Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įvertinusi šias nuostatas, Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje nurodė, kad kreiptis dėl nacionalinės vizos išdavimo pridedamų dokumentų pagrindu nėra teisinio pagrindo.

Gavęs šį atsakymą, pareiškėjas nurodo pakartotinai laikotarpyje nuo 2020 m. gruodžio 07 d. iki 2020 m. gruodžio 11 d. kreipęsis į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti patvirtinimą ir gavęs atsakymą, kad užsieniečių atvykimą į Lietuvos Respubliką reglamentuoja Vyriausybės nutarimas dėl karantino, kurio 3.3 punkte buvo nustatyta, kad valstybės sienos kirtimas apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, išskyrus šiame papunktyje nustatytas išimtis, ir buvo nurodyta, kad pareiškėjo atveju išimtys netaikytinos.

Teigia 2020 m. gruodžio 15 d. kreipęsis į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, prašydamas ypatingos skubos tvarka sudaryti galimybes grįžti į Lietuvos Respubliką ir išduoti šiam tikslui reikalingą vizą, tačiau gavęs identišką atsakymą, kad nėra pagrindo išduoti vizą, esant tam tikroms aplinkybėms, galima kreiptis dėl Šengeno vizos išdavimo.

Nurodo vėl kreipęsis į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje per Rusijos Federacijoje esantį Vizos centrą (vfs.global), tačiau pareiškėjo dokumentai nebuvo priimti, atsisakant išduoti raštu patvirtinimą dėl atsisakymo priežasčių.

Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos institucijos savo rezidentui atsisakė išduoti vizą atvykti į nuolatinę rezidavimo vietą, pareiškėjas nurodo kreipęsis į Graikijos Respublikos ambasadą, prašydamas išduoti Šengeno vizą ir teigia, kad 15 dienų laikotarpiui jam buvo išduota vienkartinė Šengeno viza Nr. (duomenys neskelbtini).

Atvykęs į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas teigia nedelsdamas 2021 m. sausio 25 d. kreipęsis į Migracijos departamentą, prašydamas pakeisti jo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 55 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Leidimo aprašas) 90 punktu panaikino pareiškėjo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

Pareiškėjas vadovaujasi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies, Leidimo aprašo 90 punkto nuostatomis ir teigia, kad Sprendimas priimtas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjus reikšmingų aplinkybių viseto. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas, panaikindamas leidimus nuolat gyventi, rėmėsi ne objektyviais duomenimis grįstinomis išvadomis, o subjektyviu interpretavimu ir neįvertino Migracijos departamentui pateiktų dokumentų.

Nurodo, kad dėl susidariusios sunkios situacijos, susijusios su COVID-19 ligos plitimu pasaulyje, pareiškėjo galimybės atvykti į Lietuvos Respubliką buvo apsunkintos, bandant gauti atvykimui į Lietuvos Respubliką reikalingas vizas, Lietuvos Respublikos institucijos (Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje, Migracijos departamentas, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija) nesuteikė atitinkamos pagalbos ir netarpininkavo, citavo teisės aktų nuostatas ir tvirtino, kad pareiškėjo atvejis nepatenka į išimčių sąrašą, ir neišdavė pareiškėjui vizos atvykti į Lietuvos Respubliką.

Vadovaujasi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo (toliau – „Aprašas“) 48 punkto nuostatomis ir teigia, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė grįsdamas išimtinai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) informacinės sistemos duomenimis apie sistemoje užfiksuotus sienų kirtimus. Vadovaujasi Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 7 straipsnio nuostatomis ir teigia, kad tikslūs, detalūs atvykimo – išvykimo per Europos Sąjungos valstybių išorės sienas duomenys nėra fiksuojami, todėl Sprendimas, priimtas išimtinai remiantis šiais neišsamiais, netiksliais duomenimis, yra neteisingas ir neteisėtas.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad, priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas nesilaikė esminių procedūrinių reikalavimų, neužtikrino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiavertiškumo, nediskriminavimo principų įgyvendinimo, pažeidė gero administravimo principą, kuris apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam.

Sprendimas priimtas nesilakant esminių procedūrinių reikalavimų - Migracijos departamentas neužtikrino pareiškėjo teisės pateikti visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Be to, prieš priimdamas Sprendimą, nors ir turėdamas esminius pareiškėjo dokumentus, Migracijos departamentas nenustatė visų reikšmingų faktinių aplinkybių, būtinų tokiam sprendimui priimti.

Pareiškėjas 2021 m. sausio 14 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) užpildė prašymą pakeisti jam išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, pagal kurį leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas. Migracijos departamentas 2021 m. sausio 25 d. priėmė pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi ir, įvertinęs kartu su prašymu pateiktus dokumentus, siekdamas nustatyti, ar yra/nėra Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas, paprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimą, kuriame jis nurodytų, kada išvyko iš Lietuvos Respublikos, kur gyveno – Lietuvos Respublikoje ar kitoje užsienio valstybėje. Teigia, kad pareiškėjas nurodė, jog dėl COVID-19 pandemijos bei užsitęsusio vizos išdavimo proceso jis nuo 2020 m. balandžio mėn. negalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką. Tuo pačiu nurodė, kad 2019 m. pabaigoje (rugsėjo – spalio mėn.) buvo išvykęs į Kiprą, o Rusijos Federacijoje buvo nuo 2020 m. pradžios. Atvykti į Lietuvos Respubliką planavo 2020 m. vasario mėnesį, tačiau dėl sveikatos būklės vadovaudamasis gydytojo nurodymais negalėjo išvykti iš Rusijos Federacijos. Pagerėjus sveikatos būklei, ketino atvykti į Lietuvos Respubliką, bet leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas buvo pasibaigęs, o atvykti į Lietuvos Respubliką buvo reikalinga viza, kurios Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje pareiškėjui neišdavė.

Nurodo nustatęs, kad Graikijos Respublikos konsulinė įstaiga Maskvoje (Rusijos Federacija) pareiškėjui 2021 m. sausio 13 d. išdavė vienkartinę Šengeno vizą Nr. (duomenys neskelbtini) (buvimo laikas – 15 dienų), galiojančią nuo 2021 m. sausio 16 d. iki 2021 m. vasario 13 d., kurią turėdamas, pareiškėjas 2021 m. sausio 23 d. atvyko į Lietuvos Respubliką.

Teigia, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruota nuo 1996 m. gegužės 30 d., pirmas leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas (duomenys neskelbtini), kuris 2001 m. kovo 1 d. pakeistas į Nr. (duomenys neskelbtini), 2005 m. rugsėjo 30 d. – į Nr. (duomenys neskelbtini), 2010 m. rugsėjo 27 d. – į Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad nėra duomenų apie pareiškėjo dabartinę darbovietę, draudiminį laikotarpį, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, draudžiamąsias pajamas, nuo kurių mokama socialinio draudimo įmoka (yra duomenų tik apie užsieniečio darbą (duomenys neskelbtini) laikotarpyje nuo 2017 m. spalio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d.). Pareiškėjo sutuoktinei L. M., gim. (duomenys neskelbtini), bei vaikams E. M., gim. (duomenys neskelbtini), E. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. M., gim. (duomenys neskelbtini), dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra išduoti.

Vadovaujasi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata ir teigia, kad Įstatymas nenustato išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, ir įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės. Ši išimtis pareiškėjo atžvilgiu netaikytina, kadangi leidimas nuolat gyventi jam išduotas ne gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 55 straipsnio 2 dalimi, atsakovas nurodo priėmęs Sprendimą, kuriuo nutraukė pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą ir panaikino jam išduotą leidimą nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini).

Nesutinka su skundo argumentais ir teigia, kad, kadangi pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos išvyko 2019 m. kovo 4 d. ir iki 2021 m. sausio 23 d. į Lietuvos Respubliką ar kitas Europos Sąjungos valstybes nebuvo atvykęs, todėl 12 mėnesių nepertraukiamo pareiškėjo buvimo už Europos Sąjungos valstybių narių teritorijos laikotarpis suėjo 2020 m. kovo 4 d., t. y. iki pirmojo karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207, kuris įsigaliojo 2020 m. kovo 15 d., todėl jokios objektyvios kliūtys pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nebuvo sudarytos.

Teigia, kad pareiškėjas nepaneigė atsakovo surinktos informacijos, jog pareiškėjas laikotarpyje nuo 2019 m. kovo 4 d. iki 2021 m. sausio 23 d. nebuvo atvykęs nei į Lietuvos Respubliką, nei į kitą Europos Sąjungos valstybę, todėl skundo argumentus, kad Sprendimas paremtas netiksliais ar neišsamiais duomenimis, laiko deklaratyviais, nes pareiškėjas konkrečiai neįvardija, kokių reikšmingų aplinkybių nenustatė atsakovas.

Tuo pačiu nurodo, kad teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento vykdyti užsieniečio apklausą prašymo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ar pakeitimo nagrinėjimo metu ar sprendžiant klausimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo. Teigia, jog šiuo atveju pakako turimų duomenų Sprendimui priimti, be to, pareiškėjas kartu su prašymu dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo pateikė rašytinius paaiškinimus ir papildomus dokumentus, kuriuos atsakovas nurodo įvertinęs. Jokios papildomos informacijos, kuri leistų abejoti Sprendimo pagrįstumu, pareiškėjas kartu su skundu neteikė, todėl nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjo apklausa būtų buvusi tikslinga ir kad išklausęs pareiškėjo nuomonės, Migracijos departamentas būtų priėmęs kitokį sprendimą (nepanaikinęs jo leidimo nuolat gyventi).

Mano, kad pareiškėjo pateikti įrodymai, jog jis turi nekilnojamojo turto Lietuvoje (butą, esantį (duomenys neskelbtini)), taip pat nesudaro pagrindo vertinti, kad Migracijos departamentas negalėjo taikyti imperatyvios Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos ir nepanaikinti pareiškėjui išduoto leidimo nuolat gyventi. Vien jau tai, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką nebuvo atvykęs ilgiau negu pusantrų metų, Lietuvoje negyvena jo šeimos nariai (sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai), pareiškėjas Lietuvoje nedirba, reiškia, jog pareiškėjas jam priklausančiame bute nuolatos negyvena. Kadangi pareiškėjui nedraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką (pareiškėjas gali atvykti į Lietuvos Respubliką teisės aktų nustatyta tvarka gavęs vizą), jam nesudarytos kliūtys užtikrinti savo nekilnojamojo turto priežiūrą ir įgyvendinti kitas savo, kaip turto savininko, teises.

Pareiškėjas 2019 m. kovo 4 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, 2021 m. sausio 23 d. – atvyko Lietuvos Respubliką – tai matyti iš byloje esančių spaudų pareiškėjo paso kopijose. Byloje nėra duomenų, kad per minėtą laikotarpį pareiškėjas būtų vykęs į kitas Europos Sąjungos valstybes.

Graikijos Respublikos konsulinė įstaiga Maskvoje (Rusijos Federacija) pareiškėjui 2021 m. sausio 13 d. išdavė vienkartinę Šengeno vizą Nr. (duomenys neskelbtini) (buvimo laikas – 15 dienų), galiojančią nuo 2021 m. sausio 16 d. iki 2021 m. vasario 13 d., kurią turėdamas, pareiškėjas 2021 m. sausio 23 d. atvyko į Lietuvos Respubliką.

Pareiškėjas 2021 m. sausio 14 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) užpildė prašymą pakeisti jam išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas 2021 m. sausio 25 d. priėmė pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi ir paprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimą apie tai, kada pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos ir kur gyveno. Pareiškėjas nurodė, jog dėl COVID-19 pandemijos bei užsitęsusio vizos išdavimo proceso jis nuo 2020 m. balandžio mėn. negalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką, tuo pačiu nurodė, kad 2019 m. pabaigoje (rugsėjo – spalio mėn.) buvo išvykęs į Kiprą, o Rusijos Federacijoje buvo nuo 2020 m. pradžios. Atvykti į Lietuvos Respubliką planavo 2020 m. vasario mėnesį, tačiau dėl sveikatos būklės vadovaudamasis gydytojo nurodymais negalėjo išvykti iš Rusijos Federacijos. Pagerėjus sveikatos būklei, ketino atvykti į Lietuvos Respubliką, bet leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas buvo pasibaigęs, o atvykti į Lietuvos Respubliką buvo reikalinga viza, kurios Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje pareiškėjui neišdavė.

Skundžiamu Sprendimu Migracijos departamentas nutraukė pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą ir panaikino pareiškėjui 2015 m. birželio 15 d. išduotą leidimą nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini).

Įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą nuolat gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.