- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-05
- Bylos Nr.
- A-143-2432-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00075-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- N. D., S. G.-D.
- Atsakovas
- Anykščių rajono savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 14.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N. D. ir S. G.-D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. D. ir S. G.-D. skundą atsakovui Anykščių rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai N. D. ir S. G.-D. (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai) skundu (T 1, b. l. 2–3), kurį patikslino (T 1, b. l. 51; T 3, b. l. 71–74), kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami įpareigoti atsakovą Anykščių rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas) per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti Anykščių rajono savivaldybės 2007 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. TS-36 pradėto rengti Anykščių miesto teritorijos bendrojo plano sprendinius, numatant jiems galimybę pakeisti nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), paskirtį į kitą, nustatant naudojimo būdą – gyvenamoji teritorija, o naudojimo pobūdį – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai.
Pareiškėjai nurodė, kad jiems lygiomis dalimis priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), į kurį dar 2005 m. buvo atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjos S. G.-D. močiutei. Senyvo amžiaus žmogus nesuprato, ką su tokiu grąžintu sklypu galėtų daryti, todėl žemės sklypą perleido jiems. Šiam žemės sklypui buvo nustatytas naudojimo būdas – bendro naudojimo teritorijos, o naudojimo pobūdis – urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių. Sklypas grąžintas asmeniniam naudojimui, bet pagal paskirtį gali būti tik bendro naudojimo. Toks nesusipratimas galėjo būti išspręstas per teritorijų planavimo dokumentus – numatant galimybę pakeisti šio sklypo naudojimo būdą. Pareiškėjai, pagrįstai norėdami, kad jų nuosavybės teisėmis valdomas žemės sklypas tenkintų jų asmeninius, o ne viešuosius poreikius, dar Anykščių rajono savivaldybės 2007 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. TS-36 pradėjus Anykščių miesto bendrojo plano rengimo procesą, 2009 m. kovo 17 d. ir 2009 m. gruodžio 2 d. kreipėsi į atsakovą, prašydami pakeisti šio sklypo naudojimo būdą į gyvenamųjų teritorijų, o naudojimo pobūdį – į mažaaukščių gyvenamųjų namų statybą, nes pagal galiojančio Anykščių miesto teritorijos generalinio plano sprendinius tokia galimybė nenumatyta. Tačiau jų prašymas nebuvo patenkintas, nenurodant jokių konkrečių ir argumentuotų motyvų. Atmesdamas jų pasiūlymą, atsakovas pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, nes, nepakeitus jiems priklausančio žemės sklypo paskirties, jis turės būti paimamas visuomenės poreikiams, o bendruoju planu žemės paėmimas visuomenės poreikiams negali būti numatytas, savivaldybė negali apriboti žemės naudojimo savo nuožiūra. Atsakovas pažeidė ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, kadangi gretimuose žemės sklypuose vyksta gyvenamųjų namų statybos, o teritorijų planavimo procese buvo patenkinti net 13 asmenų prašymai pakeisti žemės naudojimo režimą. Be to, atsakovas pažeidė ir Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnį, numatantį, kad teritorijų planavimo procese turi būti suderinti fizinių asmenų, visuomenės, savivaldybės ir valstybės interesai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 68–69) prašė atmesti skundą.
Atsakovas nurodė, kad ginčo vietovės naudojimo režimas buvo sąlygotas dar 1998 m. spalio 28 d. Anykščių rajono savivaldybės tarybos patvirtinto Anykščių miesto teritorijos bendrojo plano sprendinių. Atkuriant nuosavybės teises Č. A. ir jos broliui J. V. M. bei formuojant jiems paminėtą žemės sklypą, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis buvo nustatyti pagal galiojantį miesto bendrąjį planą. Asmenys, kuriems buvo atkuriama nuosavybės teisė, pageidavo žemės sklypo būtent šioje vietoje, jokių pretenzijų dėl jo nekėlė. Pakeisti Anykščių miesto teritorijos bendrojo plano sprendinius, numatant teritorijoje, kurioje yra pareiškėjams nuosavybės teisėmis priklausantis žemės sklypas, mažo intensyvumo gyvenamąją teritoriją, nėra jokio pagrindo. Anykščių miestas yra kurortinė teritorija, sklypas patenka į regioninio parko teritoriją, miesto dalis, kurioje yra ginčo sklypas, intensyviai užstatyta gyvenamaisiais namais, savivaldybė siekė išlaikyti dar 1998 m. bendruoju planu patvirtintą kryptį – palikti žaliuosius plotus ir erdves. Aplinkosauginiu požiūriu, ta vieta yra regioninės saugos gamtinio karkaso dalis, ji turi būti saugoma, savivaldybė ypatingą dėmesį kreipė į esamų kraštovaizdžių elementų išsaugojimą. Šiuo atveju, nepatenkinus pareiškėjų prašymų pakeisti sklypo paskirtį ir pobūdį, nebuvo pažeistas konstitucinis lygybės principas, nes nėra jokių duomenų, kad šioje teritorijoje kitam žemės sklypo savininkui būtų taikomos kokios nors išimtys.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija) atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 147–150) prašė nepatenkinti skundo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą buvo atkurta 2005 m. Joks teisės aktas nedraudė į tokią žemę atkurti nuosavybės teises. Piliečių valia buvo priimti ar nepriimti jiems siūlomą žemės sklypą. Pareiškėjai savo skundą grindžia ne objektyviais įrodymais, o viltimi, kad, rengiant detalųjį planą, galėtų pasikeisti žemės naudojimo būdas. Nėra jokių duomenų, kurie būtų leidę jiems to tikėtis, įsigyjant žemės sklypą. Pareiškėjų teisė negalėjo būti pažeista, nes jie tos teisės ir neturėjo. Parengtas bendrasis planas priimtas nepažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų aktų nuostatų, jis buvo patikrintas ir jam pritarta. Pareiškėjai pateikė pasiūlymą ir gavo į jį neigiamą atsakymą.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimu (T 3, b. l. 102–106) atmetė pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai kreipėsi į planavimo organizatorių, t. y. Anykščių rajono savivaldybės administraciją, su pasiūlymais pakeisti rengiamo Anykščių miesto teritorijos bendrojo plano sprendinius, o planavimo organizatorius šiuos pasiūlymus atmetė. Pareiškėjai pasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apibendrindamas administracinių teismų praktiką bylose, susijusiose su visuomenės dalyvavimu teritorijų planavimo procese Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 7(17), 2009), yra pažymėjęs, kad visuomenės pateikti pasiūlymai planavimo organizatoriui nėra privalomi, planavimo organizatorius turi diskreciją į juos atsižvelgti ar neatsižvelgti. Tačiau ši įstatymo norma planavimo organizatoriui ir valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai nustato privalomo elgesio modelį – laikytis joje nustatytos pasiūlymų nagrinėjimo procedūros bei, atmetus gautus pasiūlymus, motyvuotai raštu apie tai pranešti pasiūlymus pateikusiam asmeniui. Todėl būtina patikrinti, ar buvo laikomasi nurodytų reikalavimų, jei buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, ar šie pažeidimai yra esminiai. Teismas pažymėjo, jog pagrindinius klausimus, susijusius su visuomenės dalyvavimu teritorijų planavimo procese, reglamentuoja Teritorijų planavimo įstatymo septintasis skirsnis „Teritorijų planavimo viešumas“. Teismas vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 1, 2 dalimis, 33 straipsniu. Teismas nurodė, kad iš Anykščių rajono savivaldybės administracijos 2010 m. sausio 25 d. rašto Nr. SD-177, kuriuo planavimo organizatorius atmetė pareiškėjų pasiūlymus, matyti, jog šie pasiūlymai buvo išnagrinėti kartu su bendrojo plano rengėjais (uždarąja akcine bendrove „Urbanistika“ (toliau – UAB „Urbanistika“)). Šis atsakymas yra pakankamai motyvuotas ir išsamus, nes atsakovas nurodė konkrečias priežastis, kodėl negali būti tenkinami pareiškėjų pasiūlymai, o būtent – aptariamas žemės sklypas yra tokioje miesto teritorijoje, kurioje yra numatyta funkcinė zona – „Viešųjų erdvių atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų (skverų) teritorija“, o privalomųjų želdynų išskyrimą Anykščių mieste sąlygojo išskirtinė miesto gamtinė aplinka bei tai, kad šiai vietovei suteiktas kurortinės teritorijos statusas, o tai įpareigoja ypatingą dėmesį skirti žaliųjų plotų kiekybinei ir kokybinei plėtotei. Be to, pareiškėjams priklausanti sklypo dalis yra gamtinio karkaso rajoninės svarbos migracinio koridoriaus teritorijos dalyje, kuri įpareigoja gražinti ir gausinti kraštovaizdžio natūralumą atkuriančius elementus, prioritetą teikiant išlikusių gamtinių elementų apsaugai, taip pat iš dalies užstatytose gamtinio karkaso teritorijose, todėl šioje teritorijoje prioritetas teikiamas išlikusių gamtinių elementų išsaugojimui, jų fragmentacijos mažinimui, rekreacinės ir ekologinės paskirties želdynų įveisimui bei darniam tvarkymui, priklausomųjų želdynų įveisimui kitos paskirties žemės sklypuose. Teismas nustatė, kad valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija Teritorijų planavimo įstatymo nustatytais terminais (per 20 darbo dienų) 2010 m. kovo 19 d. pateikė motyvuotą atsakymą į pareiškėjų skundą. Be to, pareiškėjai pasinaudojo savo teise dalyvauti 2009 m. gruodžio 14 d. bendrojo plano svarstymo viešajame susirinkime, išreiškė savo nuomonę dėl pateikto pasiūlymo, jiems buvo paaiškinta, kodėl jų pasiūlymas nepriimtinas. Nuolatinei statybos komisijai buvo pateikta priimtų ir motyvuotai atmestų visuomenės pateiktų pasiūlymų apibendrinanti medžiaga. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismo nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, kad planavimo organizatorius netinkamai vykdė savo pareigas, pažeidė pasiūlymų svarstymo procedūrą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog planavimo organizatorius iš esmės turėtų atsižvelgti į tuos pasiūlymus, kurie susiję su įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintomis asmenų teisėmis ir teisėtais interesais. Materialiosios teisės taikymo aspektu teismas, nagrinėdamas bylas dėl piliečių pasiūlymų teritorijų planavimo procese (jų tenkinimo ar atmetimo), turi nustatyti, ar pareiškėjas turi įstatymų nustatytas teises ar saugomus interesus, apie kurių pažeidimą jis teigia, taip pat nustatyti, ar jo nurodyti pažeidimai buvo iš tikrųjų padaryti. To nenustačius, paduotas skundas materialiosios teisės taikymo prasme negali būti pripažintas pagrįstu. Teismas nurodė, kad pareiškėjai žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo 2008 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Šiam žemės sklypui dar iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo buvo nustatyta pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – bendrojo naudojimo teritorija, naudojimo pobūdis – urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtintas Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdų turinys, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašas ir jų turinys nenumato galimybės tokiame žemės sklype statyti gyvenamuosius namus. Pareiškėjai, įsigydami aptariamą žemės sklypą, žinojo, kad jis nėra skirtas gyvenamųjų namų statybai. Ginčo teritorija, kurioje yra pareiškėjams priklausantis žemės sklypas, dar 1998 m. spalio 28 d. patvirtintu Anykščių miesto bendruoju planu buvo apibrėžta kaip bendrojo naudojimo želdynams rengti ir eksploatuoti skirta teritorija, naujai tvirtinamo plano sprendiniais šios žemės paskirtis nekeičiama. Taigi pareiškėjai, įsigydami nuosavybės teise paminėtą žemės sklypą, neįgijo teisės šiame žemės sklype statyti gyvenamąjį namą ar šį žemės sklypą naudoti kitaip negu apibrėžia jo pagrindinė tikslinė žemės paskirtis. Todėl nepagrįstas pareiškėjų argumentas, kad atsakovas, atmesdamas jų pasiūlymą dėl bendrojo plano sprendinių keitimo, pažeidė jų teisę naudotis žemės sklypu savo nuožiūra, tuo pačiu jų teisę į nuosavybę. Nepagrįsti ir pareiškėjų argumentai, kad jų pasiūlymų atmetimu buvo pažeistas konstitucinis lygybės principas, nes būtent toje vietoje, t. y. kvartale, apribotame (duomenys neskelbtini) gatvių, žemės naudojimo paskirtis rengiamu bendruoju planu nebuvo keičiama. Teismas pažymėjo, jog Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis bendrąjį teritorijų planavimą apibrėžia kaip kompleksinį planavimą teritorijos erdvinio vystymo politikai, teritorijos naudojimo ir apsaugos prioritetams bei svarbiausioms tvarkymo priemonėms nustatyti. Nustatyti teritorijų naudojimo režimą yra savivaldybės prerogatyva. Teismas laikė pagrįstais atsakovo argumentus, kad būtina išsaugoti Anykščių miesto kaip kurortinės teritorijos gamtinę aplinką, kurios pagrindą sudaro želdynai, ginčo vietoje būtina palikti viešųjų erdvių, želdynų teritoriją, atsižvelgiant į tai, kad mažaaukščių gyvenamųjų namų kvartalas tarp (duomenys neskelbtini) gatvių yra tankiai užstatytas, neturintis vidinių kvartalo bendrųjų viešųjų erdvių, išskyrus ginčo teritoriją, sklypas yra ant vienos iš kalvų, formuojančių miesto įvaizdį, šalia judrios gatvės, vedančios į pramoninį rajoną, todėl būtinas natūralus gamtinis barjeras, skiriantis gyvenamųjų namų kvartalą nuo gatvės. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai atmetė pareiškėjų siūlymą pakeisti Anykščių rajono savivaldybės 2007 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. TS-36 pradėto rengti Anykščių miesto teritorijos bendrojo plano sprendinius.
III.
Pareiškėjai apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 107–110), kurį patikslino (T 3, b. l. 116–119), prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Negrindė skundo, teigdami, kad planavimo organizatorius pažeidė procedūras, susijusias su bendrojo planavimo dokumento rengimu, svarstymu, derinimu ar tvirtinimu. Skundą argumentavo tuo, kad atsakovas, atmesdamas jų prašymą dėl bendrojo plano sprendinių keitimo, netinkamai taikė materialinės teisės normas bei bendruosius teisės principus.
2. Pagal teismo argumentaciją, asmuo, įgijęs nuosavybės teisę į sklypą, absoliučiai neįgyja teisės į to sklypo paskirties, būdo ar pobūdžio keitimą, ir, vieną kartą nustačius sklypui paskirtį, būdą ar pobūdį, jų daugiau keisti nebebus galima niekada, netgi jei tai leidžia bendrasis planas. Teismas šio argumento nepagrindė teisės normomis. Tai prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 19 straipsnio 3 dalies 3, 5 punktų, 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 31 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 24 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalių nuostatoms. Kiekvienas asmuo per teritorijų planavimo procesą iš esmės turi galimybę keisti žemės naudojimo paskirtį, būdą ir/ar pobūdį.
3. Teismas neįsigilino į faktines aplinkybes. Pateikti įrodymai patvirtina, jog ginčo sklype išvis nėra medžių ar kokių nors želdynų ir tik viename (gretimame) sklype yra keletas pavienių medžių. Neaišku, ką atsakovas ruošiasi saugoti šituose sklypuose ir kaip trys tušti sklypai gali sudaryti natūralų gamtinį barjerą, skiriantį tankiai užstatytą gyvenamųjų namų kvartalą nuo gatvės. Nurodė situacijas, kai bendrasis planas numato Anykščių mieste naikinti viešąsias erdves, jas užstatant gyvenamaisiais namais prie upės ir kitose gražiose miesto vietose. Draudimas keisti mažame sklype naudojimo būdą, numatant vieno gyvenamojo namo statybą, kai svarbiose vietose yra naikinami didžiuliai plotai viešųjų erdvių, yra neargumentuotas, paremtas tik subjektyvia nuomone, o ne teisės normomis. Nei vienas asmuo neprašė, kad jų sklypas būtų numatytas visuomenės poreikiams tenkinti, tai nusprendė tik planavimo organizatorius. Kai privačią nuosavybę numatoma naudoti visuomenės poreikiams tenkinti, kompetentingas subjektas turi spręsti nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams klausimą įstatymų nustatyta tvarka ir apie tokio sprendimo perspektyvas informuoti žemės sklypų savininkus. Žemės sklypui numatomas režimas – bendro naudojimo teritorija, urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių, taikomas jau daugiau kaip 12 metų, šį teritorijos režimą pratęsiant naujai parengtu Anykščių miesto bendruoju planu. Teritorijai taikomas apribojimas įgavo formalų pobūdį, nesistengiant sukurti realių teisinių pasekmių ir realiai pradėti naudoti žemės sklypą pagal numatomą paskirtį. Jei teritorija buvo būtina tam, kad ji galėtų tenkinti visuomenės poreikį, tai jos niekas nebūtų grąžinęs į privačias rankas. Teismas neanalizavo teisės normų, kurios reglamentuotų nuosavybės, kaip daiktinės teisės, institutą (Konstitucijos 23 str., Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 str. 1 d., 4.39 str. 1, 2 d.). Jie turi teisę savo nuožiūra naudoti, valdyti ir disponuoti priklausantį sklypą. Teismas turėjo motyvuotai pasisakyti, kokios materialinės teisės normos būtų pažeistos, jei būtų atsižvelgta į prašymą ir jų sklype būtų numatyta galimybė statyti gyvenamąjį namą. Jų tikslai detaliuoju planu keisti žemės naudojimo būdą ir pobūdį, numatant gyvenamojo namo statybą, neprieštarauja jokiems teisės aktams, tik savivaldybė atsisako bendrajame plane tai numatyti, tariamai gindama kitų asmenų interesus.
4. Teismo teigimu, savivaldybė turi išimtinę teisę nustatyti teritorijos tvarkymo reglamentą (teritorijos naudojimo režimas nustatomas tik rengiant detaliuosius planus), bet, įsigilinus į Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, akivaizdu, kad taip nėra (Teritorijų planavimo įstatymo 5 str.). Planavimo organizatorius – savivaldybės administracijos direktorius, kuris nėra teritorijų planavimo specialistas, atlieka bendras administracines ir viešumą užtikrinančias priemones, o į bendrojo plano sprendinių teisingumą jis nesigilina, nes už tai atsako bendrojo plano rengėjas (Teritorijų planavimo įstatymo 8 str. 1 d. 3 p., 11 str. 8 d., Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-263 patvirtintų Miestų ir miestelių teritorijų bendrųjų planų rengimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 44, 67, 68 p.). Akivaizdu, kad teismas neįsigilino į teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas. Savivaldybė bendrojo plano sprendiniams galėjo daryti įtaką tik per Architektūros skyrių, išduodama planavimo sąlygas su atitinkamais reikalavimais, kuriuos turėjo išpildyti plano rengėjas, nustatydamas teritorijos tvarkymo reglamentą. Šiose sąlygose nebuvo įrašytas reikalavimas nustatyti teritorijas, rezervuojamas valstybės (visuomenės) poreikiams, todėl plano rengėjas nenumatė ir neparengė Teritorijų valstybės poreikiams rezervavimo sprendinių (tekstinių ir grafinių) (Taisyklių 30.7, 33.3.8 p.). Nebuvo ir nėra priežasčių, dėl ko būtų galima nepatenkinti jų prašymo ir bendrajame plane numatyti galimybę jiems pakeisti žemės naudojimo būdą ir pobūdį. Pagal tokį patvirtintą bendrąjį planą jie nebeturės teisės naudoti žemės sklypo savo poreikiams, nebegalės keisti jo naudojimo tipo ir jame vystyti sau priimtinos ūkinės veiklos.
5. Teismas praktiškai nepasisakė dėl Konstitucijos 29 straipsnio. Teismas šią teisės normą taikė tik vieno kvartalo, apriboto (duomenys neskelbtini) gatvių, teritorijos dydžiui, o ne atitinkamos institucijos ar pareigūno veiksmų atžvilgiu. Visame mažaaukščių namų kvartale tik jų ir jų dviejų kaimynų sklypai yra numatomi tenkinti visuomenės poreikius. Nesuvokiama, kaip Anykščių miesto gyventojų rekreacinius poreikius išgelbės jų 0,16 ha sklypas (kuriame šiuo metu auga bulvės), kai rekreacijai skirtos teritorijos bendrai su brandžiais medžiais, užimančios virš 50 ha, yra naikinamos ir jų vietoje kažkas statys gyvenamuosius namus. Savivaldybė vieniems leidžia tai, ko neleidžia kitiems.
6. Teismas nepasisakė dėl teismų praktikos taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-959/2002, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007), todėl teismo sprendimas tik iš dalies motyvuotas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 128–132) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismas nepaneigė asmens teisės siekti, kad būtų pakeisti žemės sklypo paskirtis, būdas ar pobūdis, tačiau pabrėžė, jog ši teisė nėra absoliuti – ji gali būti ribojama bendrojo plano sprendinių (Žemės įstatymo 24 str. 6 d.).
2. Planavimo organizatoriui priimant sprendimą dėl pateiktų pasiūlymų, įtaką turi ne tik tai, ar toks prašymas neprieštarauja įstatymams, bet ir darnios miesto plėtros tikslas – šiuo atveju užtikrinti gerą gyvenimo kokybę subalansuotoje aplinkoje – viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 7(17), 2009). Situacija kiekvienoje miesto teritorijos vietoje yra skirtinga savo urbanistine bei gamtine struktūra, todėl dėl šių priežasčių skirtingų situacijų negalima sugretinti ir sulyginus traktuoti vienodai.
3. Teisė į ginčo sklypą buvo atkurta Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. AĮ-374, o pareiškėjai šį žemės sklypą įsigijo 2008 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Pareiškėjai, jau įsigydami žemės sklypą, žinojo, kad jame draudžiama statyti mažaaukščius gyvenamuosius namus. Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalis įpareigoja žemės savininkus naudoti žemę pagal jos pagrindinę paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį. Todėl pareiškėjų rėmimasis CK 4.37 straipsnio 1 dalimi, 4.39 straipsnio 1 ir 2 dalimis yra nelogiškas, taip pat netikslingas rėmimasis Konstitucijos 23 straipsniu.
4. Į pareiškėjų prašymą atsakė motyvuotai. Teismas nustatė, kad pateiktas atsakymas buvo pakankamai motyvuotas ir išsamus, todėl neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 daliai.
5. Pareiškėjai suabsoliutina Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą principą, visiškai neatsižvelgdami į tai, kad kiekvieno sklypo situacija yra visiškai skirtinga, kaip ir skirtinga tų sklypų išsidėstymo vieta. Anykščių miesto bendrojo plano tikslai yra sudaryti palankiausias sąlygas miesto teritorijos darniam vystymuisi, užtikrinant prielaidas teigiamai ekonomikos ir socialinei raidai, kartu nepadarant žalos aplinkai, sudaryti optimalias gyvenimo, darbo ir poilsio sąlygas miestiečiams, užtikrinant jų gyvenamosios aplinkos kokybę, bei pasiūlyti kokybiškas ir išskirtines rekreacijos ir turizmo, kurortinio gydymo ir sveikatingumo paslaugas, paremtas vietiniais gamtiniais bei kultūriniais ištekliais, miesto svečiams.
6. Pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-773/2007, vėlgi sugretina skirtingas situacijas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 123–126) prašo nepatenkinti apeliacinio skundo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad ginčo žemės pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis buvo nustatyti 2005 m. atkuriant nuosavybės teises. 2008 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu pareiškėjams negalėjo būti nežinomos žemės sklypo naudojimo sąlygos ir apribojimai. Todėl teiginiai apie jų nuosavybės teisių suvaržymą neatitinka tikrovės. Apeliantų teisės nėra pažeistos, kadangi, įgydami paminėtą žemės sklypą, jie tokios teisės (statyti statinius) apskritai neturėjo. Pažymi, jog pareiškėjams priklausantis žemės sklypas patenka į regioninio parko teritoriją. Šis sklypas aplinkosauginiu požiūriu yra regioninės saugos gamtinio karkaso dalis. Jo naudojimo režimas buvo sąlygotas dar 1998 m. spalio 28 d. Anykščių rajono savivaldybės tarybos patvirtinto Anykščių miesto teritorijos bendrojo plano sprendinių. Pabrėžia, jog Anykščių miesto teritorijos bendrojo plano sprendiniai, kuriais numatoma viešųjų erdvių, atskirų rekreacinės paskirties želdinių teritorija prie (duomenys neskelbtini), į kurią patenka pareiškėjams nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymui ir kitų teisės aktų nuostatoms. Kad procedūrinių pažeidimų nėra padaryta, pripažįsta ir patys apeliantai. Šiuo metu Anykščių miesto teritorijos bendrojo plano patikrinimas jau yra baigtas. Pareiškėjai, naudodami jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą kaip žemės ūkio paskirties, pažeidžia imperatyvius Žemės įstatymo reikalavimus (21 str.). Teigia, jog pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia ne objektyviais įrodymais ar teisiniais argumentais, o niekuo neparemta viltimi, kad, rengiant bendrąjį planą, būtinai turėjo pasikeisti žemės naudojimo būdas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjai yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai. Pagal Anykščių rajono savivaldybės 1998 m. spalio 28 d. patvirtintą Anykščių miesto teritorijos bendrąjį planą, šios žemės (nurodyto žemės sklypo) paskirtis nėra siejama su galimybe panaudoti ją gyvenamųjų namų statybai. Pareiškėjai, siekdami bendrojo Anykščių miesto teritorijos planavimo lygmenyje pakeisti esamą jų žemės paskirtį į paskirtį, suteikiančią tokią galimybę, Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio nustatyta tvarka pateikė atsakovui (bendrojo planavimo organizatoriui) atitinkamus pasiūlymus. Tačiau šie pareiškėjų pasiūlymai atsakovo nebuvo priimti ir apie tai pareiškėjai atsakovo buvo informuoti 2010 m. sausio 25 d. raštu.
Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nekvestionuoja (neginčija) atsakovo veiksmų Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio nustatytos pasiūlymų dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo nagrinėjimo procedūros (tvarkos) laikymosi aspektu. Pareiškėjai taip pat nekelia klausimo dėl paminėto 1998 m. spalio 28 d. patvirtinto Anykščių miesto teritorijos bendrojo plano sprendinių (pareiškėjų žemės sklypo atžvilgiu) teisėtumo. Nagrinėjamo skundo esmė – pareiškėjų lūkesčių dėl šio žemės sklypo paskirties pakeitimo nauju Anykščių miesto bendruoju planu teisėtumas ir pagrįstumas. Todėl nagrinėjamai bylai yra reikšminga nustatyti (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu išaiškinti), ar teisės taikymo požiūriu šie pareiškėjų lūkesčiai gali būti traktuojami kaip įstatymų ginamos ir saugomos pareiškėjų teisės ar interesai.
Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdu. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Kaip nurodyta aukščiau, pirmosios instancijos teismui paduotu skundu ir paminėtais pasiūlymais pareiškėjai nesiekia apginti jau turimas teises, o naujo Anykščių miesto teritorijos bendrojo planavo eigoje ir pačiu nauju Anykščių miesto bendruoju planu ateityje siekia paminėtus lūkesčius atitinkančios teisės atsiradimo. Atsižvelgdama į aukščiau pateiktus argumentus, kolegija konstatuoja, kad ABTĮ taikymo požiūriu tokia, tik lūkesčiais grindžiama, teisė negali būti laikoma administracinio teismo ginama teise.
Pasisakydama dėl pareiškėjų skundo reikalavimo pagrįstumo Teritorijų planavimo įstatymo (materialiosios teisės) taikymo aspektu, kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota ir yra laikomasi praktikos, kad bendrasis teritorijos planas yra norminis administracinis aktas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 7(17), 2009, 389 psl.). Tai reiškia, kad tokio plano nuostatos (atitinkami jo sprendiniai) turi norminio teisės akto galios. Savo ruožtu tai reiškia, kad, nesant Teritorijų planavimo įstatymo specialiai aptartiems atvejams, bendrojo teritorijos plano esami ir nustatyta tvarka rengiami nauji sprendiniai negali būti teismo supriešinti su konkrečių asmenų lūkesčiais ir siekiais ta prasme, kad konkrečių asmenų lūkesčiai ir siekiai įgytų privalomąjį pobūdį esamiems ar planuojamiems atitinkamos teritorijos bendrojo plano sprendiniams pakeisti ar nustatyti naujus teritorijos bendrojo plano sprendinius. Tokia išvada, kolegijos manymu, darytina atsižvelgiant į teritorijų bendrojo plano bei jo rengimo tikslus ir uždavinius, kurie yra skirti nustatyti tam tikrą konkrečių asmenų ir visuomenės interesų balansą bei, atsižvelgiant į šiuos interesus, pasirinkti prioritetines bendrojo planavimo kryptis ir jų įgyvendinimo koncepciją (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str., 7 str. 2 d.,9 str. 2 d.). Kolegija taip pat pažymi, kad nurodytiems tikslams ir uždaviniams suformuoti ir suteikti jiems norminio akto galią skirta pati bendrojo teritorijų planavimo procedūra, kurioje yra numatyti atskiri tarpusavyje suderinti ir bendrojo teritorijos planavimo organizatoriui privalomi etapai, kurių eigoje ir yra pateikiami visų suinteresuotų asmenų pasiūlymai (Teritorijų planavimo įstatymo 10 str., 32 str. 1 ir 2 d.). Taigi aiškinant tokių pasiūlymų teisinę reikšmę sisteminiu paminėtų Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų aiškinimo būdu, darytina išvada, kad bendrojo teritorijų planavimo proceso eigoje pateikti suinteresuotų asmenų pasiūlymai materialiąja prasme neturi privalomojo pobūdžio tokio planavimo organizatoriui ir savaime negali nulemti atitinkamo bendrojo plano sprendinio priėmimą.
Atsakydama į apeliantų argumentus dėl Konstitucijos nuostatų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą konstatavo, kad Konstitucijos 23 straipsnyje (inter alia jo 1 ir 2 dalyse) yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Vis dėlto pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymo ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus, turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Kolegija pažymi, kad, kalbant apie bendruoju planu (planavimu) atskirų asmenų nuosavybės teisių ribojimą, Konstitucinio Teismo aptartas interesų proporcingumo principas kaip tik ir pasireiškia aukščiau aptartų atskirų asmenų ir visuomenės interesų subalansavimu ir atitinkamų prioritetų nustatymu.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.