Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 254 str. 2 d., 132 str. 1 d. nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Nukentėjusiosios S. B. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. buvo kaltinamas pasikėsinimu pagrobti šaunamąjį ginklą panaudojant fizinį smurtą ir neatsargiu gyvybės atėmimu, o būtent: jis 2003 m. rugsėjo 7 d., apie 23⁵⁰ val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kartu su R. B. turėdamas tikslą apvogti, pateko į Algirdo J. P. automobilį ,,Fiat Ducato”, registracijos Nr. XXXX, stovėjusį (duomenys neskelbtini) namo kieme. J. P., bandydamas juos sulaikyti, įspėjo apie galimą šaunamojo ginklo panaudojimą ir akivaizdžiai demonstravo šaunamąjį ginklą – pistoletą ,,Browning”. A. J. pasikėsino pagrobti šaunamąjį ginklą ir, panaudojęs fizinį smurtą, griebė J. P. už dešinės rankos, kurioje šis laikė ginklą, sukdamas ranką ir plėšdamas iš delno pistoletą ,,Browning”, padarė J. P. dešiniame delne linijinius odos nubrozdinimus, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes J. P. aktyviai pasipriešino ir ginklo iš rankos nepaleido. Pasikėsindamas pagrobti šaunamąjį ginklą, A. J. numatė, kad gali neatsargiai atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti, griebė mėgindamas išplėšti iš J. P. rankos pistoletą ir sudarė sąlygas įvykti šūviui bei kulkai pataikyti į vairuotojo vietoje automobilyje sėdintį R. B., dėl to R. B. buvo sužalotos stuburo, nugaros smegenys, dešinysis inkstas, kepenys, diafragmos dešinysis kupolas, tai sukėlė plaučių arterijos tromboemboliją, nuo kurios 2003-09-17 R. B. mirė Klaipėdos ligoninėje.

Teismas A. J. išteisino pagal BK 22 str. 1 d. ir 254 str. 2 d., 132 str. 1 d. nenustatęs, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Teismo nuomone, byloje nustatytų ir ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad surinkti įrodymai nepatvirtina A. J. pateiktų kaltinimų pagrįstumo, t. y., kad jis pasikėsino pagrobti J. P. ginklą ir dėl neatsargumo atėmė gyvybę R. B. , nes jie kelia abejonių, o tai neleidžia daryti išvados, jog kaltinamasis A. J. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Prokuroro nuomone, nuosprendis nepagrįstas, nes teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Nepagrįsta teismo išvada, jog kaltinimai A. J. iš esmės grindžiami nevienodais ir nenuosekliais J. P. parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme šio liudytojo parodymai iš esmės buvo nuoseklūs ir vienodi, juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Apklausiamas jis nurodė, kad būdamas namuose išgirdo specifinį savo automobilio ,,Fiat Ducato” atidaromų durelių garsą ir priėjęs prie lango pamatė automobilio viduje sėdintį žmogų. Šias aplinkybes nurodė ir apklausiamas kaip liudytojas A. J. bei teisme liudytoja B. B. J. P. nuosekliai ir vienodai tvirtino, kad priėjęs su užtaisytu ginklu prie automobilio, kurį, jo manymu, buvo kėsinamasi pavogti, sakydamas, kad ,,šaus”, ,,policija”, mašinoje sėdinčius vaikinus įspėjo apie galimą ginklo panaudojimą. Šias aplinkybes patvirtino ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojai apklausti A. J. ir R. B. , teigę dėl išgąsčio nesupratę, ką jiems sakė. A. J. ikiteisminio tyrimo metu, o J. P. visą laiką teigė, kad A. J. metė į jį alaus butelį. Šią aplinkybę objektyviai patvirtina įvykio vietos nuotraukoje užfiksuotos butelio šukės bei liudytoja J. L. . J. P. parodymus, kad tarp jo ir A. J. įvyko grumtynės, kurių metu ginklas iššovė, patvirtina liudytojo apklausos metu duoti A. J. parodymai ir teisme duoti liudytojos B. B. parodymai. Grumtynių faktą objektyviai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. 1854, kurioje konstatuoti odos nubrozdinimai J. P. dešiniame delne. Teisme dalyvavo teismo medicinos specialistas, kuris betarpiškai J. P. sužalojimų netyrė. Jis nepaneigė minėtos išvados, tik papildomai nurodė, kad tikimybę susižaloti ranką griebdamas už ginklo turėjo ir A. J..

Be to, teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad R. B. sužalojęs šūvis iššautas ne grumtynių tarp A. J. ir J. P. metu, bet A. J. jau pabėgus. Ikiteisminio tyrimo metu A. J. nurodė, kad šūvis įvyko grumtynių metu. Taip pat nuosekliai teigė ir J. P. . Teisme A. J. parodė, kad šūvio garsą išgirdo, nubėgęs nuo automobilio apie 5 m, tačiau šiuos jo parodymus paneigia J. P., liudytojų B. B. , V. ir P. M. parodymai. Iš pastarųjų darytina išvada, kad jie girdėjo J. P. įspėjant apie galimą šaunamojo ginklo panaudojimą, dūžtančio butelio ir šūvio garsus, viskas vyko labai greitai. Iš šių parodymų galima teigti, kad šūvis, kuriuo sužalotas R. B., negalėjo įvykti tuo metu, kai A. J. buvo nubėgęs. Liudytojo apklausos metu A. J. parodė, jog jis su R. B. iš automobilio bandė pabėgti vienu metu, tik jam kelią pastojo J. P. . Taigi, jei į R. B. būtų šauta vėliau, t. y. A. J. prasibrovus ir pabėgus, jis būtų sužalotas toliau nuo automobilio, tačiau liudytojai V. ir P. M. sužalotą vaikiną matė gulintį prie vairuotojo pusės durelių šalia automobilio. Darytina išvada, kad A. J. ir R. B. išlipinėjo iš automobilio beveik kartu, trumpų grumtynių tarp A. J. ir J. P. metu įvyko šūvis ir R. B. buvo sužalotas šalia automobilio, o A. J. pabėgo tik po šūvio. Teismo išvada, jog įvykio vietoje prie automobilio rasta šovinio tūtelė ir šovinys patvirtina, kad į R. B. šauta, A. J. nubėgus, neatitinka bylos aplinkybių. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog neiššautas šovinys guli 75 cm atstumu nuo automobilio, tarp alaus butelio šukių. Tai patvirtina, kaip ir parodė J. P. , kad į jį buvo mestas alaus butelis, stovėdamas toliau jis norėjo iššauti, tačiau šūvis neįvyko, tada persitaisė pistoletą ir iškrito šovinys. Tūtelė guli 51 cm atstumu nuo automobilio galinio rato, t. y. grumtynės vyko prie automobilio, todėl ir įvykus šūviui tūtelė nukrito arčiau automobilio, negu neiššautas šovinys. Nuosprendyje konstatuota, kad pistoletas ,,Browning” iššautą šovinio tūtelę išmeta į dešinę. Grumtynių metu A. J. stovėjo ant automobilio laiptelio, o J. P. – ant žemės šalia automobilio, kurio durelės atidarytos. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 1854 nurodyta, kad J. P. žalojančio įrankio poveikis buvo iš viršaus žemyn ir į išorę, t. y., pasukus ginklą, šovinio tūtelė išmesta į dešinę ir atgal, todėl akivaizdu, kad po šūvio tūtelė, atsitrenkusi į atidarytas automobilio dureles, nukrito arčiau automobilio.

Taigi, J. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės nuoseklūs, vienodi, juos patvirtina kita bylos medžiaga, o esantys neesminiai netikslumai vertintini atsižvelgus į J. P. asmenines savybes, senyvą amžių, į tai, kad naktį vykusio įvykio metu buvo labai susijaudinęs, po įvykio praėjo daug laiko.

Be to, teismas nuosprendyje neanalizavo ikiteisminio tyrimo metu duotų A. J. ir teisme duotų liudytojos B. B. parodymų apie svarbias bylos aplinkybes, neatskleidė jų tarpusavio ryšio su kitais byloje esančiais įrodymais, nenurodė, kodėl juos atmetė ir rėmėsi tik teisme duotais A. J. parodymais, kurie iš esmės skiriasi. Teisme A. J. nurodė, kad tyrėjai davė parodymus bijodamas, jog jo nesuimtų, vėliau jų atsisakė, nes jie neteisingi. Neįtikėtina, kad jis, bijodamas ir nežinodamas įvykio aplinkybių apie R. B. sužalojimą, nurodė tokias įvykio aplinkybes, kurios iš esmės sutampa su kitais bylos duomenimis, todėl darytina išvada, kad pirmos apklausos metu A. J. nurodė teisingas įvykio aplinkybes. Juo labiau, jis nenurodė jokių įtikinamų motyvų, kodėl pakeitė parodymus teisme, todėl pastarieji turi būti vertinami kritiškai. Teisme tyrėja B. B. parodė, jog apklausos metu R. B. sužalojimo aplinkybes A. J. papasakojo pats, beje, kaip nurodo ir A. J., niekieno neverčiamas. Jo parodymus tyrėja užfiksavo apklausos protokole. Tačiau teismas nesirėmė liudytojos B. B. parodymais ir netyrė apklausos protokole užfiksuotų duomenų.

Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad A. J. nematė J. P. rankose ginklo. Apklausiamas jis nurodė, jog matė atbėgantį ,,žilą senį”. Tai reiškia, kad įvykio vietoje buvo pakankamas apšvietimas, leidžiantis gana gerai įžiūrėti atskirus daiktus. Neįtikėtina, kad A. J., iš didesnio atstumo sugebėjęs pamatyti, jog ateinantis žmogus yra senas ir žilas, iš arti nematė ginklo, kurį J. P. akivaizdžiai demonstravo. Kaip matyti iš A. J. veiksmų, prie automobilio priėjus J. P. , jis, norėdamas pabėgti, metė į J. P. butelį, tačiau daugiau jokių panašių veiksmų, leidžiančių jam greičiau pabėgti, neatliko. Išteisintasis, priešingai, negu norėdamas pabėgti, griebė už rankoje laikomo ginklo, kėsinosi jį išplėšti, t. y. veikė kryptingai, norėdamas pagrobti ginklą. Todėl akivaizdu, kad A. J. nukreipė savo nusikalstamus veiksmus į J. P. rankoje laikomą ginklą, tik jį pamatęs.

Tokiu būdu teismas, neatsižvelgdamas į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas, nevertindamas A. J. parodymų, duotų jį apklausiant kaip liudytoją, neatsižvelgdamas į liudytojų V. ir P. M., B. B. parodymus dėl laiko tarpo tarp dūžtančio stiklo garso ir šūvio, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Taip pat nenurodė, kuo remdamasis vienus byloje surinktus duomenis laikė įrodymais, o kitus atmetė.

Teismo teiginys, kad ikiteisminis tyrimas byloje atliktas aplaidžiai, nes įvykio vietos apžiūros protokole neužfiksuota R. B. radimo vieta, leidžia daryti išvadą, kad teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė, neįsigilinęs į byloje surinktų, tarpusavyje susijusių ir vienas kitą patvirtinančių duomenų visumą. Iš bylos medžiagos matyti, jog į įvykio vietą pirmi atvyko medikai, kurie iš karto išgabeno R. B. į ligoninę, todėl vėliau atvykę pareigūnai jo neberado ir jo buvimo vietos įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti negalėjo. Ji nustatyta pagal liudytojų V. ir P. M. parodymus.

Be to, teismas nuosprendyje netinkamai išsprendė kitus klausimus: nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė daiktinių įrodymų saugojimo Klaipėdos m. VPK ginklinėje terminų, t. y. nenurodė sprendimo dėl daiktinių įrodymų likimo, įsiteisėjus nuosprendžiui; nepasisakė dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio, ginant ligonių kasų interesus; A. J. išteisino, pritaikęs netinkamą išteisinimo pagrindą, nes nustatyta, kad įvykio vietoje buvo tik žuvusysis R. B., J. P., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, dėl to priimta galutinė ir neskundžiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, bei A. J. , taigi, be jo šių nusikaltimų niekas kitas padaryti negalėjo.

Teismo posėdyje prokuroras prašo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, išteisintasis ir jo gynėja prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. J. išteisinimas dėl jam inkriminuotų nusikaltimų pagrįstas bylos duomenimis. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus iš esmės nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 5 d. 2 p. nuostatomis pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą nenustatyta.

Aukštesnysis prokuroras nepalaikė Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro paduoto apeliacinio skundo dalies dėl išteisinimo už pasikėsinimą pagrobti šaunamąjį ginklą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 316 str. 2 d. nuostatų prasme ir 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą, neviršydama aukštesniojo prokuroro palaikomos apeliacinio skundo apimties.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde teigia, kad A. J. kaltę patvirtina ne tik nuoseklūs ir vienodi liudytojo J. P. parodymai, bet ir kiti byloje surinkti įrodymai, įskaitant paties išteisintojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Su tokiu skundo teiginiu negalima sutikti.

Šioje byloje nustatytos dvi savo esme skirtingos versijos dėl to, kas vyko kieme prie automobilio, kurių laikosi liudytojas J. P. ir išteisintasis A. J. Byloje esantys įrodymai nė vienos iš šių versijų nei besąlygiškai patvirtina, nei kategoriškai paneigia.

Negalima neatkreipti dėmesio, jog prokuroras kaip skundo argumentą naudoja 2003-09-23 liudytojo A. J. apklausos protokolo (t. 2 b. l. 15-20), beje, jo net nepasirašyto, duomenis. Šis protokolas negali būti laikomas įrodymų šaltiniu, tai pripažino ir apeliacinės instancijos teisme dalyvavęs aukštesnysis prokuroras, kadangi sutinkamai su BPK 80 str. kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad apie save ir savo elgesį asmuo privalo liudyti tiek, kiek tai nėra susiję su baudžiamojo įstatymo numatytomis veikomis, kurių padarymas apklausiamajam asmeniui gali sukelti pavojų būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn. Pagal įvykio aplinkybes, dar iki apklausos toks pavojus A. J. buvo, todėl jo kaip liudytojo apklausa šiurkščiai pažeidė teisę į gynybą.

Dėl šios priežasties prokuroras savo apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi liudytojos B. B. , apklaususios A. J. kaip liudytoją, parodymais I instancijos teisme.

Liudytojas J. P. jau pirmos apklausos metu (t. 1 b. l. 138-144) parodė, jog su ginklu rankoje pribėgęs prie savo automobilio, kuriame buvo nepažįstami vaikinai, klausė, ką jie daro, o šiems neatsakius liepė pakelti rankas aukštyn, įspėjo, kad šaus, ir iššovė, tačiau ginklas užsikirto; vaikinas paleido į jį kažkokį daiktą, kuris nukrito ant žemės; liudytojas ginklą užsitaisė iš naujo; vaikinas čiupo jam už abiejų rankų, jie susigrūmė; liudytojas stipriai laikė rankoje suspaudęs ginklą, bandė sulaikyti vaikiną, kad nepabėgtų; prie vairo sėdėjęs vaikinas sukosi išlipti iš automobilio per vairuotojo pusės dureles; tuo metu pasigirdo šūvis; antrojo vaikino liudytojas po šūvio nebematė, o tas, su kuriuo susigrūmė, jį stipriai pastūmė, išsprūdo iš rankų ir pabėgo; liudytojas vydamasis šovė į žemę, tačiau vaikino nepavijo.

Šis liudytojas panašiai parodė parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1 b. l. 148-152). Vaikinų būseną liudytojas apibūdino žodžiais ,,su juo vaikinai nekalba, tyli žiūrėdami vienas į kitą”. Pasak liudytojo, metęs į jį, kaip vėliau paaiškėjo, alaus butelį, vaikinas bandė pro jį prasibrauti, sugriebė ranką su ginklu, bandė ištraukti ginklą, pastūmė ir pabėgo.

Papildomos įtariamojo apklausos metu (t. 1 b. l. 153-154) liudytojas J. P. patikslino aplinkybę, iš ko jis sprendė, jog vaikinas, su kuriuo grūmėsi, turėjo suprasti liudytoją turėjus ginklą: liudytojas garsiai ištarė ,,šausiu”, bandė iššauti į viršų, iš naujo užsitaisė ginklą; vaikinas čiupo už tos rankos, kurioje buvo ginklas (atkreipiamas dėmesys, jog pirmos apklausos metu liudytojas sakė, kad vaikinas čiupo už abiejų rankų). Beje, liudytojas patvirtino, jog pats vaikinas nieko nesakė, iš ko liudytojas galėtų suprasti, kad vaikinas mato ginklą.

Dar vienos apklausos metu (t. 1 b. l. 185-195) liudytojas J. P. iš esmės pakartojo savo parodymus, nurodydamas naujų detalių: grumtynių metu nuaidėjus šūviui, vaikinas ranką paleido; jis spyrė, liudytojas nuo smūgio atsirėmė į kitą greta buvusį automobilį, tuo metu vaikinas pro jį pabėgo.

I instancijos teisme liudytojas J. P. davė panašius parodymus, tačiau jau teigė, jog ginklą iš rankos traukė abu vaikinai, o šūvio metu antrasis vaikinas, buvęs prie vairo, sėdėjo pasisukęs priekiu į liudytoją.

Atkreipiamas dėmesys, kad naujai nurodytos aplinkybės esmingai skiriasi nuo anksčiau išdėstytų. Be to, antrojo vaikino (R. B. ) sėdėjimo poza šūvio metu nurodyta aiškiai neteisingai, nes tam prieštarauja teismo medicinos specialisto išvados Nr. 743 duomenys (t. 1 b. l. 34-38): sužalojimo metu R. B. turėjo būti pasisukęs nugara į jį šovusį asmenį bei nežymiai palinkęs į priekį.

Išdėstyti liudytojo J. P. parodymai neleidžia objektyviai teigti, jog išteisintasis suprato liudytoją turėjus ginklą, siekė jį atimti ir dėl to susigrūmė. Liudytojas patvirtino, kad A. J. žodžiais neišreiškė matęs ginklą. Buvus tokį supratimą liudytojas nurodė tik iš savo paties subjektyviai suvokiamų požymių – frazės ,,šausiu”, nepavykusio šūvio, ginklo pakartotinio užtaisymo.

Tačiau liudytojo minėta vaikinų būsena pasirodžius J. P. (nekalba, tyli žiūrėdami vienas į kitą) patvirtina paties A. J. nusakytą jo ir draugo būseną – jie buvo labai išsigandę. Tokia reakcija rodo, jog automobilio savininko pasirodymas jiems buvo netikėtas. Tuo paaiškinama, kodėl A. J. stūmė atbėgusį J. P., kuris, stovėdamas prie automobilio durelių, bandė jį sulaikyti. A. J. tikslas buvo pabėgti (tam trukdė priešais stovintis J. P. ), o ne grumtis dėl ginklo.

Pasak prokuroro apeliacinio skundo, A. J. ir R. B. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytojo J. P. nurodytą aplinkybę, kad pastarasis įspėjo jaunuolius apie galimą ginklo panaudojimą. Tačiau prokuroras iš karto prieštarauja pats sau pripažindamas A. J. bei R. B. teigus, jog jie dėl išgąsčio nesupratę, kas jiems sakoma. Taigi neaišku, kaip galima suvokti įspėjimą, nesuprantant sakomų žodžių.

Nuoseklūs išteisintojo A. J. parodymai, kad jis nematė ginklo J. P. rankoje, byloje nepaneigti. Paneigimui nepakanka jau minėtų subjektyvių liudytojo J. P. samprotavimų, o objektyvių duomenų nėra.

Išteisintasis A. J. visada tvirtino iš išgąsčio nesupratęs, ką šaukė atbėgęs vyriškis. Tokie parodymai užfiksuoti ir jau aptartame 2003-09-23 liudytojo A. J. apklausos protokole, kurį skundą padavęs prokuroras vertina kaip tinkamą ir patikimą įrodymų šaltinį.

Ligoninėje apklaustas R. B. (t. 1 b. l. 54-57) dėl sunkios sveikatos būklės neprisiminė, ar atbėgęs vyras perspėjo, jog šaus, tik girdėjo vyriškio balsą.

Jo motina, nukentėjusioji S. B. , ikiteisminio tyrimo metu parodė (t. 1 b. l. 94-96) sūnų ligoninėje sakius, kad prie automobilio atsiradęs vyriškis ėmė šaukti. Tą patį ji pakartojo ir teisme. Tačiau nukentėjusioji nežino, ką konkrečiai atbėgęs vyriškis šaukė.

Tai nenustatyta ir pagal liudytojų V. M. bei P. M. , išgirdusių vyriškus balsus ir priėjusių prie lango, parodymus, nors prokuroras apeliaciniame skunde teigia priešingai.

Taigi, lieka tik liudytojo J. P. parodymai, jog jis įspėjo turįs ginklą. Tačiau jo parodymai neturi pranašumo prieš kitus įrodymus. Jis visada tvirtino, kad ginklo nebuvo paleidęs iš rankos, o specialisto išvadoje (t. 1 b. l. 46-51) nurodyta, jog pistoletas negali iššauti nenuspaudus nuleistuko. Liudytoja B. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė (t. 1 b. l. 103-108) iš vyro išgirdusi, kad jis peršovė žmogų (tiesa, teisme jau sušvelnino savo parodymus teigdama girdėjusi vyrą sakant, jog kažkas grumtynių metu iššovė). Todėl liudytojas J. P. yra suinteresuotas šioje byloje.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog kai kurie netikslumai parodymuose galimi dėl liudytojo J. P. senyvo amžiaus, susijaudinimo ar ilgo laiko tarpo po įvykio. Tačiau tokiomis aplinkybėmis jo parodymai negali būti iš esmės vienintelis įrodymų šaltinis.

Liudytojai V. M. ir P. M. iš tiesų yra nesuinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymais galima remtis. Pagal juos, kai kieme pasigirdo vyriški balsai, stiklo dūžis, o netrukus panašus į šūvį garsas ir jie pasižiūrėjo per langą, buvo tamsu, matėsi tik nubėgančio žmogaus siluetas.

Galima tikėti kieme nebuvus apšvietimo, nes iš nuotraukos prie įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 1 b. l. 9) matyti, jog teritorija už dirbtinai apšviestos įvykio vietos yra tamsi.

Tai, kad kieme buvo tamsu, patvirtino ir teisme apklausta liudytoja J. L., dalyvavusi apžiūrint įvykio vietą.

Taigi, nėra pagrindo teigti, kaip tai daroma prokuroro apeliaciniame skunde, kad įvykio vietoje buvo pakankamas apšvietimas, leidžiantis gana gerai įžiūrėti atskirus daiktus. Dėl to negalima tvirtinti, jog A. J. turėjo matyti ir matė ginklą J. P. rankoje. Juo labiau, kad ir J. P. nematė, ką į rankas ėmė A. J. , tai įvardijęs ,,kažką tamsų”, ir tik iš dūžtančio stiklo supratęs, jog tai butelis. Ir ginklas, ir butelis yra nedideli objektai, todėl realu, kad tamsoje jų nesimatė, tuo tarpu žmogus žilais plaukais galėjo išsiskirti iš bendro fono. Beje, teisme liudytojas J. P. parodė nematęs, kaip gulėjo R. B. , nes buvo tamsu. Tai irgi paneigia prokuroro argumentą.

Galvojant priešingai, yra mažai tikėtina situacija, kad automobilyje buvę vaikinai išsigąstų ,,žilo senio”, šaukiančio ,,stok, policija”, matydami vyrą su trumpikėmis. Juos išgąsdino ne ginklas, bet pats faktas, jog netikėtai pasirodė automobilio savininkas. Dėl to jie bėgo iš automobilio, tačiau tam A. J. turėjo nugalėti kliūtį – stovintį J. P. .

Byloje nėra patikimų duomenų, ar prie automobilio durelių vyko grumtynės, kurių metu J. P. bandė sulaikyti A. J. , ar pastarasis tik stūmė J. P. , norėdamas ištrūkti iš automobilio ir pabėgti.

Pirmosios A. J. apklausos ydingumas jau aptartas. Ikiteisminiame tyrime daugiau parodymų jis nedavė. Teisme tvirtino liudytoją tik pastūmęs.

Buvus grumtynes parodė liudytojas J. P., tačiau jo parodymų patikimumą dėl jau išdėstytų motyvų teisėjų kolegija vertina visų aplinkybių kontekste.

Liudytoja B. P. taip pat teigė mačiusi grumtynes prie automobilio, tačiau jos parodymams turi įtakos aplinkybė, jog įvykyje dalyvavo jos vyras. Be to, kelia abejonių jos gebėjimas per trumpą laiką (liudytojai J. P. , V. M. ir P. M. teigė, kad viskas vyko labai greitai) tamsoje įžiūrėti tikrąsias įvykio aplinkybes ir atskirti, ar tai buvo grumtynės, ar žmogaus stūmimas, norint pabėgti.

Nukentėjusioji S. B. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme parodė sūnų ligoninėje sakius, jog jokių grumtynių nebuvo.

Teisėjų kolegija neatmeta tikimybės, jog A. J. galėjo sugriebti J. P. už rankų ar rankos, tačiau nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis tai darė, be to, norėdamas atimti ginklą.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismo medicinos specialisto išvados Nr. 1854 duomenys (t. 1 b. l. 134) patvirtina liudytojo J. P. parodymus dėl bandymo atimti ginklą ir įrodo A. J. kaltę.

Specialisto išvadoje iš tiesų įrašyta, kad J. P. dešiniame delne sužalojimai galėjo būti padaryti vienu įrankiu, galimai ir pistoleto kotu, laikant pistoletą sugniaužtame į kumštį delne, kai mėginama jį ištraukti. Tačiau negalima neįvertinti to, jog tokias įvykio aplinkybes pagal paties liudytojo parodymus ekspertui nurodė tyrimą atliekantis pareigūnas, todėl pagal tokius duomenis ekspertas sumodeliavo galimą sužalojimo mechanizmą.

Tuo paaiškinama, kad I instancijos teisme dalyvavęs ekspertas S. P. , turėdamas daugiau informacijos, nepaneigė ankstesnės specialisto išvados, tačiau parodė, jog liudytojo nurodytu būdu sukant ginklo vamzdį, didesnė tikimybė susižaloti laikančiam už vamzdžio.

Teisėjų kolegijos nuomone, šios specialisto išvados duomenys nepatvirtina liudytojo J. P. parodymų buvus grumtynes, kurių metu buvo bandoma atimti ginklą, bet gali rodyti jo ir A. J. kontaktą rankomis, kurio metu liudytojas galėjo susižaloti, stipriai spausdamas ginklą.

Tačiau tai nereiškia, kad tokioje situacijoje, kai naktį prie bandomo apvogti automobilio netikėtai pasirodė jo savininkas ir kaltininkas stengėsi pabėgti, jis bėgdamas iš automobilio, stumdamas tai padaryti trukdantį savo buvimu tarpduryje savininką ar netgi sugriebęs jį už rankų, tamsoje galėjo numatyti bei suvokti pastarąjį laikant užtaisytą ginklą, kuris iššovęs mirtinai sužalos bendrininką.

Remdamasi liudytojų V. M. ir P. M. parodymais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog sąlytis su automobilio savininku truko labai trumpai. Pradžioje ir liudytojas J. P. taip teigė, tačiau teisme jis parodė grumtynes vykus ne daugiau kaip penkias minutes. Toks ilgas laiko tarpas neįtikinamas, nes jaunam vyrui pašalinti kelyje atsiradusią kliūtį tiek laiko nereikia, be to, šito objektyviai niekas nepatvirtina.

Byloje nėra patikimų duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, kur buvo A. J. R. B. sužalojusio šūvio metu.

Liudytojas J. P. tvirtino, kad šūvis pasigirdo grumiantis su A. J. Beje, teisme liudytojas teigė, jog grumtynių metu vairuotojo vietoje sėdėjęs asmuo jau buvo išlipęs ir jis jo nematė, taip pat buvo išlipęs ir A. J. Pagal šiuos parodymus, grumtynės vyko šalia automobilio. Vėliau teigė žuvusįjį sėdėjus priekiu į liudytoją. Tačiau tokie parodymai neatitinka objektyviai nustatytų įvykio aplinkybių, patvirtintų teismo medicinos specialisto išvados Nr. 743 duomenimis (t. 1 b. l. 34-38) ir eksperto R. P. apklausa teisme, kad R. B. sužalojimo metu turėjo būti pasisukęs nugara į jį šovusį asmenį bei nežymiai palinkęs į priekį. Taigi, šūvio metu jis turėjo būti lipantis iš automobilio, ir J. P. jo negalėjo nematyti.

Jau pirmuose savo parodymuose, duotuose praėjus keletui dienų po įvykio (t. 1 b. l. 138-144), liudytojas J. P. skirtingai nurodė aplinkybes ir įvykių seką iki lemtingo šūvio: apklausos pradžioje sakė buvęs automobilio tarpduryje ir šovęs į viršų anksčiau, negu salone stovėjęs vaikinas kažką tamsaus į jį metė, tačiau ginklas užsikirto ir neiššovė; antrą kartą užsitaisius, vaikinas čiupo už rankų, prasidėjo grumtynės, ir pasigirdo šūvis; šios apklausos pabaigoje jis jau teigė nesėkmingai šovęs po to, kai vaikinas metė tamsų daiktą. Parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1 b. l. 148-152) jis laikėsi pirmosios versijos, o vėliau apklausiamas (t. 1 b. l. 185-195) – antrosios. Tokios pačios pozicijos jis laikėsi ir teisme.

Taigi, negalima objektyviai nustatyti, kur buvo pats J. P. nesėkmingo šūvio metu: automobilio tarpduryje ar atsitraukęs. Dėl to neaišku, kurioje vietoje stovėdamas jis persitaisė ginklą ir iškrito šovinys, jeigu toks veiksmas buvo.

Todėl prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyta versija, kad nesėkmingas šūvis padarytas, stovint toliau nuo automobilio, tėra prielaida ir neatitinka liudytojo J. P. ne kartą duotų parodymų, kad atbėgęs jis stovėjo bei iššovė automobilio tarpduryje.

Ekspertas D. J. teisme negalėjo nurodyti nepasisekusio bei mirtį sukėlusio šūvių eiliškumo ir net padarytų šūvių skaičiaus, kadangi nėra pagrįstos metodikos. Jis tik modeliavo, kokiomis aplinkybėmis galėjo būti padaryti šūviai. Dėl to nepaneigtas išteisintojo aiškinimas, jog jis R. B. sužalojusį šūvį išgirdo jau bėgdamas, buteliui sudužus. Tai neprieštarauja liudytojų V. M. ir P. M. parodymams, kad jie išgirdo dūžtant stiklą ir po to šūvį.

Nukentėjusysis R. B. ligoninėje parodė išgirdęs vyriškio balsą ir jau lipęs iš automobilio, tada pasigirdęs šūvis. Jis neprisimena, kur šūvio metu buvo A. J. .

Išteisintasis A. J. teisme teigė išgirdęs šūvį, bėgdamas nuo automobilio. Tiesa, yra jau aptarti ikiteisminio tyrimo metu duoti jo parodymai, jog su R. B. bandė bėgti kartu, šūvis pasigirdo grumtynių metu, jam būnant ant automobilio laiptelio.

Teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisakė, kad 2003-09-23 A. J. apklausos protokolas nelaikomas įrodymų šaltiniu.

Tačiau aplinkybė, jog abu vaikinai susižvalgę ruošėsi bėgti kartu, nebūtinai vienareikšmiškai reiškia, kad jie tai darė sinchroniškai.

Nėra duomenų objektyviai nustatyti, kurią akimirką kiekvienas iš jų pradėjo bėgimo veiksmą, tačiau neabejotina, jog tai priklauso ir nuo kiekvieno iš jų reakcijos, ir nuo buvusios išeities pozicijos. R. B. buvo šonu į automobilio dureles, be to, jis sėdėjo, todėl jam reikėjo atlikti daugiau laiko užimančius judesius, o A. J. stovėjo prieš dureles ir turėjo galimybę bėgti, nedelsdamas nė sekundės. Jam kliūtis buvo tik pats J. P. . Įvertinus jų abiejų amžiaus, galimą reakcijos greičio, fizinės jėgos skirtumą, tai galėjo trukti labai trumpai.

Dėl to byloje nėra patikimų duomenų, patvirtinančių prokuroro apeliaciniame skunde padarytą išvadą, kad abu vaikinai išlipinėjo iš automobilio kartu, kadangi jei į R. B. būtų šauta vėliau, A. J. jau pabėgus, nukentėjusysis būtų sužalotas toliau nuo automobilio, tuo tarpu liudytojai V. M. ir P. M. vaikiną matė gulintį šalia jo.

Prokuroras iš šių liudytojų parodymų, kad jie išgirdo dūžtančio butelio garsą, o po to betraukdami stalą – šūvį, viskas vyko labai greitai, padarė analogišką išvadą, jog šūvis negalėjo įvykti, A. J. nubėgus.

Teisėjų kolegijos nuomone, toks prokuroro apeliacinio skundo argumentas tėra svariais įrodymais nepagrįsta prielaida. Tie patys liudytojai ikiteisminio tyrimo metu, kai dar buvo praėję nedaug laiko po įvykio, parodė (t. 1 b. l. 123-126, 127-130), kad norėdami atidaryti langą, jie pradėjo traukti stalą po stiklo dužimo, tai darė maždaug 1-2 minutes, o po to išgirdo labai panašų į šūvį garsą. Taigi, šitiek laiko iki šūvio pakanka atstumti prie automobilio durelių stovintį J. P. ir imti bėgti.

Šioje byloje A. J. buvo kaltinamas, jog pasikėsindamas pagrobti šaunamąjį ginklą jis numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti, griebė mėgindamas išplėšti iš J. P. rankos pistoletą ir sudarė sąlygas įvykti šūviui, kulkai pataikyti į vairuotojo vietoje automobilyje sėdintį R. B., dėl ko nuo gautų sužalojimų jis mirė. A. J. inkriminuota neatsargi kaltė, pasireiškusi nusikalstamu pasitikėjimu.

I instancijos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti motyvai teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, jog nėra patikimų A. J. kaltės įrodymų.

Byloje neginčijamai nenustatyta, kad būtent A. J. veika buvo R. B. mirties priežastis, yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir šie padariniai (nukentėjusiojo mirtis) buvo dėsningas veikos rezultatas.

Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, jog visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 p. nuostatos reikalauja, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Negalėdamas pašalinti abejonių, I instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą išteisinti A. J. , nes nėra teisinio pagrindo jį pripažinti kaltu dėl R. B. neatsargaus gyvybės atėmimo.

Beje, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, aukštesnysis prokuroras pats pripažino dalies kaltinimo, t. y. pasikėsinimo pagrobti šaunamąjį ginklą panaudojant fizinį smurtą, nepagrįstumą.

Prokuroras apeliaciniame skunde teisingai nurodė, jog I instancijos teismas nepasisakė dėl civilinio ieškinio, ginant ligonių kasų interesus, ir dėl ginklo, kulkos bei dviejų tūtelių saugojimo terminų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad prokuroras pareiškė 2108 Lt civilinį ieškinį Valstybinės ligonių kasos interesais, nes tiek kainavo R. B. gydymas ligoninėje (t. 2 b. l. 94, 95). Priėmęs išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius, jog A. J. dalyvavo darant nusikalstamas veikas, sutinkamai su BPK 115 str. 3 d. 1 p. nuostatomis teismas turėjo prokuroro civilinį ieškinį atmesti.

Byloje esantis leidimas laikyti ir nešioti pistoletą (revolverį) savigynai (t. 1 b. l. 146) įrodo, kad J. P. laikė ginklą teisėtai. Leidimas galioja iki 2006-04-23. Dėl to ginklas turi būti grąžintas jo savininkui.

Kulka ir dvi tūtelės turi būti saugomos Klaipėdos m. VPK ginklinėje tol, kol kompetentingos teisinės institucijos priims galutinį sprendimą dėl R. B. mirties.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro pareikštą civilinį ieškinį Valstybinės ligonių kasos interesais dėl R. B. gydymo išlaidų atlyginimo atmesti.

Pistoletą ,,Browning” Nr. V05604 grąžinti Algirdui J. P. .

Kulką ir dvi tūteles palikti saugoti Klaipėdos m. VPK ginklinėje, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl R. B. mirties.