- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-15
- Bylos Nr.
- e2A-1386-614/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20811-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eglė Surgailienė, Vidas Stankevičius, Loreta Bujokaitė, Vidas Stankevčius
- Atsakovas
- J. Š.
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- J. Z.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Vido Stankevčiaus ir Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui J. Š. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo J. Z..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo J. Š. ieškovo naudai 1942,29 Eur žalos atlyginimo, 43,73 Eur žyminį mokestį, 130,82 Eur dokumentų vertimo į lietuvių kalbą išlaidas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Nurodė, kad 2013-05-02 Italijoje įvykusios avarijos metu buvo sugadinta transporto priemonė OPEL ZAFIRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti A. M.. Avarija įvyko dėl transporto priemonės VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo G. B. kaltės. G. B. gyvenamoji ir darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje. Transporto priemonės VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu AB „Lietuvos draudimas“ atlygino padarytą žalą, nukentėjusiajam išmokėjo 13412,68 Lt dydžio draudimo išmoką. Automobilis VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu priklausė atsakovui J. Š.. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 19 dalį, 4 straipsnį, 43 straipsnį, draudėju gali būti tik transporto priemonės savininkas arba asmuo, naudojantis automobilį pagal išperkamosios nuomos sutartį. Draudimo sutartis buvo sudaryta vadovaujantis draudikui pateiktu automobilio registracijos liudijimu, kuriame nurodytas automobilio savininkas J. Š.. Transporto priemonės VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), draudėjas ir draudikas AB „Lietuvos draudimas“ 2012-10-22 sudarydami transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį susitarė, kad transporto priemonės VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje (sutarties 1.5.2.5.). Automobilio savininkas J. Š. pažeidė minėtą sutarties reikalavimą, kadangi pateiktoje eismo įvykio deklaracijoje nurodyta, jog VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo G. B., kurio gyvenamoji vieta yra Italijoje, tai reiškia, jog automobilį VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), naudojo asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, be to, automobilio savininkas nepranešė apie eismo įvykį draudimo sutartyje nustatyta tvarka, t.y. nesilaikė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje numatytų reikalavimų. Dėl to, kad atsakovas nebendradarbiavo su ieškovu dėl paminėto eismo įvykio, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką remdamasis nukentėjusiojo asmens pateiktais dokumentais, kadangi draudikas negalėjo po įvykio apžiūrėti sugadintas transporto priemones ar kreiptis į nepriklausomus ekspertus. Negalėdamas laiku tirti avarijos aplinkybių ir avarijos metu padaryto nuostolio dydžio, draudikas negali įsitikinti ne tik nuostolio dydžiu, bet ir tuo, ar visa žala padaryta būtent šio eismo įvykio metu bei ar apskritai toks įvykis buvo. Draudikas išmokėjo draudimo išmoką vadovaudamasis nukentėjusiojo, kurio turtas buvo apgadintas eismo įvykio metu, draudiko pateiktais dokumentais (pretenzija, policijos pažyma). Šios informacijos kreditorius paneigti negalėjo, nes draudėjas nepateikė pagal AB „Lietuvos draudimas“ siųstą paklausimą dėl informacijos apie eismo įvykį. Ši aplinkybė patvirtina, jog draudėjo nepranešimas turėjo įtakos draudiko prievolei išmokėti draudimo išmoką. Kadangi draudėjas nevykdė draudimo sutarties sąlygų, pagal TPVCAPDĮ 22 str. draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam autoavarijoje asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją, o pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo 56 p. - turi reikalavimo teisę į 50 procentų išmokėtos išmokos.
3. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog automobilį VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jis 2010-2011 metais buvo pardavęs Kirkizijos ar Kazachstano piliečiui, taip pat nurodė, jog automobilio pirkimo pardavimo sutartyje nurodyto asmens J. Z. jis niekada nebuvo matęs, asmuo, kuris iš atsakovo pirko automobilį, paaiškino, jog automobilį perka seseriai, todėl sutartyje nurodyta automobilio pirkėja J. Z.. Dėl pateiktos VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo 2017-08-23 pažymoje Nr. (1.5)-24-918 duomenų, kur nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2010-11-02 iki 2014-09-29 automobilio VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas yra atsakovas J. Š., atsakovas paaiškino, jog jis, pardavęs automobilį, pardavimo neįregistravo VĮ „Regitra“, manydamas, jog tai nesukels jokių neigiamų pasekmių jam, o 2014-04-26 kreipėsi kaip automobilio savininkas į VĮ „Regitra“ dėl šio automobilio, pirkėjo, kuris šį automobilį nupirko, prašymu, nes jis buvo pametęs automobilio techninį pasą. Prašė ieškinį atmesti, nes jis nėra atsakingas už eismo įvykį 2013-05-02 Italijoje, automobilio jis nevairavo. Draudikas, gaudamas įmokas už sudarytas draudimo sutartis, turi prisiimti visą atsakomybę dėl padarytos žalos nukentėjusiajam minėtame eismo įvykyje.
Atsiliepimas
4. Trečiasis asmuo J. Z. prašė ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, jog su atsakovu niekada nebuvo sudariusi automobilio pirkimo sutarties, sutartyje parašas yra ne jos, ji neturi vairuotojo pažymėjimo, nemoka vairuoti automobilio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo J. Š. 1 942,29 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-06-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo ieškovo ir trečiojo asmens naudai bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nustatė, kad byloje yra rašytinis įrodymas, jog atsakovas J. Š. su draudiku AB „Lietuvos draudimas“ sudarė transporto priemonės VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinės atsakomybės sutartį, atsakovas nepateikė įrodymų, jog tokios sutarties su ieškovu nepasirašė, liudytojas V. S. nepatvirtino aplinkybės, jog sutartį pasirašė ne pats atsakovas J. Š.. VĮ „Regitra“ pateikti duomenys patvirtina aplinkybę, jog laikotarpiu nuo 2010-11-02 iki 2014-09-29 transporto priemonės VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas buvo atsakovas J. Š.. VĮ „Regitra“ duomenys patvirtina, jog J. Š. 2014 metais prašė įregistruoti anksčiau išregistruotą transporto priemonę VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) J. Š. 2014 metais kreipėsi į VĮ „Regitrą“ ne kito asmens vardu, o savo vardu. Tai reiškia, kad J. Š. valdė šią transporto priemonę ir veikė kaip jos savininkas. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad šią transporto priemonę buvo pardavęs, nepateikė aiškių paaiškinimų, kodėl, pardavęs automobilį, kaip teigė teismo posėdyje, neišregistravo jo vardu registruotos transporto priemonės, taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog 2014 metais į VĮ „Regitra“ kreipėsi dėl naujo techninio šio automobilio paso naujojo savininko prašymu, nes naujasis savininkas buvo pametęs šį dokumentą.
7. Teismas padarė išvadą, jog transporto priemonė VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2010-11-02 iki 2014-09-29, ir eismo įvykio metu Italijoje, priklausė atsakovui J. Š., kuris pažeidė transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės sutartį: sutarties 1.5.2.5. p. kuriame nurodyta, jog sutarties šalys susitarė, kad transporto priemonės VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinės gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Eismo įvykio medžiagoje nurodyta jog šią transporto priemonę eismo įvykio Italijoje metu vairavo G. B., kurio gyvenamoji vieta yra Italijoje. Be to, atsakovas nepranešė apie eismo įvykį draudimo sutartyje nustatyta tvarka.
8. Teismas, remdamasis TPVCAPDĮ 22 str. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo 56 p. sprendė, jog yra pagrindas ieškovo ieškinį tenkinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
9. Atsakovas J. Š. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
9.1. Jokios sutarties su draudimo kompanija atsakovas nesudarinėjo, draudimo sutarties nepasirašė ir už draudimo polisą pinigų nemokėjo nei grynaisiais, nei pavedimu. Tokių įrodymų nei ieškovas, nei kiti asmenys į bylą nepateikė. Kas tą padarė atsakovo vardu, bylą nagrinėjant teisme nenustatyta. Taigi, atsakomybė apeliantui būtų galima tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad draudimo sutartį su ieškovu sudarė apeliantas, o ne tretieji asmenys. Aplinkybės, kad sutartį su ieškovu sudarė apeliantas, teisme nepatvirtino ir pats ieškovo atstovas.
9.2. Siekiant nustatyti, ar ant draudimo sutarties yra apelianto J. Š. parašas, tikslinga būtų skirti byloje rašysenos ekspertizę, o taip pat įpareigoti ieškovą pateikti dokumentus, patvirtinančius apmokėjimą pagal minėtą draudimo sutartį.
9.3. Sutarties su ieškovu atsakovas nesudarė ir apie ją bei patį eismo įvykį, apie kurį turėjo pranešti ieškovui teisės aktų nustatyta tvarka, sužinojo tik gavęs ieškinį. Apeliantas jokių priešingų teisei veiksmų nepadarė, todėl nėra priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų ar neveikimo ir kilusios žalos. Ginčijamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas priežastinio ryšio nenustatė. Maža to, netgi teigiant, jog dėl visos susidariusios situacijos būtų kaltas apeliantas, ieškovas pagal eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ž 60.3 p. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, turėtų teisę reikalauti grąžinti iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, o ne 50, kaip kad nurodoma pirmosios instancijos sprendime.
9.4. Tiek apie draudimo sutarties atsakovo vardu sudarymo faktą, tiek apie automobilio VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimo tretiesiems asmenims faktą, tiek apie eismo įvykį kuriame automobilis VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) padarė žalą 2013-05-02 Italijoje sugadindamas transporto priemonę OPEL ZAFIRA valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui J. Š. žinoma nebuvo iki pranešimo apie ieškinį pateikimo. Siekiant patvirtinti arba paneigti minėtas aplinkybes, reikalinga byloje apklausti pilietį G. B., ko nepadarė pirmosios instancijos teismas.
9.5. Pats ieškovas turi prisiimti atsakomybę dėl savo labai didelio neatsargumo ir neapdairumo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 str., tinkamai neįvertinęs draudimo sutarties sudarymo aplinkybių bei savo rizika išmokėjęs draudimo išmoką įvykyje nukentėjusiajam asmeniui
10. Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Net jeigu jei draudimo sutartį apeliantas sudarė ne pats, o per atstovą, apelianto nurodyta aplinkybė, kad nėra įrodymų, jog jis asmeniškai sudarė draudimo sutartį, teisiškai nėra reikšminga, nes TPVCAPDĮ suteiktų teisių (įgalinimų) ribose veikiančio atstovo atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam ir jam tiesiogiai sukuria teises ir pareigas.
10.2. Kadangi automobilio registracijos liudijime automobilio savininku nurodytas J. Š., ir nebuvo pateikta įrodymų, kad automobilis parduotas kitam asmeniu, AB „Lietuvos draudimas“ draudimo sutartyje draudėju pagrįstai laikė J. Š.. Įrodinėjimo našta, kam ir kada J. Š. pardavė automobilį, tenka J. Š..
10.3. Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklės numatė, kad: pardavęs Lietuvoje registruotą transporto priemonę, per 15 dienų nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pardavėjas privalo deklaruoti pasikeitusius savininko duomenis; transporto priemonės išregistruojamos, jei transporto priemonės valdytojas išvyksta gyventi į užsienį ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui ir išsivežama transporto priemonė. Atsakovas teigia, kad nuo 2011 metų transporto priemonę naudojo Kirgiztano pilietis. Atsakovas neinformavo apie transporto priemonės savininko pasikeitimą.
10.4. Kai savininkas perleidžia apdraustą transporto priemonę ir naujajam savininkui perduoda galiojančios draudimo sutarties dokumentus, transporto priemonės draudimo teisiniai santykiai tęsiasi ir naujajam savininkui pereina visos draudėjo teisės bei pareigos pagal jau sudarytą sutartį. Apie tai šis privalo nedelsdamas pranešti draudikui ir su draudiku suderintomis sąlygomis ją pakeisti arba įstatymo nustatyta tvarka ją nutraukti bei sudaryti kitą transporto priemonės draudimo sutartį, nes vieną transporto priemonę apdrausti keliomis civilinės atsakomybės draudimo sutartimis draudžiama.
10.5. Kadangi nėra įrodymų, kada ir kam parduota transporto priemonė, transporto priemonių registro duomenys patvirtina, kad transporto priemonė priklausė J. Š., preziumuojama, kad šis asmuo yra automobilio savininkas ir Transporto priemonių valdytojų civilinę draudimo sutartį sudaręs draudėjas.
10.6. Bylos nagrinėjimo metu pateikti duomenys patvirtina, kad J. Š. vykdė komercinę veiklą – prekybą automobiliais ir J. Š. vardu registruotos transporto priemonės su Lietuvos Respublikoje išduotais automobilio registracijos numeriais išvykdavo iš Lietuvos, ir tai yra ne pirmas analogiškas su J. Š. kilęs teisminis ginčas.
11. Trečiasis asmuo J. Z. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
Atsiliepimas
11.1. Trečiasis asmuo J. Z. niekada nesudarė atsakovo kartu su atsiliepimu į pradinį ieškinį pateiktos 2010-11-15 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties: ji užpildyta ne trečiojo asmens ranka, joje yra ne trečiojo asmens parašas. Šią aplinkybę patvirtino ir pats atsakovas: jis nurodė, jog eismo įvykį sukėlusią transporto priemonę pardavė užsienio piliečiui vyrui, o trečiojo asmens niekada nėra matęs ir nėra apie jį girdėjęs.
11.2. Trečiasis asmuo niekada nėra turėjęs vairuotojo pažymėjimo ir niekada neketino pirkti Ginčo transporto priemonės nei sau, nei kitiems asmenims. Trečiasis asmuo niekada nėra įgaliojęs ar pavedęs kitiems asmenims trečiojo asmens vardu sudaryti ginčo transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties. Trečiasis asmuo niekada nesikreipė į ieškovą dėl ginčo transporto priemonės draudimo sutarties sudarymo, niekada neįgaliojo (nepavedė) jokio asmens tokiems veiksmams atlikti.
11.3. Nėra aišku kokiu tikslu atsakovas 2014-04-26 vėl iš naujo savo vardu užregistravo ginčo transporto priemonę. Toks atsakovo elgesys suponuoja išvadą, jog atsakovas, tikėtina, nebuvo praradęs ginčo transporto priemonės valdymo.
11.4. Atsakovas, neišregistravęs transporto priemonės iš karto po jos pardavimo (tą atsakovas padarė jau tik 2013-06-20, kai sužinojo apie Italijoje įvykusį eismo įvykį), elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai, todėl turi prisiimti dėl to kilusią riziką.
11.5. Ieškovo teiginys atsiliepime į trečiojo asmens prašymą dėl proceso atnaujinimo, kad ieškovas jau yra susidūręs su atsakovu pagal faktines aplinkybes labai panašioje civilinėje byloje, kad atsakovas ieškovui yra žinomas, be to, tai, kad kartu su pradiniu ieškiniu pateiktoje 2012-10-22 įprastinėje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje jos dalyviu (draudėju / šalimi) yra nurodytas būtent atsakovas, leidžia daryti išvadą (kelti prielaidą), jog atsakovas turėtų atsakyti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus.
11.6. Vieši VĮ „Regitra“ duomenys rodo, jog minėto eismo įvykio metu Ginčo transporto priemonės savininku buvo būtent atsakovas. Oficialūs valstybės įmonių duomenys paprastai yra patikimesni ir turi aukštesnę įrodomąją galią, kol nėra nuginčyti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
13. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
14. Atsakovas apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje civilinėje byloje, nagrinėjamoje apeliacine tvarka, atsižvelgiant į pateikto apeliacinio skundo esmę ir byloje surinktus įrodymus, apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal skundo nagrinėjimo ribas ir pateiktus įrodymus ši procesinė civilinės bylos nagrinėjimo forma yra tinkama teisingo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimui, tuo tarpu žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes visas faktines aplinkybes ir juos patvirtinančius įrodymus atsakovas, turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teisme.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
15. Ieškovas iš atsakovo, kaip automobilio VWPASSAT valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko, kuris buvo sudaręs su ieškovu šios transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės sutartį, prašo priteisti žalą pagal TPVCAPDĮ 22 str. nuostatas, nustatančias, jog draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam autoavarijoje asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją, o pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo 56 p. - turi reikalavimo teisę į 50 procentų išmokėtos išmokos.
16. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad transporto priemonė VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2010-11-02 iki 2014-09-29, ir eismo įvykio metu Italijoje, priklausė atsakovui J. Š., kuris pažeidė transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės sutartį: sutarties 1.5.2.5. p. kuriame nurodyta, jog sutarties šalys susitarė, kad transporto priemonės VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinės gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, atsakovas taip pat nepranešė apie eismo įvykį draudimo sutartyje nustatyta tvarka (Transporto priemonių valdytojų privalomojo draudimo įstatymo 12 str.).
17. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad jokios sutarties su draudimo kompanija nesudarinėjo, draudimo sutarties nepasirašė ir už draudimo polisą pinigų nemokėjo. Pažymėtina, kad TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje, 43 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta transporto priemonės savininko pareiga transporto priemonę apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Draudėjas – atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo, kuris kreipėsi pats ar per savo atstovą į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo arba kuris yra sudaręs tokią draudimo sutartį su draudiku (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 19 dalis). Remiantis TPVCAPDĮ įtvirtinta draudimo sutarties sudarymo tvarka, draudikas privalo sudaryti draudimo sutartis su už draudimo sutarties sudarymą atsakingais asmenimis, kurie patys ar per savo atstovą pateikė prašymus, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Transporto priemonės valdytojas, teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, sudarant draudimo sutartį yra laikomas šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų atstovu pagal įstatymą (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, sutiktina su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog atsakovo nurodoma aplinkybė, kad jis pats nėra sudaręs draudimo sutarties, šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi tokią sutartį atsakovas turėjo teisę sudaryti ir per atstovą. Be to, pažymėtina, kad atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, kad draudimo sutarties su ieškovu nėra sudaręs, todėl neturi teisės šia aplinkybe remtis apeliaciniame skunde (CPK 312 str.)
18. Atsakovas pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, jog eismo įvykio metu jis nebuvo transporto priemonės savininkas, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos ieškovo argumentus atmetė. Atsakovas, būdamas įregistruotas registre automobilio savininku, teigdamas, kad yra pardavęs automobilį, gali gintis sandorio sudarymo faktu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje 3K-7-300/2010). CPK 178 straipsnyje numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Vadovaujantis CPK 185 straipsniu, teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Nagrinėjamu atveju ieškovas savo poziciją dėl apelianto atsakomybės už draudimo sutarties pažeidimą grindė viešo registro duomenimis, kuriuose apeliantas užfiksuotas kaip transporto priemonės savininkas eismo įvykio metu. Vadovaujantis CK 4.262 straipsniu, į viešą registrą įrašyti duomenys laikomi teisingais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Be to, pažymėtina, jog atsakovas, teigdamas, jog transporto priemonę pardavė, į bylą nepateikė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties. Atsakovas taip pat negalėjo tiksliai nurodyti, kam ir kada pardavė transporto priemonę. Atsakovas nepateikė aiškių paaiškinimų, kodėl, pardavęs automobilį, neišregistravo jo vardu registruotos transporto priemonės, taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog 2014 metais į VĮ „Regitra“ kreipėsi dėl naujo techninio šio automobilio paso naujojo savininko prašymu, nes naujasis savininkas buvo pametęs šį dokumentą. Nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad apeliantas ne tik nepateikė jokių transporto priemonės perleidimo iki eismo įvykio faktą patvirtinančių įrodymų, bet, priešingai, jo paaiškinimai ir vėlesni jo veiksmai yra nesuderinami su jo pozicija, kad eismo įvykio metu jis nebuvo transporto priemonės savininkas. Darytina išvada, kad atsakovas byloje neįrodė, jog perleido transporto priemonę kitam asmeniui, todėl jam, kaip transporto priemonės savininkui, atsirado pareiga atlyginti ieškovui padarytą žalą. Net ir laikant, kad atsakovas vis dėlto pardavė minėtą transporto priemonę, tačiau įvertinus jo elgesį, nesiimant jokių priemonių išregistruoti parduotą transporto priemonę ir informuoti apie šį faktą draudiką, darytina išvada, kad atsakovas tokiais savo veiksmais prisiėmė riziką, jog šį automobilį valdant kitiems asmenims, jam gali kilti pareiga atlyginti tų asmenų padarytą žalą.
19. Vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį (CK 6.280 straipsnis, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis). Pripažinus, kad eismo įvykio metu transporto priemonės VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir transporto priemonės draudimo sutartimi prisiėmė atitinkamus įsipareigojimus, jam tenka atsakomybė dėl draudimo sutarties pažeidimų kilusių pasekmių. Byloje nustatyta, kad atsakovas pažeidė 2012-10-22 Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sutarties 1.5.2.5. p., neįvykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje numatytų prievolių, nepranešė draudikui apie eismo įvykį, neatskleidė informacijos apie aplinkybes, turinčios įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui, taigi, pažeidė pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis, todėl toks atsakovo elgesys neatitinka apdairaus, atidaus ir atsakingo asmens standartų.
20. Apeliantas nurodo, kad šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais. Sutiktina su ieškove, jog atsakovui netinkamai vykdant TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. laiku nepranešus apie eismo įvykius bei nebendradarbiaujant su ieškovu, negalėdamas laiku tirti avarijos aplinkybių ir avarijos metu padaryto nuostolio dydžio, ieškovas negalėjo įsitikinti ne tik nuostolio dydžiu, bet ir tuo, ar visa žala padaryta būtent šio eismo įvykio metu bei ar apskritai toks įvykis buvo. Nors nepranešimo apie eismo įvykius ir draudžiamųjų įvykių nesieja tiesioginis priežastinis ryšys, tačiau toks atsakovo elgesys po eismo įvykių neleido ieškovui kuo operatyviau ir objektyviau išsiaiškinti eismo įvykių aplinkybių, dalyvių, asmenims ir (ar) turtui padarytos žalos dydžio, civilinės atsakomybės už padarytą žalą apimties ir pan., todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius atsakovo TPVCAPDĮ 12 straipsnyje įtvirtintų pareigų pažeidimą, ir atsižvelgiant į tai, jog eismo įvykis yra įvykęs pakankamai seniai (2013-05-02), praėjus daugiau negu penkeriems metams objektyviai neįmanoma nustatyti ieškovo galbūt patirtos žalos dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad padarytos eismo įvykio metu žalos tretiesiems asmenims nustatymas nebuvo operatyvus būtent dėl atsakovo pasyvaus elgesio, t. y. nepranešimo apie įvykusius eismo įvykį bei nebendradarbiavimo su ieškovu tiriant eismo įvykį, į netiesioginį priežastinį ryšį tarp atsakovo kaltų veiksmų (nepranešimo apie eismo įvykį ir nebendradarbiavimo jį tiriant) ir ieškovo draudimo išmokų išmokėjimo jam neturint galimybių pačiam tirti (prisidėti tiriant) eismo įvykį ir dėl to išmokant galbūt didesnes draudimo išmokas, į tai, jog nėra jokių aplinkybių, pateisinančių atsakovo pasyvų elgesį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti tik iš atsakovo 50 proc. dydžio ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtos draudimo išmokos yra pagrįstas ir teisėtas.
21. Apeliantas skunde nurodo, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja iš atsakovo 50 proc. dydžio ieškovo išmokėtos draudimo išmokos, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60.3 p. numatyta, kad jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė TPVCAPDĮ 12 str. nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu valdytojas nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per TPVCAPDĮ 12 str. nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir (arba) draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį. Tačiau pažymėtina, kad ieškovas ieškinio reikalavimus grindė ne tik aplinkybe, kad atsakovas nepranešė ieškovui apie eismo įvykį ir nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių, tačiau ir aplinkybe, kad atsakovo transporto priemonę vairavo G. B., kurio gyvenamoji vieta yra Italijoje, pažeidžiant draudimo sutarties 1.5.2.5. punktą. Ieškovo ir atsakovo sudarytos draudimo sutarties 1.5.2 punktu šalys susitarė, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama sutarties 1.5.2 punkte nurodytomis sąlygomis, tarp jų – kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje (sutarties 1.5.2.5 punktas). Byloje nekilo ginčo dėl to, jog eismo įvykio metu atsakovui priklausančia transporto priemonę vairavo G. B., kurio gyvenamoji vieta yra Italijoje. Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu, be kita ko, draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (Taisyklių 62.2 punktas). Šiuo atsakovas netinkamai vykdė draudimo sutartimi prisiimtą prievolę, t. y. draudimo sutartyje nustatyta tvarka nepranešė draudikui apie padidėjusią draudimo riziką (draudimo sutarties 1.5.3. p.). Atsižvelgiant į tai, ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo 50 proc. dydžio ieškovo išmokėtos draudimo išmokos.
22. Apeliantas nurodo, kad siekiant patvirtinti arba paneigti draudimo sutarties atsakovo vardu sudarymo faktą, automobilio VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimo tretiesiems asmenims faktą, eismo įvykio faktą reikalinga byloje apklausti pilietį G. B.. Tačiau atsakovui nepareiškus prašymo apklausti liudytoją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir nenurodžius, dėl kokių priežasčių liudytojas negalėjo būti apklaustas, toks prašymas negali būti reiškiamas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).
23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas, nepadarė proceso normų pažeidimų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.