ūkį tik 1993 m. balandžio 1 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 metams. Aplinkos ministerija nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja atlyginti tiek neturtinę, tiek turtinę žalą, kadangi A. J. V. nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog jam buvo padaryta žala. Be to, pagal Civilinio kodekso nuostatas, žala gali būti priteista tik esant kaltininko kaltei. Tačiau Valstybinis Kauno miško chemijos ūkis buvo likviduotas vėliau nei A. J. V. buvo atleistas iš užimamų pareigų Valstybiniame Kauno miško chemijos ūkyje, be to, minėtas ūkis buvo likviduotas teisėtai, vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybinių įmonių įstatymo nuostatomis. Aplinkos ministerija taip pat pabrėžė, kad jau yra suėjęs senaties terminas dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo, nes nuo Miškų ūkio ministerijos 1993 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. 42 priėmimo, kuriuo buvo nuspręsta likviduoti Valstybinį Kauno miško chemijos ūkį, praėjo daugiau kaip 13 metų, o pagal Civilinio kodekso nuostatas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad sprendžiant, ar pareiškėjo A. J. V. reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas, būtina nustatyti, ar valstybės pareigūnai, atlikdami veiksmus, susijusius su Valstybinio Kauno miško chemijos ūkio likvidavimu, veikė teisėtai; bei, ar A. J. V. ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių ir ar šis terminas galėtų būti atnaujinamas. Teismas pažymėjo, kad A. J. V., reikalaudamas atlyginti tiek neturtinę, tiek turtinę žalą, remiasi tik samprotavimais bei prielaidomis, bet nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog jam buvo padaryta tiek neturtinė, tiek turtinė žala. Teismas nusprendė, kad Miškų ūkio ministerijos 1993 m. balandžio 1 d. įsakymas Nr. 42 dėl Valstybinio Kauno miško chemijos ūkio likvidavimo yra teisėtas ir pagrįstas, kad Valstybės pareigūnai, priėmę minėtą įsakymą, tinkamai vadovavosi šio įsakymo priėmimo metu galiojusiomis teisės normomis, kad Valstybės pareigūnų veiksmuose nėra civilinės atsakomybės sąlygų: žalos fakto, neteisėtos veikos, priežastinio ryšio tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltės. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį. A. J. V. ieškinio (skundo) dėl žalos atlyginimo senaties terminas prasidėjo nuo tos dienos, kai A. J. V. sužinojo apie savo teisės pažeidimą, t. y. nuo 1994 m. sausio 13 d. (nuo pirmo atsakymo iš Miškų ūkio ministerijos gavimo dienos), ką patvirtino ir A. J. V. Teismas nusprendė, kad A. J. V. argumentai, jog ieškinio senaties terminą jis praleido dėl svarbių priežasčių, nes anksčiau specializuotų teismų nebuvo ir jis skundėsi kitoms institucijoms, nelaikytini svarbiomis priežastimis. 12 metų laikotarpį (nuo sužinojimo apie teisių pažeidimą iki kreipimosi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo) teismas įvertino kaip pakankamai ilgą bei pakankamą tinkamai ir laiku apginti pažeistas teises teisme, be to, teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių ieškinio senaties termino praleidimo svarbias priežastis, todėl praleistas trejų metų ieškinio senaties terminas nebuvo atnaujintas. Remiantis išdėstytu, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, nenustačius civilinės atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą sąlygų, numatytų Civiliniame kodekse, bei pasibaigus ieškinio (skundo) senaties terminui iki skundo pareiškimo teismui.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo pirmosios instancijos teismą laikyti šališku, neobjektyviu ir neteisingu bei panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas nešališkumo principą, perkvalifikavo jo skundą į skundą prieš Lietuvą ir atvirai stojo ginti atsakovo poziciją. Ribojant ieškovo teisę pasisakyti ir tuo pačiu pažeidžiant ABTĮ 82 straipsnio 6 dalį bei nenagrinėjant skundžiamų atsakovo veiksmų bei aiškinimų, kaip nekvestionuojamos dogmos buvo priimti visi atsakovo teiginiai ir sprendimai. Neįžvelgta jokios moralinės ir materialinės žalos verslo sunaikinime, pragyvenimo šaltinio atėmime bei ilgametėje beviltiškoje bedarbystėje. Pareiškėjas pažymi, kad nors į teismą kreipėsi kaip buvusios individualios įmonės savininkas, teisme įkyriai buvo traktuojamas tik kaip ankstesnis Kauno Miško chemijos ūkio darbininkas. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime neišaiškinta:

1. kokie įstatymai suteikia teisę žinyboms, pažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnį, atiminėti ūkiskaitinių įmonių turtą, perduodant jį pašaliniams asmenims? Juk įmonių turtą priimta laikyti tik buvusių dirbančiųjų nuosavybe.

2. su kokia logika suderinamas atsakovo “rūpestis” “išsaugoti kraštui svarbų sakinimo verslą” totaliai ir sistemingai viską naikinant? Likviduojant miško chemijos įmones iš pasilikusių individualiai dirbti buvo viskas atimta.

3. Kodėl miškų ūkyje apie verslo perspektyvą sprendžia tik urėdai, nors Konstitucijos 48 straipsnis suteikia teisę pasirinkti verslą ir darbą kiekvienam? Kodėl pareiškėjas eilę metų negali gauti leidimo tęsti savo pradėtą verslą, nors pagal Konstitucijos 46 straipsnį valstybė remia asmeninę iniciatyvą ir draudžia monopolizaciją?

Pareiškėjo teigimu, viešasis administravimas įeina į Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, todėl jis nesupranta, kodėl neatnaujinamas senaties terminas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Aplinkos ministerija prašo jį atmesti. Nurodo, kad Aplinkos ministerija su atsiliepimu į pareiškėjo skundą pateikė dokumentus, įrodančius, kad atsakovas nėra kaltas dėl pareiškėjo neva patirtos žalos. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie įrodo jo patirtą žalą ir jos dydį. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kurie pagrindžia apeliaciniame skunde dėstomas aplinkybes, kaip nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Aplinkos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas, nagrinėdamas šį prašymą, vadovavosi Civilinio kodekso nuostatomis, kuriose nustatyta, kad ieškiniams dėl žalos padarymo taikomas sutrumpintas ieškininės senaties terminas – 3 metai. Kadangi šis terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o pareiškėjas šią teisę įgijo tą dieną, kai sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. kai gavo Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos 1994 m. sausio 13 d. raštą, tai Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai nurodė, kad skundo senaties terminas yra pasibaigęs. Kadangi pareiškėjas nenurodė pakankamų termino praleidimą pateisinančių priežasčių, taip pat nepateikė šias priežastis patvirtinančių įrodymų, tai praleistas trejų metų ieškininės senaties terminas pagrįstai nebuvo atnaujintas. Aplinkos ministerija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluotas reikalavimas, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio nuostatų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Tam, kad atsirastų deliktinė atsakomybė, būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.246 - 6.250 straipsniai). Pareiškėjas prašomą priteisti žalą grindė tuo, kad 1994 metais buvusi Miškų ūkio ministerija savavališku potvarkiu panaikino miško chemijos darbus, t.y. jis prašė pirmosios instancijos teismo priteisti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio, numatančio atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, 1 dalį, nebūtina nustatyti valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę. Pakanka konstatuoti, kad buvo padaryta žala, ir būtent ji padaryta konkrečiai nurodomais valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais (pagal CK 6.271 straipsnio 3 dalį valstybės valdžios institucijos akto sąvoka apima ir jos darbuotojų veiksmus).

Vadinasi, tam, kad patenkinti pareiškėjo prašymą būtinos visos trys sąlygos: neteisėti buvusios Miškų ūkio ministerijos pareigūnų veiksmai, pareiškėjas turėjo patirti jo nurodomo dydžio žalą (132000 Lt turtinę ir 50000 Lt neturtinę), ši žala turi būti atsiradusi būtent dėl neteisėtų buvusios Miškų ūkio ministerijos pareigūnų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė faktines bylos aplinkybes, t.y. nustatė, kad pareiškėjas žalą kildina iš Miškų ūkio ministerijos 1993 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. 42 „Dėl Valstybinio Kauno miško chemijos ūkio likvidavimo“, apie kurį pareiškėjas sužinojo 1994 m. sausio 13 d. (pirmo atsakymo iš Miškų ūkio ministerijos gavimo diena). Teismas, teisingai nurodęs, kad Miškų ūkio ministerijos pareigūnai, priimdami šį įsakymą, tinkamai vadovavosi tuo metu galiojusiomis teisės normomis, padarė pagrįstą išvadą, jog šis įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl valstybės pareigūnų veiksmuose nėra neteisėtos veikos, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, todėl, nenustačius svarbių šio termino praleidimo priežasčių, tai taip pat yra pagrindas atmesti pareiškėjo skundą (CK 1.125 str. 8 d., 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 1 d., 2 d.).

Pareiškėjas ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad Miškų ūkio ministerijos 1993 m. balandžio 1 d. įsakymas Nr. 42 „Dėl Valstybinio Kauno miško chemijos ūkio likvidavimo“ buvo neteisėtas, kad dėl šio įsakymo pareiškėjas patyrė jo prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kad dėl žalos priteisimo nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą jis praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas nenurodė ir kitokių viešosios teisės subjektų neteisėtų veiksmų (veikimo, neveikimo), dėl kurių pareiškėjui būtų atsiradusi jo prašoma priteisti turtinė ir neturtinė žala. Pareiškėjo apeliaciniame skunde esantys abstraktūs deklaratyvaus pobūdžio teiginiai nėra teisiniai argumentai, todėl kolegija neturi teisinio pagrindo juos vertinti.

Įvertinus visa, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šioje byloje neįrodyta nei viena iš sąlygų, būtinų žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, priteisti, o taip pat pareiškėjas be svarbių priežasčių yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo A. J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gudynas Sigita Rudėnaitė Algirdas Taminskas